Читать книгу Regis, geruoju nesibaigs - Joss Wood - Страница 2

Po šešių valandų – kitas oro uostas, kiti pareigūnai, dar vienas miestas. Rovena jautėsi išvargusi. Sukaitusi, irzli ir… Po velnių. Ji susiėmė už širdies. Ji nervinosi.

Ir buvo gerokai išsigandusi.

Galėjo būti ir blogiau, ramino save, sėsdamasi ant aukštos perpildyto baro kėdės, lagaminą numetusi ant grindų. Gerai, kad neteko stovėti atvykimo salėje ir nepažįstamų žmonių minioje ieškoti savo tėvų veidų. Ji pasirinko Sebą, mažesnę iš dviejų blogybių – jai iš tikrųjų palengvėjo, kad tėvai neatsakė į jos skambutį, nes nežinojo, kaip jie būtų reagavę į žinią, kad ji grįžta namo.

Kartais jie pabumbėdavo, kad ji taip ir liko bemokslė, tačiau niekados neparodė jokio noro susigrąžinti ją į šeimos židinį. Galbūt – bet tik galbūt – jie ir būtų šiek tiek apsidžiaugę, vėl ją pamatę, tačiau po kelių dienų būtų ėmę pykti dėl jos sprendimų ir pasirinkto gyvenimo būdo.

Ji visiškai nepanaši į kitus vaikus, – burbėtų motina. – Nuolat blaškosi, rizikuodama apdegti. Lyg būtų ne mūsų vaikas, vis maištauja, veržiasi pabėgti kuo toliau nuo namų.

Gal, jei tėvai nebūtų manęs globoję ir stengęsi apsaugoti, aš būčiau… tokia kaip kiti, svarstė Rovena. Būčiau susikūrusi namus, užmezgusi santykius, kurie tęstųsi ilgiau negu tris mėnesius, nešvaistyčiau to, ką sukaupiau.