Читать книгу Noriu jo viso - Jo Leigh - Страница 2

Neitas stebėjo, kaip Šenon akys vis labiau išsiplečia iš nuostabos. Norėdamas nuslėpti šypseną, jis gurkštelėjo tamsaus alaus.

– Štai kaip? – jos balsas nuskambėjo be galo nerūpestingai, kaip žmogaus, kuris visai taip nesijaučia.

– Buvau apsistojęs Žirafos viešbutyje, – linktelėjęs paaiškino Neitas, – bet kadangi tavo mama tai sužinojusi kone patyrė infarktą, jau rytoj persikraustau pas jus.

– Denio, Mailso ar Timo?

– Manai, kad rizikuočiau gyvybe įsikraustydamas į kurio nors tavo brolių, išskyrus Mailsą, kambarį? – nusijuokęs paklausė Neitas. – Visi jie tikri laukiniai.

Šenon jau buvo spėjusi susitvardyti, ir Neitas dėl to apgailestavo. Bent jau išoriškai, kiek tai buvo įmanoma, ji atrodė rami, ir jam buvo smalsu, kas dedasi jos galvoje. Tas šokis… Ne pirmieji du, kurių metu jis nė nemėgino apgaudinėti savęs atrodantis geriau, nei pagal muziką judanti šimpanzė. Savo paties laimei, Neitas liovėsi dėl to jaudinęsis. Juk turėjo kitų gerų savybių. Be to, jeigu kam nors tai nepatiko, galėjo nešdintis kuo toliau.

Dabar Neitas tegalvojo apie lėtą šokį – tą, kurio metu pajuto prie krūtinės prisispaudžiant Šenon krūtis. Tą, kurį privalėjo nutraukti, nenorėdamas, kad ji pajustų jo reakciją.

Štai tau ir naujiena. Didelis įvykis, šokas, gluminanti nauja patirtis. Šenon išaugo į nepakartojamai žavią moterį. Jau vaikystėje ji buvo nepaprastas vaikas, todėl ši nuostaba pačiam Neitui atrodė nesuprantama, tačiau jis niekaip negalėjo nuspėti, kad ji taps pačia Afrodite.

Visų pirmą, jos plaukai. Tankūs, vešlūs, krentantys ant pečių – tikras degančios raudonai oranžinės spalvos stebuklas. Ypač kai ji juos pakeldavo abiem rankomis ir, nusibraukusi nuo kaklo, paleisdavo kristi ant nugaros.

– Dabar namuose daug vietos, – pasakė Šenon. – Kuriam laikui ketini pasilikti?

Taip, juodu juk šnekėjosi. Neitas visai pamiršo.

– Į Balį turiu grįžti gegužės viduryje. Bet tikiuosi apsisukti greičiau.

– Ak. O aš maniau, kad ieškai pirkti butą.

– Ieškau, – patvirtino jos žodžius Neitas, žiūrėdamas tiesiai prieš save, kad ir vėl neužsisvajotų. – Pagrindinė priežastis, kad išlaidos atsvertų kapitalo prieaugį. Butą ketinu nuomoti, bet pirmiausia, žinoma, turiu jį susirasti ir apstatyti. – Patenkintas radęs nuobodžią temą, kuri turėjo padėti jo pernelyg susidomėjusiam peniui iki vidurnakčio apsnūsti, Neitas atsiduso.

Velniava, prisiminęs, kaip laikė Šenon glėbyje, jis vėl virptelėjo – tiek tų nuobodžių kalbų apie kapitalo įplaukas.

Kai Neitas išvažiavo mokytis į Niujorko universitetą, Šenon buvo dar plokščia kaip lenta trylikmetė dramos karalienė. Jai viskas būdavo gyvybės arba mirties klausimas, ji buvo pasaulio centras, tačiau jos broliai klausytis dramų neturėjo kantrybės. Ypač kai Šenon nuolat pasirodydavo tada, kai Neitas su Deniu būdavo ką tik įtikinę merginas, jog niekas jų, įsėlinančių pas juos į namus, nesučiups, nes ponai Ficdžeraldai kaip užmušti miegodavo trečiame aukšte.

– Greimersyje?

Neitas nesuprato, kodėl ji šito klausia… Ak, taip.

– Vieta visai nesvarbi. Kaip ir buto tipas. Tai gali būti dviaukštis, vieno aukšto, vieno miegamojo butas. Svarbiausia, kad būtų Manhatane ir prižiūrimas, nes didesnę laiko dalį praleidžiu už šalies ribų, tad nenorėčiau dėl jo nerimauti; taip pat būtų neblogai, kad neštų geras pajamas. Jeigu turi kokių nors minčių ar ką nors pažįsti, įvertinčiau bet kokią pagalbą.

– Paklausinėsiu.

Kai Neitas vėl pakėlė alaus bokalą prie lūpų, Šenon, pasiėmusi vyno taurę, nusisuko į šokių aikštelę, ir jis iš palengvėjimo nusvarino pečius.

Priešais jį sėdėjo Šenon. Mažoji Šenon. Neitas ją pažinojo nuo pat savo aštuntojo gimtadienio, visus tuos dešimt metų ji buvo tikra įkyruolė. Tačiau dabar pasižymėjo apvalumais ir ilgiausiomis kojomis, turėjo gražius baltus dantis ir ryškiai žalias akis. Kaip natūralios raudonplaukės, jos veidas buvo beveik nešlakuotas, ir… o Dieve, juk jos plaukai natūralios spalvos, tai reiškia, kad jos plaukai visur…

– Prisiminiau, jog kažkas lyg buvo Flatirono rajone, – vėl atsisukdama į Neitą, pasakė Šenon.

Tiesiog nuostabu. Truktelėjimą šakume jis atsisakė net pripažinti, nes jam buvo trisdešimt dveji, o ji, galima sakyti, jam buvo kaip sesuo.

– Kiek pamenu, – tarė Neitas, palinkęs virš stalo ir skvarbiai žiūrėdamas jai į akis, – savo kambarį tu visą laiką dekoruodavai pati.

– Buvau paauglė, – nusijuokusi atsiliepė Šenon. – Tai buvo ne dekoravimas, o iliustravimas. Nepaliaujamai įsimylėdavau kino žvaigždes ar sielvartą išgyvenančius dainininkus.

– Tavo miegamasis visada atrodydavo gražiai. Ir gardžiai kvepėdavo.

– Taip, nes nebuvau iš tų laukinių, kurios palieka neskalbtą sportinę aprangą rūgti ant grindų mėnesių mėnesius.

– Ak, – atsilošdamas kėdėje pasakė Neitas. – Viskas aišku. Mes juk buvome kiaulės, tiesa?

– Kaip suprantu, nori, kad padėčiau tau apstatyti naują butą, – pavarčiusi akimis, paklausė Šenon – Daugiau nei tai, – purtydamas galvą, atsakė Neitas. – Man reikia žmogaus, kuris padėtų rasti tinkamą būstą, paskui jį apstatyti. Moteriškos rankos prisilietimas būtų labai pageidautinas. Aš statau tik paprastų konstrukcijų namus, gyvenu tai trobelėse, tai palapinėse. Rinkos visai nepažįstu. Bet jeigu esi pernelyg užsiėmusi, galėčiau ką nors nusisamdyti.

– Gal ir pavyktų senam draugui rasti šiek tiek laiko.

Užsivertęs alaus likučius, Neitas vėl įsmeigė žvilgsnį Šenon į akis. Jam teks gyventi po vienu stogu su šia nauja, erotiška Šenon, kambaryje greta josios. Jeigu išpyškintų viską tiesiai šviesai, gal pagaliau jam pavyktų elgtis lyg niekur nieko?

– Tu vis dar graži, – skambant liūdnai airių meilės dainai pasakė jis. – Netgi gerokai gražesnė, nei su tais karnavaliniais darbužiais. Turbūt esi pavergusi visus vyriškos lyties atstovus, Princese. Visus.

Šenon skruostus nudažęs raudonis išsikleidė tarsi šviesų šou. Anksčiau Neitas ją versdavo raudonuoti nepagarbiomis išdaigomis, dėl kurių ji įsiusdavo ir, jo džiaugsmui, puldavo iš kambario. Dabar jos blyškios odos ir ugningo emocionalumo kontrastas jam atrodė pernelyg žavus.

– Ketini įnešti į mūsų gyvenimą sumaišties, Neitai Breneri, tiesa? – tyliu balsu paklausė Šenon.

– Kiek tik tai žmogiškai įmanoma, – prisipažino šis. Paskui nusišypsojo, nes ką daugiau, po galais, šioje situacijoje buvo galima daryti? – Dabar atsiprašysiu.

– Žinoma, – nulydėdama jį įtartinu žvilgsniu, pasakė Šenon.

Prie baro Neitas nusprendė, kad alus jo neišgelbės. Todėl užsisakė viskio ir čia pat jį išmaukė.

***

– Tai ar nevedęs? – išgirdusi prie ausies kuždesį, Šenon kone paleido iš rankų taurę. Tai buvo Arielė, kuri nė kiek neatrodė apgailestaujanti prisėlinusi jai iš už nugaros it kokia vagilė.

– Kas, kur, kaip?

– Ar Neitas Breneris nevedęs? – Kad pamatytų Neitą su Deniu stovinčius minios viduryje, Arielė turėjo pasistiebti. Buvo jau vidurnaktis, bet iš troškios salės, regis, dar niekas nė neketino skirstytis.

– Ne, – atsakė Šenon. – Tačiau ilgai čia neužsibus.

– Ir neprivalo. Man užtektų vienos nakties.

Šenon susiraukusi pažiūrėjo į pusseserę. Šioji buvo visa suprakaitavusi, – kaip ir visi čia esantieji, – jai prie veido ir kaklo buvo prilipusios plaukų sruogos. Arielės šnopavimas veikiausiai buvo šokio, o ne susidomėjimo Neitu rezultatas… Visgi Šenon galėjo klysti. Arielė atrodė pasiruošusi puolimui.

– Jeigu jį įtrauksiu į korteles, turėsi veikti greitai. Kas pirmas, tas ir laimi.

– Ar matei, kaip pagavau puokštę? – paklausė Arielė. – Nekenčiu vienatvės. Iš visos širdies. Gaila, kad tas vaikinas čia ilgai neužsibus. Man patinka jo juokas. Jo humoro jausmas. Jeigu randi, iš ko pasijuokti, gyvenime gali įveikti beveik viską.

– Jau susipažinai su juo?

– Taip, – atsiduso Arielė. – Bet jį daug labiau domino pokalbis su Deniu. Akivaizdu, kad pernelyg jo nesužavėjau.

– Leisk atspėti, – pasiūlė Šenon. – Ar jie kalbėjosi apie Notre Damą?

– Galiu prisiekti, – pavarčiusi akimis, tarė Arielė, – kad net jeigu būčiau išsirengusi nuogai, nė vienas nebūtų nė mirktelėjęs.

– Abejoju. Tačiau, kiek žinau, jie nesimatė nuo koledžo laikų. Turi aptarti tiek daug įvykusių rungtynių.

– Na, jis bent jau buvo linksmas.

– Humoras taip pat viena iš savybių mano sąraše, – pasakė Šenon. – Kartu su bendromis vertybėmis. Ir gerumu.

– Nepamiršk ir šaunumo lovoje, – suskubo pridurti Arielė, vis dar tempdama kaklą, kad pažvelgtų į Neitą.

– Na, apie tai negaliu nieko pasakyti.

– Jūs nė karto?..

– Ne. Nebuvo nė menkiausio bučinio.

– Gaila.

– Jis išvyko, kai man buvo trylika.

– Dieve, kaip čia tvanku. Kodėl niekas neatidaro lango?

– Nemanau, kad tai padėtų. Viduje šimtas penkiasdešimt girtų, kaip išprotėję šokančių žmonių.

– Nepakartojama, tiesa? – plačiai nusišypsodama, pasakė Arielė. Norėčiau, kad mano vestuvės būtų kaip tik tokios. Draugiškos, nesuvaržytos. Daug alkoholio ir gero maisto. Jeigu kada nors apskritai ištekėsiu.

– Štai tam ir reikalingos mainų kortelės. – Šenon prisiminė, kaip dabar kartu gyvena Rebeka Torp ir Džeikas Donelis. Pusę laiko praleisdami Brukline, kitą – Aukštutiniame Istsaide. Šenon nujautė, kad tuodu susituoks. Jie buvo beprotiškai vienas kitą įsimylėję.

– Tu taip pat, tiesa?

Šenon veide veikiausiai atsispindėjo pavydas.

– Taip, labai norėčiau ištekėti. Kol kas visi vaikinai, su kuriais esu susitikusi, buvo smagūs. Bet tikrai ne stebuklas.

– Kartais spėlioju, ar tikėtis magijos yra per daug, – papurčiusi galvą pasakė Arielė.

– Žinoma, kad ne, – užtikrino pusseserę Šenon. – Bet kurioje geroje meilės istorijoje yra šiek tiek magijos. Tuo nė neabejoju.

***

Namas rausvo smiltainio fasadu buvo senų Niujorko dienų reliktas. Visi trys šio prie gatvės stovinčio pastato aukštai priklausė Ficdžeraldams, o Neitui, pradedant trečiąja klase, jis buvo virtęs tikresniais namais nei savieji.

Vidurdienį nuo jo nuvažiavęs taksi paliko Neitą stovintį su lagaminu ir vilnoniu krepšiu rankose. Nors tradicinių vestuvių pagirios dar nebuvo išsisklaidžiusios, eidamas prie raudonų durų Gramersi parko Trečiojoje aveniu, jis jautėsi kaip vaikas. Paskutinį kartą čia lankėsi prieš išvažiuodamas mokytis į Niujorko universitetą. Prieš Deniui išvykstant studijuoti grafinio dizaino į Bostoną.

Neitas pabeldė į duris belstuku, kurį ponas Ficdžeraldas buvo pakeitęs po beisbolo incidento. Šis Neitui patiko labiau. Nes buvo kuokos formos ir beldė garsiai.

Duris atidarė ponia Ficdžerald, ir Neitas vėl pasijuto esąs keturiolikos, aštuonerių ar bet kurio tarpinio amžiaus, nes ponia Fic jam vis dar atrodė tokia pati. Nors kone visi jos plaukai buvo pražilę, blyškios odos moteris, turinti daugiau strazdanų nei galėjo tilpti ant veido, nerodė beveik jokių prabėgusio laiko ženklų. Ir dar suraukta kakta. Tokia veido išraiška ji vaikščiodavo bemaž visada, atgrasindama nuo savęs kai kuriuos žmones. Tačiau Neitas žinojo, kad suraukta kakta nereiškia nieko pikto. Tokia jau buvo Denio mama – nuolat susirūpinusi dėl savo jauniklių. Ponia Fic visada sakydavo, kad gyvenime jai didžiausią nerimą kelia tyla, ir ji buvo teisi.

– Nagi, Neitai, nestovėk kaip įkaltas… – Nors ponia Fic buvo gimusi ir augusi Niujorke, jos balse vis dar buvo girdėti airiškas akcentas. – Tik muses į vidų leidi.

Neitas įvilko per slenkstį savo lagaminą ir vilnonį krepšį; pastarąjį užkėlė ant medinio suolelio, beveik tikėdamasis po juo, ant batams skirto kilimėlio, pamatyti savo sniego batus.

– Gera būti namie, – pasakė jis.

Kai šypsodamasis atsisuko į ponią Fic, ji jau taip pat šypsojosi, o tai buvo retas ir nuostabus vaizdas.

– Šie namai yra tavo tol, kol esame gyvi, berniuk.

Neitui norėjosi pulti moteriai ant kaklo – taip gera buvo vėl ją matyti. Ponia Fic jo gyvenime vaidino didelį vaidmenį, o jis apie ją galvojo per mažai. Tačiau kad ir kokios didelės buvo Ficdžeraldų širdys, glėbesčiuotis jie nemėgo. Regis, išskyrus Šenon.

– Turbūt norėsi drauge su mumis papietauti. Turėtum pirmiausia pavalgyti, nes Mailsas su Alise dar neatlaisvino senojo kambario. Po vestuvių visi tie girti chuliganai vis dar miega.

– Ką vadini chuliganais? – pasigirdo laiptais besileidžiančio Denio balsas; jis atrodė kaip beprotis: plaukai styrojo į visas šalis, smakras apžėlęs, ant pečių karojo baisūs zombiški marškinėliai.

– Ak, suprantu, – pasakė Denis. – Dabar tai jau įkliuvome.

– Galite dviese padengti valgomojo stalą. – Ponia Ficdžerald patraukė į virtuvę ir garsiai, kad abu girdėtų, pridūrė: – Dieve švenčiausias, jūsų devyni. Turėsite dar ir kėdes sunešti.

– Tai ką, namie liko visa įgula?

– Tiesą sakant, – prakalbo Denis, krapštydamas bambą, lyg stovėtų vienas miegamajame, – Šenon ir Breidis čia tebegyvena. Bet Timas, aš ir vedusioji pora privalėjome likti. Neketinome trečią valandą nakties sėsti į traukinį.