Читать книгу Geležies karalius - Julie Kagawa - Страница 4

Pražūtingas skambutis

Per vakarienę tvyrojo įtampa. Aš siutau ant abiejų tėvų: ant Luko už tai, ką padarė, ir ant mamos, kad jam tai leido. Atsisakiau šnekėtis su jais. Mama ir Lukas kalbėjo tarpusavyje apie kasdienius nereikšmingus dalykus, o Itanas tyliai gniaužė Flopį. Buvo keista, kad aplink stalą nevaikštinėja Bo ieškodamas trupinių. Aš greitai atsiprašiau ir nėriau į savo kambarį, garsiai trinktelėdama durimis.

Kritau į lovą ir prisiminiau visus tuos kartus, kai Bo, patikimas ir šiltas, susirangydavo šalia. Jis niekada nieko neprašė, jam tiesiog užteko būti greta ir žinoti, kad tie, už kuriuos jautėsi atsakingas, yra saugūs.

Norėjau su kuo nors pasikalbėti. Norėjau paskambinti Robiui ir pasiskųsti dėl tokios neteisybės, bet jo tėvai – dar labiau atsilikę nei manieji – neturėjo telefono nei kompiuterio. Papasakokite man apie gyvenimą tamsiais viduramžiais. Mudu su Robiu dėl visko susitardavome mokykloje, o kartais jis tiesiog išdygdavo po langu, atėjęs net tris kilometrus iki mano namų. Tokią sumautą padėtį ketinau ištaisyti įsigijusi automobilį. Mama ir Lukas negalės manęs amžinai laikyti šiame saugiame burbule. Galbūt kitas mano didelis pirkinys bus mobilieji telefonai mums abiem, ir nusispjaut, ką apie tai mano Lukas. Visas šis „technologijos yra blogis“ reikalas paseno kažin kada.

Aš pasikalbėsiu su Robiu rytoj. Šiandien negalėsiu to padaryti. Be to, vienintelis telefono aparatas namuose buvo virtuvėje, o aš nenorėjau išsilieti apie suaugusiųjų kvailumą tame pačiame kambaryje su jais. To būtų per daug.

Pasigirdo nedrąsus beldimas ir vidun galvą kyštelėjo Itanas.

– Labas, neklaužada. – Aš atsisėdau braukdama kelias netyčia ištryškusias ašaras. Jo kaktą dengė pleistras su dinozauro atvaizdu, o dešinė ranka buvo aptvarstyta. – Kas atsitiko?

– Mamytė ir tėvelis išvarė Bo. – Brolio apatinė lūpa suvirpėjo, jis sukūkčiojo ir nusišluostė ašaras į Flopio kailiuką. Aš atsidusau ir parodžiau jam sėstis šalia.

– Jie turėjo taip pasielgti, – paaiškinau, kai jis užsikabarojo ant lovos ir su triušiu įsitaisė man ant kelių. – Bo galėjo tau vėl įkąsti. Jie bijojo, kad nenukentėtum.

– Bo man neįkando. – Itanas pasižiūrėjo į mane didelėmis ašarotomis akimis. Jose švietė baimė ir nevaikiškas supratingumas. – Bo manęs nenuskriaudė, – pakartojo jis. – Bo bandė mane apginti nuo vyro iš spintos.

Vėl pabaisos? Aš atsidusau norėdama tai paneigti, tačiau kažkuri dalelė manęs sudvejojo. O jeigu Itanas teisus? Pastaruoju metu man irgi rodosi keisti dalykai. Kas, jeigu… Bo iš tikrųjų bandė apsaugoti Itaną nuo kažko siaubingo ir bauginančio?

Ne! Aš papurčiau galvą. Tai kvaila! Po kelių valandų man sukaks šešiolika ir aš pernelyg didelė tikėti pabaisomis. Itanui taip pat laikas suaugti. Man jau pabodo, kad jis kaltina įsivaizduojamas šmėklas, vos tik kas nors nutinka ne taip.

– Itanai. – Aš dar kartą atsidusau, stengdamasi nepasirodyti keista. Jeigu būsiu pernelyg griežta, jis tikriausiai vėl pravirks; nenorėjau jo liūdinti po visko, ką jam teko šiandien patirti. Tačiau tai nuėjo per toli. – Itanai, tavo spintoje nėra jokių pabaisų. Pabaisų apskritai nėra, aišku?

– Yra, tikrai yra! – Jis susiraukė ir spyrė į antklodę. – Aš juos mačiau. Jie su manimi šnekasi. Jie sako, kad karalius nori mane matyti. – Itanas pakėlė ranką ir parodė man tvarstį. – Tas vyras iš spintos sugriebė va čia. Jis mėgino nusitempti mane po lova, bet įbėgo Bo ir jį nuvaikė.

Supratau, kad nepavyks pakeisti jo nuomonės. Ir visai nenorėjau pykčio priepuolio savo kambaryje.

– Na gerai, – sušvelnėjau ir apsikabinau brolį. – Tarkim, kad šiandien tave sugriebė kažkas kitas, ne Bo. Kodėl tu apie tai nepasakei mamai ir Lukui?

– Jie suaugę, – atsakė Itanas, lyg tai būtų savaime suprantama. – Ir manim nepatikės. Jie negali matyti pabaisų. – Jis atsiduso ir pasižiūrėjo į mane nutaisęs tokią liūdną išraišką, kokios man nebuvo tekę matyti pas jokį vaiką. – Bet Flopis sako, kad tu gali juos matyti. Jeigu labai pasistengsi. Flopis sako, kad tu gali matyti pro Miglą ir kerus.

– Pro ką ir ką?

– Itanai? – už durų pasigirdo mamos balsas ir jos siluetas pasirodė tarpduryje. – Tu čia? – Pamačiusi mus kartu ji sumirksėjo ir nedrąsiai nusišypsojo. Aš žiūrėjau į ją akmeniniu veidu.

Mama nekreipė į mane dėmesio.

– Itanai, branguti, laikas eiti miegoti. Šiandien buvo sunki diena. – Ji ištiesė ranką, Itanas nušoko žemėn ir nutipeno per kambarį, paskui save vilkdamas triušį.

– Ar galiu miegoti su tavim ir tėveliu? – išgirdau jį klausiant plonu išsigandusiu balseliu.

– Manau, kad taip. Bet tik šiąnakt, gerai?

– Grai. – Kai jų balsai nutolo koridoriumi, spyriu uždariau duris.

Tą naktį aš sapnavau keistą sapną, kad prabudusi išvydau Flopį, pliušinį Itano triušį, stovintį prie mano lovos. Sapne triušis kažką sakė, žodžiai buvo rimti ir bauginantys. Jis norėjo mane perspėti, o gal apsaugoti. Rodos, aš jam kažką pažadėjau. Tačiau kitą rytą beveik nieko iš to sapno neprisiminiau.

MANE PAŽADINO Į STOGĄ BARBENANTIS LIETUS. Mano gimtadienis, atrodo, pasmerktas būti šaltas, bjaurus ir šlapias. Akimirką kažkas labai sunkus prisilietė prie mano minčių, tačiau niekaip negalėjau suprasti, kodėl jaučiuosi tokia prislėgta. Tada plūstelėjo vakarykštės dienos prisiminimai ir aš sudejavau.

Sveikinu su gimtadieniu, – tariau sau, įsitaisydama patogiau po antklode. – Ačiū, likusią savaitės dalį praleisiu lovoje.

– Megana, – už durų pasigirdo mamos balsas, lydimas nedrąsaus beldimo. – Jau vėlu. Ar tu atsikėlei?

Nekreipdama į ją dėmesio dar giliau įsirausiau po antklode. Manyje sukunkuliavo pasipiktinimas prisiminus prie tvenkinio nutemptą Bo. Mama žino, kad pykstu ant jos, bet tegul kurį laiką pasikankina slegiama kaltės jausmo. Aš dar nesu pasirengusi atleisti.

– Megana, kelkis. Pavėluosi į autobusą, – įkišusi galvą į kambarį paragino mama konstatuojančiu faktą balsu. Aš purkštelėjau. Štai tau ir mėginimas susitaikyti.

– Aš neisiu į mokyklą, – sumurmėjau iš po antklodės. – Nelabai gerai jaučiuosi. Man atrodo, kad turiu temperatūros.

– Susirgai? Per savo gimtadienį? Kokia nelaimė. – Mama įėjo į kambarį, ir aš žvilgtelėjau pro antklodės kraštelį. Ji atsiminė? – Kaip liūdna, – su šypsena tęsė mama susikryžiavusi rankas. – O aš šiandien po pamokų ruošiausi tave nuvežti užsiregistruoti į vairavimo mokyklą. Bet jeigu tu sergi…

– Tikrai? – Aš pašokau. – Na, žinai, nesijaučiu taip blogai. Išgersiu aspirino ar dar ko nors.

– Taip ir galvojau. – Mama papurtė galvą, kai stryktelėjau ant grindų. – Šią popietę padėsiu tavo tėvui taisyti daržinę, tad negalėsiu atvažiuoti tavęs pasiimti. Bet kai tik grįši, mudvi kartu nuvažiuosime į vairavimo mokyklą. Argi ne gera gimtadienio dovana?

Aš jos beveik negirdėjau. Buvau pernelyg užsiėmusi – laksčiau po kambarį, rankiojau drabužius ir kroviausi daiktus. Kuo greičiau prabėgs ši diena, tuo geriau.

Man grūdant namų darbus į kuprinę, durys vėl prasivėrė. Tarpduryje pasirodė Itanas, nedrąsiai, lūkestingai šypsodamasis ir kažką slėpdamas už nugaros.

Pamerkiau jam akį ir atmečiau atgal plaukus.

– Ko nori, neklaužada?

Išsišiepęs jis žengė pirmyn ir ištiesė man sulenktą popieriaus lapą. Ant viršaus puikavosi ryškiaspalvis piešinys: virš mažo namuko, iš kurio kamino kilo dūmai, kabėjo besišypsanti saulė.

– Su gimtadieniu, Mege, – pasakė jis, labai patenkintas savimi. – Matai, kaip aš prisiminiau.

Šypsodamasi paėmiau savadarbį atviruką ir atverčiau jį. Iš vidaus paprastais pieštukais nupiešta šypsojosi mūsų šeima – už rankų susikibę žmogeliukai iš pagaliukų: mama, Lukas, aš, Itanas ir keturkojis padaras, kuris turėjo būti Bo. Pajutau, kaip sugniaužia gerklę, akys akimirką sudrėko.

– Tau patinka? – susirūpinęs paklausė Itanas.

– Labai, – atsakiau glostydama jam plaukus. – Ačiū. Klausyk, o kodėl mums jo nepakabinus ant šaldytuvo, kad visi matytų, koks tu puikus dailininkas.

Jis išsišiepė ir galvotrūkčiais nurūko rankose gniauždamas atviruką, o aš pajutau, kaip širdyje tapo truputėlį šviesiau. Gal ši diena ir nebus tokia siaubinga.

– TAIGI TAVO MAMA VEŽASI TAVE į vairavimo mokyklą? – paklausė Robis, kai autobusas įvažiavo į mokyklos stovėjimo aikštelę. – Geras. Pagaliau galėsime važiuoti į miestą ir kiną. Nebereikės laukti autobuso ar leisti vakarus žiūrint vaizdajuostes per tavo dvylikos colių televizorių.

– Tai tik leidimas mokytis vairuoti, Robi. – Autobusui sustojus pasiėmiau kuprinę. – Aš negausiu pažymėjimo iškart. Pažįstant mano mamą, praeis dar šešiolika metų, kol galėsiu vairuoti viena pati. Ko gero, Itanas gaus pažymėjimą greičiau nei aš.

Prisiminus brolį netikėtai mano kūnu perbėgo šiurpuliukai. Aš prisiminiau jo vakarykščius žodžius: Flopis sako, kad tu gali matyti per Miglą ir kerus.

Aš visai nesupratau, ką jis turi galvoje, išskyrus jo pliušinį triušiuką.

Man lipant iš autobuso, nuo didelės mokinių grupės atsiskyrė pažįstama figūra ir patraukė tiesiai prie manęs. Skotas. Skrandis apsivertė ir aš apsidairiau ieškodama tinkamų atsitraukimo kelių, bet pabėgti ir įsimaišyti į minią nespėjau – Skotas jau buvo priešais mane.

– Labas. – Jo žemas balsas privertė sudrebėti. Nors buvau išsigandusi, jis vis dar man atrodė gražus, drėgni šviesūs plaukai netvarkingomis bangomis krito ant kaktos. Šiandien kažkodėl jis elgėsi nervingai, vis braukė kirpčius nuo kaktos ir dairėsi aplinkui. – A. – Jis dvejojo prisimerkęs. – Kuo tu ten vardu?

– Megana, – sušnibždėjau.

– Ak, taip. – Jis žengė arčiau, žvilgtelėjo per petį į draugus ir pusbalsiu pasakė: – Klausyk, dėl to, kaip vakar su tavim elgiausi. Taip nederėjo. Atleisk.

Iš pradžių nesupratau, ką jis sako. Tikėjausi grasinimų, įžeidinėjimų ar kaltinimų. Kai pagaliau suvokiau jo žodžius, manimi persirito palengvėjimo banga.

– O, o, – išstenėjau jausdama, kaip kaista veidas. – Viskas gerai. Pamiršk.

– Negaliu, – sumurmėjo jis. – Negaliu tavęs išmesti iš galvos nuo pat vakar vakaro. Buvau tikras niekšas ir norėčiau susitaikyti. Ar… – Jis nutilo, prikando lūpą, o tada vienu atsikvėpimu viską išpyškino: – Ar norėtum šiandien su manim papietauti?

Mano širdis pradėjo daužytis. Pilve pašėlusiai suplasnojo drugeliai, atrodė, kad kojos nesiekia žemės. Vos užteko kvapo ištarti:

– Žinoma.

Skotas nusišypsojo parodydamas akinamai baltus dantis ir pamerkė akį.

– Ei, bičiuliai! Žiūrėkit čionai! – Vienas iš Skoto futbolo komandos draugų stovėjo per kelis žingsnius nuo mūsų, rankoje laikydamas į mus nukreiptą telefoną. – Šypsokitės, tuoj išskris paukščiukas.

Man nespėjus susigaudyti, kas vyksta, Skotas apkabino per pečius ir prisitraukė prie savęs. Sumirksėjau sukrėsta, širdis krūtinėje ėmė dar smarkiau daužytis. Fotografuojamas jis akinamai išsišiepė, o aš buvau tokia suglumusi, kad tegalėjau spoksoti kaip kokia kvailė.

– Ačiū, Mege, – ištarė Skotas, pasitraukdamas nuo manęs. – Pasimatysime per pietus. – Jis nusišypsojo ir darkart pamerkęs man akį greitu žingsniu patraukė link mokyklos. Fotografas sukikeno ir nuskubėjo iš paskos, palikdamas mane priblokštą ir sutrikusią automobilių aikštelės kampe.

Akimirką aš stovėjau ten spoksodama kaip idiotė, bendraklasiams zujant aplinkui. Tada mano veidą nušvietė šypsena ir pašokusi į orą šūktelėjau. Skotas Voldronas nori mane matyti! Jis nori su manimi ir tik su manimi papietauti valgykloje. Galbūt man pagaliau pradėjo šypsotis laimė. Gali būti, kad ką tik prasidėjo geriausias kada nors buvęs gimtadienis.

Sidabrinė lietaus užuolaida užslinko ant automobilių aikštelės ir aš pajutau, kad į mane kažkas žiūri. Pasisukusi pamačiau už kelių žingsnių stovintį ir pro minią mane stebintį Robį.

Lietuje jo akys švytėjo kažkaip pernelyg žaliai. Lašai ėmė tikšti ant betono ir mokiniai nuskubėjo į mokyklą, o aš įžvelgiau kažką keista jo veide: ilgą snukį, siauras akis ir tarp ilčių iškištą liežuvį. Man suspaudė skrandį, bet sumirksėjau ir Robis vėl tapo savimi – normalus, besišypsantis ir nesijaudinantis dėl merkiančio lietaus.

Kaip ir aš.

Spygtelėjusi pasileidau link durų ir nėriau į mokyklą. Robis sekė iš paskos, juokdamasis, tampydamas mane už plaukų, kol jam vožtelėjau ir jis liovėsi.

Per pirmąją pamoką vis žvilgčiojau į Robį, ieškodama užuominos į tą bauginantį, plėšrų jo veidą, pagalvodama, ar tik nesikraustau iš proto. Galiausiai paskaudo kaklą ir užsidirbau šiurkščią pastabą iš anglų kalbos mokytojo, kad liaučiausi spoksojusi į berniukus ir labiau susitelkčiau į pamoką.

KAI NUSKAMBĖJO PIETŲ PERTRAUKOS SKAMBUTIS, aš stryktelėjau iš vietos, širdis, rodės, iššoks iš krūtinės. Skotas manęs laukia valgykloje. Pasigriebiau knygas, sukišau jas į kuprinę, apsisukau… Ir akis į akį susidūriau su Robiu, kuris stovėjo už manęs. Net spygtelėjau.

– Robi, gausi į kailį, jeigu nesiliausi šitaip daręs. O dabar traukis, aš turiu būti kitur.

– Neik. – Jo balsas buvo tylus ir rimtas. Nustebusi pažvelgiau į jį. Šįkart neišvydau žaismingos šypsenos, kuri niekada nedingdavo jam iš veido, žandikaulis buvo sukąstas, žvilgsnis beveik bauginantis. – Kažkas negerai, aš tai jaučiu. Tas kiaušingalvis kažką rezga – pasišnekėjęs su tavimi, jis su draugeliais ilgai trynėsi aplink metų knygos kabinetą. Man tai nepatinka. Pažadėk, kad neisi.

Aš įniršau.

– Ar tu slapčia mūsų klauseisi? – pasiteiravau piktai žiūrėdama. – Kas tau darosi? Ar esi girdėjęs apie „asmeninį pokalbį“?

– Tu Voldronui visai nerūpi. – Robis provokuojamai susikryžiavo rankas ant krūtinės. – Jis sudaužys tau širdį, princese. Patikėk manimi, esu matęs užtektinai tokių kaip jis, todėl suprantu.

Aš supykau, supykau, kad jis drįsta kišti nosį į mano reikalus, supykau, kad gali būti teisus.

– Čia ne tavo reikalas, Robi, – pratrūkau priversdama jį pakelti antakius. – Aš galiu pati savimi pasirūpinti, aišku? Nustok lįsti ten, kur tavęs niekas neprašo.

Jo veide trumpam šmėstelėjo nuoskauda ir tuojau pat pradingo.

– Gerai, princese. – Jis išsišiepė pakeldamas rankas. – Tik nereikia taip širsti, jūsų karališkoji didenybe. Pamiršk, kad apskritai ką nors sakiau.

– Būtinai. – Krestelėjau galvą ir neatsigręždama išlėkiau iš klasės.

Visą kelią, kol koridoriais skubėjau į valgyklą, mane graužė kaltės jausmas. Gailėjausi, kad aprėkiau Robį, bet kartais jis perlenkia lazdą elgdamasis kaip didysis brolis. Tačiau Robis visada buvo toks – pavydus, pernelyg globėjiškas, nuolat mane prižiūrintis, tarsi tai būtų jo darbas. Aš net neprisimenu, kada jį pamačiau pirmą kartą, atrodo, lyg jis visada laikėsi šalia.

Valgykla buvo triukšminga ir prastai apšviesta. Aš sustojau tarpduryje ieškodama Skoto ir pamačiau jį prie staliuko, salės viduryje, apsuptą šokėjų ir futbolininkų. Sudvejojau. Negalėjau tiesiog prieiti ir atsisėsti prie staliuko; Endžė Vitmond ir jos palaikymo komandos šokėjos sudraskytų mane į gabalus.

Skotas apsidairė, pamatė mane ir jo veide pasirodė tingi šypsena. Palaikiusi tai kvietimu aš pajudėjau pirmyn, laviruodama tarp stalų. Jis išsitraukė savo iPhone, paspaudė mygtuką ir vis dar šypsodamasis prisimerkęs pasižiūrėjo į mane.

Šalimais suskambėjo telefonas.

Aš krūptelėjau, tačiau ėjau toliau. Už manęs pasigirdo aikčiojimai, isteriškas kikenimas. O tada šnabždesiai, kurie visada priverčia galvoti, kad kalbama apie tave. Jaučiau žvilgsnius, smingančius man į galvą. Stengdamasi nekreipti dėmesio ėjau toliau.

Suskambo kitas telefonas.

Ir dar vienas.

O tada šnabždesiai ir juokas pasklido kaip ugnis. Kažkodėl pasijutau labai pažeidžiama, lyg būčiau ant scenos ir tiesiai į mane būtų nukreiptas prožektorius. Jie juk negali juoktis iš manęs, ar ne? Pamačiau keletą mokinių, rodančių į mane pirštais ir besišnabždančių tarpusavyje, bet iš paskutiniųjų stengiausi nekreipti į juos dėmesio. Skoto stalas buvo vos už poros žingsnių.

– Labas, gražuole! – Kažkas pliaukštelėjo man per užpakalį ir aš spygtelėjau. Atsisukusi pamačiau Deną Otomaną, šviesiaplaukį spuoguotą mokyklos orkestro klarnetistą. Jis gašliai mane nužvelgė ir mirktelėjo. – Mergyt, niekad nemaniau, kad esi tokia išdykėlė, – pasakė jis bandydamas atrodyti žavingai, tačiau man jis priminė šlykštų Varlių Kermitą. – Užsuk kada nors į orkestrą. Aš turiu dūdelę, kuria tu galėtum pagroti.

– Ką čia šneki? – suurzgiau, bet jis tik sukikeno ir atkišo savo telefoną.

Iš pradžių ekranas buvo tuščias. O tada jame sušvito ryškiai geltona žinutė. Manai, kad Megana Čeis šalta kaip ledas? Aš aiktelėjau, žodžiai pradingo ir ekrane pasirodė nuotrauka.

Mano nuotrauka. Mudu su Skotu stovime automobilių aikštelėje, jis apkabinęs mane per pečius, o veide gašli išraiška. Tik čia – man atvipo žandikaulis – aš visiškai nuoga ir tuščiomis kvailomis akimis susižavėjusi spoksau į jį. Akivaizdu, kad jis pasinaudojo Photoshop programa; mano „kūnas“ buvo pernelyg liesas ir neturintis ryškesnių bruožų, lyg lėlės, krūtinė plokščia kaip dvylikametės. Kai ekrane pasirodė antra žinutės dalis, sustingau, širdis nustojo plakusi.

Jinai nesilaužo ir duoda lengvai!

Man susuko vidurius, žandai užsiliepsnojo. Pasibaisėjusi aš pažvelgiau į Skotą ir pamačiau, kad visas jo stalas griaudėja iš juoko ir rodo į mane pirštais. Valgykloje aidėjo telefonų skambučiai, o juokas daužė mane tarsi tikros bangos. Pradėjau drebėti, akis ėmė graužti ašaros.

Delnais užsidengusi veidą apsisukau ir puoliau bėgti iš valgyklos, kol nepradėjau žliumbti kaip kokia dvimetė. Tebegirdėjau aidint juoką, ašaros degino akis, lyg būtų nuodingos. Kažkaip sugebėjau pereiti visą patalpą neužkliuvusi už suolų ar kojų, pastūmiau duris ir sprukau į koridorių.

Aš praleidau beveik valandą kampinėje mergaičių tualeto kabinoje, žliumbdama ir planuodama išvažiuoti į Kanadą ar galbūt Fidžį – kur nors toli toli. Niekada daugiau neišdrįsiu pasirodyti šioje valstijoje. Galiausiai, kai ašaros išseko, o trūkčiojantis kvėpavimas išsilygino, pagalvojau, koks apgailėtinas tapo mano gyvenimas.

Ko gero, turėčiau jaustis pagerbta, – apmaudžiai tariau sau ir sulaikiau kvapą, kai į tualetą įvirto grupelė mergaičių. – Skotas nepatingėjo asmeniškai sugriauti man gyvenimo. Lažinuosi, kad su niekuo daugiau jis taip nepasielgė. Kaip man pasisekė – esu didžiausia pasaulyje nevykėlė. Vėl pradėjo tvenktis ašaros, bet aš buvau pavargusi sriūbauti ir neleidau joms prasiveržti.

Iš pradžių ketinau pratupėti tualete, kol baigsis pamokos. Bet jeigu klasėje manęs kas nors pasigestų, čia pirmiausia ateitų ieškoti. Todėl galiausiai sukaupiau drąsą ir ant pirštų galiukų nutipenau į medicinos punktą, sumaniusi apsimesti, kad labai skauda pilvą, ir ten pasislėpti.

Nors medicinos seselės ūgis tebuvo apie šimtą trisdešimt centimetrų su storapadžiais bateliais, bet kai atidariau duris ir pažvelgiau vidun, iš jos žvilgsnio supratau: ji nenusiteikusi taikstytis su paaugliškomis kvailionėmis. Jos oda buvo panaši į susiraukšlėjusį graikinį riešutą, balti plaukai susukti į griežtą kuodelį, o ant nosies galo mažyčiai akiniai auksiniais rėmeliais.

– Taigi, panele Čeis, – ištarė ji aukštu rimtu balsu, pastumdama į šalį segtuvą. – Ką jūs čia veikiate? Aš sumirksėjau stebėdamasi, iš kur ji mane pažįsta. Esu buvusi medicinos punkte tik kartą, kai futbolo kamuolys netyčia pataikė į nosį. Tąkart mane apžiūrėjusi seselė buvo aukšta ir kaulėta, su netaisyklingu sąkandžiu, todėl panaši į arklį. Ši apkūni maža moterytė buvo nauja ir tai, kaip ji spoksojo į mane, truputėlį nervino.

– Man skauda skrandį, – pasiskundžiau laikydamasi už bambos, lyg ji tuoj sprogs. – Man tereikia keletui minučių prigulti.

– Žinoma, panele Čeis. Ten toliau yra keli gultai. Aš atnešiu jums kai ką, nuo ko pasijusite geriau.

Aš linktelėjau ir patraukiau į kitą patalpą, atskirtą keliomis didžiulėmis užuolaidomis. Be manęs ir seselės, čia daugiau nieko nebuvo. Puiku. Aš pasirinkau kampinį gultą ir atsiguliau ant popieriumi apdengto čiužinio.

Po kelių akimirkų pasirodė seselė ir ištiesė man vienkartinį puodelį su burbuliuojančiu skysčiu.

– Štai, išgerk, pasijusi geriau, – pasakė ji, įspausdama puodelį man į ranką.

Aš spoksojau į puodelį. Šnypščiantis baltas skystis kvepėjo šokoladu ir žolelėmis, tik kažkaip stipriau, kvapas buvo toks stiprus, kad ėmė ašaroti akys.

– Kas tai? – paklausiau.

Seselė tik nusišypsojo ir išėjo iš palatos.

Aš atsargiai gurkštelėjau ir pajutau, kaip šiluma nuslydo gerkle į skrandį. Skonis buvo nuostabus, kaip geriausio pasaulyje šokolado, su švelniu karstelėjusiu poskoniu. Dviem gurkšniais pabaigiau gėrimą ir apvertusi puodelį mėginau pagauti paskutinius lašus.

Beveik iškart pajutau mieguistumą. Gulėdama ant raukšlėto čiužinio akimirkai užmerkiau akis ir viskas nutolo.

MANE PAŽADINO TYLŪS BALSAI, paslapčia besikuždantys čia pat, už užuolaidų. Aš mėginau pajudėti, tačiau jaučiausi taip, lyg mano kūnas būtų suvyniotas į vatą, o į galvą prikišta marlės. Šiaip ne taip atmerkiau akis. Už užuolaidų pamačiau du siluetus.

– Nesielk neapgalvotai, – perspėjo tylus rimtas balsas. Seselė, pagalvojau, savo kliedesiuose svarstydama, gal ji man dar duotų to šokoladinio gėrimo. – Atsimink, tavo pareiga yra stebėti mergaitę. Neturėtum daryti nieko, kas gali atkreipti dėmesį.

– Aš? – paklausė iki skausmo pažįstamas balsas. – Atkreipti į save dėmesį? Kodėl turėčiau taip elgtis?

Seselė purkštelėjo.

– Jeigu visa šokėjų komanda pavirs pelėmis, Robinai, aš labai tavimi nusivilsiu. Mirtingieji paaugliai yra akli ir žiaurūs. Tu tai žinai. Neturėtum keršyti, kad ir ką jauti mergaitei. Ypač dabar, kai dedasi nerimą keliantys dalykai.

Aš sapnuoju, – nusprendžiau. – Kito paaiškinimo nėra. Kažin ko buvo įmaišyta į tą gėrimą? Prietemoje už užuolaidų esančios figūros buvo keistos ir išplaukusios. Seselė atrodė dar mažesnė, vos šimto centimetrų. Kitas šešėlis buvo dar keistesnis: normalaus dydžio, tačiau su kažkokiais iškilumais ant galvos – ragais ar ausimis.

Aukštesnis šešėlis atsiduso, nuėjo prie kėdės, atsisėdo ir susikryžiavo ilgas kojas.

– Aš girdėjau tą patį, – sumurmėjo jis. – Sklinda niūrūs gandai. Abeji rūmai nerimsta. Lyg kažkas būtų išgąsdinęs juos abejus.

– Kaip tik todėl privalai toliau būti jos skydu ir globėju. – Seselė pasisuko, užsidengė rankomis lūpas ir jos balse pasigirdo nepasitenkinimas. – Aš nustebusi, kad tu jai dar nedavei miglavynio. Jai šiandien suėjo šešiolika. Šydas tuoj perplyš.

– Žinau, žinau. Aš ketinu. – Šešėlis atsiduso ir paslėpė veidą delnuose. – Šitą reikalą aš sutvarkysiu vėliau, šią popietę. Kaip ji?

– Ilsisi, – pasakė seselė. – Vargšas vaikas, ją taip traumavo. Daviau jai lengvo migdančiojo gėrimo – ji neatsibus, kol reikės eiti namo.

Pasigirdo kikenimas.

– Vienas vaikas, išgėręs tavo „lengvo“ migdančiojo gėrimo, neatsibudo dvi savaites. O tu dar aiškini apie neatsargumą.

Jos atsakymas buvo iškraipytas ir neaiškus, bet aš buvau beveik tikra, kad išgirdau:

– Ji yra savo tėvo dukra. Jai viskas bus gerai.

O gal taip tik pasirodė. Pasaulis išskydo kaip nesufokusuotame fotoaparate ir kuriam laikui aš vėl nugrimzdau į nebūtį.

– MEGANA!

Kažkas mane purtė ir žadino. Aš nusikeikiau ir sumosikavau rankomis, trumpam sumišusi, tada pagaliau pakėliau galvą. Vokai buvo lyg pripildyti švino, akys užtraiškanojusios ir aš niekaip negalėjau sutelkti žvilgsnio. Dejuodama prasikrapščiau akis ir apsiblaususi pamačiau Robio veidą. Akimirką jo suraukti antakiai išdavė susirūpinimą, bet tada aš sumirksėjau ir jis vėl tapo normaliu besišypsančiu Robiu.