Читать книгу Kas bus, tas bus - Joss Wood - Страница 1

– Ar kompiuterių ir mobiliųjų krovikliai sudėti? Ar automobilio tepalą patikrinote?

Ankstyvą rytmetį Lu Šepard stovėjo rytinėje pakrantėje. Žinodama, kad rankomis apsikabinus ir stipriai prisitraukus dailius kelius prie savęs geriau nebus, susigrūdo tvirtai suspaustus kumščius į išblukusių džinsinių šortų kišenes. Prieš giliai įkvėpdama ir išspausdama firminę, puikiai ištobulintą šypseną „ir man, ir jums viskas gerai“, ji nusisukusi sunkiai nurijo seiles.

– Lu, tu pati tai padarei, – atsakė Danielius, jaunesnysis brolis dvynys. – Dukart.

Tai tiesa. Ji padarė. Ir netgi pažymėjo varnele jiems sudarytame sąraše. Nors nė vienas iš brolių į jį nė akies neužmetė. Dieve, kaip ji tai ištvers? Juk šie berniukai – jos gyvenimas ir pastarojo dešimtmečio esmė. Kaip tad leisti jiems sėsti į automobilį ir per visą šalį kakti į universitetą, pasitraukti iš jos gyvenimo su visais ketinimais ir tikslais? Lu bardavo juos, verkdavo su jais ir dėl jų. Ji valgydindavo ir vežiodavo juos, padėdavo ruošti namų darbus, skatindavo išsipasakoti. Atstojo tėvą, motiną, seserį ir draugę.

Sulaukusi dvidešimt devynerių ne tik dar nebuvo pasiruošusi pažvelgti į akis vienatvei dėl ištuštėjusio lizdo, bet ir pripažinti kamuojantį sekso alkį. Tik berniukams nereikėjo apie tai žinoti, kaip ir apie daugelį kitų per pastarąjį dešimtmetį jos išgyventų jausmų…

Danielius atsirėmė į automobilio dureles ir atsikrenkštė. Lu matė jo Neitui mestą žvilgsnį ir greičiau pajuto, nei pastebėjo atsakomąjį linktelėjimą. Neitas prisiartino prie savo neidentiško brolio dvynio, toks pat aukštas ir dailus.

Danielius vėl krenkštelėjo.

– Lu, mes dėkingi, kad mirus mamai ir tėčiui tapai mūsų globėja. Jei ne tu, būtume atsidūrę pas kokius irzlius giminaičius, kurie veikiausiai būtų mus išgrūdę į internatą ar vasaros poilsio stovyklą.

Net kai jų tėvai dar patys buvo vaikai, Danieliaus žodžiai būtų buvę artimi tiesai. Visi jų giminaičiai –persenę niurgzliai, belaukiantys šviesos tunelio gale.

– Bet laikas naujai pradžiai… Mums, o ir tau.

– Hm? Tu apie ką?

Danielius pasitrynė skruostą.

– Manome, kad pats laikas daryti viską, ko negalėjai augindama mudu.

Lu susiraukė.

– Kur lenkiate, bičiuliai? Juk jau aptarėme… jūsų išvykimą.

– Žinoma, kalbėjome apie mūsų pasirinktą universitetą, apie tai, kaip jaučiamės išvykdami ir kas mūsų laukia. Bet nešnekėjome apie tave, – įsiterpė Neitas.

Lu sumišo.

– Kuriems galams? Juk mano gyvenimas nesikeičia.

– O turėtų! – atkirto Neitas.

– Bet kodėl?

– Todėl, kad vienišai tavo amžiaus moteriškei toks gyvenimas visiškai nenormalus! Kada paskutinį kartą buvai pasimatyme? – reikliai paklausė Neitas.

Lu nepajėgė prisiminti. Gal prieš šešis ar aštuonis mėnesius? Atkūrė atmintyje ne tiek vyrą, kiek jo norą jos atsikratyti, kai tik prisipažino, jog drauge su ja gyvena broliai dvyniai ir ji yra jų globėja. Negalėjo to vyro smarkiai dėl to kaltinti, nes reakcija buvo lygiai tokia pati kaip kelių kitų vyrukų, su kuriais susitikinėjo per tuos metus: šokas, lydimas nenumaldomo troškimo kuo greičiau rasti artimiausias duris.

Pridėkime didelį namą, du šunis, milžinišką akvariumą su jūros vandeniu, tris kukurūzinius žalčius (ne, jie atsidūrė reptilijų centre, kai Lu atsisakė juos prižiūrėti berniukams išvykus) ir dar kates, taigi nekeista, kad pasimatymai žlugdavo.

– Norime pasišnekėti su tavimi apie… tave, – pareiškė Neitas.

– Mane? – viauktelėjo Lu, tada timptelėjo šortų raištį ir pirštais suėmė tiesius pilkšvai rusvus plaukus į uodegėlę.

„O, ne.“ Tai ji rūpindavosi berniukų fizine ir dvasine gerove, o ne šie jos. Tokia tvarka buvo jų mažytėje šeimoje.

– Matai, Lu, mes ne išvykstame, o paliekame tave. Juk žinai mūsų planus: iš pradžių išsilavinimas, paskui kelionės. Nenutuokiame, kur galiausiai atsidursime, bet didelė tikimybė, kad ne čia, – tęsė Neitas. – Todėl būtų daug lengviau, jei žinotume, jog esi laiminga, užsiėmusi ir gyveni visavertį gyvenimą. Paimkime, kad ir šį namą: nenorime, jog užsikrautum jo išlaikymo naštą tikėdamasi, kad vieną dieną kuris nors iš mūsų jo užsimanys. O tau vienai toks milžiniškas namas nereikalingas.

Į pokalbį įsitraukė Danas:

– Neverčiame parduoti namo ar panašiai… Tik žinok, kad džiaugsimės kiekvienu tavo sprendimu: ar parduotum, ar nuomotum, ar įkurtum komuną…

Lu klestelėjo ant laiptelių prie išorinių durų ir pasirėmė alkūnėmis į šlaunis. Prisėdęs greta Neitas raumeninga ranka apglėbė pečius.

– Tik netapk beprote, tarškančia su savimi ir globojančia kates. Tai pirmas dalykas, kurio prašome…

„Bus ir daugiau? Tikrai? Jergutėliau!“

Danielius pritūpė prieš ją ir vėrė tikrai ne aštuoniolikmečio žvilgsniu.

– Lu, tu pirmą sykį lieki viena nuo tada, kai buvai maždaug mūsų amžiaus.

„Taip, tiesa. Tai dėl vienatvės grėsmės žemė slysta iš po kojų.“

– Norime, kad būtum laiminga, kad gyventum savo gyvenimą. – Danielius persibraukė ranka plaukus, kurie verkiant prašėsi nukerpami. – Laikas atsikratyti atsakomybės, atsikvėpti. Veik tai, ką būtum norėjusi veikti augindama mus.

Lu pakreipė galvą.

– Pavyzdžiui?

– Vaikščiok į klubus ir… – Danielius sužiuro jai per petį ir nuraudęs užbaigė: – Mylėkis.

„Mylėkis?“ O dangau, jei neprisimena, kada buvo pasimatyme, kokia gali būti kalba apie pasimylėjimą. Prireiktų galingo dulkių siurblio, kad nubrauktų nuo atminties voratinklius.

– Štai tavo „darbų“ sąrašas. Norime, kad išbandytum naujų dalykų… Šuolius parašiutu ar banglentes, keramikos ar šokių pamokas, – pasiūlė Neitas.

Danielius, stilingasis brolelis, susiraukęs nužvelgė jos išblukusius raudonus marškinėlius ir nutrintus džinsinius šortus.

– Praverstų ir keletas padorių drabužėlių!

– Aš turiu padorių drabužių! – paprieštaravo Lu.

– Tai dėvėk! – nepasidavė Danielius. – Reikėtų apsikirpti ir pasidaryti veido masažą. O ir pakeisti įvaizdį.

Brolių žodžiai rado atgarsį sieloje, tad gal ir jų tiesa. Bet jai, žinoma, tai nepatiko.

– Nekenčiu tavęs, – suniurzgė Lu ir dėbtelėjusi į Danielių pridūrė: – Ir tavęs.

– Tikrai ne. Tu myli mus.

Neitas šyptelėjo ir jos širdis apsivertė. Dieve, ji išties juos myli. Labai labai! Kaip tad gali išleisti?

– Tu turi lankytis klubuose. Šokti ir linksmintis. Dėl to verta puoštis ir nugalėti save, – patikino Neitas. – Makas pasirūpins tavimi, Lu.

Žinoma, pasirūpins. Klubai – mėgstamiausias seniausio ir geriausio jos draugo būdas nuleisti garą.

– Visų pirma reikia pasigražinti. Nesusitikinėčiau su tavimi vien dėl šukuosenos, – pridūrė Danielius.

– Paklausyk! – užprotestavo Lu.

– Kirpimas, skaistalai ir makiažas, – pareiškė Danielius ir Lu pervėrė jį tūžmingu žvilgsniu. – Kaip ne sykį kartojo Makas, tokia šukuosena – tikra gėda: ji tinka nebent nekeikūnei davatkai bibliotekininkei, negeriančiai vyno ir niekada gyvenime nepatyrusiai tikro orgazmo.

Ką gi, tai į ją panašu. Ne dėl vyno ar keiksmų, bet dėl orgazmo, žinoma. Gal dėl nepatenkinto seksualumo ji tokia velniškai jautri? Būtų pernelyg paprasta suversti kaltę vien tam, bet gryna tiesa, kad seksas išties retas svečias jos gyvenime. Na, gerai, beveik išvis neegzistavo didžiąją pastarojo dešimtmečio dalį ir verkšlendama to nepakeisi.

Taigi du nulis ištuštėjusio lizdo sindromo naudai.

Bet kada broliai tiek suaugo, kad leistų sau aptarinėti jos orgazmus, tiksliau – tai, kad jų nėra?

Neitas atsilošė ir užsikėlė vienos kojos kulkšnį ant kitos kelio.

– Bet, Lu, svarbiausia… susirasti darbą.

Denas papurtė galvą.

– Kažin, ar to reikia? Juk užtenka pinigų, gaunamų iš draudimo. Jei ji nenori, gali nedirbti.

Taip, žinoma, gali… Jei tik nesumanys švaistyti pinigų niekams. Bet juk visada pasijusdavo nepatogiai, jei tekdavo panaudoti tėvų pinigus kitkam nei maistui, pastogei ir transportui.

Neitas dėbtelėjo į brolį kaip į kokį puskvaišį.

– Ne dėl pinigų, gražuolėli. Dėl būtinybės turėti užsiėmimą.

– Ką gi. Gerai pastebėta.

Lu lenkė pirštus vardydama reikalavimus:

– Taigi judu galvojate, jeigu susirasiu darbą, lankysiuosi klubuose, dažysiuosi, išmoksiu plaukioti banglente ir…

– Šokinėti parašiutu, – įsiterpė Neitas.

– Pasvajokit! – atkirto Lu ir sužaibavusi akimis tęsė: – Lankysiu keramikos ir šokių pamokas, tai nepasiduosiu liūdesiui?

Dvi šviesios galvos sutartinai sukinksėjo.

Lu įbedė žvilgsnį į dvynių automobilį. Regis, berniukų tiesa. Nukreipusi dėmesį į kitus dalykus, galbūt išties liautųsi dėl jų sukti galvą. Nebloga mintis.

Lu iš lėto linktelėjo.

– Pagalvosiu.

– Pažadėk, kad taip ir padarysi, – pareikalavo Neitas.

– Pažadu apie tai pagalvoti.

– Jeigu padarysi, po trijų mėnesių tave aplankysime, – gudriai pareiškė Neitas.

– Šantažuojate mane grįžimu namo? – Lu prarado žadą. – Maži snargliai!

Neitas tik šyptelėjo ir dirstelėjo į savo laikrodį.

– Mums jau metas, Lu.

Ji to neištvers. Tikrai ne. Lu sunkiai rinko žodžius, o kai prabilo, jie strigo burnoje nuo emocijų pertekliaus.

– Nuvažiavę paskambinkite. Atsargiai vairuokite.

Prieš pakštelėdamas į žandą Neitas prisitraukė Lu, apkabino ir lengvai kilstelėjo.

– Myliu tave, sese.

Kai Neitas paleido Lu, ją pačiupo į glėbį Danielius.

– Rūpinkis savimi. Pramogauk. Prašau, prašau linksmintis, – pareikalavo. Tada paleidęs seserį įsitaisė automobilio keleivio vietoje ir pridūrė: – Nuvažiavę paskambinsime.

Lu linktelėjo, palietė per automobilio langą iškištą Danieliaus ranką ir pasiuntė Neitui bučkį.

Jos berniukai… iškeliauja pradėti naujo gyvenimo.

Žiūrėdama, kaip mašina išsuka į kelią, Lu vėl klestelėjo ant laiptelių, paslėpė veidus delnuose ir regėjo du savo paukštelius, išskrendančius iš didžiulio visiškai ištuštėjusio lizdo.

Berniukams pavyks, tikino save. O jai… Nebuvo tuo tikra.

***

Po dviejų savaičių, triukšmingą penktadienio vakarą, klubo „Pirmyn!“ VIP zonoje Vilis Skotas, alkūnėmis parimęs ant turėklų, stebėjo apačioje šurmuliuojančią minią. Buvo arti pusiaunakčio ir jis jau gerą pusvalandį ruošėsi dingti iš klubo. Paėjėtų kvartalą iki prašmatnaus viešbučio, kuriame prieš dvi dienas užsisakė numerį, ir po penkiolikos minučių jau smigtų milžiniškoje dvigulėje lovoje.

Tai žadėjo rojaus malonumus.

Kažkas pasirėmė ant turėklų greta jo, ir Vilis pamatė sugurintą geriausio savo draugo Kelbio, „Ryklių“ regbio komandos prezidento, veidą. Pagalvojus, kad ateinančius tris mėnesius šis vyrukas bus ir jo bosas, suspaudė paširdžius.

– Kaip Karteris? – pasidomėjo Vilis.

Legendinis griežtas vyriausiasis žvaigždžių treneris prieš mėnesį patyrė infarktą ir prieš prasidedant naujam regbio sezonui komanda liko be kapitono.

– Vis dar ligoninėje. Atlieka tyrimus. Kalba apie šuntavimą, – atsakė Kelbis. – Jis prašė perduoti, kad nieko nesugadintum.

Tik Kelbiui, o ne kam nors kitam, Vilis galėjo sakyti, ką galvoja.

– Didelė tikimybė, kad sugadinsiu, – pasikasęs pakaušį prisipažino. – Tikrai nežinau, ar tinkamai elgiuosi, Kelbi. Juk laikinai pavaduosiu ne kokios mažos vietinės komandos, bet vienos kiečiausių pasaulio regbio ekipų vyriausiąjį trenerį.

– Taip, – nerūpestingai patvirtino Kelbis. – Na ir kas?

– Man tik trisdešimt ketveri, aš per jaunas tapti treneriu ir išvis neturiu patirties! Ką tik pasibaigus sezonui pasitraukiau iš profesionalaus sporto, tad nenoriu susimauti! – atkirto Vilis ir susikišo pirštus į tamsiai rudus plaukus.

Pastatęs alaus butelį ant aukšto stalelio Kelbis metė skvarbų žvilgsnį į draugą.

– Keista matyti tave tokį sutrikusį. Juk esi ramiausias ir labiausiai pasitikintis savimi iš visų mano sutiktų žmonių.

– Šią akimirką ne itin savim pasitikiu, – Vilis buvo atviras.

– Kiekvienoje komandoje, kurioje tik žaidei, buvai neformalus treneris, – plačiai šypsodamasis pareiškė Kelbis. – Prisimenu tavo pirmą treniruotę, kai buvai aštuoniolikos. Taip beatodairiškai pasitikėjai savimi, kad pareiškei kažkokiam žaidėjui (nepamenu, kam konkrečiai), kad jis per anksti pasitraukia iš kovos dėl sviedinio.

Vilis sumišęs panarino galvą. Anuomet jis apšaukė Anglijos komandos kapitoną ir davė tokią valią liežuviui bendraudamas su vyresniais žaidėjais, kad jam greitai liepė nešokti ant ragų ir užčiaupti srėbtuvę. Kelbis teisus. Net karjeros pradžioje Vilis mėgdavo patarinėti kitiems.

Žaisti regbį jam buvo tas pats, kas kvėpuoti… bet treniruoti? Juk jis ne technikos specialistas, o žaidėjas. Kelbis vis aiškina, kad tam skirti trenerio padėjėjai, kurie palaiko komandą rūpindamiesi techniniais dalykais. O jo reikalas treniruoti, motyvuoti, strateguoti, įkvėpti ir vadovauti. Siekti rezultatų ir laimėti.

Bet be spaudimo.

„Tai nauja patirtis, – mintijo Vilis. – Nauja kova. Dar vienas iššūkis. Laikinas posūkis, kol apsispręsiu, ką toliau veikti gyvenime.“

Kelbis susimąstė.

– Žinok, šį darbą pasiūliau nelabai tikėdamas, kad sutiksi. Juk turėjai ir kitų pasiūlymų, pavyzdžiui, tapti komentatoriumi, taip pat suvokiu, kad dėl verslo reikalų esi suinteresuotas likti Naujojoje Zelandijoje. Tai kodėl vis dėlto priėmei pasiūlymą padirbėti kitame pasaulio krašte, Vili?

Vilis trūktelėjo pečiais ir pažvelgė žemyn į žmonių knibždėlyną. Ten vėl pastebėjo ją: aukštą, liekną, vilkinčią aptemptus džinsus ir žėrinčią smaragdo žalumo palaidinę. Smulkų veidelį rėmino saulės nugairinti rusvi plaukai ir jis staiga užsigeidė pamatyti, kokios spalvos išties yra tos spindinčios akys. Mėlynos? Pilkos? Ji šnekėjosi su vaikinu, su kuriuo šoko beveik visą vakarą. Vilis nesuprato, koks ryšys juodu sieja. Jie lietė vienas kitą, bet nė sykio nepasibučiavo, be to, dažnai ją palikęs jis vedė šokti kitas moteris.

Net per atstumą buvo matyti, kad vaikinas žavus ir tuo naudojasi, bet moteriai tas nerūpėjo. Ji įsitaisė ant baro kėdės, mandagiai atsakiusi ją bandžiusiems šokdinti vyrukams, ir stebėjo minią.

– Vili?

Kelbis tebelaukė atsakymo, bet Vilis susigrūdo rankas į džinsų kišenes ir nesumąstė, ką atsakyti.

– Norėjau trumpam išvykti iš Naujosios Zelandijos… pasprukti nuo nuolatinių spėlionių ir kalbų, kodėl pasiekęs karjeros viršūnę pasitraukiau iš didžiojo sporto. Ką veiksiu, kur ketinu nutūpti.

– O kodėl pasiekęs karjeros viršūnę pasitraukei?

– Kaip tik todėl, kad ją pasiekiau. Tikiuosi, kad žmonės prisimindami mano nuopelnus Naujosios Zelandijos regbiui nepamirš būtent pastarųjų septynerių metų, o ne ankstesnių, kai karjerą ir gyvenimą leidau vėjais.

– Ar ėmeisi šio darbo, nes jautiesi man skolingas? – paklausė Kelbis. – Jei taip, spirsiu į subinę.

Žinoma, skolingas. Jei ne Kelbis, nebūtų regbio karjeros: penkerių pastarųjų metų kaip komandos kapitono ir kaip vieno geriausių flango gynėjų. Trys gyvenimo mėnesiai treniruojant komandą nė kiek neatpirks skolos.

– Jaučiuosi skolingas.

Kelbis papurtė galvą.

– Tavo galva buvo ne ką kietesnė už subinę, tad teko išmušti iš jos kvailystes.

Vilis irgi papurtė galvą. Tik Kelbis galėjo taip paprastai nušviesti jo ankstesnį savižudišką elgesį.

– Grąžinai skolą susitvarkydamas gyvenimą. Bet, kaip tau būdinga, viską absoliutini, – pridėjo Kelbis, pasirėmęs alkūnėmis ant turėklų, dunksančių virš apačioje linguojančio klubo.

Vilio šypsnys išblėso matant rimtą Kelbio veidą.

– Ką nori pasakyti?

– Judu su Džo patyrėte didžiulę sėkmę per jauni… ir tai apsuko jums galvas. Džo buvo bloga mergaitė profesionaliame sporte, o tu taip norėjai įlįsti jai į kelnaites ir ten pasilikti, kad leidaisi įsukamas į beprotišką jos gyvenimą.

– Seksas, narkotikai ir rokenrolas, – karčiai įsiterpė Vilis. – Paskui ją vedžiau.

– Esi tikras kalės vaikas, tad tau atrodė, kad visada visur ją perspjausi. Dieve, kaip spauda judu garbino.

„Dėl mudviejų žygdarbių laikraščius taip grobstė, kad jų savininkai turėtų pasidalyti pelnu“, – gaižiai mąstė Vilis. Jie atsidūrė lovoje neprabėgus nė valandai po susitikimo, o po mažiau nei mėnesio susituokė. Tai buvo netikėtai stipri seksualinė trauka, adrenalino kupinas geismas, toks viliojantis, nes pavojingas.

– Džo vaikštinėjo peilio ašmenimis ir man tai patiko. Klubai, išgertuvės, lengvi narkotikai.

Paskui prasidėjo pragaras bandant suderinti grafikus ir būti drauge, baisūs barniai susitikus, kol Vilis pavėluotai suvokė, kad juos sieja tik blėstantis seksualinis potraukis.

– Bet kuo čia dėtas noras perspjauti?

– Po skyrybų troškai įrodyti Džo, kad ir be jos gerai leidi laiką. Daugėjo vakarėlių, kas naktį linksminaisi vis su kitomis merginomis, tad toliau traukei žiniasklaidos dėmesį dėl netinkamų priežasčių.

– Vos nesužlugdžiau karjeros bandydamas įvairiausius svaigalus ir kęsdamas nuolatines pagirias. Taip, prisimenu! Visą sezoną mane gelbėjai. O kai komandos vadovybė pagrasino atleisti, pažadėjai jiems, kad padėsi man susitvarkyti. Kodėl?

– Buvai pernelyg talentingas, kad leistume sužlugdyti savo gyvenimą, – pareiškė Kelbis.

Vilis nusipurtė. Jei Kelbis nebūtų jo globojęs ir kovojęs su regbio klubo vadovybe, kad paliktų jį dirbti, nebūtų buvę nei karjeros, nei galimybės tapti komandos kapitonu.

Velniai griebtų, jis tikrai jam skolingas.

– Nemanau, kad sukūriau Frankenšteiną! Kai pagaliau išgirdai mano kvietimą ateiti į protą, iš pono Nesutramdomojo tapai ponu Padoriuoju. Beveik negeri, esi fanatiškas narkotikų priešininkas ir nesileidi į ilgesnius nei vienos nakties (na, gal dviejų) santykius.

– Paprastai kibirkštis tiek ir liepsnoja, – sumurmėjo Vilis.

Karti patirtis ir keletas trumpų nuotykių atskleidė: kuo kaitresnė aistros liepsna, tuo greičiau ji užgęsta.

– Ugnį reikia kurstyti, Vili. Tavo bėda, kad seksualinį potraukį painioji su rimtais santykiais. O tai skirtingi dalykai. Aistra ilgai netrunka. Ją palaiko meilė. Jeigu pabandytum pažinti moterį prieš tempdamas ją į lovą, geriau tai suvoktum. – Kelbis reikšmingai pažvelgė draugui į akis. – O gal tai žinai ir todėl apsiriboji viena naktimi ar dviem? Neleidi sau pažinti kito žmogaus, nes bijai įsimylėti.

O kodėl jis turėtų įsimylėti? Juk meilė – spąstai! Svaiginantys amerikietiškieji kalneliai su sekso skrydžiais, beprotiškomis kovomis ir visišku kontrolės praradimu. Kontrolė… Jis daugiau niekada jos nepraras. Niekada. Nei aikštėje, nei santykiuose, nei juo labiau lovoje. Todėl, kad tai primena, koks buvo anksčiau, kai sau nepatiko.

– Ar kada nors bandei kokaino? – paklausė Vilis bičiulį. – Jėzau, pamokslauji visai kaip mano sesė!

Bet Kelbis vis neužsičiaupė.

– Šovė šauni mintis… Gal susidraugauk su moterimi?

– Toks kelias ne man.

– Kažkodėl kitiems pavyksta, – nepasidavė Kelbis.

Vilis nesumojo, kaip protingai atsikirsti, todėl mestelėjo tai, kas seniai patikrinta:

– Užsikišk.

Kelbis iš netikėtumo paspringo alumi.

Vilis pro turėklus žvelgė į apačioje banguojančią šokėjų minią, kurioje nestigo patrauklių, vos ne pusnuogių moterų kūnų, bene pamatys ką iš komandos žaidėjų. Kūnai atrodė tokie jauni ir neįdomūs. Jis dirstelėjo dešinėn, į moterį prie baro, kuri buvo visiška priešingybė. „Vyresnė, bet neapsakomai seksuali, – mąstė jos kerų užvaldytas. – Elegantiška, minimalus makiažas, blizgantys, nesuvelti plaukai.“

Kelbis pastatė ištuštintą butelį ant stalo.

– Eime iš čia.

Vilis linktelėjo ir baigė savo alų. Akys vėl nukrypo žemyn. Nepažįstamoji tebestovėjo prie baro laikydama rankoje aukštą taurę, regis, mineralinio vandens. Priešingai nei kiti klubo lankytojai ji buvo blaivutėlė. Kai kilstelėjusi ranką patraukė aukštyn laikrodžio apyrankę, jis suprato: žiūri, kiek valandų. Moters kūno kalba aiškiai bylojo apie norą išeiti ir Vilis akimirksniu nusivylė su ja nesusipažinęs.

„Tik tris mėnesius būsi čia“, – priminė sau mintyse. Seksas buvo svarbus, nors atsitiktiniai ryšiai ir spėjo įkyrėti. Bet mintis apie ilgalaikius santykius kėlė nerimą, tad beveik neliko pasirinkimo. Kas gali būti blogiau, nei pakliuvus į santykių spąstus po artumo ir linksmybių suprasti, kad užgeso seksualinis potraukis? Taip nutiko su Džo, laikoma viena seksualiausių sportininkių, tad gali pasikartoti ir su kita.

Jeigu jis nuobodžiavo, nebejautė aistros ir noro palaikyti santykius su tokia karšta pupyte kaip ji, tiesą sakant, nėra jokios vilties, kad pavyks su kokia nors… paprastesne moterimi. Jis prisipažino sau, kad yra visiškas asilas santykiuose su moterimis.

Kol juodu su Kelbiu leidosi laiptais iš VIP pramogų zonos, Vilis svarstė, kokias duris pasirinkti. Pasukus į dešinę reikėtų praeiti pro barą, tad vėl išvystų tą moterį.

Jis neketino imtis jokių veiksmų, tik panūdo patenkinti smalsumą: sužinoti, kokios spalvos nepažįstamosios akys.

Vilis pasilabino su keliais blaivesniais klubo lankytojais ir jį atpažinusiais regbio aistruoliais. O Kelbis mielai įsitraukė į pokalbį su grupele prisiekusių sirgalių. Na, suprantama: postringavimai apie regbį ir alus. Vilis šyptelėjo. Kaip Kelbis atsispirtų.

Vilis nekreipė dėmesio į triukšmingus komentarus, visiškai ignoravo moterų pasiūlymus ir vieno neaiškaus vyruko bandymą nupirkti išgerti. Tik po kokių penkiolikos minučių pavyko prasibrauti ten, kur paskutinį sykį matė nepažįstamąją. Jis apsižvalgė. Moteris buvo dingusi.

Išėjo.

Vėliau Vilis nesuprato, kas privertė tuokart pažvelgti į kitą pusę, mesti skubrų žvilgsnį per petį. Ji vėl buvo čia. Bet vos pastovėjo ant kojų. Stambus nematytas vyras apkabinęs per pečius bandė ją prisitraukti šokių aikštelėje. Moteris nesipriešino. Tik žvelgė kiaurai stiklinėmis akimis, galva tabalavo į šalis.

Ji nesigaudė aplinkoje.

Vilis susiraukė. Vos prieš ketvirtį valandos nepažįstamoji buvo blaivutėlė ir ketino eiti namo, o dabar atrodė apspangusi.

Jis pats kadaise išbandė narkotikus, tad atpažino būdingus požymius, be to, buvo tikras, kad anksčiau moteris tvirtino savo palydovui norinti namo. Kam svaigintis, jeigu ruošiesi išeiti? Šiaip ar taip, kad ir ko būtų vartojusi, kvaišalai pasiutiškai greitai nulakdino ją į svajonių pasaulį.

Vilis žiūrėjo į nepažįstamąją, o nuojauta tiesiog šaukė, kad kažkas čia ne taip. Nepatiko stambi plaukuota ranka, grabinėjanti jai liemenį, o ir šiurkštus nykštys, besiilsintis krūties linkyje. Moteris atmetė geriau atrodančių ir apsirengusių vyriškių kvietimus šokti. Negi dabar leistųsi pakabinama tokio asilo.

„Prievartautojai pasitelkia narkotikus.“ Ši mintis perskrodė smegenis regbio atakos greičiu.

Ir kur, po velnių, tas jos draugas… vaikinas… ar kas jis ten jai toks? Vilis prikando lūpą ir nusikeikęs suko galvą, ką daryti. Jis buvo devyniasdešimt devyniais procentais įsitikinęs, kad į moters gėrimą kažko įbėrė. O jei taip, negalima jos palikti likimo valiai. Kas žino, kas gali nutikti?

Bet… jeigu jis neteisus? Juk tai gali būti abipusis susitarimas, ir jis baisiai apsikvailins. Tik jei įtarimai teisingi, palikta viena pati nepažįstamoji sulauks kur kas liūdnesnio likimo.

„Kas bus, tas bus“, – nusprendė Vilis. Prisiartinęs prie šokančios poros šūktelėjo pirmą į galvą dingtelėjusį vardą:

– Flora?! Sveikutė! Nesitikėjau čia su tavimi susidurti!