Читать книгу Geležies riteris - Julie Kagawa - Страница 4

Seni košmarai

Mūsų kelionė iš Kaulų liūno buvo gerokai šiurpesnė nei ieškant raganos. Grimalkinas neklydo – saulei nusileidus vakaruose už horizonto pasigirdo klaikus staugimas, kurį, regis, skleidė pati pelkė. Žemė sudrebėjo tarsi nuo šiurpo, o vėjas staiga prarijo vėlyvos popietės šilumą.

– Tikriausiai mums reikėtų judėti greičiau, – tarė Grimalkinas ir nėrė į atžalyną, bet aš stabtelėjau ir traukdamasis kardą atsisukau į staugiantį vėją. Puvėsių, užsistovėjusio vandens ir kraujo dvokas pliekė man į veidą, tačiau aš laukiau nuleidęs ginklą prie kojos.

– Ak, prince. – Pakas susiraukęs atsigręžė. – Ką tu darai? Tikriausiai dar nesupratai, kad senoji viščiukų pešiotoja jau atsiveja nusiteikusi susimedžioti mėsos Žiemos ir Vasaros troškiniui.

– Tegul vejasi. – Aš – Ašalainas Darkmiras Talinas, Mebės sūnus, buvęs Žiemos rūmų princas, ir ragana ant šluotos manęs neįbaugins.

– Norėčiau tave atkalbėti, – kažkur krūmuose pasigirdo Grimalkino balsas. – Galų gale, čia jos valdos ir ji bus grėsminga priešininkė, jeigu užsispirsi šioje vietoje su ja susigrumti. Kur kas išmintingiau būtų bėgti į pelkės pakraštį. Ten ji paskui mus neseks. Aš ten ir būsiu, jeigu nuspręsite pagaliau ateiti į protą. Nešvaistysiu laiko stebėdamas, kaip kaunatės vien dėl kvailo išdidumo, nes ta kova visai beprasmiška.

– Nagi, Ašai, – paragino Pakas iš lėto traukdamasis. – Su nepaprastai galingomis raganomis galėsime pažaisti kitą kartą. Tas pūkų kamuolys gali pradingti ir aš visai nenoriu klampoti po Niekadaniekada vėl jo ieškodamas.

Dėbtelėjau į Paką, kuris metė į mane arogantišką žvilgsnį ir nuskubėjo paskui katiną. Slėpdamas ginklą puoliau paskui juos ir netrukus Kaulų liūnas jau buvo panašus į susiliejusią smaragdo žalumo samanų ir boluojančių kaulų dėmę tolumoje. Kažkur mums už nugarų pasigirdo gergždžiantis riksmas ir palinkęs pirmyn ėmiau bėgti greičiau, mintyse keikdamas visus Vasaros fėjūnus.

Bėgome kokią valandą ar ilgiau, o gergždimas už mūsų nestiprėjo, tačiau ir nesilpo. Paskui žemė po kojomis ėmė darytis vis tvirtesnė, medžiai – platesni ir aukštesni. Net oras pasikeitė – dingo aitrus balos tvaikas, pakvipo kažkuo salstelėjusiu, nors pramaišiui dar pasiekdavo vos juntamas puvėsių prieskonis.

Viename iš medžių pastebėjau įsitaisiusią pilką nejudančią būtybę ir taip staigiai sustojau, kad Pakas atsitrenkė į mane. Atsisukau nuo smūgio ir nesmarkiai jį pastūmiau.

– Oi! – spygtelėjo Pakas ir susvirduliavęs visai neelegantiškai žnektelėjo ant žemės. Kvailai vypsodamas strikinėjau apie jį vis išsisukdamas, kai jis bandė mane parversti.

– Dabar ne laikas žaidimams, – iš savo aukštybių pareiškė Grimalkinas, su panieka žiūrėdamas į mus. – Čia ragana paskui mus neatlėks. Pats metas pailsėti. – Atsukęs mums nugarą jis liuoktelėjo dar aukščiau ir dingo tarp šakų.

Atsisėdęs ant žemės aš išsitraukiau kardą, pasidėjau ant kelių ir atsišliejęs į medžio kamieną atsidusau. Pirmas žingsnis įveiktas. Mes radome Grimalkiną, nors tai pasirodė sunkiau, nei iš pradžių tikėjausi. Antroji užduotis – surasti tą aiškiaregį, o tada…

Atsidusau. Toliau viskas skendėjo migloje. Visai neaišku, kas bus suradus aiškiaregį. Nežinau, ko prireiks iš manęs, ką turėsiu padaryti, kad tapčiau mirtingas. Gal tai bus skausminga. Gal turėsiu ką nors už tai atiduoti, paaukoti, nors jau nebežinojau, ką dar, be savo gyvybės, galėčiau pasiūlyti.

Prisimerkęs nuvaikiau šias mintis. Tai nesvarbu. Padarysiu viską, ko reikės.

Prisiminimai ėmė plūsti, stengdamiesi prasibrauti pro mano gynybą – ledo sieną, kuria buvau atsitvėręs nuo pasaulio. Kadaise maniau, kad mano šarvai nepramušami, kad niekas manęs negali paveikti… kol pasirodė Megana Čeis ir apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis. Nieko nepaisanti, ištikima ir apdovanota nepajudinamu užsispyrimu nelyginant granito uola ji prasiveržė pro visas mano pasistatytas barikadas, kuriomis stengiausi laikyti ją toliau nuo savęs, ir tol nepaliko ramybėje, kol buvau priverstas prisipažinti pralaimėjęs. Tai faktas, jo aš negalėjau paneigti.

Aš įsimylėjau. Žmogiškąją būtybę.

Karčiai nusišypsojau tai prisiminęs. Senasis Ašas, išgirdęs tokią prielaidą, būtų paniekinamai nusikvatojęs arba nuritinęs išsišokėliui galvą nuo pečių. Ir anksčiau pažinau meilę, bet ji suteikė man tiek skausmo, kad pasislėpiau už neįveikiamos abejingumo sienos, palikdamas kitapus jos viską ir visus. Suvokimas, jog vis dar galiu jausti, mane sukrėtė, tai buvo netikėta ir kiek baugino, todėl nenoriai su tuo susitaikiau. Praradęs savisaugą būčiau tapęs pažeidžiamas, o Žiemos rūmuose toks neatsargumas – mirtinas. Bet dar svarbiau tai, jog nenorėjau antrą kartą išgyventi tokio skausmo, nenorėjau susilpninti savo gynybos ir rizikuoti širdimi, kuri vėl galėjo būti sudaužyta.

Nujaučiau, jog sėkmė ne mūsų pusėje. Supratau: menka tikimybė, kad Žiemos princas ir puskraujė Vasaros karaliaus duktė kada nors galės būti drauge. Tačiau norėjau pabandyti. Paaukojau dėl to viską, ką turėjau, ir nieko nesigailiu – nesigailėjau nė tada, kai Megana nutraukė mūsų ryšį ir ištrėmė mane iš Geležies karalystės.

Tą dieną tikėjausi numirti. Buvau tam pasiruošęs. Kai išgirdau savo tikrąjį vardą ir įsakymą išeiti, o Meganą palikti vieną pražūčiai Geležies karalystėje, maniau, širdis suduš antrą kartą. Jeigu nebūčiau prisiekęs sugrįžti pas ją, veikiausiai būčiau padaręs ką nors savižudiška, pavyzdžiui, metęs iššūkį Oberonui ir stojęs į mūšį su Vasaros rūmais. Bet pažadėjau, kelio atgal nebuvo. Sulaužęs priesaiką tyliai užsigraužčiau. Net jeigu nebūčiau pasiryžęs rasti būdo išgyventi Geležies karalystėje, neturėjau kito pasirinkimo, tik tęsti, ką pradėjęs.

Aš vėl būsiu su ja arba mirsiu. Kitos išeities nėra.

– Ei, ledo berniuk, ar gerai jautiesi? Vėl atrodai baisiai susimąstęs.

– Jaučiuosi kuo puikiausiai.

– Tu pilnas visokio mėšlo. – Pakas išsidrėbęs ilsėjosi medžio lopšyje, susinėręs rankas už galvos, ore sūpuodamas vieną koją. – Jau gali pralinksmėti. Pagaliau suradome katiną, – už tai turėtume gauti kokį sumautą medalį, net aukso vilnos paieškos nebuvo tokios sunkios, – o tu atrodai taip, lyg iš ryto tavęs lauktų dvikova su Mebe.

– Aš mąstau. Ir tu retkarčiais galėtum susimąstyti.

– Oooi, koks šmaikštuolis. – Pakas prunkštelėjo, išsitraukė iš kišenės obuolį ir suleido į jį dantis. – Kaip sau nori, ledo berniuk. Bet tu tikrai turėtum pamėginti retkarčiais nusišypsoti, antraip tavo veidas toks ir sustings amžiams. Bent jau taip man sakė. – Šypsodamasis jis triauškė obuolį. – Na, tai kieno eilė pirmam eiti sargybą – tavo ar mano?

– Tavo.

– Nejaugi? O aš maniau, kad tavo. Argi ne aš pirmas stovėjau sargyboje Kaulų liūno pakraštyje?

– Tu, – tariau dėbtelėjęs į jį. – Tačiau tavo sargyba nutrūko, kai palikęs stovyklavietę nusekei paskui nimfą, o goblinas mėgino pavogti mano kardą.

– A, taip. – Pakas prunkštelėjo, nors tai visai neatrodė juokinga. Šį kardą man buvo nukaldinę Drakono viršukalnės Ledo valdovai, jam sumeistrauti reikėjo mano kraujo, burtų ir mažos dalelytės mano esybės, todėl, be manęs, niekas neturėjo teisės jo paliesti.

– Galiu pasiteisinti tik tuo, – nežymiai šypsodamasis tarė Pakas, – kad ji taip pat bandė mane apiplėšti. Nebuvau girdėjęs, kad nimfa eitų išvien su goblinu. Jiems smarkiai nepasisekė, kad tu jautriai miegi, ką, ledo berniuk?

Pavarčiau akis nutraukdamas nepaliaujamą jo pliauškimą ir ėmiau snūduriuoti.

AŠ BEVEIK NIEKADA nesapnuoju. Sapnai skirti mirtingiesiems, žmonėms, kurių jausmai tokie stiprūs, kad prasiveržia ir į pasąmonę. Fėjūnai paprastai nesapnuoja; mūsų miego netrikdo mintys apie praeitį ar ateitį – mums neegzistuoja niekas, tik tai, kas vyksta dabar. Žmones gali kankinti kaltė, ilgesys, nerimas arba apgailestavimas, o fėjūnai dažniausiai to nepatiria. Daugeliu atžvilgių mes esame tuštesni už mirtinguosius, neišgyvename gilių jausmų, dėl kurių jie ir yra tokie… žmogiški. Galbūt dėl to žmonės mus taip žavi.

Vienu metu sapnuodavau, tai buvo seniai, tuoj po Arielos mirties – mane užgriūdavo siaubingi, žarnas sukantys košmarai, primindami tą dieną, kai leidau jai mirti, tą dieną, kai nesugebėjau jos išgelbėti. Vis tas pats: mes su Paku ir Ariela vaikomės auksinę lapę, staiga mus apgaubia sutemos, netikėtai pasirodo siaubingas drakonas. Aš žinau, kad jis smogs Arielai. Kaskart bandau pribėgti prie jos anksčiau, nei savo žymę paliks nuodingasis drakono geluonis. Man nepavyksta, Ariela pažvelgia į mane vaiskiai mėlynomis akimis, sušnabžda mano vardą, o tada susmunka mano glėbyje ir aš pašoku iš miego.

Paskui išmokau užšaldyti savo jausmus, sugriauti viską, kas daro mane silpną, ir tapau toks pat šaltas iš vidaus, koks atrodžiau iš išorės. Košmarai liovėsi ir aš daugiau niekada nesapnavau.

Iki šios dienos.

Supratau, kad stoviu Tir Na Nogo viduryje, Žiemos karalystės centre, kur kadaise buvo mano namai. Žvelgiau į iki skausmo artimą kraštovaizdį, kurį pažinojau nė kiek ne blogiau nei savo paties veidą, ir mąsčiau, kad čia kažkas ne taip. Dantyti kalnai, kurių viršūnės kilo į dangų ir dingo debesyse, buvo tokie pat. Sniegas ir ledas, dengiantys kiekvieną kvadratinį žemės centimetrą ir niekada nenutirpstantys, taip pat buvo tokie pat.

Tačiau visa kita sunaikinta. Nebebuvo didžiulių plačiai nusidriekusių Tir Na Nogo miškų, dabar čia niekas neaugo, plytėjo tušti laukai. Tai vienur, tai kitur stūksojo vieniši medžiai, tačiau ir jie buvo iš metalo, žvilgantys, iškrypę ir persisukę. Peizažą raižė spygliuotos vielos, riogsojo iki pusės pusnyse paskendę seni surūdiję griozdai. Ten, kur kadaise stovėjo ledo miestas, kur saulėje žėrėjo nepriekaištingi krištolo bokštai, dabar juodi kaminai spjaudė tamsą į apniukusį dangų. Kaltinės geležies dangoraižiai stūksojo nustelbdami viską, žvilgantys, skeletus primenantys jų siluetai smigo į debesis.

Fėjūnai pulkais bastėsi po apniukusias apylinkes, bet tai buvo ne mano giminaičiai iš Žiemos rūmų. Jie – užnuodytosios karalystės geležies fėjūnai: gremlinai ir vabalai – ir geležies riteriai, žmonijos technologijų sukurti padarai. Apsidairęs po savo tėviškę nusipurčiau. Joks normalus fėjūnas negalėtų čia gyventi. Visi mirtume, sudegtume iš vidaus nuo geležimi užteršto oro, kuris tvyrojo aplinkui lyg tirštas rūkas. Jutau, kaip jis svilina man gerklę ir tarsi ugnis apima plaučius. Užsikosėjau, prisidengiau rankove nosį, burną ir nusvirduliavau tolyn, tik kur galėjau eiti, kai visas Tir Na Nogas atrodė taip pat?

– Ar matai? – sušnabždėjo balsas už nugaros ir aš atsisukau. Ten nieko nebuvo, tačiau akies krašteliu pastebėjau kažką žybtelint, vadinasi, kažkas vis dėlto buvo, tik kai pabandžiau sufokusuoti žvilgsnį, vėl pradingo. – Apsidairyk aplinkui. Štai kas būtų nutikę, jeigu Megana nebūtų tapusi Geležies karaliene. Viskas, viskas, ką tu pažinojai, būtų sunaikinta. Geležies fėjūnai ruošėsi sugriauti Niekadaniekada – ir būtų sugriovę, jei ne Megana Čeis. O jai nebūtų pavykę, jeigu tavęs nebūtų buvę šalia.

– Kas tu? – Apsižvalgiau ieškodamas balso savininko, bet būtybė vis pasprukdavo laikydamasi pačiame mano regėjimo lauko pakraštyje. – Kodėl man tai rodai? – Nepamačiau nieko naujo. Kuo puikiausiai žinojau, kas nutiktų, jeigu geležies fėjūnai švęstų pergalę. Vis dėlto net baisiausiuose košmaruose neįsivaizdavau, jog viskas gali būti taip suniokota.

– Todėl, kad turėjai pamatyti, iš tiesų pamatyti savo akimis, kuo viskas galėjo baigtis. – Pajutau, jog būtybė prisiartino, tačiau laikėsi atokiai, nepapuldama į mano regėjimo lauką, ir tai mane siutino. – Be to, tu neįstengei mąstyti blaiviai, Ašai iš Žiemos rūmų. Juk mylėjai tą merginą. Dėl jos būtum padaręs viską, neatsižvelgdamas į susiklosčiusias aplinkybes. – Jis vėl paspruko, šįkart užlindo už manęs, nors aš jau lioviausi bandęs jį pamatyti. – Noriu, kad atidžiai apsidairytum, Mebės sūnau, ir suvoktum savo sprendimo reikšmę. Jeigu Megana Čeis nebūtų išgyvenusi ir tapusi Geležies karaliene, toks šiandien būtų tavo pasaulis.

Deginimas viduje darėsi nebepakeliamas. Kaskart įkvėpus krūtinę raižė it peiliais, ant odos ėmė kilti pūslės. Tai priminė laikus, kai mane buvo sučiupusi Virusė, viena iš Geležies karaliaus leitenančių, ir įsodinusi man į smegenis jautrų metalinį vabalą. Tas vabalas užvaldė mano kūną, pavertė mane Virusės vergu ir privertė kovoti jos pusėje. Nors puikiai suvokiau viską, ką dariau, buvau bejėgis tai sustabdyti. Metalinį svetimkūnį jaučiau smegenyse lyg karštą angliuką, jis liepsnojo ir svilino mane, iš skausmo kone apakau, nors negalėjau to parodyti. Tai buvo blogiausia.

Kritau ant kelių, nors iš visų jėgų tam priešinausi, o mano oda pajuodo, raumenys atšoko nuo kaulų. Skausmas buvo nepakeliamas ir klejodamas dar spėjau pagalvoti: „Įdomu, kodėl nepabundu?“ Aiškiai supratau, kad tai sapnas. Tik kodėl nesugebu iš jo išsilaisvinti?

Staiga aš suvokiau niūrią tiesą. Todėl, kad balsas manęs nepaleidžia. Tai jis laiko mane čia, pririštą prie košmarų pasaulio, nors iš visų jėgų stengiuosi pabusti. Įdomu, ar įmanoma numirti sapne?

– Atleisk, – burbtelėjo balsas, kuris dabar, regis, sklido iš toliau. – Žinau, skausminga, bet noriu, kad tai prisimintum, kai mudu vėl susitiksime. Noriu, jog suprastum, kokią auką turi paaukoti. Dabar dar nesupranti. Tačiau suprasi. Netrukus.

Tada jis paprasčiausiai dingo, o pančiai, laikantys mane šiame vaizdinyje, nukrito. Tyliai sužiopčiojęs išsiplėšiau iš sapno ir grįžau į tikrovę.

Buvo jau labai tamsu, tik skeletiški medžiai, spinduliuojantys švelnia balta šviesa, atrodė nežemiški, paskendę ūkanose. Pakas vis dar sėdėjo už kelių jardų įsitaisęs tarp šakų, už galvos susinėręs rankas, ir kramtė šiaudo galą. Viena koja jis nerūpestingai mataravo ore ir į mane nežiūrėjo; aš seniai buvau išmokęs paslėpti savo skausmą ir tylėti netgi miegodamas. Žiemos rūmuose savo silpnybių niekas nerodo. Pakas nepastebėjo, kad pabudau, tačiau Grimalkinas tupėjo ant šakos gretimame medyje, o žibančios geltonos jo akys buvo nukreiptos į mano pusę.

– Blogą sapną sapnavai?

Jo žodžiai nuskambėjo ne visai kaip klausimas. Gūžtelėjau pečiais.

– Košmaras. Nieko tokio, su kuo negalėčiau susidoroti.

– Tavimi dėtas, nebūčiau toks tikras.

Prisimerkęs griežtai pažvelgiau į jį.

– Tu kažką žinai, – apkaltinau jį, bet Grimalkinas tik nusižiovavo. – Ko man nepasakai?

– Nemanau, kad norėtum tai žinoti, prince. – Grimalkinas atsitūpė ir uodega apsivijo kojas. – Be to, nesu kvailys. Pats žinai, tokių klausimų geriau neužduoti. – Katinas šnirpštelėjo nenuleisdamas nuo manęs nemirksinčių aukso spalvos akių. – Jau sakiau tau, kad tai nelengva užduotis. Pats turėsi rasti atsakymus.

Aš tai žinojau, bet Grimalkino žodžiai skambėjo kažkaip grėsmingai, mane erzino, kad tas sidhių katinas žino daugiau, nei pasako. Nekreipdamas į jį dėmesio nusisukau ir įsispoksojau į medžius. Iš tamsos pasirodė vieniša būtybė, mažulytis žalias fėjūnas su žolės kuokštu, augančiu ant nugaros. Jis sumirksėjo žiūrėdamas į mane, mostelėjo grybo kepure ir vėl dingo pomiškyje.

– O tas aiškiaregys, – vėl kreipiausi į Grimalkiną, mintyse rūpestingai pasižymėdamas vietą, kur pradingo būtybė, kad jos nesumindytume išeidami. – Kur jis gyvena?

Tačiau Grimalkinas jau buvo dingęs.

LAUKMIŠKYJE LAIKAS neturi prasmės. Iš tikrųjų tai čia išvis nėra dienos ir nakties, tik šviesa ir tamsa, o tie dalykai gali būti tokie pat permainingi ir nepastovūs, kaip ir visa kita. „Naktis“ gali trukti vos akimirksnį arba tęstis ištisą amžinybę. Šviesa ir tamsa gainioja viena kitą po dangų, žaidžia slėpynių, liestynių arba gaudynių. Retkarčiais viena kuri nors įsižeidžia dėl įsivaizduojamos skriaudos ir atsisako pasirodyti nežinia kiek laiko. Kartą šviesa taip supyko, kad mirtingųjų karalystėje praėjo šimtas metų, kol ji vėl teikėsi pasirodyti. Nors žmonių pasaulyje saulė toliau kilo ir leidosi, tačiau ten laikai taip pat buvo gana neramūs, nes visos pabaisos, tūnančios tamsoje ir šešėliuose, galėjo nekliudomai siautėti po Niekadaniekada padangę.

Taigi buvo dar tamsu, kai mudu su Paku vėl leidomės į kelionę, sekdami paskui sidhių katiną į bekraštę Laukmiškio tankmę. Grimalkinas slinko tarp medžių tarsi virš žemės tvyrantis rūkas, pilkas ir beveik nematomas bespalvio kraštovaizdžio fone. Jis judėjo greitai ir tyliai, ėjo neatsigręždamas ir man pravertė visi medžiotojo įgūdžiai, kad suspėčiau paskui jį, nepamesčiau iš akių klaidžiame pomiškyje. Įtariau, jog jis sumanė mus išbandyti, o gal žaidžia kokį bjaurų katinišką žaidimą, subtiliai stengdamasis mūsų atsikratyti, tačiau visai nedingdamas iš regos lauko. Šiaip ar taip, Pakas mynė man ant kulnų, o aš neatsilikau nuo to nepagaunamo sidhių katino, jam nė karto nepavyko pasislėpti nuo mano žvilgsnio mums iriantis pavojingai giliai į Laukmiškį.

Šviesa pagaliau nutarė pasirodyti ir nesivargindamas mūsų perspėti Grimalkinas sustojo. Užšokęs ant šakos virš galvos jis kurį laiką tupėjo nejudėdamas, pastatęs ausis klausėsi prieš vėją ir judino ūsus. Aplink mus stūksantys didžiuliai išsiklaipę medžiai užstojo dangų, atrodė, kad pilki jų kamienai ir šakos gaubia mus tarsi milžiniškas tinklas arba narvas. Susivokiau, jog nepažįstu šios Laukmiškio dalies, nors nieko keista. Laukmiškis buvo milžiniškas, beribis ir nuolat keitėsi. Daugybės vietų niekada nebuvau matęs, į jas neįžengė mano koja net per begalę medžioklės metų.

– Ei, mes sustojome, – nusistebėjo Pakas atsiradęs už nugaros. Vėpsodamas man per petį jis tyliai prunkštelėjo. – Kas nutiko, katine? Ar pagaliau pasiklydai?

– Patylėk, Šaunusis Robinai. – Grimalkinas suglaudė ausis, bet į jį nė nežvilgtelėjo. – Kažkas ten yra, – pareiškė vikstelėjęs uodega. – Medžiai pikti. Čia yra tas, ko būti neturėtų. – Jis prisimerkė ir pritūpęs stryktelėjo nuo šakos.

Ir kaipmat pradingo.

Pažvelgęs į Paką susiraukiau.

– Man regis, verčiau išsiaiškinti, kas čia vyksta.

Šaunusis Robinas sukikeno.

– Būtų klaiki nuobodybė, jeigu nepakliūtume į kokią nors nenumatytą painiavą. – Išsitraukęs durklą jis pamojo man. – Tik paskui jus, jūsų didenybe.

Atsargiai slinkome tarp medžių atidžiai apžiūrinėdami pomiškį ir ieškodami ko nors įtartino. Man tyliai mostelėjus, Pakas atsitraukė ir nėrė tarp medžių į dešinę nuo manęs. Jeigu kas nors tyko pasaloje, verčiau mums nebūti kartu, kai užpuls.

Neilgai trukus ir mes pastebėjome ženklus, kad čia tikrai kažkas ne taip, kaip turi būti. Augalai buvo parudę ir nuvytę, oras trenkė rūdimis ir variu – tie kvapai kuteno gerklę, troškau užsidengti burną. Staiga prisiminiau sapną, košmarišką geležies fėjūnų pasaulį, ir dar stipriau sugniaužiau kardo rankeną.

– Manai, kad čia esama geležies fėjūnų? – sumurmėjo Pakas ir peilio galu bakstelėjo į susvilusį negyvą lapą. Nuo prisilietimo šis subyrėjo.

– Jeigu ir yra, – burbtelėjau, – tai greitai nebebus.

Pakas metė į mane žvilgsnį, neatrodė įtikintas.

– Nežinau, ledo berniuk. Dabar turėtume elgtis taikiai. Ką pasakytų Megana, jeigu nudobtume vieną iš jos valdinių?

– Megana karalienė. – Žengiau po sutręšusia šaka, nustumdamas ją šalin kardu. – Kaip ir visi kiti, ji žino, kokios yra taisyklės. Pagal įstatymą, nė vienas geležies fėjūnas neturi teisės įžengti į Laukmiškį be Vasaros arba Žiemos rūmų sutikimo. Jeigu kas nors tai išsiaiškintų, nuspręstų, kad sulaužyta sutartis, o blogiausiu atveju netgi palaikytų karo veiksmu. – Iškėliau kardą ir užsimojęs kirtau per pageltusių ir nudžiūvusių vijoklių, kurie atsidavė puvėsiais, kasas. – Jeigu čia yra koks geležies fėjūnas, geriau jau mums jį surasti nei Vasaros arba Žiemos rūmų žvalgams.

– Tikrai? O kas tada? Mandagiai paprašysime jo keliauti namo? O jeigu jis mūsų nepaklausys?

Abejingai pažvelgiau į jį.

Pakas krūptelėjo.

– Tiesa. – Jis atsiduso. – Pamiršau, su kuo kalbu. Ką gi, ledo berniuk, tada vesk pirmyn.

Brovėmės gilyn į mišką, sekdami džiūstančių augalų pėdsaku, kol miškas pradėjo retėti ir galiausiai atsivėrė siauras uolėtas tarpeklis. Čia medžiai buvo pajuodę ir negyvi, oras dvokė kažkokiais nuodais ir nešvara. Po akimirkos supratau kodėl.

Į medį atsirėmęs sėdėjo geležies riteris, jo šarvai spindėjo saulėje.

Stabtelėjau, o pirštai dar stipriau sugniaužė kardo rankeną. Turėjau sau priminti, kad riteriai mums jau nebe priešai, nes tarnauja Geležies karalienei ir laikosi tos pačios taikos sutarties kaip ir kiti rūmai. Be to, šis tikrai jau nebekėlė mums jokios grėsmės. Jo krūtinės šarvas buvo pradurtas, apačioje telkšojo tamsaus, aliejingo kraujo klanas. Smakras buvo bejėgiškai nusviręs ant krūtinės, tačiau mums priėjus riteris atsimerkė ir pakėlė galvą. Kraujas sruveno pro lūpų kamputį.

– Prince… Ašai? – Jis kelis kartus sumirksėjo, tarsi abejodamas savo paties akimis. – Ką jūs čia veikiate?

– To paties galėčiau paklausti tavęs. – Nesiartinau prie sužeisto kario, stovėjau per kelis metrus nuo jo, gniauždamas kardą. – Jūsiškiams draudžiama čia būti. Kodėl tu ne Geležies karalystėje ir negini savo karalienės?

– Karalienė. – Riteris išplėtė akis ir iškėlė ranką. – Jūs… jūs turite perspėti karalienę…

Dviem dideliais žingsniais prišokau prie riterio ir palinkau virš jo.

– Kas nutiko Meganai? – griežtai paklausiau. – Apie ką ją perspėti?

– Kai kas… bandė pasikėsinti į jos gyvybę, – sušnabždėjo riteris, o mano širdis suledėjo iš baimės ir įsiūčio. – Užpuolikai… įsmuko į pilį… ir mėgino prasibrauti prie karalienės. Mums pavyko priversti juos atsitraukti, sekėme paskui iki šios vietos, bet jų buvo daugiau… nei iš pradžių manėme. Jie išžudė visą mano būrį… – Riteris uždusęs nutilo ir stengėsi įkvėpti oro. Buvo aišku, kad tai paskutinės jo gyvenimo akimirkos, todėl atsiklaupiau norėdamas geriau jį girdėti, nekreipdamas dėmesio, jog atsidūrus taip arti geležies fėjūno mane pradėjo pykinti. – Turite… perspėti ją… – maldaudamas tarė jis dar kartą.

– Kur jie dabar? – tyliai paklausiau.

Riteris mostelėjo link kalvos, atgal į mišką.

– Jų stovykla… ant ežero kranto, – sušnabždėjo. – Šalia bokšto…

– Žinau tą vietą, – įsiterpė Pakas, kuris stovėjo už kelių žingsnių nuo geležies riterio. – Kadaise tame bokšte, menėje pačiame viršuje, gyveno moteris pašėlusiai ilgais plaukais, bet dabar ten tuščia.

– Prašau… – Mirštantis riteris pakėlė į mane akis ir iš visų jėgų stengėsi ištarti paskutinius žodžius. – Nueikite pas mūsų karalienę. Pasakykite jai… mes… susimovėme… – Tada jo akys persivertė akiduobėse ir jis krito veidu žemyn.

Atsistojau ir per žingsnį atsitraukiau nuo mirusio geležies riterio. Įsikišęs durklą atgal į makštį Pakas žengė prie manęs, įtartinai žvelgdamas į geležies fėjūną.

– Ką dabar darysime, prince? Ar trauksime į Geležies rūmus?

– Aš negaliu. – Nusivylimas grūmėsi su lediniu įniršiu, aš taip stipriai sugniaužiau kardą, kad pajutau, kaip jis aštriai įsirėžia į delną. – Man uždrausta kelti koją į Geležies karalystę. Juk todėl mes čia ir esame, ar ne? O gal jau pamiršai?

– Nesidirgink, ledo berniuk. – Kvailai šypsodamasis Pakas susinėrė rankas. – Dar ne viskas prarasta. Galiu pasiversti varnu, nuskristi atgal ir perspėti…

– Nebūk kvailas, Šaunusis Robinai, – nežinia iš kur pasirodęs nutraukė jį Grimalkinas ir užšoko ant akmens. – Tu neturi nei amuleto, nei jokios apsaugos nuo tos karalystės kerų. Mirsi nespėjęs nė priartėti prie Geležies karalienės.

Pakas prunkštelėjo.

– Galėtum bent truputį manimi pasitikėti, pūkuotasis drauguži. Čia juk aš. Ar jau pamiršai, su kuo kalbi?

– Pamirščiau, jei tai būtų įmanoma.

– Pakaks! – Šaltai nužvelgiau juos abu. Grimalkinas nusižiovavo, tačiau bent jau Pakas atrodė mažumėlę kamuojamas kaltės. Nusivylimas ir pyktis kunkuliavo manyje – kaip bjauru, kad negaliu būti su Megana, kad esu priverstas laikytis per atstumą. Tačiau nesėdėsiu rankų sudėjęs. – Meganai vis dar gresia pavojus, – kalbėjau toliau spoksodamas į kalvą. – O užpuolikai netoliese. Jeigu negaliu grįžti jos perspėti, tai pasirūpinsiu, kad nebeliktų šios grėsmės.

Pakas sumirksėjo, bet neatrodė pernelyg nustebęs.

– Aha, tikėjausi, kad šitaip sumanysi. – Jis atsiduso. – O aš jokiu būdu negaliu leisti tau linksmintis vienam. Bet tu, ledo berniuk, hm, juk girdėjai, kad jie patiesė visą būrį geležies riterių? – Jis nužvelgė mirusį fėjūną ir suraukė nosį. – Aš, aišku, netvirtinu, kad neturėtume to daryti, tačiau kas bus, jei susidursime su visa armija?

Nervingai nusišypsojau.

– Tada iki pasibaigiant dienai kris labai daug karių, – pasakiau tyliai ir pasukau tolyn nuo tarpeklio.

ANT EŽERO KRANTO stūksojo laibas persikreipęs bokštas su apsamanojusiomis chimeromis ir išblukusiu mėlynu stogu – toks didelis ir išdidus, gerai matomas virš medžių. Prie jo, slėpdamiesi tarp aptrupėjusių akmenų nuolaužų, aplink rusenantį laužą sukinėjosi keli sidhių riteriai, nenujausdami, kad mudu su Paku slepiamės čia pat, medžių šešėliuose. Riteriai vilkėjo įprastus juodus šarvus, kurių ilgi smailūs antpečiai kyšojo lyg gigantiški spygliai. Kadaise nuožmūs ir išdidūs jų veidai po šalmais dabar atrodė sunykę, kažkokie ligoti, kūnai apanglėję ir apirę, juose žiojėjo atviros žaizdos, blyksinčioje laužo šviesoje buvo matyti pliki kaulai. Kai kurie riteriai buvo be nosių, kiti turėjo tik po vieną sveiką akį. Pakilus vėjeliui mus pasiekė apsvilusių, pūvančių kūnų tvaikas ir užliejo jusles. Pakas užgniaužė kosulį.

– Spygliuotieji riteriai, – burbtelėjo jis keldamas ranką prie nosies. – Ką, po galais, jie čia daro? Maniau, per paskutinį karą visi buvo išžudyti.

– Akivaizdu, kad keli užsiliko. – Aš abejingai žvalgiausi po stovyklą. Kadaise spygliuotieji riteriai priklausė mano broliui Rovanui, jie buvo elitiniai jo asmens sargybiniai. Kai Rovanas susidėjo su geležies fėjūnais, spygliuotieji riteriai nusekė paskui jį patikėję pažadu, jog gali tapti atsparūs geležiai. Jie buvo įsitikinę, kad geležies fėjūnai sunaikins Niekadaniekada, todėl vienintelis būdas išlikti – tapti tokiais kaip jie. Norėdami įrodyti ištikimybę spygliuotieji riteriai po šarvuotomis pirštinėmis mūvėjo geležinius žiedus ir kentė skausmus nuo sužalojimų, kuriuos geležis darė jų kūnams, tikėdami, kad jeigu ištvers tas kančias, atgims iš naujo.

Spygliuotieji riteriai buvo apgauti ir išduoti, tačiau per paskutinį karą jie vis dėlto pasirinko geležies fėjūnus ir Rovaną, stojo jų pusėn, todėl fėjūnų rūmai laikė juos išdavikais. Keli iš jų nuėjo dar toliau – kėlė grėsmę Meganai ir netgi bandė atimti jai gyvybę. Todėl tapo mano asmeniniais priešais, o tai išties labai pavojinga.

– Ką gi, – toliau postringavo Pakas dairydamasis po stovyklą, – prie laužo suskaičiavau šešis blogiukus, dar keli tikriausiai saugo teritoriją. Kaip nori juos sudoroti, prince? Galiu nuvilioti juos po vieną. Arba galime apsupti juos ir užpulti iš skirtingų pusių…

– Jų tik septyni. – Traukdamas kardą žengiau iš už medžių ir patraukiau link stovyklos. Pakas atsiduso.

– Arba galime imtis senos strategijos, kurią vadiname: „Eik tiesiai pas priešą“, – burbtelėjo jis pasivijęs ir žingsniuodamas koja kojon su manimi. – Na ir kvailas aš, maniau, kad įmanoma kaip nors kitaip.

Per stovyklą nusirito nuostabos ir išgąsčio riksmai, bet aš nė nesistengiau likti nepastebėtas. Apsišarvavę grėsminga, mirtina tyla mudu su Paku drauge leidomės nuo pylimo link bokšto. Vienas sargybinis kaukdamas puolė mus, tačiau aš atrėmiau jo kardą, pervėriau ašmenimis jo šarvus ir apėjęs jį palikau susmukusį purve.

Kol pasiekėme stovyklos vidurį, šeši spygliuotieji riteriai mūsų jau laukė, stovėjo išsirikiavę ir išsitraukę ginklus. Mudu su Paku priėjome ir ramiai sustojome ten, kur nesiekė laužo šviesa. Kurį laiką niekas nejudėjo.

– Prince Ašai. – Spygliuotųjų riterių vadas vos pastebimai šyptelėjo – tai įžiūrėti buvo sunku, nes lūpų jis neturėjo, tik siaurą nedailų plyšį ten, kur turėjo būti burna – ir žengė į priekį. Jo akys, stiklinės ir vaiskiai žydros, šokinėjo nuo vieno prie kito. – Ir Šaunusis Robinas. Kaip netikėta sutikti jus čia. Jaučiamės pagerbti, tiesa, vaikinai? – Jo balse suskambo pašaipa, tačiau buvo girdėti ir vilties gaidelė, kai mostelėjo ranka į mišką už mūsų. – Naujienos apie mūsų žygdarbius tikriausiai jau plačiai pasklido, jeigu galingasis Žiemos princas ir Vasaros rūmų juokdarys leidosi mūsų ieškoti.

– Ne visai. – Pakas vyptelėjo žiūrėdamas į jį. – Netyčia atsidūrėme šiose apylinkėse.

Riterių vado šypsena išblėso, bet jam nespėjus nieko daugiau pasakyti, aš žengiau prie jo.

– Jūs užpuolėte Geležies karalystę, – pasakiau, kai jis vėl pažvelgė į mane. – Pasikėsinote į Geležies karalienę, bandėte atimti jai gyvybę. Prieš jus nudėdamas noriu sužinoti – kodėl? Karas baigtas. Geležies karalystė daugiau nebekelia grėsmės, rūmai yra paskelbę paliaubas. Kodėl jų nepaisote?

Akimirką spygliuotasis riteris spoksojo į mane, jo veidas buvo be menkiausios išraiškos. Galiausiai jo siauros lūpos išsiviepė.

– O kodėl turėtume paisyti? – Jis gūžtelėjo pečiais ir mostelėjo į stovyklą. – Pažvelkite į mus, prince, – karčiai metė. – Mes neturime dėl ko gyventi. Rovanas miręs. Geležies karalius taip pat negyvas. Į Žiemos karalystę grįžti negalime, o Geležies karalystėje neišgyventume. Kur mums dabar dėtis? Niekas mūsų nebepriims.

Jo pasakėlė skambėjo nykiai pažįstamai, visai kaip mano paties: ir aš buvau ištremtas iš savo paties rūmų, tačiau negalėjau įkelti kojos į Geležies karalystę.

– Vienintelis dalykas, kuris dar liko, – kerštas, – tęsė pasakojimą spygliuotasis riteris, piktai mostelėjęs į savo paties veidą. – Trokštame užmušti kiekvieną geležinį šunsnukį, kuris su mumis šitaip pasielgė, o visų pirma – jų puskrauję karalienę. Tai buvo puikus bandymas, mums netgi pavyko nusigauti iki sosto menės, bet mažoji nenaudėlė pasirodė esanti stipresnė, nei mes įsivaizdavome. Paskutinę minutę buvome priversti trauktis. – Jis įžūliai kilstelėjo smakrą. – Vis dėlto mums pavyko užmušti kelis jos riterius ir net tuos, kurie leidosi mus vytis.

– Vieno neįveikėte, – pasakiau tyliai ir jis kilstelėjo antakius. – Tas, kurį palikote gyvą, pranešė mums, kur esate ir ką padarėte. Turėjote įsitikinti, kad visi jūsų priešininkai negyvi, prieš keliaudami tolyn. Deja, suklydote kaip kokie naujokėliai.

– Tikrai? Na, kitą kartą pasistengsiu prisiminti. – Jis nusiviepė žiūrėdamas į mane, persikreipė ir paniuro. – Na, tai papasakokite man, Ašai, – toliau kalbėjo jis, – ar judu iš širdies pasikalbėjote su juo, prieš jam numirštant? Judu abu atrodote labai patenkinti naująja Geležies karaliene ir be galo trokštate būti su ja. Ar jis išdavė jums paslaptį, kaip tapti tokiais kaip jie?

Šaltai žvelgiau į spygliuotąjį riterį. Jo pašaipi šypsena dar paplatėjo.

– Neapsimeskite, kad nežinote, apie ką aš kalbu, Ašai. Mes visi girdėjome tą istoriją, tiesa, vyručiai? Galingasis Žiemos princas nyksta iš meilės savo prarastajai karalienei ir pasižada rasti būdą, kad galėtų būti su ja Geležies karalystėje. Kaip jausminga. – Prunkštelėjęs spygliuotasis riteris palinko arčiau ir laužo šviesa apšvietė jo apdegusį sužalotą veidą. Blausioje šviesoje atrodė, kad žiūriu į lavoną. – Gerai įsižiūrėkite, jūsų kilnybe, – sušnypštė jis apnuogindamas išpuvusius geltonus dantis. Į mane tvoskė toks dvokas, kad vos susilaikiau nežengęs atgal. – Įdėmiai apsidairykite, įsižiūrėkite į mus visus. Štai kas nutinka mūsiškiams Geležies karalystėje. Manėme, jog galėsime būti tokie kaip jie. Tikėjomės rasti būdą susigyventi su geležimi ir neišnykti tada, kai žmonės liausis mumis tikėję. O dabar pažvelkite į mus. – Negyvas subjaurotas jo veidas pašaipiai persikreipė. – Esame monstrai, visai tokie, kaip jie. Geležies fėjūnai Niekadaniekada karalystę ėda it rūdys, jie tarsi maras, ir kol būsime čia, pasistengsime nugalabyti jų tiek, kiek pajėgsime. Taip pat jų karalienę ir visus, prijaučiančius Geležies karalystei. Jeigu mums pavyks sukelti dar vieną karą su geležies fėjūnais ir jų karalystė bus amžiams sunaikinta, visos mūsų kančios atsipirks.

Prisimerkiau ir įsivaizdavau naują karą su geležies fėjūnais, dar vieną žudynių, kraujo ir mirties laikotarpį, kurio įvykių sūkuryje įkalinta Megana.

– Baisiai klysti, jei manai, kad leisiu, jog tai nutiktų.

Spygliuotasis riteris papurtė galvą, žengė žingsnį atatupstas ir išsitraukė kardą.

– Verčiau jau būtumėte prisidėjęs prie mūsų, Ašai, – pareiškė jis apgailestaudamas, o kiti riteriai sujudę iškėlė ginklus aukštyn. – Galėjote prasibrauti į sosto menę ir ašmenimis perverti Geležies karalienei širdį. Turėjote įveikti savo silpnumą, Žiemos princas taip ir būtų padaręs. Bet jūs įsimylėjote ją, tiesa? Ir dabar esate pralaimėjęs kovą prieš Geležies karalystę, visai kaip ir mes. – Jis įdėmiai nužvelgė mane. – Galų gale, ne tokie jau mes ir skirtingi.

Pakas labai garsiai atsiduso.

– Tai ką, vaikinai, ketinate mus užkalbėti negyvai? – pasiteiravo ir spygliuotasis riteris dėbtelėjo į jį. – Ar pagaliau stosime į kovą?

Vadas pamojavo ginklu ir juodi dantyti ašmenys sužvilgo liepsnų apšviesti. Tą patį padarė ir kiti jį supantys spygliuotieji riteriai.

– Iš mūsų pasigailėjimo nesitikėkite, jūsų didenybe, – perspėjo jis, kai būrys ėmė artintis. – Jūs jau nebesate mūsų princas, o mes nebepriklausome Žiemos rūmams. Viskas, kuo tikėjome, pražuvo.

Piktai šyptelėjęs Pakas pasisuko taip, kad mudu sustojome atgręžę nugaras vienas kitam prieš besiartinančius riterius. Iškėliau kardą ir, traukdamas į save ore tvyrančius kerus, leidau ledinei Žiemos jėgai mane užvaldyti. Nusišypsojau.

– Pasigailėjimo reikia silpniesiems, – atrėžiau spygliuotiesiems riteriams, matydamas juos tokius, kokie iš tiesų ir buvo: bjaurastis, kurią reikėjo sunaikinti. – Aš jums parodysiu, kad manyje dar gyvas Žiemos rūmų princas.

Spygliuotieji riteriai iš visų pusių puolė mus, šaukdami baisius kovos šūkius. Atrėmęs vieną smūgį, smogiau atsikirsdamas kitam, tada atšokau stengdamasis išvengti trečio. Man už nugaros Pakas subliuvo neslėpdamas piktdžiugos, jo durklo žvangėjimas skambėjo man ausyse, jam atmušinėjant priešininkus. Jie nesitraukė nuo jo, kovėsi niršiai ir negailestingai. Elitiniai Rovano kariai buvo gerai ištreniruoti ir pavojingi, bet aš labai daug metų gyvenau Žiemos rūmuose, mačiau jų jėgą ir silpnybes, žinojau didžiausius trūkumus.

Spygliuotieji riteriai buvo sunkiai įveikiami būryje, grupinę taktiką, panašiai kaip gauja vilkų, jie naudojo stengdamiesi įbauginti ir pulti. Tačiau tai ir didžiausia jų silpnybė. Atkirsk po vieną ir jie pakriks. Atakuojamas spygliuotųjų riterių trijulės atšokau atgal ir pasiuntęs jų pusėn aštrių ledo šukių krušą mirtinai pakirtau du iš jų. Akimirką tuodu dar krūpčiojo, trečiasis tuo metu šoko į priekį pasitikdamas mano kardą ir šis perrėžė jam gerklę. Karys susmuko, juodi šarvai pabiro į šalis, o jo mirties vietoje iš žemės ėmė kaltis juodosios gervuogės. Kaip ir visus fėjūnus, mirtis grąžino jį į Niekadaniekada, jo tiesiog nebeliko.

– Pasilenk, ledo berniuk! – už manęs suriko Pakas, aš paklusau ir pajutau, kaip virš galvos prašvilpė spygliuotojo riterio kardo ašmenys. Atsisukęs persmeigiau kariui krūtinę, o Pakas suvarė durklą į dar vieną, puolantį mane iš už nugaros. Akmenis apraizgė nauji juodųjų gervuogių ūgliai.

Dabar liko vos trys spygliuotieji riteriai. Mudu su Paku tebestovėjome suglaudę nugaras, saugodami kiekvienas savo pusę, ir judėjome taip sutartinai, lyg būtume suaugę.

– Žinai ką, – tarė Pakas šiek tiek šnopuodamas, – man tai primena laikus, kai vaikščiodami po požemius buvome užklydę į Duergaro miestą. Pameni, ledo berniuk?

Išsisukęs nuo smūgio į šonkaulius atsilyginau priešininkui trenkdamas per galvą ir priverčiau jį atšokti per žingsnį.

– Užsičiaupk ir kaukis toliau, Šaunusis Robinai.

– Aha, atrodo, ir anąkart man taip sakei.

Atrėmęs dūrį staigiai šokau pirmyn ir ašmenimis perrėžiau riteriui gerklę, tuo pat metu Pakas pripuolė prie priešininko ir susmeigė peilį jam tarp šonkaulių. Abu kariai subyrėjo į gabalus, o žuvusiųjų ginklai žvangėdami atsitrenkė į akmenis. Paskutinis gyvas likęs spygliuotasis riteris, vadas, kuris šaipėsi iš manęs prieš mūšį, pasileido bėgti.

Iškėliau ranką ir burtams sukantis aplink mane paleidau tris ledinius durklus tolstančiam riteriui į nugarą. Jie susmigo dusliai dunkstelėję, spygliuotasis riteris žiopčiodamas griuvo į priekį. Kritęs ant kelių jis pakėlė galvą, o kai apėjęs aplinkui pažvelgiau jam į veidą, vaiskiai mėlynos jo akys buvo kupinos skausmo ir neapykantos.

– Tikriausiai aš klydau, – sušvokštė jis, o subjaurotą burną paskutinį kartą perkreipė įžūlus šypsnys. – Jūs iki kaulų smegenų vis dar esate Žiemos princas. – Vadas nusijuokė, tačiau juokas labiau priminė kosulį užspringus. – Na, tai ko dar laukiate, jūsų didenybe? Užbaikite, ką esate pradėjęs.

– Juk žinai, kad tavęs nepasigailėsiu. – Leidau Žiemos rūmų tuštumai mane užvaldyti, užšaldyti visus jausmus, numarinti bet kokią mintį apie malonę ar pasigailėjimą. – Tu bandei nužudyti Meganą, jeigu tave paliksiu gyvą, ir toliau stengsiesi pakenkti jos karalystei. Negaliu to leisti. Nebent čia, šioje vietoje, man prisieksi, kad išsižadi ketinimų nuskriausti Geležies karalienę, jos pavaldinius ir karalystę. Duok žodį ir aš dovanosiu tau gyvybę.

Akimirką spygliuotasis riteris spoksojo į mane, paskui dar kartą springdamas nusikvatojo.

– Kur tada man dėtis? – nusišaipė jis, o Pakas priėjo iš už nugaros ir ramiai pažvelgė į jį. – Kas priims mane, šitaip atrodantį? Mebė? Oberonas? Tavo mažulė puskraujė karalienė? – Atsikosėjęs jis nusispjovė ir ant akmenų tarp mudviejų ištiško tamsiai raudonos seilės. – Ne, jūsų didenybe. Jeigu mane paleisite, aš sugalvosiu, kaip prasibrauti prie Geležies karalienės, suvarysiu kardą jai į širdį ir kvatosiuosi, kai jie mane už tai užmuš. O jeigu pavyks išgyventi, sunaikinsiu kiekvieną geležies fėjūną, kurį tik sutiksiu savo kelyje, sukaposiu į gabalus, žudysiu tol, kol žemė permirks jų krauju, ir nesiliausiu, nepaliksiu nė vieno gyvo…

Daugiau jis nieko nebepasakė, nes mano kardo ašmenys perrėžė jam gerklę, atskirdami galvą nuo kūno.

Žuvusio spygliuotojo riterio vietoje išaugo gervuogių krūmas, tiesdamas į dangų išsiklaipiusias šakas, ir Pakas atsiduso.

– Aha, viskas vyko panašiai, kaip aš ir tikėjausi. – Nusišluostęs durklą į kelnes jis atsisuko į bokštą ir jo apačioje užaugusias naujas gervuoges. – Kaip manai, ar kur nors netoliese sukiojasi jų ir daugiau?

– Ne. – Susikišęs kardą į makštį nusisukau nuo buvusio savo Žiemos rūmų brolio. – Jie suprato, kad miršta. Nebuvo jokios prasmės slėptis.