Читать книгу Liūdna pasaka - Jonas Biliūnas - Страница 3

Buvo tai 186. . – ais metais…

Viename sodžiuj gyveno neturtelis žmogus, vardu Petras Banys, su savo moterim Juozapota. Jauni ir gražūs, abu mylėjo vienas antrą ir, susiėmę už rankų, ramiai ir drąsiai ėjo gyvenimo keliu. Tiesa, tasai kelias buvo šiurkštus ir kietas, dar baudžiavos grandimis išgrįstas. Tečiaus, būdami jaunos dvasios, turėjo stiprias, kad ir pūslėtas kojas ir naštos sunkumo nejautė.

Jų pilnai laimei tik vaikų trūko… Bet kai Petras, iš lauko parėjęs ir gardžių batvinių pasrėbęs, prieidavo į savo moterį ir pusiau apkabinęs kažin ką jai tyliai ausin pašnibždėdavo: graži Juozapota kaip ugnis visa užkaisdavo ir greitai slėpdavo ant vyro pečio savo išraudusį veidą. Abu tikėjo, kad bus, ir laukė… Krikštynų…

Nors tasai laikas buvo dar toli, tečiaus Petras jau pynė iš balanų lopšį, laimingai šypšodamas. Maloniai žiūrėjo į moterį ir matė; kaip iš po jos ilgų blakstienų mirgėjo akys, kaip dvi gražios žvaigždės – laimės žvaigždės…

Tas mirgančias žvaigždes jisai ir užsimerkęs matydavo…

Taip ėjo sunkios ir vargingos, bet ramios dienos… Niekur toliau savo miestelio neidami, gal būtų ir visą amžių taip ramiai ant vietos išgyvenę ir vaikų susilaukę… Bet netikėtai užpūtė naujas vėjelis – ir tų neturtelių gyveniman naujus troškimus ir naują viltį įnešė…

Pavaserį, vieną šventadienį parėjo Petras iš bažnyčios ne toks, kaip visados. Buvo užsimąstęs ir susirūpinęs, o jo akyse degė nosuprantama ypatinga ugnis. Atsimainusiu balsu paprašė valgyti ir visą laiką nei žodžio nepratarė. Pavalgęs, ėmė kepurės ieškotis. Juozapota, nustebusi, sekė savo vyrą akimis ir laukė, ką pasakys. Bet tasai jau pro duris ėjo…

– Kas atsitiko? Kur eini? – bailiu balsu paklausė jo.

Taip gailingai į jį savo gražiom akim pažiūrėjo, kad Petras sugrįžo ir paėmė moterį už rankos. Pasodinęs grečium savęs ant suolo, ilgai į ją tylom žiūrėjo. Jo akyse švietė ir bailė, ir viltis, ir abejojimai.

– Nieko neatsitiko – prakalbėjo atsidusdamas Petras – tik…

Juozapota krūptelėjo.

– Nebijok, nieko bloga – jau ramesniu balsu tarė jisai: – tik žinai kokią naujieną šiandien išgirdau? – ir Petras ėmė savo moteriai pasakoti, ką jisai miestely girdėjo ir matė. Kaip kunigas iš sakyklos skaitęs tokį raštą, kuriame pasakyta, kad vergai-žmonės būsią dabar lygus ponams, jiems nebevergausią, o žemė, kurią dirbą, liksianti jų nuosavi – nebe ponų. Kad tie, kurie žemės neturią arba turią labai mažai, gausią nuo naujos valdžios tiek, kiek reikia (matai, esanti kokia ten nauja valdžia, geresnė – ne rusų, bet mūsų krašto žmonių ar lenkų: toji nauja valdžia vergais-žmonėmis ir rūpinantis). Kunigas sakęs, kad ir rusų valdžia žadanti žmones išliuosuoti7 ir nebespausti – jau ir raštą tokį senai išleidusi. Tečiaus tik taip žadanti, iš tikrųjų gi akis visiems norį apdumti: nereikią jos klausyti, ja tikėti, bet reikią rinktis būriais ir visiems iš vieno vyti rusus iš šito krašto laukan, nes jie tik esą mūsų neprieteliai, spaudžią ir skaudžią žmones, persekioją mūsų tikėjimą ir kalbą. Tą patį ir ant šventoriaus ir miestely girdėjęs – visi apie tatai kalbą; matęs ir tą raštą ne pas vieną. Žmonės esą sujudę, ir, nors tūlas iš to juokęsis, daugelis būtinai eisią, jeigu ne su šaudyklėmis, tai su šakėmis ir delgėmis rusų vyti. Girdėjęs, kad jau daugelyje vietų sumušti rusai lekią iš mūsų krašto; kad ne tik gubernatoriai, pats karalius išsigandęs, nebežinąs, kas daryti…

Petras, tai pasakodamas, šluosties rankove nuo kaktos gausiai tekantį prakaitą ir greitai alsavo. Jo akyse vėl užsidegė nesuprantama ypatinga ugnis.

Juozapota, visa nustebusi, tylėjo ir klausė savo vyro. Daug jinai nedagirdo, dar daugiau nesuprato; bet vienas daiktas giliai jai galvon įsmego.

– Tai mum, Petriuk, iš tiesų nebereiks jau dvaran eiti? – paklausė vyro.

Ir nors jos akyse dar klajojo abejojimas, tečiaus pačiam balse suskambėjo nebeslėpiamas skardus džiaugsmas.

– Nebereiks – atsakė Petras ir patsai to nejusdamas laimingai linksmai nusišypsojo.

– Ir žemė, kurią dirbame, bus mūsų?…

– Mūsų…

– Ir dar daugiau gausma8 ? Juk mes taip maža jos turime…

– Gausma ir daugiau…

– Dieve, kokie būsma laimingi!…

Ir Juozapota, iš džiaugsmo visa užkaitusi, laiminga ir graži, apkabino vyro kaklą.

– Ar žinai, kaip tada bus mum gera! – kalbėjo jinai tyliai, svajodama ir į jį glausdamasi – turėsma savo žemę, niekam nebevergausma ir dirbsma tik sau-sau!… Susilauksma vaikų… Būsma ne be vieni… Ar žinai: tu įvaisysi sodnelį ir kai paaugs vaikai, turėsma jiems vaisių ir uogų. Vaikams bus geriau, ir mudu laimingesni būsma…

Vyras klausė tų savo moters svajojimų ir pats tais svajojimais ėmė tikėti. Jam pradėjo regėtis, kad jisai ne be neturtelis pono vergas, bet jau laisvas ūkininkas, turįs pakaktinai9 nuosavios žemės, turenis paaugusius vaikus ir ramiai sau su jais ir su savo moterim gyvenantis… Ir tokį džiaugsmą savo širdy pajuto, kad norėjo pagriebti sėdinčią Juozapotą ir kelius kartus su ja po aslą apsisukti. Tik, kažin ką atminęs, susiturėjo…

– Reikia eiti pažiūrėti, ką sodžiaus vyrai kalba – tarė, atsidusęs ir pasiėmęs kepurę.

– O ką, Juozapui, jeigu rusų valdžia nepasiduos? – paklausė ne tai rimtai, ne tai juokaudamas, atsigręžęs nuo durų.

Juozapota atsistojo, tartum, ko išsigandusi. Bet tuojau sučiaupė lūpas ir žybtelėjus akim, netikėtai suriko: „Vyti tuos rusus iš musų krašto, vyti! Ar atmeni, kaip anais metais mane kazokas užpuolė? Kad ne tu ir tėvelis, būčiau pražūvus…”

Primintasai kazokas visą kraują Petrui galvon suvijo.

Žvilgtelėjo degančiom akim į moterį ir, sukandęs dantį, dusliu balsu tarė: „Išvysma juos, išvysma!”

Išeidamas pro duris, stiprai suspaudė savo kumštį.

*

Žmonės-vergai, dar nesenai tokie ramūs ir bailūs, netikėtai sujudo, ir jeigu ne visi balsiau prabilo, tai visi ėmė svajoti ir geresnių laikų laukti. Jau kiek ankščiau buvo pralėkęs tarp jų neaiškus skardas apie išliuosavimą, apie sukilimą ir kažin kokias atamainas: tik tasai skardas pralėkė ir nutilo, įspūdžio nepadaręs. Tūlas visai jo nepastebėjo, kiti be jokios atydžios pro ausis praleidė.