Читать книгу Regis, geruoju nesibaigs - Joss Wood - Страница 1

Rovena Dun, sėdėdama ant kietos kėdės Sidnėjaus tarptautinio oro uosto Keleivių aptarnavimo kabinete, stengėsi būti mandagi. Nenorėjo veltis į konfliktą, juolab kad į trolį panaši Imigracijos pareigūnė buvo nusiteikusi karingai.

– Kokiu tikslu atvykote į Australiją, panele Dun?

Betgi ji jau aiškino anksčiau klausinėjusiai pareigūnei, o prieš tai, – dar vienai. Kantrybės, Rovena.

– Šiuos niekučius įsigijau Balio…

– Kas tai?

– XVII amžiaus skulptūrėlės. – Ji parodė į vieną iš penkiolikos nedidelių dramblio kaulo skulptūrėlių, jau išvyniotų iš minkšto popieriaus ir išdėliotų priešais jas ant stalo. Tai buvo dailios gyvūnų, mitinių ir kitokių būtybių figūrėlės. Nedideli, meistriškai išskaptuoti, tarsi gyvi raižiniai. – Jos labai dailios ir, pasak buvusio jų savininko, labai vertingos.

– Jūs įsigijote šias grožybes, nors pinigų ir jokio pajamų šaltinio Australijoje neturite?

– Dėl jų išleidau visus banko sąskaitoje ir kredito kortelėje buvusius pinigus. Kai kurios jų, mano galva, itin retos. Septyniolikto, aštuoniolikto amžiaus. Viena gal net sukurta Tamakadoje maždaug 1775 metais. Ketinu Sidnėjuje susirasti Greisoną Darlingą, tokių skulptūrėlių specialistą, kuris patvirtins jų vertę ir galbūt nupirks jas iš manęs. Štai tada ir turėsiu pinigų, kuriuos galėsiu išleisti jūsų brangioje, tai yra mieloje šalyje.

– Kiek jos galėtų kainuoti?

Rovena pasikrapštė pakaušį.

– Jų penkiolika, maždaug po du tūkstančius svarų kiekviena. Vadinasi, dvidešimt ar trisdešimt tūkstančių.

Trolei atvipo žandikaulis.

– Jūs tikriausiai… juokaujate! – Ji abejodama pasilenkė virš stalo. – Matyt, norite mane apdumti. Jūs man panaši į bastūnę, šimtus tokių esu mačiusi.

Rovena ir vėl, jau ne pirmą kartą, mintyse pasigailėjo dėl ilgų susivėlusių garbanų ir dailaus veidelio, nutrintų džinsų, susiglamžiusios palaidinės ir apiplyšusios kuprinės.

– Taip, aš daug keliauju, bet esu verslininkė. Iš to… beveik iš to ir gyvenu. Galiu parodyti jums šių statulėlių pirkimo sutartį…

Pareigūnė trolė pavartė jos pasą.

– Ką dar turite parduoti, panele Dun?

– Mano kuprinėje dar yra tankios šukos ir daugiau nieko, juk matėte, kai iškraustėte ir mane apžiūrėjote. Nieko įtartino neradote, – nuvargusiu balsu pasakė Rovena. Ji čia sėdėjo jau šešias valandas – gal pagaliau galėtų ją paleisti? Prašau, labai prašau?

– Kuo dar prekiaujate, panele Dun?

Dieve! Atsakyk į jos klausimą, Rovena, ir baik šį reikalą.

– Viskuo, ką galiu parduoti legaliai. Meno dirbiniais, baldais, antikvariniais daiktais. Esu pirkusi skulptūrų Buenos Airėse, meno dirbinių Belize, juvelyrinių papuošalų Vankuveryje. Dirbau statybose, kai buvo striuka. Dirbau ir padavėja kavinėje, kai buvo itin sunkūs laikai. Šiaip prekiauju daiktais: pigiai perku, brangiai parduodu.

– Ir neturite nieko susitaupiusi? Pavyzdžiui, nenumatytiems atvejams? Juk gaunate iš šių sandorių pelno?

Geras klausimas.

– Kartu su draugu neseniai Londone įsigijome didelius pinigus kainuojančią lūšną. Dabar ją remontuojame, kad galėtume parduoti, – prisipažino Rovena.

Visi kiti jos pinigai buvo įšaldyti štai tose mažose statulėlėse. Ji žinojo, kad iš jų bent viena, gal net dvi, yra itin vertingos. Nuojauta sakė, kad besijuokiančio Budos statulėlė yra ypač geros kokybės, gal net kokio žymaus japonų meistro darbas. Rovena nebuvo numačiusi tuštinti savo banko sąskaitų, bet pardavėjas įsikalė į galvą vieną sumą ir jai nepavyko jo perkalbėti. Kadangi tikėjosi už tas grožybes gauti dvigubai ar net trigubai daugiau, negu jos jai kainuos, nutarė rizikuoti. Juolab kad pažinojo Greisoną – žinojo, kad jis nesismulkins dėl kainos. Jis buvo labai parankus kolekcininkas, pinigų turėjo pilnas kišenes. Ir ji patuštins tas kišenes, žinoma, jei pateks į šią prakeiktą šalį!

– Tačiau šiuo metu jūs neturite lėšų, kurių jums pakaktų bent dviem dienoms Australijoje.

– Jau sakiau, aš čia turiu draugų…

Trolė nutraukė ją pakeldama ranką.

– Kadangi neturite pakankamai pinigų, pasidomėjome smulkiau ir paaiškėjo, kad šešių mėnesių vizos Pietų Afrikoje laikas, nurodytas jūsų pase, buvo viršytas.

Mėšlas!

Roveną nutvilkė šaltis. Taip jai jau buvo nutikę prieš aštuonerius metus, todėl ji, norėdama patekti į išsvajotąją Australiją, visada naudojosi Jungtinėje Karalystėje išduotu pasu. Šioje šalyje jau lankėsi keturis kartus, bet jiems, matyt, pavyko aptikti šį nekaltą jos prasižengimą.

Taigi, kelias į Australiją jai gali būti užkirstas net trejiems metams. Teks susitaikyti su mažais pinigais banko sąskaitoje, o su Greisonu tartis telefonu – šito jie abu nemėgo – arba pasiieškoti kito dėl statulėlių pamišusio kolekcininko, kuris už šias brangenybes galėtų jai mokėti didelius pinigus. Tokių buvo nedaug, ir Rovena tą žinojo.

– Jums draudžiama įvažiuoti į Australiją trejus metus ir pirmuoju reisu būsite išsiųsta atgal į Pietų Afriką. Trumpai sakant, esate deportuojama.

Rovena pakėlė akis į lubas ir sunkiai atsiduso, išpūsdama orą pro burną. Grįžti į tą šalį ji visiškai nenorėjo.

– Mėšlas.

Trolė šyptelėjo.

– Tai jau taip.

Praėjus šešiolikai valandų, kurias praleido Pasų kontrolės poste, ir pagaliau atgavusi savo kuprinę, Rovena susmuko ant kieto suolo Johanesburgo O. R. Tambo oro uoste. Sumetusi krepšius ant grindų, ji spoksojo į savo kojas.

Kas toliau?

Johanesburgas, skirtingai negu kiti pasaulio miestai, buvo jai svetimas, šiame mieste ji neturėjo nė vieno draugo. Piniginėje buvo vos šimtas svarų ir trisdešimt JAV dolerių. Banko kortelė irgi buvo beveik tuščia, o kredito kortelė taip pat maksimaliai išnaudota. Viską paliko toje nedidelėje nuošalioje parduotuvėje Denpasare…

Kvailė, visiška kvailė, – ji piktai barė save mintyse. Kur buvo jos protas? Manė, kad pinigai, kuriuos nerūpestingai iššvaistė, sugrįš trigubai.

– Labas.

Rovena pakėlė akis į jauną, maždaug dvidešimties metų merginą, kuri taikėsi prisėsti šalia jos.

– Neprieštarausit, jei prisėsiu? Mane sekioja vienas kvailys, štai iš tos šutvės.

Rovena dirstelėjo į būrį jaunų vyrų, kurie buvo išgėrę ir kėlė pasišlykštėjimą. Vienai keliauti vis tiek nesmagu, pagalvojo ji. Ne kartą ir jai teko ieškotis kokios nors šeimos ar kito vienišo keliautojo draugijos vien tam, kad išvengtų nepageidaujamų grabaliojimų ar nedviprasmiškų pasiūlymų.

– Žinoma. Prisėsk. Atvykai ar išvyksti?

– Ką tik atskridau iš Sidnėjaus. Mačiau jus lėktuve. Sėdėjote kelios eilės priešais mane.

– Šit kaip.

– Laukiu skrydžio į Durbaną. O jūs?

– Neturiu supratimo. – Rovena stengėsi, kad balsas skambėtų linksmai, tačiau jai nesisekė. – Mane išsiuntė iš Australijos, be to, esu bankrutavusi.

Mėlynakė susidomėjo.

– Rimtai? Kaip tai – bankrutavusi?

– Labai rimtai bankrutavusi. – Rovena susikėlė kojas ant suolo ir apkabino save per kelius. – C’est la vie. – Ji žvilgtelėjo į nepažįstamąją, pilną gyvybės ir entuziazmo. – Seniai kelyje?

– Šešis mėnesius. Vykstu namo į giminaičio vestuves, paskui keliausiu toliau. O jūs?

– Devintus metus. Galiu duoti patarimą?.. Kuo jūs vardu?

– Keitė.

– Keitė. Kad ir kas nutiktų, visada turėkite atidėjusi pinigų nenumatytiems atvejams. Pavyzdžiui, lėktuvo bilietui iš kokio nors laukinių vakarų miesto, vienos ar dviejų naktų nakvynei bendrabutyje ar viešbutyje. Patikėkite manimi, likti be pinigų nesaldu.

Rovena pati visados laikėsi tos taisyklės, bet susigundė galimybe greitai praturtėti. Tikėjosi, kad pakentės kelias dienas Sidnėjuje, ir greitai, vėliausiai po trijų dienų, jos banko sąskaita ir vėl gražiai išsipūs.

Tačiau viskas pasisuko kitaip… Ji deportuota, po velnių! Deportuota ir neturi nė skatiko! Rovena užsimerkė, keikdama save už tai, kad buvo idiotė.

– Galėčiau duoti jums šimtą svarų, – nedrąsiai pasiūlė Keitė.

Rovena iškart atsimerkė. Ji plačiai nusišypsojo ir jos anglies juodumo akys vėl sužibo.

– Labai miela iš jūsų pusės, bet atsisakysiu, brangute. Paskambinsiu savo draugams. Nors labai nenoriu to daryti.

Tik pažiūrėkite į ją, pagalvojo Rovena. Miela, naivi idealistė. Jei neįgis išminties, kuri ateina tik keliaujant, bus greitai suvirškinta plačiajame pasaulyje viešpataujančio blogio ir išspjauta. Keliauti Australijoje buvo lengviau: ta pati kalba, ta pati kultūra, gera susisiekimo sistema, viskas aukščiausios klasės. Kitur pasaulyje yra kitaip.

– Namiškiai neprieštarauja jūsų kelionėms?

Keitė truktelėjo pečiais.

– Ne itin. Šiek tiek padejuoja, kai grįžtu namo, vis prašo pinigų, bet paskui apsiramina.

Rovena pakėlė tamsius lenktus antakius. Laimės kūdikis. Jos pačios patirtis, pirmą kartą iškeliavus iš namų, buvo visiškai kitokia. Tie šeši mėnesiai, kurie tęsėsi po reido, kada klube buvo pričiupta su nedideliu kokaino kiekiu, iki tos dienos, kai išskrido į Tailandą, jai buvo tikras pragaras.

Praleidusi du mėnesius kalėjime – tegul velniai nujoja tą niekšą Džo, įkišusį kokaino pakelį į užpakalinę jos džinsų kišenę! – ji keturis mėnesius teismo nuosprendžiu dirbo viešuosius darbus ir tik todėl, kad per nusikaltimą jai dar nebuvo sukakę aštuoniolika, byla dėl nepilnametystės buvo nutraukta ir pamiršta.

Pamiršta kitų, bet ne jos šeimos, kuri reagavo labai audringai. Tėvas baisiai rėkė ir putojo, motina atsiribojo ir elgėsi šaltai, o vyresnysis brolis pasipiktino ir nustojo su ja kalbėtis. Iki pat metų pabaigos ištisas savaites Rovenai teko klausytis priekaištų, kuriais šeimynykščiai tikėjosi atvesti ją į doros kelią. Iš kalėjimo mergina pateko į namų areštą, nes tėvai, stengdamiesi ją apsaugoti, dažnai perlenkdavo lazdą. Rovena buvo nuolat tikrinama, kur eina, ir kuo labiau tėvai pamokslavo ir dusino, tuo dažniau jai kildavo noras priešgyniauti, kol pagaliau ji pabėgo.

Rovena mėgindavo teisintis, bet tik Kelė, geriausia draugė, suprato, kaip jai yra skaudu, kad niekas ja netiki ir yra nusivylę. Todėl Rovena pradėjo maištauti – slapta bėgti iš namų, siausti vakarėliuose, rūkyti, kvailioti. Darė viską, kad įskaudintų tėvus, ypač motiną, ir visą laiką, kiekvieną dieną planavo, kaip galėtų pabėgti.

Toji diena atėjo išlaikius baigiamąjį mokyklos egzaminą. Už pinigus, gautus pardavus papuošalus, močiutės kasmet dovanotus gimimo dienos proga, Rovena nusipirko lėktuvo bilietą į Tailandą.

Visi, išskyrus Kelę, baisiai įsiuto, manė, kad susidūrusi su sunkumais ji pabruks uodegą ir parlėks namo. Pirmieji metai išties buvo sunkūs, Rovena jautėsi vieniša, kartais ne juokais bijodavo, bet išgyveno, o paskui netgi suklestėjo.

Ji iš tikrųjų nenorėjo grįžti pabrukusi uodegą, be pinigų, o dabar dar ir deportuota.

Nenorėjo prarasti savo laisvės, grįžti pas tėvus į gimtuosius namus kaip nevykėlė. Nepaisant to, kad iš tikrųjų buvo turtinga, pinigų Rovena neturėjo. Šeimos akimis ji ir dabar buvo neatsakinga ir kvaila, kaip tada, kai pabėgo iš namų prieš devynerius metus, nors tada ji buvo tik išsigandęs ir sutrikęs vaikas.

– Ir kam jūs ketinate skambinti? – paklausė Keitė, nutraukdama jos mintis.

– Na, galiu rinktis iš dviejų. Mano mobiliojo telefono elementai nusėdo, visi mano telefono numeriai yra ten. Mintinai žinau tik du numerius: vienas yra mano tėvų, kitas – mano geriausios draugės Kelės namų numeris.

– Siūlau skambinti draugei.

– Aš irgi taip manau, bet ji ten nebegyvena. Ten dabar gyvena jos vyresnysis brolis, kuris nelabai mane mėgsta.

Keitė, pagauta smalsumo, atsikrenkštė.

– Kodėl?

– Ai, nieko ypatingo. Sebas ir aš visada erzindavome vienas kitą. Jis moksliukas, konservatyvių pažiūrų; aš – maištinga pasiutėlė. Jis pasiturintis, aš – amžinai neturinti pinigų, o šiuo metu ypač…

– Kuo jis verčiasi? – pasiteiravo Keitė.

Rovena ėmė žaisti su savo paauksuotais auskarais.

– Jo šeimai priklauso nemažai nekilnojamojo turto Keiptaune ir jis jį prižiūri. Dar dirba kažką labai sudėtingo su kompiuteriais. Turi agentūrą, kuri užsiima… hm… internetiniu saugumu? Jis toks lyg ir aukšto lygio kompiuterių plėšik… Ne, tai vadinama kažkaip kitaip.

Keitė staiga sukluso.

– Norite pasakyti, geras kompiuterių specialistas?

Rovena dūrė į ją pirštu.

– Būtent. Gal net geriausias pasaulyje.

– Švenčiausioji Mergele… juk tai jėga! Aš irgi šiek tiek pamišusi dėl kompiuterių.

– Jis irgi toks. Baisus nuoboda, todėl mes ir nesutariame. Jis mėgsta knygas, aš – gatvės vaikas. Jiedu su Kele gyvena netoli mano tėvų ir aš ten praleisdavau daugiau laiko negu savo tėvų namuose. Jis dėl to baisiai kentėjo.

Keitė atrodė susidomėjusi.

– Kodėl?

– Gal todėl, kad man nepavykdavo išvesti jo iš pusiausvyros. Jis tik pasižiūrėdavo į mane, palinguodavo galvą ir, išvadinęs mane bjaurybe, išspirdavo lauk. Kuo bjauriau elgiausi, tuo abejingesnis Sebas darėsi. – Rovena apsuko juodų plaukų garbaną apie pirštą.

– Gal jūs tikėjotės jo dėmesio.

– Brangute, aš iš visų tikiuosi sulaukti dėmesio, – atšovė Rovena.

Šitai jai labiausiai ir patinka keliaujant. Atsitiktiniai pokalbiai su nepažįstamais žmonėmis, kurie apie ją nieko nežino.

– Bet aš tave mirtinai nuvarginau savo plepalais apie Sebą, – šyptelėjo Rovena. – Tebus tai tau pamoka, Keite. Atsimink, visada turėk atliekamų pinigų. Daryk taip, kaip sakau, bet manęs pavyzdžiu nelaikyk.

– Laimingo kelio, – atsisveikino Keitė ir nuėjo pro palei sieną išrikiuotas telefono būdeles.

Rovena draugiškai pakėlė ranką. Jai labai trūko draugės.

Sebas Holisas staiga atsisėdo lovoje ir neapsikentęs nubloškė šalin šiltą antklodę ir paklodes. Jis ryškiai prisiminė sapną ir veltui tikino save, kad virpa dėl to, jog prakaituoja ir jam šiek tiek šalta. Kaltę buvo galima suversti ir naktiniam svečiui, kuris jį aplankė ne pirmą kartą. Tą patį sapną vaikinas sapnavo jau šeštą naktį… Jis buvo dusinamas, rišamas pančiais, kaip šuo tempiamas už grandinės… prie altoriaus, norint jėga apvesdinti.

Kvailystė, – tokia buvo pirma mintis ir tuoj pat Sebas mintyse padėkojo Dievui, kad tai tik sapnas.

Uždėjęs vieną ranką ant sulenktų kelių, kitą pasikišo po galva. Prakaitas iš jo sunkėsi kaip iš geizerio, o burna buvo išdžiūvusi kaip Kalahario dykuma. Nusikeikęs jis apgraibomis paėmė vandens stiklinę nuo naktinio stalelio, o pamatęs ant tamsios antklodės dėmę nuo prakaituoto delno, kreivai šyptelėjo.

Iš įpročio dar pasuko galvą į šoną, tikėdamasis išvysti ant kitos pagalvės savo meilužės galvą. Ir su palengvėjimu atsiduso, prisiminęs, kad Džena metams pagal sutartį išvyko dirbti į Dubajų ir jis oficialiai vėl yra laisvas. Jam nereikės pasakoti susapnuoto slogučio, matyti įsižeidusį jos veidą, kai nenorės aiškintis dėl permirkusių nuo prakaito paklodžių ar sunkaus šnopavimo. Kaip visos moterys, Džena mėgo rūpintis.

Juo niekas niekada nėra rūpinęsis ir jam nereikėjo, kad kas nors dėl jo jaudintųsi. Tokių poreikių ar norų Sebas neturėjo.

Be to, kalbėti apie savo sapnus – jausmus, mintis, norus – jam būtų buvę tarsi gauti kumščiu į papilvę. Jis to sau neleisdavo. Niekada.

Į asmeniškumus jis su Džena nesileisdavo.

Į asmeniškumus nesileistų su niekuo.

Sebas nuleido kojas nuo didžiulės lovos, paėmė nuo šalia stovėjusios kėdės trumpikes ir jas užsimovė. Tada nuėjo prie plačių veidrodinių durų į balkoną. Atidaręs jas įkvėpė gaivaus, jau rudeniu kvepiančios vėlyvos vasaros oro. Pro medžius, augusius ant jam priklausiusio Avelforo sklypo ribos, įspindo saulė.

Jis galėjo pasirinkti bet kurią vietą pasaulyje, bet jam patiko gyventi čia, netoli Keiptauno, pačiame žemyno pakraštyje tarp kalnų ir jūros. Tolumoje buvo matyti didžiulės lūžtančios bangos, kokios būna tik vakarų pakrantėje, žali ir pilki Atlanto vandenys paprastai buvo šalti, niūrūs, audringi ir kaprizingi. Bet dabar jūra buvo rami, bjauri tik jo nuotaika.

Džena. Ar sapnavo ją? Ar sapnas reiškė, kad jis yra jai įsipareigojęs, juolab kad atsisveikinus su mergina jam palengvėjo? Gal tai niekur nevedančios draugystės pabaiga, nors Dženai atrodė kitaip? Jis ne kartą ir kiek galėdamas švelniau yra užsiminęs, kad nenori įsipareigoti, tačiau žinojo, kad ji viltingai tikėjo, jog jis apsigalvos ir paprašys jos niekur nevažiuoti.

Tarsi nebūtų sutarę, kad jų romanas bus be jokių įsipareigojimų, juk ji pati sakė, kad supranta jį, kai jis pareiškė, kad pripažįsta tik meilę be jokių saitų.

Moterys. Fe. Kartais jos girdi tik tai, ką nori girdėti.

Sebas sukluso – ankstyvo ryto tylą suardė toli pasigirdęs jaguaro, įsukančio į Avelforo kelią, riaumojimas. Na štai, prasideda, – pagalvojo Sebas. Jis girdėjo išjungiant variklį, tada trinktelėjo durelės, o dar po minutėlės pamatė tėvą, einantį taku link nedidelio namuko šalia pagrindinio pastato.

Tai, kad jis ne vienintelis iš Holiso vyrų, turinčių bėdų su moterimis, Sebo neguodė. Jis bent jau apie tai nešneka. Dabar esi laisvas, – priminė jis sau. Tai pliusas.

– Dar viena užkniso? – šūktelėjo jis ir tėvas pakėlė galvą.

Patas Holisas pastatė odinį krepšį ant tako ir įsisprendė rankomis į šonus.

– Ir kada aš pasimokysiu?

– Tikriausiai niekada. – Sebas atsirėmė delnais į balkono turėklus. – Kas šį kartą?

– Ji nori vaiko. – Patas buvo nusiminęs. – Man šešiasdešimt, kuriems galams man tas vaikas?

– Jai tik dvidešimt aštuoneri, seni. Galėjai suprasti, kad ji norės vaiko. Ar prisipažinai jai, kad tu po vazektomijos operacijos esi nevaisingas?

Patas parodė į krepšį.

– Todėl aš čia ir esu. Ji baisiausiai įsiuto.

– Šit kaip… bet ar dėl to reikėjo išeiti? Juk namas tavo ir tu nesi vedęs. – Sebas prisimerkė, nes jam į galvą šovė baisi mintis. – O gal suskydai ir vedei?

Patas nežiūrėjo į jį.

– Ne, bet nedaug trūko.

Sebas perbraukė pirštais per plaukus, kuriuos kirpo trumpai, kad garbanos nekristų ant akių, ir tyliai nusikeikė.

– Nesikeik. Pats vos nevedei tos savo avantiūristės, – atkirto Patas, ir buvo teisus.

Tikriausiai buvo apakęs, kai pats pasiūlė pasirašyti vedybų sutartį ir sužadėtinė Bronvinė nė nemirktelėjusi pritarė. Kaip visada tvarkydamas reikalus, į vedybų sutartis Sebas žiūrėjo vadovaudamasis protu. Kadangi bendrovė, namas, pinigai ir apskritai visas turtas priklausė jam, skyrybų atveju jis pusę viso šio turto būtų turėjęs atiduoti jai.

Jo ir Bronvinės požiūriai nesutapo. Jeigu jis ją myli, privalo su ja dalytis viskuo. Jis Bronvinę mylėjo – tikriausiai… savotiškai – bet ne tiek, kad skyrybų atveju rizikuotų netekti savo bendrovės arba pusės namo, kuris priklausė jau ketvirtai Sebo šeimos kartai.

Jie abu užsispyrė ir išsiskyrė piktuoju.

Praėjo keli metai, daugybė valandų geriant viskį, kad aprimtų sudaužyta širdis, kol Sebas šiaip taip atsigavo. Vaikinas buvo linkęs apmąstyti savo bėdas, taip pat ir asmenines nesėkmes, kad geriau suprastų jų priežastis ir pasekmes.

Gali būti, Bronvinė jam patiko dėl to, kad savo elgesiu ir charakteriu buvo panaši į jo motiną. Tokia pat vėjavaikė, keičianti vieną darbą kitu, keliaujanti iš miesto į miestą. Tariamai laisva savo dvasia, kurią Sebui norėjosi, tiesiog magėjo sutramdyti. Kadangi motina, kai Sebui buvo maždaug dvylika metų, susikrovusi daiktus išvyko į kelionę po pasaulį, iš kurios iki šiol negrįžo, jis nebeturėjo vilties sulaukti motiniškos meilės ir palaikymo, nebesitikėjo, kad ji grįš ir įsikurs vienoje vietoje. Todėl ir sumąstė, kad sukūręs su Bronvine šeimą, pririšęs ją prie savęs galėtų užpildyti dėl motinos atsiradusią tuštumą.

Gal ir būtų pavykę.

Tačiau dirbdamas toje suknistoje įmonėje Sebas išmoko kai kurių dalykų. Skirtingai nuo savo darbo – Sebas rūpinosi internetiniu saugumu ir prižiūrėjo Holiso turto agentūrą – draugystės ir jausmų jis negalėjo skirstyti pagal tuos pačius analizavimo, vertinimo ir klasifikavimo kriterijus, be to, jis niekada nesuprato moterų. Todėl ir nutarė atskirti draugystę nuo jausmų. Toks neįpareigojantis bendravimas – seksas ir bendro pobūdžio pokalbis – negrėsė virsti konfliktu ar skauduliu, be to, reikalavo nedaug pastangų. Sebas jausmus ėmė slėpti motinai jį palikus, o po patirties su Bronvine nukišo juos dar giliau. Jam patiko taip gyventi. Nebereikėjo bijoti, kad širdis vėl bus sudaužyta.

Tėvo kaip kokio Piterio Peno reikalavimai buvo paprasti: kad būtų blondinė, ilgakojė ir dideliais papais. Svarbūs tik įgūdžiai ant čiužinio, intelektas jo nedomino.

– Taigi, ar galiu čia pagyventi, kol ji išsinešdins? – paklausė Patas.

– Tėti, Avelforas priklauso visiems Holisams, teisiškai jis vis dar tavo. Tik įspėju, kad Džesminai dabar atostogos, jos nėra jau beveik savaitę ir aš suvalgiau beveik visą jos paliktą maistą.

Patas nuliūdo.

– Vadinasi, pusryčiams negausiu bandelių su šilauogėmis?

– Galėsi išgerti kavos, bet tik tiek. Be to, niekas neskalbs drabužių ir neklos lovos, – pridūrė Sebas.

Patas atrodė sugniuždytas, ir ne tik dėl patogumų ir stokos visų kitų privalumų, kurių neteko, nes senyvo amžiaus jų šeimos patikėtinė, jų visų guodėja ir tvirta atrama atostogavo. Džesmina nebuvo vien namų prižiūrėtoja, be jos Avelforas buvo neįsivaizduojamas.

– Trauk velniai tą Džesę. – Patas nusižiovavo. – Einu prigulsiu. Miranda turi griausmingą balsą, visą naktį trimitavo ir nedavė man miegoti.

Sebas pasuko galvą, nes išgirdo skambant namų telefoną.

– Bjaurus rytas. Auštant atvažiuoja tėvas, kažkas skambina, nors dar nėra šešių… o aš dar negėriau kavos.

Patas kreivai šyptelėjo.

– Aš labiausiai norėčiau grįžti į namus.

Sebas irgi išsiviepė.

– Išspirk tą zirzą lauk ir grįši.

Patą nukrėtė drebulys.

– Gal geriau pagyvensiu čia, kol apsiramins.

Tėvas tiesiog alergiškas bet kokiems konfliktams, pagalvojo Sebas eidamas vidun.

– Sebai, čia Rovena… Rovena Dun.

Jis atpažino jos balsą dar prieš jai pasakant savo vardą, bet kadangi buvo susinervinęs, nesugebėjo greitai atsakyti. Rovena? Ko jai?..

– Sebai? Atleisk, gal pažadinau?

– Rovena, koks netikėtumas. Nustebinai. Oho…

– Aš Johanesburge. Oro uoste.

Kadangi pažinojo Roveną, nutarė nesmalsauti ir iškart eiti prie reikalo.

– Kas nors nutiko?

Sebas buvo per daug įžvalgus, todėl žinojo, kad Rovena būtinai jam įgels.

– Kodėl tu visada galvoji apie blogiausia?

– Todėl, kad turėjo atsitikti kažkas svarbaus, jei skambini į šalį, kurios nekenti, kur gyvena tavo ilgus metus apleisti tėvai ir jei ieškai manęs, visos žmonijos šunvotės, kaip kažkada mane išvadinai.

Jis nutilo, ji taip pat tylėjo.

– Mane ištiko laikina nesėkmė ir likau be namų. Manęs neįleidžia į Australiją, – pagaliau, nors labai nenoriai, prisipažino Rovena.

Šit kaip.

– Atsitiko kokia nors nelaimė? – Jis stengėsi kalbėti ramiai ir tikėjosi, kad ji, būdama jau suaugusi, neįsižeis dėl tokio klausimo. Rovenai išvykus dar ilgai daug kas ją pravardžiavo nelaimėle. Tiesą sakant, kitaip jos ir nevadino.

– Ne, man viskas gerai. Tik jie išsiaiškino, kad kažkada viršijau leistiną vizos laiką, todėl mane ir išspyrė.

Palyginti su kitais nusižengimais, kurių buvo pridariusi, tai buvo menkas pažeidimas. Sebas nuėjo į atskirame kambaryje įrengtą drabužinę, nusikabino nuo pakabo džinsus ir užsitraukė juos ant savęs. Įrėmęs kumštį sau į kaktą, jis žiūrėjo į senas medines grindis.

– Sebai, ar girdi mane?

– Girdžiu.

– Gal žinai, kur mano tėvai? Skambinau, bet jie neatsiliepia.

– Jie išvykę į Londoną, o namą išnuomojo kažkokiems mokslininkams iš Pekino. Turėtų grįžti… – Sebas stengėsi prisiminti. – Po dviejų, gal trijų savaičių.

– Gal juokauji! Mano tėvai išvyko ir pasaulis nesugriuvo? Ar tai įmanoma?

– Aš irgi stebiuosi, – prisipažino Sebas.

– Ir Kelė dar negrįžo iš kelionės?

– Ne, negrįžo.

Ji vėl nutilo.

– Tokiu atveju… šakės – teks kreiptis į tave. Man reikia paslaugos.

Jo paslaugos? Sebas žvilgtelėjo į laikrodį ir nuoširdžiai nustebo, kad šis dar tiksi. Kodėl nesustojo laikas? Turėjo sustoti, o vienuolės eiti pragaran ir čiuožinėti ant ledo, jei jau Rovena prašo jo pagalbos.

– Maniau, kad tu greičiau duosi ranką nukirsti, negu kada nors prašysi manęs paslaugos.

– Gal aš dėl to kalta? Galėjai tada ištraukti mane iš kalėjimo už užstatą, bukagalvi.

Na štai… sulaukė. Jos balsas – šaltas, pašaipus… rėžiantis ausį tarsi kas nagu ar kreida brauktų per mokyklinę lentą – visada jį erzino, visus dvidešimt jo gyvenimo metų.

– Tavo tėvai nenorėjo, kad aš… jie norėjo tave pamokyti. Be to, nejaugi tikiesi, kad bjauriai aplojusi mane sulauksi iš manęs pagalbos, Rovena?

Sebas girdėjo, kad ji nusikeikė, ir šyptelėjo. O taip, jam patiko, kad dabar jos likimas jo rankose.

– Ko iš manęs tikiesi, Spirga?

Šitaip jis ją vadindavo vaikystėje. Kelė, pati būdama šviesiaplaukė, vadino ją Juodąją Gražuole, gal dėl juodų kaip varnas Rovenos plaukų ir akių, gražiai derančių prie šviesios odos. Stulbinantis Rovenos grožis traukė visų akį nuo pat gimimo. Gaila, kad turėjo tokį bjaurų ir atgrasų charakterį.

Spirgos vardas jai labiau tiko, be to, jam patiko, kad buvo įžeidus.

– Kada Kelė žadėjo grįžti?

Jis suprato, kodėl ji to klausia: geriau mirs, negu priims pagalbą iš jo rankų. Jo sesuo daug keliavo, ieškodama tinkamų drabužių madų salonui, todėl jos dažnai nebūdavo namuose.

– Mėnesio pabaigoje.

Dar vienas keiksmas.

– O Pėteris, tavo brolis, vis dar Bahreine, – pridūrė Sebas specialiai pabrėždamas žodžius ir nusitraukė nuo pakabo marškinius.

– Žinau. Dar ne visiškai atitolau nuo savo šeimos! – Rovena vis dėlto užkibo ant kabliuko. – Bet nežinojau, kad jie ketina keliauti. Paprastai jie niekur nevažiuoja.

– Pakeliauti jie apsisprendė staiga ir labai greitai. – Sebas grįžo į miegamąjį ir tuščiu žvilgsniu ėmė apžiūrinėti nespalvotus piešinius su dykumos vaizdais virš neklotos savo lovos. – Taigi, kaip matai, likau tik aš, tad gal vis dėlto pasakytum, ko tau reikia?

Ji garsiai nurijo seiles.

– Norėčiau grįžti į Londoną ir tikiuosi, kad paskolinsi…

Matys kaip savo ausis!

– Ne. Pinigų tau neskolinsiu.

– Tokiu atveju nupirk bilietą.

– Šit kaip, leisk sekundėlę pagalvoti. Hm… ne, ir bilieto į Londoną tau nepirksiu.

– Tu ne tik bukagalvis, bet dar ir sadistas.

– Bet aš sumokėsiu už bilietą namo, į Keiptauną.

Buvo justi, kad kitame laido gale kažką ištiko neviltis, nes girdėjosi tik oro uostams būdingas triukšmas.

– Sebai, aš negaliu.

Kaip? Rovena verkšlena ir jaučiasi nugalėta?.. Jis manė, kad niekada nesulauks tokios dienos. Jam niekaip nesisekė užsegti viršutinės džinsų sagos, viena ranka buvo per daug sunku. Rovena grįžta namo, ji jam paskambino. Ir kalba gana protingai. Dieve švenčiausias.

Jis suprato, kad tai ilgai nesitęs, žinojo, kad jau po dešimties minučių bendravimo jie kibs vienas kitam į gerklę. Jiedu buvo kaip vanduo ir nafta, kaip saulė ir sniegas ar ugnis ir ledas.

Sebas nesąmoningai žvilgtelėjo į tą kambario pusę, kur buvo langas, ir pagalvojo, kad jo ramus, sutvarkytas, į stalčiukus sudėliotas gyvenimas netrukus baigsis ir, jam nespėjus net atsisveikinti su juo, išskris pro langą.

Laisvos savo dvasia moterys… kodėl jos neduoda jam ramybės?

– Ką apie tai galvoji, Spirga?

Ji nekreipė dėmesio į pravardę, kuria jis šaukdavo ją vaikystėje. Tai buvo ženklas, kad nebeturėjo jėgų ginčytis.

– Mano mobilusis nuduso, turiu tik šimtą svarų ir nieko nepažįstu Johanesburge. Matyt, teks ropštis į lėktuvą ir skristi… į Keiptauną.

– Puiku. Palūkėk sekundę. – Sebas nuėjo prie nešiojamojo kompiuterio, kuris buvo padėtas ant stalo jo kambario kampe, ir suspaudė klaviatūros klavišus, norėdamas pamatyti tvarkaraštį. Tada pasižiūrėjo į ekraną.

– Galiu užsakyti bilietą šios dienos šeštos valandos skrydžiui. Pasiimsi bilietą prie Pietų Afrikos šalims skirto langelio. Aš tave pasitiksiu, – pasakė jai Sebas.

– Sebai?

– Ko dar?

– Tas mūsų paskutinis barnis dėl Bronvinės…

Iš pradžių jis nesuprato, apie ką ji kalba, bet paskui prisiminė jos kvailai vaikišką poelgį beveik prieš dešimt metų.

– Tą, kai tu mėginai mane mokyti, kaip turėčiau gyventi?

– Matai, aš norėčiau atsiprašyti…

– Tai būtų pirmas kartas.

– Tiek to, pamiršk! Pats žinai, kad ir tu visą gyvenimą mane mokei, kaip turėčiau elgtis! Gal aš ir pasakiau kai ką negražaus tavo draugės adresu, bet savo draugo pūti kalėjime niekada nepalikčiau! – atkirto Rovena vėl pakėlusi balsą.

– Mes niekada nebuvome draugai, ir tai truko tik savaitę, ne visą gyvenimą! Be to, gavai tai, ko nusipelnei.

– Vis tiek tai buvo žema ir…

Sebas pabalino akis ir sukėlė bildesį, kad atrodytų, jog stringa ryšys.

– Atleisk, blogai tave girdžiu…

– Kalbamės laidiniu telefonu, bilduke! – Rovena stengėsi perrėkti jo keliamą triukšmą.

Smarki mergiotė, pagalvojo jis, dėdamas telefono ragelį į jam skirtą vietą. Visada buvo smarki, kiek pamena. Ir ūmi bartis.

Regis, vardas Spirga jai vis dar tinka. Yra dalykų, kurie niekad nesikeičia.