Читать книгу Meilės kaimynystėje - Jillian Hart - Страница 3

– Brangiausioji sese, atrodo, tau reikia mokos su dviguba porcija plaktos grietinėlės.

– Tai jau tikrai. – Kirbė Makaslin susmuko prie užkandinės prekystalio. – Ar galėtum tokios padaryti?

– Mielai. – Vyresnioji sesuo Karena įjungė espreso aparatą, viršutinių lempų šviesoje blykstelėjo žiedas su deimantu. – Užeik pasivaišinti likusiais sausainiais. Senelė iškepė tų su šokolado gabalėliais…

– Daugiau nė žodžio. – Kirbė numetė piniginę ant prekystalio ir pasuko už kampo. Senelės minkšti lipnūs šokoladiniai sausainiai – tai rojus žemėje. Ji pagriebė iš vitrinos paskutinius du likusius sausainius.

– Kaip darbas? – Karena pastatė ant prekystalio puodelį dvigubos mokos su plaktos grietinėlės puta, jos balsas buvo meilus ir supratingas, kaip visada.

Kirbė daugiau nė akimirkos negalėjo sulaikyti šypsenos.

– Gavau. Esu naujoji „Trijų kelių“ klinikos praktikuojančioji slaugytoja. Pradedu po dviejų savaičių.

– Kirbe! Puiku! – Karena plačiai išskėtė rankas ir apėjo prekystalį. – Aš taip didžiuojuosi savo mažąja sesute.

– Tai per gerai, kad būtų tiesa. Mano nuosava klinika. Žinau, kad man tai patiks. – Seserys apsikabino – Turėsiu savo pacientų. Vis dar negaliu patikėti.

– O aš galiu. Visada tavimi tikėjau.

Nieko nėra geriau už vyresniąją seserį. Kirbė dar ilgai laikė seserį glėbyje stengdamasi neužgauti šios didėjančio pilvo po laisvais teniso marškinėliais. Ištekėjusi ir besilaukianti, turinti naują namą ir klestintį verslą, Karena turi viską. Kirbė džiaugėsi dėl jos, bet būtų puiku, jei panaši ateitis lauktų ir jos. Tačiau juk niekada nežinai, kada gražuolis nepažįstamasis sklidina meilės širdimi ateis į tavo gyvenimą ir sudrebins jį?

Siurbčiodama tirpstančią plaktą grietinėlę ir karštą stiprią moką ji tikėjo, kad viskas bus gerai. Reikalai pagaliau pajudėjo. Ji jaučiasi puikiai. Išėjusi į gatvę pro pagrindines užkandinės duris, ji net negalėjo prisiminti, kada buvo tokia laiminga. Ji grįš namo, išleis pabėgioti šunį. Gal pasivaišins jų abiejų taip mėgstamais mėsainiais iš užkandinės.

– Kendra! – sušuko moteris iš po stoginės kitoje gatvės pusėje. – Kendra!

Dar nepakėlusi akių nuo saulės nutvieksto betono Kirbė žinojo, kad jos puiki nuotaika bus tuoj sugadinta. Linksmuolė buvusi šokių vadovė, vienoje rankoje spaudžianti savo naujagimį, o kita it paklaikusi mojanti iš kitapus gatvės priminė blogą lemtį.

– Kendra, kaip man palengvėjo, kad pagaliau tave radau. – Dženisė Bemis įjungė savo žavesį. – Na ir pasisekė! Ieškojau tavęs. Tiesiog privalai prisijungti prie klasės susitikimo komiteto.

– Manęs nedomina, Dženise. Ir mano vardas Kirbė, ne Kendra. – Žmogus, su kuriuo mokeisi nuo pat vaikų darželio, turėtų žinoti tokius dalykus. Štai kuo blogai būti negražiausia – ir dar viduriniąja dukra šeimoje. Niekas negalėjo prisiminti, kuri ji iš seserų.

– Vargeli, aš labai atsiprašau.

– Nieko tokio. – Ji buvo pripratusi. Eidama tiesiai link automobilio laisva ranka iš kišenės išsitraukė raktus.

– Paskambinsiu ir pasikalbėsime! – pažadėjo Dženisė savo amžinai linksmu balsu.

„Pirmyn, mano telefonas rodo, kas skambina.“ Kirbė įsitaisė savo mažo raudono automobilio sėdynėje ir leido karštai saldžiai dvigubai mokai atlikti savo magišką darbą. Vos tik kraujas pakankamai prisisotino šokolado, ji vėl ėmė jaustis geriau. „Paskutinį kartą, kai pasisiūliau į komitetą su tavimi, Dženise Apelton Bemis, tu pavogei vaikiną, kuriuo domėjausi, ir pažeminai mane pusės bendramokslių akivaizdoje. Susirask ką nors kitą savo komitetui.“ Štai ką ji turėjo pasakyti. Žinoma, visus šiuos žodžius lengva sugalvoti dabar, kai esi jau pusę kelio nuvažiavusi Geležinkelio gatve.

Ji neketino leisti, kad Dženisė sugadintų jai gerą nuotaiką. Jokiu būdu. Tai geriausia diena, kokią tik Kirbė atsimena per amžius – pagaliau turi pelningesnį darbą ir pajėgs išlaikyti namą, kurį nusipirko toli gražu negalėdama sau to leisti.

Dar didesnei jos laimei, vakar iškeldino triukšmingąjį kaimyną iš gretimo namo.

Kirbė su palengvėjimu atsiduso. Šiąnakt jos laukia dar viena palaiminga naktis, kai galės ramiai ir netrikdomai išsimiegoti. Tai bus antra naktis iš eilės. Tikra Dievo palaima. Štai tas įrodymas, kad svajonės pildosi, džiūgavo Kirbė iki pat tos minutės, kai įsukusi į savo gatvę gretimo namo įvažiuojamajame keliuke pastebėjo tą keistą nedidelį sunkvežimį. Jos džiaugsmas ėmė slūgti. Negali būti, kad namo šeimininkė Ruta Gardner jau rado naują nuomininką. Ne, aišku, kad ne. Tai tik namą remontuosiantis meistras, kartojo ji sau. Niekas taip greitai negalėjo įsikraustyti. Be to, Ruta yra pažadėjusi rasti tinkamesnį nuomininką. Tai, be abejo, meistras, sumažindama greitį nusprendė Kirbė ir atsigręžusi atgal, kiek tik leidžia saugos diržas, pamėgino įsižiūrėti. Tikrai ne naujas gyventojas, tik jau ne su kopėčiomis ir didele įrankių dėže sunkvežimio priekaboje.

Įdomu, kiek reikės remontuoti namą? Kada jis bus išnuomotas? Po šešių mėnesių kankynės taikstantis su triukšmu ji turėjo teisę pasmalsauti.

Kas remontuoja namą? Jei rangovas, darbas užtruks ilgai. O gal paprastas meistras, galintis pataisyti smulkmenas?

O, štai ir jis. Nuliuoksėjo priekiniais laipteliais tiesiai Kirbei prieš akis. Tamsiaplaukis, kokių šešių pėdų ūgio, plačių pečių ir veikiau ištįsęs nei stambus. Užsimaukšlinęs raudoną beisbolo kepuraitę, su pilkais teniso marškinėliais ir džinsais. Siaurus klubus juosė įrankių diržas. Tik tiek spėjo pamatyti, nes kai įsuko į savo įvažiuojamąjį keliuką, valdas skiriančios gyvatvorės paslėpė jį iš akių.

„Hmm…“ Nesvarbu, dėl rimto ar smulkaus remonto jis čia, aišku viena: tas vyras tikrai gražus. Nepasakytum, kad gražūs vyrai kreipdavo į ją dėmesį, pripažinkime, tokios sėkmės ji niekada neturėjo. Bet merginai nepakenks įvertinti patrauklią darbštaus vyro figūrą. Ypač merginai, norinčiai vyro, kurį galėtų pavadinti savuoju. Tačiau ne bet kokio, o to vienintelio. Aiškėjo, kad vyrą susirasti sunkiau, nei ji kada nors galėjo įsivaizduoti. Kirbė išjungė variklį ir užtraukė rankinį stabdį. Linksmai skambtelėjusi raktais ji atsargiai išlipo laukan saugodama garuojančią moką. Šiltas vėjelis ištaršė šiaudų spalvos plaukus; iš įpročio ji susisuko ilgas plaukų sruogas ir eidama takeliu užsikišo jas už ausies. Koks būtų idealus kaimynas? Gal toks pat gražus kaip šis meistras? Taip, be to – ramus ir rimtas. Mandagus. Darbštus. Malonus. Oi, ir visais kitais atžvilgiais nuostabus. Kas nors visai nepanašus į tą ką tik iškeldintą pasišiaušusį berną, kasnakt nuo vidurnakčio iki keturių ryto garaže grojusį bosine gitara. Ne, jos idealas būtų tylus, taktiškas ir ieškantis tikrosios meilės. Žinoma, jis mes žvilgsnį jos pusėn ir akimirksniu įsimylės…

– Sveika! – lyg iš niekur pasigirdo įžūlus vyro balsas.

Kirbė spygtelėjo iš nuostabos ir putų burbuliukas, iššokęs pro plastikinio dangtelio skylutę, nudegino ranką. Įtartinas šlamesys privertė atsigręžti į sklypus skiriančią gyvatvorę. Vyras prasibrovė pro lapus tarsi koks Džeimsas Bondas, atliekantis užduotį. Ar ištrūkęs laisvėn kalinys. Visžalių spyglių prikrito į tamsius trumpus plaukus. Taip, čia tas meistras iš gretimo namo.

Iš arti jis rodės dar įspūdingiau. Rankos liaunos, tvirtos, su pūpsančiais raumenimis. Pievelėje prieš ją išsitiesęs visu ūgiu – bene keletas colių virš šešių pėdų – jis atrodė tiesiog bauginamai. Kam lindo per krūmus, užuot apėjęs šaligatviu kaip normalus žmogus?

– Išgąsdinau, – tarė jis, aiškiai nė trupučio nesidrovėdamas, kratydamas žalius gyvatvorės šapus nuo pilkų marškinėlių.

„Sakyk ką nors.“ Kirbė giliai įkvėpė, bergždžiai bandydama įveikti amžinai ją persekiojantį drovumą.

– Atsiprašau. Turbūt nesi pratusi, kad vyrai veržtųsi per gyvatvores.

– Dauguma žmonių naudojasi šaligatviu. Ten mažiau šakų, už kurių galima užkliūti.

O, puiku, Kirbe.

– Aš ne toks kaip visi. Niekada nesirenku lengvo kelio. Draugai vadina mane Semu.

Draugai?

– O kaip tave vadina priešai?

– Mirtinai pavojingu su M-161. – Jo atšiaurus veidas buvo lyg iš akmens.

Kraują užliejo adrenalinas. Viskas, metas bėgti vidun ir užsirakinti. Niekas negrės kitapus durų. Juk vyras, paminėjęs šautuvą, turi būti pavojingas?

– Nemažai laiko praleidau kariuomenėje.

Gerai, jis tai pasakoja dabar, ką tik mirtinai ją išgąsdinęs. Kas šitas žmogus? Kirbė dar porą sykių giliai įkvėpė, nusišluostė delną į kelnes ir įsistebeilijo į jį. Saulės nutviekstas, rankas nekaltai susigrūdęs į priekines kišenes, jis atrodė visai nepavojingas.

Jos vaizduotė laki.

– Ačiū, kad paaiškinai. Akimirką maniau, kad esi pabėgęs kalinys.

– Ne, tik vyrukas, atėjęs pataisyti vandentiekio gretimame name.

Jis pakreipė vieną lūpų kamputį bandydamas nusišypsoti, tačiau bandymas nepavyko. Jo veidas atrodė per griežtas šypsenai.

– Atsiprašau, jei tave išgąsdinau. Nenorėjau.

– Tikrai? Duosiu patarimą. Kitą sykį prisistatydamas moteriai neminėk kovinio ginklo.

Jis susiraukė.

– Juokavau dėl to. Bičiuliai vadina mane juokdariu.

Juokdariu? Jis atrodė mirtinai rimtas. Apie jį nebūtum galėjęs pasakyti nieko linksmo. Tačiau jis buvo aukštas ir puikiai sudėtas, taigi ji neketino ginčytis. Jei jis mano, kad yra linksmas, ji su malonumu leis jam taip manyti.

Bent jau jos širdis vėl plakė beveik įprastu ritmu.

– Puiku, o dabar jau eisiu vidun. Buvo malonu susipažinti…

„Kad ir kuo būtum vardu…“

– Semas.

„Ką?“ Jos pulsas šoktelėjo.

– Semas Gardneris. – Jis įsmeigė į ją kietą it uola rudų akių žvilgsnį. – Turbūt turėjau tinkamai prisistatyti. Kad tokia baikšti kaip tu moteris jaustųsi patogiai.

Ją būtų įžeidęs jo tonas, jei ne akyse blykstelėjusios linksmos kibirkštėlės. O, ji pažįsta tokius vyrus. Pernelyg pasitikintis ir besimėgaujantis savo grožiu. Argi jis dabar neturėtų taisyti vandentiekio gretimame name? Kam ją erzina? Vyras pakėlė antakį ir granito veide pasirodė labiau reikalavimas nei klausimas.

– Pasakiau savo vardą. Taigi būtų mandagu, jei tu pasakytum savąjį.

– Nesakiau, kad esu mandagi.

– Brangioji, tai parašyta tavo persikų ir grietinėlės spalvų veide.

Jo lūpose pasirodė šypsenos užuomina.

– Nagi drąsiau. Juk gali pasakyti. Mano vardas…

– Kirbė. Ar yra kokia nors priežastis, dėl kurios lindai per mano gyvatvorę?

– Žinoma, yra. Tik dėl rimtos priežasties laužiuosi per gyvatvores. Aš patekau į bėdą.

– A, supratau. – Aišku, štai dėl ko jis čia. Dėl ko skleidžia savo žavesį. Jis kažko nori. – Leisk, atspėsiu. Tu nori skubiai paskambinti į užmiestį mano telefonu.

– Ne, o tu siūlai? Aš sugalvočiau, kam paskambinti į užmiestį.

– Ne.

Ką jis daro? Semas Gardneris ne toks kvailas, kad erzintų simpatišką merginą, ypač tokią tariamai gerą ir nekaltą, nes jis jau pasimokęs. Tai nieko gero nežada. Sujudinti gyvačių lizdą būtų mažiau pavojinga, nei prasidėti su tokiomis tyruolėmis.

Štai kodėl jis tai daro. Pastebėjo, kaip ji nužiūrinėja jį nuo galvos iki kojų tarsi potencialią vedybų auką. Vienišos tam tikro amžiaus moterys turi tokį įprotį, todėl jis privalo aiškiai parodyti. Jis nėra kandidatas šventajai santuokai. Įdomu tik, ar ji suprato užuominą?

Ji patempė lankelio formos lūpas. O taip, iš jo tikėjosi blogiausio.

– Nori, kad sutepčiau sumuštinį? Nubėgčiau į ūkinių prekių parduotuvę? Paskolinčiau pinigų? Senelė perspėjo mane dėl tokių vyrų.

– Dėl gerų vaikinų?

Jos dailūs antakiai išsilenkė virš tobulų dangaus mėlynumo akių. Jam pavyko ją įžeisti.

„Gerai.“ Misija baigta.

– Ne, dėl vyrų, bandančių tyčia įžeisti moterį.

„O, susimoviau.“

Ji sumanesnė, nei atrodo.

– Negalima kaltinti vaikino, kad nori padaryti neišdildomą įspūdį.

– Neišdildomą? Tau geriau sektųsi, jei užsimaukšlinęs slidininko kaukę prašytum atiduoti visus pinigus. Jausčiausi labiau atsipalaidavusi.

– Keletą minučių priverčiau tave tikėti, kad esu blogiukas. Nagi, mačiau tą žvilgsnį, kai puolei prie durų.

– Nepuoliau.

– Buvai pasiruošusi pulti.

– Galbūt, tačiau tu tikrai neprimeni vyro, kuriuo galima pasitikėti.

Tai pasakiusi ji nuraudo. Ir gal net ryškiu raudonu rašalu iškeverzojo sau ant kaktos: „Vieniša ir ieškanti.“

Jis mokėjo perprasti žmones, štai kodėl taip greitai buvo paaukštintas, kai tarnavo ginkluotosiose pajėgose. Žinojo, kad simpatiškos tam tikro amžiaus šviesiaplaukės, nemūvinčios žiedo su deimantu ant kairiojo bevardžio pirštelio, nori tik vieno. Taip, jis bus atsargus su ja. Draugiškas, bet atsargus.

– Tai padėsi man ar ne?

– Pagalvosiu.

Kol galvojo, ji gurkštelėjo kavos – iš už keturių žingsnių jis užuodė šokoladą ir kofeiną. Šis įmantrus gėrimas turbūt su dviguba porcija plaktos grietinėlės ir dar su ta biria šokoladine karamele. Ji stebėjo jį, dailiai siurbčiodama per šviesiai rožinį šiaudelį. Gal tebemėgino išsiaiškinti, ar jis tinkamas kandidatas santuokai? Ar jis jau įtikino ją toks nesąs?

– Negaliu patikėti, kad ponia Gardner tave pasamdė. Ji moka ne už tai, kad stovėtum ant šaligatvio ir kalbėtum su manimi.

– Ji man nemoka. Remontuoju jos namą iš geros širdies.

– Atsiprašau, bet tu į tokį nepanašus.

– Išvaizda gali būti apgaulinga.

– Išsiaiškinkime. Remontuoji vandentiekį gretimame name už dyką?

– Ei, nesistebėk taip. Žinau, kad nesu panašus į tuos ponaičius iš žurnalų ar kostiumuotus ir kaklaraiščius ryšinčius kontorų tipus, nuolat sakančius „prašau“ ir „ačiū“. Neturiu jausmų. Bet nesu toks mulkis, kad pelnyčiausi iš senos moters, gyvenančios iš nustatytų pajamų. Aš Rutos sūnėnas.

Kirbės rožės pumpurą primenanti burna išsižiojo iš nuostabos.

– Sūnėnas? Tu?

– Atsakymas teigiamas.

Ji spoksojo į jį.

– Ruta Gardner smulkutė ir šviesiaplaukė, o tu atrodai it koks blogasis Džeimsas Bondas. Jus tikrai kažkas sieja?

Džeimsas Bondas? Jam patiko.

– Taip. Ji ištekėjo už mano tėvo brolio. Pernai jis mirė. Atvykęs į laidotuves supratau, kokia Ruta vieniša. Ji neturi savo vaikų ir, kai augau, kaip įmanydama lepino mane. Pamaniau, įsikelsiu čia ir prižiūrėsiu ją. Ji vienintelė mano šeima.

Mėlynos Kirbės akys kiek sušilo jai vėl ėmus stebėti jį. Šįkart su daug didesne pagarba.

– Ruta labai maloni moteris. Neabejoju, jog jai palengvėjo, kad padedi rūpintis šiuo namu. Paskutiniai nuomininkai buvo tikra nelaimė.

– Taip, bet aš atvažiavau ir iškeldinau juos. Daugiau jokių rūpesčių.

– Negaliu net apsakyti, kokia esu dėkinga. Išnuomosite maloniai ramiai porai ar galbūt jaunai šeimai. Atsakingiems žmonėms, tiesa?

Na štai, ji ir vėl per daug draugiška.

Jis nuėjo per toli. Nemanė turįs įgimto žavesio. Tiesą sakant, tyčia stengėsi atbaidyti santuokos siekiančias moteris. Rodos, reikėjo stengtis labiau.

– Tai kaip dėl paslaugos? Turėjau užsukti vandenį name. Bėda ta, kad reikia išvalyti lietvamzdį ir negaliu atsukti pagrindinės sklendės. Ar leistum pasinaudoti tavo laistymo žarna kokias penkias minutes?

– Penkias, ne šešias?

– O jei pusšeštos?

– Sutarta. Žarna kiemo gale. Tiesiog eik pro šoninius vartus. – Gražiose mėlynose jos akyse žybtelėjo juoko liepsnelės.

Ne, tos gražios mėlynos akys jo nė trupučio neapakino. Jis drausmės žmogus, nusimano apie moteris ir puikiai suvokia, jog geriausia nekreipti dėmesio į jos mielumą.

Merginos iš gretimo namo atvejis visada toks pat.

„Visada.“ Jis turėtų žinoti, nes sykį jau buvo vedęs ir santuoka jam atnešė tik nelaimes. „Negalvok apie tai, žmogau.“ Semas nustūmė prisiminimus šalin, jiems nespėjus net atsimušti į jo širdį gaubiantį titano skydą. Jis saugus. Susivaldęs. Neketina net įsileisti minties, jog Kirbė, nors ir maloni, būtinai pasikeistų atėjus sunkiems laikams. Ji nepasikeistų. „Laikykis atstumo, Gardneri.“ Tai bus išmintingiausia. Ne tam išliko gyvas keliuose sunkiausiuose mūšiuose pastarųjų metų karų istorijoje, kad leistųsi parbloškiamas dar vienos moters. Jis žino, kaip gyvam ištrūkti iš nelaimių ir kada apskritai jų vengti. Gerai žino, kaip meilė gali palaužti vyrą, ir ką miela, švelnios išvaizdos moteris gali padaryti su jo širdimi. Jis čia dėl vienintelės priežasties, dėl nieko daugiau.

– Ar vartai užrakinti?

– Ne. – Ji persimetė auksinę plaukų sruogą per liauną petį ir suraukė antakius po vėjo draikomais kirpčiukais, tarsi bandydama įžvelgti, kas dedasi jo širdyje.

„Sėkmės.“ Jis arti neprisileidžia nieko, ypač tokios simpatiškos moters, širdelės formos veidu, grietinėlės baltumo oda, su keletu strazdanėlių, pabarstytų virš nosies. Strazdanėlių, kurias ji bando paslėpti po lengvu pudros sluoksniu. Nepasakytum, kad jis tai pastebėjo. Nepastebėjo. Tikrai. Jos lūpų nedengė nei dažai, nei tas blizgus tepalas, nuo kurio spindi moterų lūpos kosmetikos reklamose. Jos lūpos švelnios, atrodo, kad ji šypsosi. Taip, ši moteris tikrai sukels jam rūpesčių. Rūpesčių, nes patiko jam iš pirmo žvilgsnio. Ir jis negali to pakęsti.

– Tvoros viršuje trūksta kelių lentų, turėsiu jas prikalti, bet man reikės patekti į tavo kiemą. Neprieštarauji?

– Ne, bet tai pusiau ir mano tvora, tad turėčiau tau sumokėti.

– Jei taip nori atsilyginti, būčiau dėkingas už didelę stiklinę šaltos arbatos su ledu.

– Puiku. Tebūnie šalta arbata. Bet tik pusė stiklinės avansu! – Šūktelėjo ji per petį, rakindama priekines duris. – Likusią dalį gausi, kai darbas bus baigtas.

– Kaip suprasti?

– Argi tai ne įprasta verslo praktika? Kai man dengė naują stogą, pusę sumos mokėjau avansu. Likusią dalį, jeigu tenkino kokybė, – pabaigus darbą.

Jis nusijuokė. Negalėjo susilaikyti.

– Ponia, taip negalima elgtis su naujuoju kaimynu.