Читать книгу Ką nutylėjo jo buvusioji? - Joss Wood - Страница 2

Po aštuoniolikos mėnesių

Paiperė Mils nusiėmė skaitymo akinius ir numetė juos ant darbo stalo. Trindama nosies tiltelį atsistūmė su kėde nuo Džordžijos raudonmedžio rašomojo stalo ir rūsčiai dėbtelėjo į nešiojamojo kompiuterio ekraną, kuriame elektroninio pašto dėžutėje jos atsakymo laukė viliojantis darbo pasiūlymas.

Aišku, kad ji norėtų įvertinti neseniai atrastą Danieliaus Glutzo paveikslą. Apie šį tapytoją ji parašė magistro darbą. Tačiau tai neįmanoma. Paveikslas Berlyne, o prieš devynis mėnesius gimus Tajui jai teko apsiriboti tik Rytų pakrantėje esančių meno kūrinių vertinimu, kad darbo kelionės netruktų ilgiau nei dieną. Nors mylėjo ir pasitikėjo savo aukle Kere ir jos dvyniu broliu Rainu, kuriam taip pat puikiai sekėsi prižiūrėti Tajų, vis dar jautėsi negerai palikdama brangų kūdikėlį ilgesniam laikui. Ji negalėjo palikti Tajaus nakčiai. Dar ne.

Gal kai jis ims studijuoti koledže.

Paiperė atsistojo ir nuėjo prie gaubto trijų aukštų raudonų plytų Viktorijos laikų namo lango. Susikryžiavusi rankas ant krūtinės pažvelgė žemyn į gatvę. Ruduo beveik baigėsi, artėjo žiema, rodės, kad metų laikai skrieja pro šalį. Ji pastojo pavasarį, vėlyvą vasarą atsisveikino su Miku, pagimdė Tajų viduržiemį. Šią vasarą, kitaip nei praėjusią, nenutiko nieko ypatingo.

Miko mirtis praėjusiais metais buvo greičiau pliaukštelėjimas per veidą nei sprogimas, tačiau Paiperė vis dar negalėjo to pamiršti. Nors juodu su tėvu kalbėdavosi retai, buvo gera žinoti, kad yra žmogus, su kuriuo ją šis tas sieja, jos šeima – net jei tą šeimą teko slėpti giliai širdyje, nes Mikas niekada viešai nepripažino jos savo dukterimi.

Išvis nepripažino.

Augdama Paiperė niekada nepagalvojo, jog kada nors džiaugsis, kad viešumoje Mikas ignoravo ir ją, ir jos motiną, ilgametę savo meilužę. Tačiau kai ryškiausia ir nutrūktgalviškiausia Niujorko grietinėlės asmenybė, vienas iš labiausiai gerbiamų biržos maklerių ir investavimo konsultantų pasaulyje, buvo suimtas už sukčiavimą, Paiperė nuoširdžiai džiaugėsi, kad niekas nenumano apie juos siejantį ryšį.

Per kelis dešimtmečius Mikas įtikino tūkstančius žmonių investuoti į jo rekomenduotus fondus žadėdamas solidžią grąžą. Tuomet, gavęs pinigų iš naujų investuotojų, sumokėdavo jau esamiems investuotojams ir nepaliovė mėgautis prabangiu gyvenimu. Nenuostabu, jog jis reikalavo, kad Paiperė perleistų jam safyrus jau kelis mėnesius prieš ir po jo suėmimo. Jam reikėjo pinigų, kad galėtų išsikapanoti iš labai gilios duobės.

Jo sulaikymas sulaukė didelio žiniasklaidos susidomėjimo, buvusi Miko sutuoktinė buvo nuožmiai persekiojama. Jaunutė tuometinė Miko žmona niekieno netrukdoma išskrido iš Valstijų į Kolumbiją likus kelioms dienoms iki jo arešto ir niekada negrįžo, nepasirodė net vyro laidotuvėse.

Ak, tikros meilės įrodymas.

Kadangi nė viena Miko žmona nežinojo apie Paiperę, ji liko Park Sloupe, Brukline, name, kurį Mikas nupirko jos motinai, ir per atstumą stebėjo Miko sukeltą beprotybę. Paiperė jautėsi dėkinga, kad motinai neteko pamatyti, kaip jos mylimas vyras buvo nuverstas nuo labai aukšto paauksuoto pjedestalo, ant kurio buvo jį užkėlusi. Jo mirtis, ištikusi dėl širdies smūgio praėjus dviem su puse mėnesio po pirmojo suėmimo, būtų ją pribaigusi, bet vėžys suskubo pirmas.

Išgirdusi šiugždesį ant darbo stalo stovinčiame kūdikio monitoriuje Paiperė nusišypsojo. Jos berniukas pabudo ir laukia pietų. Paiperė išėjo iš studijos ir užbėgo laiptais į trečią aukštą. Pirmame aukšte esantį butą ji nuomojo Kerei ir Rainui. Paiperė nužingsniavo į mažesnį iš dviejų miegamųjų ir patraukė prie medinio lopšio, kuriame kūdikystėje miegojo pati. Tajus pasisukęs pažvelgė į ją ir Paiperę užliejo meilės banga.

Jis toks panašus į Džagerį, pamanė ji, paėmusi sūnų ir priglaudusi prie krūtinės. Šviesiai mėlynos Džagerio akys, veido bruožai ir sabalo tamsumo plaukai. Tajus neabejotinai bus toks pat aukštas ir iš prigimties tvirtas.

Tajus tikras Balantainas viskuo, pamanė Paiperė, tik ne pavarde.

– Štai kur mano šaunuolis, – suniūniavo ji skruostu trindamasi jam į viršugalvį. Paiperė nunešė Tajų ant vystymo stalo ir vikriai nurengė, kaip visada, stabtelėjusi pabučiuoti pėdutės, krimstelėti į kulniuką. Tajaus juokas privertė nusijuokti ir ją. Dieve, ji niekada nemanė, kad galėtų ką nors taip smarkiai mylėti…

Paėmusi sauskelnes iš dėžutės ant komodos Paiperė pakišo jas po švariu Tajaus užpakaliuku. Po sauskelnių krūvele gulėjo aksomo skiautė, joje buvo suvynioti tie dešimt safyrų, apie kuriuos ji pasakojo Džageriui.

Milane jis pažadėjo pasikviesti ją, kad galėtų apžiūrėti safyrus, tačiau taip ir nepaskambino. Kai prabėgus šešioms savaitėms Paiperė vis dar nesulaukė jo skambučio ir galiausiai suprato, kad prezervatyvai ne visada apsaugo šimtu procentų, bandė pati su juo susisiekti. Kaskart jos skambučiai buvo nukreipiami į balso paštą.

Neturėtų būti taip sunku su juo susisiekti, manė ji, ir pabandė paskambinti į Balantainą ir kompaniją. Cha! Lyg mėgintum tiesiogiai pasikalbėti su vienu iš Vindzorų berniukų. Į nesuskaičiuojamą daugybę žinučių, dešimtis elektroninių laiškų, kuriuos siuntė įmonės sekretorei, nesulaukė jokio atsakymo. Tada Paiperė nuėjo į pagrindinę įmonės parduotuvę ir paprašė susitikti su Džageriu, tačiau jos prašymas pasikalbėti su kuo nors viršesniu toje valdymo grandinėje buvo atmestas. Kai Paiperė atsisakė išeiti, kol nepasikalbės su Džageriu ar vienu iš trijų jo šeimos narių, apsaugininkai išprašė ją iš patalpų.

Po kelių dienų Paiperė panaršė internete ir rado išsamų straipsnį apie Džagerį, kuriame buvo rašoma, kad jis neketina kada nors vesti ir nenori susilaukti vaikų. Pasak jo, pasauliui reikia daugiau novatorių, nuotykių ieškotojų ir atradėjų, o ne dar daugiau burnų, kurias reikia išmaitinti.

Be to, vaikai taptų rimta kliūtimi jo gyvenimo būdui…

Tos bjaurios dienos vidurnaktį Paiperė galiausiai sulaukė žinutės, kurioje buvo rašoma, kad Džagerio nedomina nei ji, nei jos safyrai, nei tai, kad ji laukiasi.

Tajus, nusprendė Paiperė, yra tik jos; ji neįpareigota dalytis sūnumi su vyru, kuriam jo vaikas neteikia džiaugsmo, visai nerūpi. Mikas ignoravo ją, ir ji visą gyvenimą kankinosi svarstydama, kodėl tėvas jos nemylėjo. Ji tikrai neapsunkins sūnaus gyvenimo versdama bendrauti su abejingu, šaltu tėvu.

Paiperė beviltiškai troško pamiršti Džagerį, tačiau tai buvo neįmanoma gyvenant su miniatiūrine to vyro kopija. Tajaus veide ji matė žavaus kritusio angelo Džagerio bruožus – šviesias akis nuostabiai išryškindavo tamsi oda, tamsūs banguoti plaukai – ir tada prisimindavo jo dviejų dienų barzdelės šiurkštumą prie savo odos, jo plačius pečius, puikiai ištreniruotus pilvo raumenis, ramybę, kurią juto glamonėjama įgudusių jo rankų.

Būdavo naktų, kai Paiperė pabusdavo iš gilaus miego besidaužančia širdimi apimta orgazmo, galvoje ūžiant mintims apie Džagerį. Kartais apsiversdavo ant šono ieškodama jo, norėdama, kad Džageris vėl nuskraidintų ją ten, kur tik jis vienas galėjo – į svaiginamą, žėrinčią, magišką vietą, kurioje laikas sustodavo. Tačiau neilgai trukus užgriūdavo realybė – ji vieniša motina, o Džagerio nedomina nei ji, nei jos sūnus – ir ji liedavo ašaras nesudėdama bluosto daug tamsių, nykių valandų.

Tajus sugurguliavo ir Paiperė pasilenkė pabučiuoti jam pilvuko, jis mažutėmis rankytėmis įsikibo jai į garbanas. Kai sužinojo, kad laukiasi nuo vieno garsiausių Manhatano vyrų, raudojo ir rypavo keikdama Dievą ir likimą. Dabar negalėjo įsivaizduoti savo gyvenimo be šio mažo vyruko; Tajus – visas jos pasaulis.

– Ką manai apie pietus ir pasivaikščiojimą parke? Šalta, bet saulėta, – Paiperė pasisodino sūnų ant klubo ir nusileidusi žemyn patraukė į virtuvę. – Ar norėtum, Tajau?

Tajus susigrūdo kumštuką į burną ir Paiperė palaikė tai teigiamu atsakymu. Padavė Tajui buteliuką su vandeniu, išsitraukė indelį organinio kūdikių maisto, bet nuaidėjo durų skambutis. Susiraukusi ji pažvelgė į nedidelį ekraną virtuvėje ir pamatė prie pastato durų stovintį kostiumuotą vyrą. Jis atrodė labai… advokatiškai.

Ji pakėlė telefonspynės ragelį ir išgirdusi, kad jis atstovauja advokatų kontorai, administruojančiai jos tėvo turtą, įleido lankytoją.

Po penkių minučių ponas Simsas sėdėjo prie Paiperės virtuvės stalo, o ji maitino Tajų.

– Kiek žinau, esate profesionali meno vertintoja, dirbate namuose ir turite nuolatinių klientų tiek meno galerijose, tiek tarp privačių kolekcionierių.

Gana tikslu. Dėdama šaukštelį saldžiosios bulvės ir morkų tyrės į laukiančią Tajaus burną Paiperė linktelėjo. Troško ištrūkti laukan į gryną orą. Kilstelėjusi antakius tarė:

– Teisingai. Vis dėlto abejoju, kad atėjote pasikalbėti apie mano verslą, tad kuo galiu jums padėti?

– Kaip suprantu, esate Maiklo Šatlo dukra?

Neverta to neigti.

– Taip. Mano mama ir Mikas buvo kartu daugiau nei trisdešimt metų. Mane su Miku siejantis ryšys nėra viešai žinomas, norėčiau, kad taip ir liktų.

Paiperė nuvalė Tajui veiduką ir rankas ir padavė jam didelius plastikinius namų raktus pažaisti. Mažylis išsyk pamėgino susikišti juos į burną.

– Kodėl atėjote?

Simsas linktelėjo.

– Kitaip nei verslo reikalus, asmeninį savo turtą jūsų tėvas skrupulingai registravo. Jo sąraše daugybė šiame name esančių baldų. Tarp jų ir Džordžijos riešutmedžio rašomasis stalas, Zabinskio paveikslas, Bario Džeksono skulptūra. Fridos Kalo paveikslas.

– Jis atidavė juos mano motinai. Padovanojo.

– Registre nurodyta, kad šie daiktai buvo paskolinti Geilei Mils, – pono Simso veide Paiperė pastebėjo užuojautą.

Iš virtuvės ji matė svetainę, kurioje ant konsolės stovėjo bronzinė balerinos skulptūra.

– Ar norite pasakyti, kad juos teks parduoti?

Simsas linktelėjo.

– Taip. Tai dalis jo turto.

Paiperė prikando apatinę lūpą, kad nepradėtų keiktis.

– Paskolinti, po velnių! Tai dovanos. Buvau šalia, kai jis juos įteikė.

Užplūdus liūdesiui ir pasibjaurėjimui, Paiperė atsistojo ir iškėlė Tajų iš jo kėdutės.

Simsas kažką pasižymėjo mažoje juodoje užrašų knygelėje ir pažvelgė į ją siūbuojančią į šalis su Tajumi ant klubo.

– Atsiųsiu žmones paimti stalo, paveikslų ir skulptūros. Jie bus parduodami aukcione, galėsite juos atpirkti.

Taip, aha, kurgi ne.

– Turėsiu omeny. Ačiū, – Paiperė žvilgtelėjo į duris leisdama suprasti, kad norėtų, jog jis išeitų.

– Dar vienas dalykas, panele Mils.

Ak, Dieve, sprendžiant iš jo rimto veido, tai, ką pasakys, bus smūgis žemiau juostos. Ji tvirčiau apglėbė Tajų laukdama kirčio.

– Šis pastatas priklauso vienai iš jūsų tėvo įmonių ir turės būti parduotas, kad būtų atsiskaityta bent su dalimi jo kreditorių.

Paiperė pajuto, kad kojos sulinko, ir ji susmuko ant kėdės, Tajų pasisodino ant kelių.

– Ką? Bet jis paliko šitą namą mano motinai, o ji – man. Aš prašiau perdavimo akto, bet negavau.

– Jis leido jūsų motinai gyventi šiame name. Nepaliko jai namo. Jis jums nepriklauso. Pastatas bus parduotas. Tai neginčijama.

Neginčijama? Skambėjo kaip galutinis nuosprendis. Paiperė atsilaikė prieš panikos priepuolį ir prisivertė galvoti.

– Ar aš galėčiau jį įsigyti? – paklausė lūžtančiu balsu.

– Turite maždaug tris milijonus dolerių? – paklausė Simsas. – Arba galimybę gauti tris milijonus?

Ne, bet turi kelis akmenis, kurie galėtų būti tiek verti, jei tik yra tikri. Tai jos namai, Tajaus namai! Ji neteko motinos, negalėjo netekti ir namo. Jeigu parduotų safyrus, visa kita galėtų užstatyti…

– Galiu pabandyti gauti pinigų. Kiek turiu laiko?

Pono Simso veidas sušvelnėjo.

– Jūsų tėvas paliko velnišką jovalą, ir jums tenka dėl to kentėti. Tai neteisinga. Nekilnojamojo turto pardavimą nukelsiu į sąrašo pabaigą, jeigu tik manęs nepričiups. Ką manote apie tris mėnesius?