Читать книгу Ypatingos akimirkos - Julia James - Страница 2

Sofija pasuko iš Kensingtono Didžiosios gatvės, kurioje išlipo iš autobuso, ir ėjo Holando parku – buvo ankstyvas vakaras, bet pavasario saulė maloniai šildė. Jai patinka tokie pasivaikščiojimai, ypač šiuo metų laiku. Mergina pagalvojo, kad nėra nieko nuostabesnio už pavasarį. Ji ėjo, o galvoje pakiliai skambėjo Šumano Pavasario simfonijos taktai – medžius puošė žaluma, oras buvo gaivus, o juk tai nėra būdinga Londonui.

Sofija paspartino žingsnį. Norėjo kuo greičiau pranešti tėvui gerą naujieną: kitą mėnesį įvyksiančiame koncerte bus viena iš solisčių. Ji mintimis peržvelgė repertuarą: du Šopeno noktiurnai buvo gana lengvi, bet Listas – klastingas! Ką gi, šiek tiek repeticijų, ir viskas bus nepriekaištinga. Gaila, kad šiais metais jie nebesurengė iškilmių, kurias tėvas kiek anksčiau buvo pažadėjęs jos gimimo dienai, bet užtenka ir tokio, koks yra, Sofijai nėra ko per daug norėti.

Mergina kiek suraukė antakius. Tėvui nebūdinga taupyti muzikos sąskaita. Nuo tada, kai pradinių klasių mokytoja pasakė, kad Sofijai būtina lankyti fortepijono pamokas, tėvas užsidegė. Mielai mokėjo už jos gabumų, kad ir kokie šie būtų, lavinimą. Taip, ji nebuvo muzikos genijus. Tai žinojo ir su tuo susitaikė. Muzikos pasaulyje genijus galima suskaičiuoti. Sofija jiems nepavydėjo, nes žinojo, kad ir labai talentingiems muzikantams sunku pragyventi iš muzikos. Buvo patenkinta, kad yra gabi, atsidavusi ir… neprofesionalė. Be to, su gailesčiu pripažino, kad jai geriau, nes nereikia užsidirbti pragyvenimui. Net baigusi koledžą ji gali toliau groti ir negalvoti apie pinigus. Sofija gali muzikuoti savo malonumui ir, tikėtina, kitų žmonių malonumui.

Žinoma, tėvui patinka klausytis, kaip ji skambina. Ir vėl lūpas perkreipė liūdna šypsena. Jis galbūt ir yra didžiausias jos gerbėjas, bet neturi muzikinės klausos.

Tėti, tai Hendelis, o ne Bachas!

Girdėjo save švelniai pasijuokiančią iš tėvo žinių.

Kaip pasakysi, Sofija, brangioji, kaip pasakysi, – meilikaujamai atsakydavo Edvardas Grantonas.

Jis visuomet buvo jai meilus ir Sofija tai vertino. Nors puikiai suprato, kad tėtis yra pasiryžęs dėl jos padaryti viską, bet niekada nesinaudojo šia privilegija, tik norėjo muzikuoti. Be to… Žinojo, kodėl tėvui labai patiko ją lepinti. Akyse šmėkštelėjo liūdesio šešėlis. Tėvas tik ją ir teturėjo.

Mamą prisimena labai miglotai.

Merginos atmintyje ji išliko dainuojanti – žemas tyras balsas niūniuojantis jai, kūdikiui, lopšinę. Tik tiek.

Štai iš ko paveldėjai talentą, – nuolat kartojo tėvas. – Iš mamos, savo nuostabiosios mamos. Ir kai jis giliai atsidusdavo, Sofijos širdį suspausdavo liūdesys.

Taigi, ji leido būti lepinama, nes tai patiko tėvui, o ji nenorėjo iš jo atimti šio malonumo. Ji labai stengėsi neišlepti. Nors puikiai suprato, kad, palyginti su kitais studentais, tokia yra. Tėvas net nesvarstydamas galėjo sumokėti už mokslus koledže, Sofijai niekada nereikėjo imti paskolų mokslams. Ji ir toliau gyveno puikiuose namuose, Holando parko pašonėje, galėjo groti geriausiais muzikos instrumentais, rengtis gražiais drabužiais, nes tėvui patiko matyti ją dailiai apsirengusią.

Mieloji, tu labai panaši į savo mamą, – sakydavo. – Ji tavimi didžiuotųsi. Kaip ir aš.

Ką gi, ji troško, kad tėvas didžiuotųsi, norėjo matyti jį besišypsantį. Ir vėl susiraukė. Kelis paskutinius mėnesius, tiksliau, nuo jos gimtadienio, tėtis šypsojosi retokai.

Ne, jis nebuvo piktas ar irzlus, tiesiog… susirūpinęs. Susimastęs.

Kartą, kai buvo ypatingai susirūpinęs, Sofija paklausė, kas vyksta. Tačiau jis teatsakė:

O, tai tik rinka… Tik rinka. Reikalai pasitaisys. Visada taip būna. Tai cikliškas procesas.

Kurį laiką ji dėl jo jaudinosi. Tačiau vėliau sutelkė dėmesį į artėjančius egzaminus. Jiems įpusėjus prasidėjo atostogos ir pasitaikė proga kartu su koledžo bendrakursiais apsilankyti Vienoje. Ji įsitvėrė šios minties ir galvojo, kad tėtis, pamatęs, kiek tai kainuoja, gali nesutikti, tačiau jis įteikė čekį, padengusį visas išlaidas.

Kelionė, kaip ji ir tikėjosi, buvo nuostabi. Nes surengta papildoma ekskursija į Zalcburgą – ji negalėjo jos atsisakyti, nors kainavo daug. Tačiau kelionė buvo verta tų pinigų. Atsidėkodama iš kelionės ji tėčiui parvežė didžiulę marcipaninių saldainių Mozartkugeln [Mozartkugeln – tradiciniai apvalūs šokoladiniai saldainiai su marcipano įdaru. Buvo sukurti 1890 m. Zalcburge, Austrijoje, ir pavadinti kompozitoriaus Volfgango Amadėjaus Mocarto garbei. (Čia ir toliau – vert. pastabos.)] dėžę. Tėtis padėkojo. Buvo susirūpinęs, rodos, ši būsena buvo nuolatinė. Jis klausėsi išsiblaškęs, kai Sofija linksmai pasakojo apie nuostabius dalykus, kuriuos teko patirti ir pamatyti. Tuomet patraukė į savo darbo kambarį.

Brangioji, turiu paskambinti, – tarė, ir Sofija daugiau tą vakarą jo nematė.

Tai buvo nebūdinga tėčiui – iki šiol jam jos draugija buvo maloni. Kitos dienos rytą per pusryčius mergina giliai atsiduso ir paklausė, ar viskas tvarkoje.

Dabar nenoriu, kad jaudintumeis dėl dalykų, dėl kurių neturėtum jaudintis, – ryžtingai atsakė. – Versle būna ir pakilimų, ir nuopuolių. Dabar recesija – ji paveikė visus. Tik tiek.

Tai viskas, ką pasakė. Antra vertus, jis niekada su ja nesikalbėjo apie verslą. Vargu ar ji turi bent menkiausią suvokimą, kuo verčiasi Granton Plc – nuosavybė, finansai ir panašiai. Ir nors suprato, kad turėtų labiau domėtis, puikiai žinojo, kad to nedarys. Taip pat žinojo, kad tėtis to nenorėtų. Jis buvo labai rūpestingas, bet senamadiškas. Jis labiau norėtų, kad Sofija domėtųsi menais, muzika. Vienintelis jos sąlytis su verslu buvo šeštoje klasėje, tada, kai tėtis pasikvietė verslo partnerius, o Sofijai reikėjo juos priimti.

Malonios mintys nuolat sukosi Sofijos galvoje, ji išėjo iš parko. Gatvėje buvo tylu, kvepėjo žydinčiais migdolais, ji pasimėgaudama įkvėpė ir pasuko šaligatviu link namų. Mergina pakeliui į tėvo namus sustojo ir grožėjosi nuo žiedų apsunkusiomis medžių šakomis. Gatvėje buvo šioks toks judėjimas ir ji jau žengė į kelią, ranka siekė rausvai oranžinių ir baltų žiedų šakos, kai išgirdo galingą automobilio gaudesį, sklindantį iš gatvės. Jis kaipmat patraukė jos žvilgsnį.

Žemas, didžiulis, juodas kaip degutas automobilis su žinomos firmos logotipu ant pailginto variklio dangčio, atverčiamas stogas. Vairuotojas.

Sofija pajuto, kaip nevalingai prasižiojo. Oho! Jei būtų renkamas Ponas Nuostabusis, tai šis vyras tikrai pretenduotų į šį titulą! Juodi kaip ir automobilis plaukai, viena ranka nerūpestingai gulėjo ant nuleisto lango, balti rankogaliai, šmėkštelėjęs tamsiai raudonas šilkinis kaklaraištis ir veidas, – ak – dailus profilis, – ak, ak, – ir tamsios akys, dėl kurių būtų galima numirti…

Ji tiesiog spoksojo, kai jis pravažiavo pro šalį. Stovėjo lyg stabo ištikta.

Mergina net nepastebėjo, kaip jis pasisuko, šiek tiek, kad pažvelgtų į ją pro automobilio veidrodėlį. Jame mergina puikiai atsispindėjo – stovėjo ramiai, ilgais šviesiais plaukais, plevėsuojančiu ilgu žydru čigoniško stiliaus sijonu, ranka panirusi į žydinčių migdolų šakas, ant jos krinta žiedlapiai, apšviesta saulės spindulių.

Automobilis, rodos, sekundei sulėtino greitį, tuomet vėl pradėjo važiuoti greičiau ir pasuko už kampo. Sofija atsiduso ir pasuko ta pačia kryptimi. Po penkių minučių buvo prie namų durų – žvilgsnis užkliuvo už netoliese stovinčio juodo spindinčio monstro.

Vairuotojo nematyti.

Gal jis naujas kaimynas?

Ji sumišo.

Tikriausiai pas kažką atvyko.

Greičiausiai pas moterį. Sofijos vaizduotė įsiaudrino. Greičiausiai moteris yra tamsi ir liekna, vilki prigludusiais drabužiais ir turi aistringą balsą. Sofija pajuto, kaip pašiurpo. Akimirksniu pradėjo nekęsti tos išgalvotos moters. Tada papurtė galvą pabandė atsikratyti kvailo vaizdinio, pastatė krepšius ir pradėjo ieškoti raktų.

Mergina įėjo, numetė rankines ant komodos prieškambaryje ir pažvelgė į savo atvaizdą veidrodyje. Ilgi plaukai, šiek tiek išsitaršę nuo vėjo ir ėjimo, ovalus veidas, pilkai mėlynos, toli viena nuo kitos akys, šiek tiek blakstienų tušo ir lūpų blizgis, nedideli priderinti čigoniško stiliaus auskarai.

Mergina nusileido nusiplauti rankų – nuo važinėjimosi Londono autobusais jos buvo lipnios. Tada pakilo į viršų – jai priklausė visa mansarda. Tryliktojo gimtadienio proga tėtis pavertė mansardą paauglės svajonių būstu, ir nors nuo tada ji buvo ne kartą perdažyta, išliko miela. Sofija ketino eiti tiesiai į savo kambarius, nes galvojo, kad tėvo nėra namie, tačiau praeidama pro pirmojo aukšto laiptų aikštelę išgirdo iš svetainės sklindantį tėčio balsą.

Mergina nusišypsojo ir pasuko kita kryptimi, atvėrė dvigubas svetainės duris ir grakščiai įžengė.

– Tėveli! Kaip malonu! Nežinojau, kad esi namuose, – prabilo ji.

Tuomet sustojo ir apmirė. Tėtis buvo ne vienas. Dideliame kambaryje buvo dar vienas žmogus. Sofijai užgniaužė kvapą, kai į jį pažvelgė.

Tai buvo jau matyto automobilio vairuotojas.

Dabar jis atrodė dar nuostabesnis nei tuomet, kai jų žvilgsniai trumpam susitiko. Vyras buvo aukštas – aukštesnis už ją ir tėtį. Lieknas kaip smilga, vilkėjo puikiai tinkantį kostiumą, baltutėlius marškinius, buvo pasirišęs tamsų dryžuotą kaklaraištį – Sofija atpažino Italijos meistrų darbą. Tačiau ne drabužiai privertė užgniaužti žadą, o širdį daužytis pasiutusiu greičiu, bet kūnas, kurį tie drabužiai slėpė, veidas – Dieve, koks tobulas veidas: smakras, skruostikauliai, nosis ir akys. Tos tamsios ilgomis blakstienomis akys žvelgė į ją ir žadino dar nepatirtus jausmus.

– Sofija, brangioji, leisk pristatyti svečią.

Tėvo balsas sugrąžino į tikrovę, bet ji vis dar negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo viduryje svetainės stovinčio vyro. Mirtinai gražaus. Šis apibūdinimas jam puikiai tiko. Tiesiog mirtinai gražus. Ji norėjo tiesiog žiūrėti – nieko negalėjo padaryti. Jai užėmė kvapą. Tiesiogine šio žodžio prasme.

– Tai – Nikosas Kasandrosas. O čia – mano duktė Sofija.

Nikosas Kasandrosas. Vardas vis skambėjo galvoje keldamas malonius pojūčius. Sofija sau pažymėjo, kad jis – graikas. Nikosas Kasandrosas. Užsisvajojusi vis kartojo vardą ir lyg per rūką išgirdo, kaip tėvas juos supažindino. Lyg per rūką ji girdėjo save atsakant kažką malonaus. Tada Nikosas Kasandrosas ištiesė ranką ir kažką pasakė žemu balsu. Ji nesuprato, tik gėrėjosi žemu tembru, klausėsi, kaip jis lėtai taria žodžius ir juto nežymų akcentą, nors jo anglų kalba buvo nepriekaištinga. Sustingusi ji įdėjo savo delną į vyriškio delną.

Delnas ir pirštai buvo vėsūs ir stiprūs, o vos tik prisilietė, Sofija pajuto, kaip kūnu nuvilnijo dar viena keista jausmų banga. Mergina ištraukė savo delną, tačiau ir toliau stovėjo bei įdėmiai žiūrėjo į svečią. Negalėjo atitraukti akių nuo jo veido.

Staiga vyriškis užmerkė tamsių blakstienų apskliaustas akis ir mergina pajuto, kaip vėl užgniaužė kvapą. Tada tėvas vėl prašneko:

– Pone Kasandrosai, mano duktė yra studentė ir man labai pasisekė, kad gyvena su manimi čia, o ne kokiame nors pigiame studentų bendrabutyje. – Jis draugiškai nusišypsojo.

Vyriškis ir vėl žvelgė į ją tamsiomis akimis, o šis žvilgsnis vėl paveikė Sofiją.

– Ką studijuojate? – tiesiai paklausė.

Vėl tas gilus, su vos juntamu akcentu sukrečiantis balsas. Vėl tos akys – tokios tamsios žvelgiančios į ją…

– Muziką, – atsakė šiek tiek sulaikiusi kvėpavimą.

– Tikrai? Kokia jūsų specialybė? – tai buvo tik mandagūs klausimai. Paprasčiausias svečio ir šeimininko dukters pokalbis. Bet Sofijai pasirodė, kad jame slypi kažkas daugiau.

– Fortepijonas, – tik tiek tesugebėjo atsakyti.

– Esu tikras, kad Sofija po vakarienės mums paskambins, – pasakė Edvardas Grantonas. Sofija atsisuko į tėvą.

– Ar ponas Kasandrosas pasiliks vakarienės?

– Jūsų tėvas buvo toks malonus ir pakvietė, – sumurmėjo svečias. Balsas buvo ramus, o tamsios blakstienos slėpė jo akis. – Tikiuosi, nesukelsiu jums nepatogumų.

– O ne! Tikrai ne! – atsakė ji ir vėl pritrūko oro. Paskui jos veidą nušvietė plati šypsena. – Būtų malonu!

Nikosas ramiai pasižiūrėjo į Sofiją. Jo tamsiose ilgomis blakstienomis akyse mergina kažką įžvelgė. Ir tas kažkas, rodos, vėl sukėlė tą keistą jausmų bangą, kurią pajuto, vos išgirdusi jo balsą. Galėjo neatitraukti akių dar vieną ilgą neįtikėtiną akimirką. Skendo jo akių gelmėse ir jautė, kaip jos pačios akys vis plėtėsi…

Tėvo balsas sugrąžino ją į tikrovę:

– Sofija, aš jau pasakiau poniai T., bet būtų malonu, jei užsuktum ir paklaustum, ar nereikia pagalbos. O dabar tau bus nuobodu, nes turiu pasikalbėti su ponu Kasandrosu apie verslą, taigi…

Sofija suprato užuominą.

– Taip, žinoma. Aš… Pasimatysime vėliau. – Ji mandagiai linktelėjo vyrui, atėmusiam kvapą, tada pasisuko išėjimo link, nors mieliau būtų pasilikusi čia ir spoksojusi į jį, gėrėjusis juo…

Vyras atidarė jai duris. Sofija stabtelėjo, Nikosas staiga nusišypsojo.

– Migdolo žiedas, – sumurmėjo ir pirštais labai švelniai nubraukė nuo plaukų netyčia užsilaikiusius žiedlapius. Merginos akys ir vėl sužibėjo, ji virptelėjo. Sulaikė kvapą.