Читать книгу Verta geriausio - Joss Wood - Страница 1

Rorė Kid, užsitempusi per mažus marškinėlius ir nudėvėtus pižaminius šortukus, įėjo prabangion sesers virtuvėn ir pažvelgė į tamsų ant spintelės pastatyto televizoriaus ekraną.

Geriausias jos draugas Trojus parašė, kad Vankuverio „Mavericks“ laimėjo ir po rungtynių parodytas reportažas buvo labai audringas. Kilo pagunda įsijungti televizorių ir pažiūrėti, ką jis turėjo omeny, bet artėjo egzaminai, jos laukė daugybė rašto darbų, be to, ji stengėsi negalvoti apie vieną konkretų „Mavericks“ žaidėją, todėl nusprendė išgerti puodelį kavos ir grįžti prie knygų. Tačiau net atsispyrusi pagundai turėjo pripažinti, kad komandos naujokai Kedas Vebas, Kvinas Reinas ir Markas „Makas“ Makaskilas labai naudingi ir ant ledo ir už aikštelės ribų, o Vankuveris dabar turi tris naujus herojus.

Tris jaunus, be abejonės, talentingus ir, reikia pažymėti, gerai atrodančius herojus.

Rorės nuomone, pats gražiausias iš viso būrelio žaidėjas susitikinėjo su vyresniąja jos seserimi Šėja.

Rorė įsipylė puodelį kavos ir atsirėmė užpakaliu į spintelę. Šėja ir Makas puikiai tinka vienas kitam, – pagalvojo vėl. Šėja – juk modelis ir televizijos laidų vedėja. Makas – itin talentingas, geriausias miesto mylimiausios ledo ritulio komandos centro žaidėjas. Jie panašaus amžiaus – Šėjai dvidešimt treji, o jis metais vyresnis ir, žiniasklaidos nuomone, būdami abu gražūs ir sėkmės lydimi, puikiai tinka vienas kitam.

Viskas dera tobulai.

Tik Rorė tuo nelabai tiki.

Ne dėl to, kad pamačius Maką jai ima dilgčioti kojų pirštus ir šokteli skrandis. Ne, Rorė, daug laiko praleidusi su porele, pastebėjo, kad jų santykiai stringa, ir suprato, kad meilė išsisklaidė ir Šėja elgiasi kaip pakvaišėlė. Kaskart, kai Rorė matydavo juos kartu, Makas atrodydavo atsargus, užsidaręs, turbūt jam tekdavo kęsti tą Šėjos pakvaišimą.

Rorė iš paskutinio dolerio būtų kirtusi lažybų, kad sesuo jaučiasi beviltiškai, jei tik pora nebūna kartu, ji nesustodama jam rašo. Kadangi abiejų karjera reikalauja daug laiko, atskirai jie būna dažnai.

Rorė žinojo, kodėl Šėja jaučiasi taip nesaugiai, kodėl nepasitiki vyrais. Jos juk augo vienuose namuose. Skirtumas tik tas, kad Šėja vis dar tiki, kad kažkur yra tas vienintelis, kuris sugebės būti ištikimas ir monogamiškas. Rorė buvo įsitikinusi, kad tokios būtybės iš viso nėra, kaip nėra vienaragio ar sniego žmogaus.

Suraukusi kaktą ji apglėbė pirštais puodelį. Net neabejojo, kad sesuo nepasakė Makui, kodėl taip keistai elgiasi. Reikalai dar pablogėjo, kai visai netikėtai Rorė ir Makas susidraugavo. Liūdna, bet jie galės būti tik draugai. Jis per gražus, per daug įžymus – visai ne iš Rorės lygos. O ji tik koledžo studentė. Jis sėkmingas žaidėjas ant ledo ir ne tik… Ak, dar viena smulkmenėlė… Jis – sesers vaikinas!

Be viso šito, Makas elgėsi su Rore lyg su mažąja sesute. Erzindavo, ginčydavosi su ja ir prajuokindavo. O ši kartą ar du užklupo Maką, stebintį ją susimąsčiusiu veidu ir gundančiomis akimis, bet juk nėra kokia idiotė, supranta, kad tai nieko nereiškia. Jis, ko gero, norėjo pasikalbėti apie Šėją, paprašyti patarimo, kaip perprasti tą permainingą merginos elgesį. O apie tai kalbėtis Rorė niekada nenorės.

Prieš porą dienų Makas pavėžėjo ją iš darbo ir Rorė labai nustebo, kai apie Šėją jis net neužsiminė. Neaišku, kodėl Makas laukė, kol Rorei pasibaigs padavėjos pamaina, bet kai juodu beveik tylomis sėdėjo jo sportiniame automobilyje, remdamiesi pečiais, buvo geriausios dvidešimt minučių gyvenime.

Makas palydėjo ją iki bjauraus daugiabučio – to paties, kuris šiuo metu nešildomas, – durų ir stovėjo žiūrėdamas į ją tokiu veidu, kad merginos skrandyje ėmė suktis karščio sūkurys. Atrodė, kad jis ketina ją pabučiuoti. Bet tai tebuvo Rorės vaizduotės padarinys. Makas susitikinėja su Šėja, liekna, aukšta ir stulbinamai gražia.

Tačiau akimirką ji pamanė, kad jis nori pabučiuoti ją, pajusti jos lūpų skonį, griebti į glėbį. Rorė atsiduso. Tai neįmanoma. Juk jis – sesers vaikinas. Tikrai jai nepasiekiamas: neperžengs tos linijos, nesikiš į sesers santykius. Tokios mintys apie Maką – nepasiekiamas svajonės skrydis, kuriam Rorė neturi teisės. Užtenka.

Mergina išgirdo atidaromas paradines duris ir laukė Šėjos šūktelėjimo, kad ji jau namuose. Bet sesuo nešūktelėjo ir Rorė išgirdo sunkius žingsnius ant medinių grindų – taip jos sesuo tikrai nevaikšto. Burna perdžiūvo ir širdis suspurdėjo krūtinėje; tik vienas žmogus turi Šėjos buto raktus. Kaip tik tas, su kuriuo Rorė viena likti nenori.

Vilkėdama pižama, susivėlusiais plaukais, nepasidažiusi ir be liemenėlės.

Makas išdygo virtuvės tarpduryje, piktai į ją dėbtelėjo ir ranka persibraukė pavargusį veidą. Smakras buvo apibrozdintas – akivaizdu, ant ledo apsikeitė smūgiais – paakys irgi pradėjęs juoduoti, bet sužeidimai atrodė nerimti. Rorė suakmenėjo pažvelgusi jam į akis; vaikinas atrodė nusivylęs ir įskaudintas.

– Kur tavo sesuo? – piktai paklausė jis.

Nuo šiurkštaus jo balso jai pašiurpo oda.

– Ir tau labas rytas, – gūžtelėjo Rorė ir Makas tik dar labiau suraukė antakius. – Net nenumanau, kur ji. Ar tau viskas gerai?

Makas liūdnai nusijuokė.

– Ne, po velnių, aš apsikiaulinau. – Jis dėbtelėjo į Rorę ir įsirėmė rankomis į klubus. – Ką čia veiki?

– Mano bute išjungtas šildymas. Šėja pakvietė čia permiegoti, kad nesustirčiau.

– Prakeiktas likimas, – burbtelėjo Makas.

– Jėzau, kas tau atsitiko? – paklausė Rorė.

Makas nusivilko brangų odinį švarką ir nusviedė ant granito stalviršio. Plačią krūtinę aptempę juodi marškinėliai ilgomis rankovėmis laisvai krito ant puikiai jam tinkančių džinsų. Vaikinas atrodė sukaitęs ir pavargęs, ir toks velniškai gundantis, kad Rorė būtų galėjusi ant jo tuojau čia pat pulti.

Sesers vaikinas, – priminė sau. Priėjusi prie šaldytuvo ištraukė butelį alaus iš mažos vietinės alaus daryklos ir atidarė. Jis godžiai pagėrė, atsiduso užsimerkęs ir pridėjo butelį prie kaktos.

– Suknista, siaubinga, kvaila, padvisusi diena.

Rorė nebūtų pagalvojusi, kad „Mavericks“ kietuoliai gali kalbėti taip dramatiškai.

– Na, nėra juk taip blogai… laimėjote varžybas.

Ledo mėlynumo Mako akys staigiai nukrypo į ją.

– Žiūrėjai? – nustebęs paklausė.

Rorė papurtė galvą.

– Ne, reikėjo mokytis. O ką?

– Galvoju, kodėl mano galva tebėra ant kaklo.

Rorė prisimerkė.

– Ką iškrėtei?

Užuot atsakęs, Makas ilgai į ją žiūrėjo. Tada padėjo butelį ant virtuvės salos ir priėjo artyn. Atsirėmė rankomis į spintelę įkalindamas Rorę. Ji pagalvojo, kad jis primena didžiulį žmogaus pavidalo narvą.

Iš taip arti ji matė tamsiai rudus šerelius, pastebėjo, kokios ilgos jo blakstienos, įžiūrėjo ir blyškų randelį ant viršutinės lūpos. Ir, vaje, kaip gardžiai jis kvepėjo. Rorė troško pasistiebti ir perbėgti lūpomis per jo skruostikaulius, nubučiuoti akis.

Sesers vaikinas, sesers vaikinas… Ji neturi teisės stovėti taip arti Mako, uosti jo kvapą, jausti nuo jo skindantį karštį. Žaisti su ugnimi, laužyti taisykles – taip elgdavosi jos tėvas, tai jo blogiausia savybė, bet, nepaisant blaivaus proto balso, Rorė neprisivertė trauktis, pralįsti pro Mako rankas. Nors vaikinas priklauso Šėjai, Rorė troško jį nors kartą pabučiuoti. Troško sužinoti, koks jo lūpų skonis, kokios stiprios jo rankos, kai apkabina, ką reiškia priglusti prie tvirtos raumeningos krūtinės. Tik vieną bučinuką…

Pilkos ir mėlynos akys susidūrė, jo lūpos buvo visai čia pat. Rorė stovėjo taip arti, taip intymiai arti, kad tiksliai žinojo, ką jis daro ir kaip ji pati jaustųsi…

Jei jo lūpos paliestų ją – tokios tvirtos, vėsios ir… sumanios. Rorė pravertų lūpas norėdama prieštarauti, pasakytų, kad jiems nedera – o gal nesipriešintų, kas žino, – ir Makas nedvejotų. Kai jo liežuvis įslystų į burną, viena jo ranka apglėbtų ją per juosmenį, o kita palįstų po flanelinių šortukų guma ir sugriebtų vieną sėdmenį. Tada jis pabučiuotų aistringiau, o Rorės rankos slydinėtų po laisvokais jo marškinėliais, tyrinėtų nugaros, pečių raumenis, nuostabiai glotnų pilvą.

Rorė suprastų, kaip netinkamai elgiasi, bet nesugebėtų susilaikyti. Makas nepapratai lėtai nuvilktų jos marškinėlius ir apnuogintų mažutes krūtis, Rorė sukūkčiotų jam į burną ir prispaustų prie jo klubais norėdama pasitrinti į karštą kietą vyriškumą. Jis būtų toks, koks ir turi būti vyras: stiprus, karštas ir vadovaujantis…

– Tavo akyse tik ką mačiau mūsų bučinį. Dieve, jis buvo toks karštas, – suurzgė Makas ir Rorė pajuto ant lūpų jo saldų kvapą.

– Negalime bučiuotis, taip negerai, – iškošė pro dantis ir suspaustas lūpas Rorė. Keturi žodžiai, o ji pasijuto lyg maratoną nubėgusi.

Makas nenuleido akių, jei Rorė net nebūtų pastebėjusi, kaip aistringai jos blizga, jo geismą būtų išdavusi aiškiai juntama erekcija. Makas jos geidė… iš tiesų geidė. Aukštas, raumeningas, nuostabiai kvepiantis, žavingas… Kaip Rorė galėjo jam atsispirti?

Sesers vaikinas, sesers vaikinas…

Įrėmusi delnus jam į krūtinę ji stumtelėjo. Makas atsitraukė, bet pakėlęs ranką krumpliais perbraukė jai skruostą. Toks nekaltas veiksmas vos neįveikė jos pasipriešinimo ir jai teko abiem rankomis įsitverti spintelės, kad susilaikytų nepuolusi jam į glėbį, neapsikabinusi kojomis jo klubų ir neparagavusi to puolusio angelo lūpų.

Pirmapradė aistra, beprotiškas geismas. Rorė abejojo, ar gerai, kad su juo būdama taip nesivaldo. Rangosi, kaista, jai trūksta kvapo… apima troškimas paminti apdairumą ir užsimiršti šioje akimirkoje. Ar tokia karšta reakcija į Maką reiškia, kad ji panašesnė į tėtį nei manė? Tfiu! To nebus, – nusprendė Rorė. – Baigta. Dabar.

Ji pakėlė ranką.

– Traukis.

Makas žengė atbulas du žingsnius, dabar Rorė galėjo kvėpuoti. Pajuto, kaip sugrįžta sveikas protas. Makas susikišo rankas į kelnių kišenes ir susimąstęs pažvelgė į ją.

– Tai buvo…

– Neteisinga? Beprotiška? Sesers išdavystė?

Makas susiraukė.

– Taip toli neikime. Juk net nepasibučiavome.

– Bet norėjome!

– Tačiau to nepadarėme, todėl nekelkime per daug dramų.

Makas pasiėmė alų, gurkštelėjo ir atsiduso. Staiga jis pakėlė galvą, Rorė išgirdo uždaromas lauko duris, tada – kaip sesuo nusispiria aukštakulnius. Ji stengėsi nutaisyti abejingą veidą, bet jautė, kaip kaltės ugnis apima smegenis ir širdį, kaip iš gėdos rausta oda.

Mes iš tiesų nepasibučiavome, bet aš tikrai labai norėjau…

– Ir tu čia, – eidama į virtuvę Šėja mestelėjo Makui.

Rorė net susiraukė: sesuo nepriėjo prie Mako ir jo nepabučiavo. O juk taip darydavo kaskart jį pamačiusi, ir visai nesvarbu, ar išsiskyrę buvo prieš penkias minutes, ar prieš penkias savaites. Makas taip pat nepriėjo prie Šėjos. Jis tiesiog stovėjo nutaisęs neperprantamą veidą, kaip visada, kai norėdavo išvengti scenos.

Bet scena tikrai bus – tai Rorė galėjo garantuoti. Tik nenumanė priežasties.

Ji pažvelgė Šėjai į veidą. Atpažino tą išdavystės, sužlugdyto pasitikėjimo, skausmo ir pažeminimo išraišką. Dieve, ji atrodė priblokšta.

– Kas, po velnių, dedasi, Makai?! – Šėjos klyksmas atsimušė į sienas.

Rorės akys lakstė po kambarį. Iš kur Šėja galėjo sužinoti? Argi turi įsirengusi bute kameras? Rentgeną? O gal tai nuojauta?

Makas pakėlė ranką.

– Atleisk, Šėja, už viską. Nenorėjau tavęs įskaudinti.

– Bet puikiai pasistengei, – Šėja riešu persibraukė per akis. – Tikrai yra lengvesnių būdų manęs nusikratyti, Makai. Nebūtinai reikėjo pažeminti per nacionalinę televiziją.

Rorė pažvelgė į Maką, tada į Šėją. Gerai, gal tas pokalbis ir niekaip nesusijęs su bučiniu, kurio nebuvo.

– Apie ką tu kalbi? Ką jis padarė?

Šėja liūdnai nusijuokė.

– Nematei?

– Ko nemačiau?

Šėja šaižiai nusikvatojo.

– Na, tu, ko gero, vienintelis žmogus mieste ar net visoje šalyje, kuris to nematė!

Šėja paėmė nuo spintelės pultelį ir spustelėjusi mygtukus įjungė televizorių. Kol ji bėgo per kanalus, Rorė žiūrėjo į Maką. Šis spaudė dviem pirštais nosies kuprelę ir atrodė apgailėtinai. Liūdnas, kaltas ir, jei nuoširdžiai, priėjęs liepto galą.

– Šiandien sporto naujienose rodome įdomų reportažą, kaip „Mavericks“ centro puolėjas Makas Makaskilas buvo nutvertas atvirai kalbantis apie seksą, monogamiją ir karštas moteris.

Rorė staiga pasuko galvą į ekraną. Buvo rodomas siužetas, filmuotas po varžybų. Kvinas, Keidas ir Makas sėdėjo prie stalo, uždengto „Mavericks“ logotipu. Rorė neišgirdo, ką tyliai pasakė Keidas, bet visi trys nusikvatojo.

– Ta blondinė reporterė trečioje eilėje tikrai karšta, – prislopintu balsu vos girdimai tarė Kvinas.

– O raudonplaukę matei? – taip pat tyliai paklausė Keidas. – Man raudonplaukės moterys patinka.

– Tau visos moterys patinka, – Makas atsakė aiškiai ir garsiai, akivaizdu, kad įjungtas buvo tik jo mikrofonas.

Po perkūnais…

– Kaip ir tau. Kada pagaliau nutrauksi tuos santykius ir vėl sugrįši į žaidimų lauką? – paklausė Kvinas. – Neatrodo, kad taip jos supančiotas esi laimingas.

– Nesu, tu teisus, monogamija užknisa, – atsakė Makas žiūrėdamas pro Kviną. Rorė atpažino šypsenėlę ir sužibusias akis. – Ta blondinė iš trečios eilės tikrai labai karšta.

– Šėja irgi karšta, – priminė Keidas.

– Taip, bet ji pakvaišusi. Be to, man tos aukštos, tvirtai sudėtos moterys nusibodo. Visai smagu būtų iškeisti į kokią smulkutę… Kodėl Vernonas rodo man užsičiaupti? – Tada pasigirdo keiksmažodžių pliūpsnis. – Mano mikrofonas įjungtas!

Rorė žiūrėjo į Šėją, ši susmuko ant kėdės prie virtuvės stalo. Ji jau liovėsi verkusi ir dabar atrodė, kad bando nuo visko atsiriboti. Makas paėmė nuo spintelės švarką ir priėjęs atsistojo priešais Šėją. Atsitūpė norėdamas pažvelgti jai tiesiai į veidą.

– Labai atsiprašau, kad apkalbėjau tau negirdint ir gailiuosi tave įskaudinęs, Šėja. Nenorėjau. Prisiimu visą atsakomybę už palaidą liežuvį. Ne pats gražiausias mano poelgis, labai atsiprašau.

Šėja žiūrėjo tiesiai pro jį ir nieko nesakė, todėl jis lėtai pakilo, padėjo ant spintelės buto raktus. Rorė pažvelgė į palūžusią, beviltiškai liūdną seserį ir sugriebusi Maką už rankos ištempė jį į koridorių, jautėsi taip, kad pilkos jos akys turėjo žaibuoti.

Kai jųdviejų žvilgsniai susitiko, jis kilstelėjo platų petį.

– Juk sakiau, kad prisikiaulinau, – tarė.

– Tai čia atėjai padėti ir man apsikiaulinti? – tėškė ji galvodama apie bučinį, kurio nebuvo, pyktis gniaužė gerklę.

Makas sumirksėjo.

– Tiki ar ne, bet toks niekšas nesu. Net nežinojau, kad čia būsi.

– Ką tu sau galvojai, Makai? – nesveiko įtūžio apimta paklausė Rorė. Ji pyko dėl sesers, bet ir dėl to, kad pati ne mažiau pasitikėjo Maku. – Esi davęs ne vieną interviu, žinai, kaip veikia mikrofonai.

– Po velnių, iš viso negalvojau!

Rorei akyse pasirodė raudonos dėmės.

– Tu viską suplanavai? Ar tas skambus pokalbis – lengvas būdas nutraukti santykius su Šėja?

– Nors įkalčiai rodo priešingai, nesu toks blogas.

Rorė suprunkštė.

– Vos manęs neapkvailinai. Pirmiausia įskaudinai seserį, tada vos manęs nepabučiavai? Ką tai reiškia?

Makas šiurkščiai, piktai iškvėpė.

– Išėjęs iš tos spaudos konferencijos žinojau, kad man šakės… Gailiuosi to, ką pasakiau. Čia atėjau atsiprašyti Šėjos, bet radau tave…

– Vadinasi, buvai piktas, nusivylęs, o aš pasitaikiau po ranka. Kaip patogu nuleisti garą! – pertraukė jį Rorė.

Koridoriuje nuskambėjo vyriški keiksmai.

Rorė bakstelėjo jam pirštu į krūtinę.

– Kiek kartų apgaudinėjai Šėją? Tas poelgis su manimi pernelyg įgudusio žmogaus, negali būti pirmas kartas!

Raudonos dėmės dar labiau išsiplėtė, jai suspaudė krūtinę.

Makas žengė atbulas, jo akys piktai sužibo.

– Pasakysiu tik vieną kartą. Aš nė karto tavo sesers neapgavau. Ir dar, vaikeli, tu troškai mane pabučiuoti ne mažiau, nei aš tave! Prisiimu visą atsakomybę už tai, kad per nacionalinę televiziją pasirodžiau kaip niekšas, bet už tai, kas vos nenutiko čia, visos kaltės neprisiimsiu.

Rorę prislėgė kaltė. Ji žinojo, kad Makas teisus, ir dėl to širdo. Nenorėjo prisiimti nė dalelės kaltės, daug lengviau būtų dėl visko kaltinti jį vieną: už tai, kad yra toks gundantis, kad priverčia ją norėti to, ko norėti ji neturi teisės.

Makas persibraukė ranka plaukus.

– Paklausyk, gal tegul viskas aprimsta, o paskui aš tau paskambinsiu. Pasikalbėsime prie kavos. Viską išsiaiškinsime?

Pratęsime ten, kur baigėme?

To tai nebus. Rorė tikrai nesusitikinės su tuo, kuris draugavo – miegojo – su jos seserimi, ir vos jos neišdavė. Su vyru, taip išvedusiu Rorę iš proto, kad vos neapgavo savo sesers. Makas būtų ją pabučiavęs, jei ji nebūtų sustabdžiusi. Jis būtų buvęs neištikimas Šėjai… tuo Rorė buvo šventai įsitikinusi.

Juo Rorė niekada negalės pasitikėti.

Niekada.

– Nesivargink. Man neįdomu, – Rorė apėjo Maką, atidarė duris ir pamojo jam išeiti. – Drožk. Šiandien ir taip sukėlei tiek sumaišties, kad visam gyvenimui užteks.

Makas dar kartą keistai pažvelgė ir pasišalino iš seserų Kid gyvenimo. Puikiai nusikračiau, – pagalvojo Rorė. Joms tikrai nereikia apgaviko ir pasalūno.

Atsisukusi Rorė pamatė virtuvės tarpduryje stovinčią seserį. Šėja girdėjo kiekvieną jų pokalbio žodį. Vadinasi, ji nutraukė bučinį. Šį kartą. Bet tiesa lieka tokia pat: ji geidė seseriai priklausančio vyro, geidė iki skausmo. Jos abi suprato, kad Rorė tokia pat niekinga, kaip jos tėvas – to nė viena nesitikėjo. Šėja ketino nunerti seseriai odą ir Rorė jautėsi to nusipelniusi.

– Judu vos nepasibučiavote? Turėjai progą?

Žiūrėdama į seserį Rorė meluoti negalėjo:

– Taip. Labai atsiprašau.

– Gerai. Dėkui, kad jo atsikratei, – tarė Šėja tvirtu lediniu balsu. – O dabar nešdinkis iš mano buto ir mano gyvenimo.