Читать книгу Kai meilė sugrįžta - Kandy Shepherd - Страница 3

Kristo Teofanio santuoka buvo tokia nevykusi, kad jis negalėjo džiaugtis kartu su visais, kai mylimas jo pusbrolis su žmona atnaujino santuokos įžadus. Matydamas, kokie jiedu laimingi ir kaip meiliai vienas kitam šypsosi, užklupus prisiminimams apie tai, ką pats prarado, tik tvirtai sugniaužė kumščius.

Turi būti atsargus, kad nenuslinktų visiems rodoma kaukė – linksmo ir nerūpestingo Kristo, kuriam nė motais slapčia jį aplankantys netekties prisiminimai. Niekas neturi matyti, kaip jam skaudu.

Įžadų atnaujinimo apeigos vyko pusbroliui priklausančioje Kosmimo saloje, mažoje baltoje koplytėlėje, nuo uolos krašto žvelgiančioje į žalsvus Jonijos jūros vandenis. Iš koplytėlės pasipylę linksmi svečiai apsupo ratu laimingą porą ir sveikino. Apimtas niūrų minčių Kristas stovėjo atokiau po žemu kiparisu, ir nuo priverstinės šypsenos jam net paskaudo veido raumenis.

Žinoma, Kristas linkėjo pusbroliui viso, kas geriausia, bet negalėjo atsikratyti minčių apie savo paties vestuvių ceremoniją Šiaurės Anglijoje viduramžiško Daramo miestelio metrikacijos biure. Su pasididžiavimu ir meile tada jis žvelgė į savo nuotaką Heilę ir negalėjo patikėti, kad tokia nuostabi moteris sutiko kurti su juo gyvenimą. O ji, atidavusi savo kūną ir, svarbiausia, širdį į jo rankas, žvelgė spindinčiomis kupinomis meilės ir pasitikėjimo akimis. Neįkainojama dovana. Tačiau jos jis taip netikėtai neteko.

Jis beveik fiziškai jautė sąžinės graužatį. Per dvejus metus nė karto nepasimatė su žmona. Jei tiksliai – per dvejus metus ir penkis mėnesius. Turbūt galėtų suskaičiuoti net valandas ir minutes. Priekaištavo sau ir jautėsi kaltas dėl kiekvienos skyrium praleistos akimirkos. Jis nė nežino, kur Heilė gyvena, ką veikia. Įskaudino ją, kad nebuvo šalia, kai jai labiausiai jo reikėjo. Bet ji nė nesuteikė progos pasiaiškinti. Be gailesčio paliko jį ir ištrynė iš savo gyvenimo, o to jis iš mielos ir švelnios žmonos nesitikėjo.

Kai aidint džiaugsmingiems šūksniams pusbrolis Aleksas bučiavosi su žmona Dela, Kristas užmerkė akis ir prisiminė, kaip palaimingai jis bučiavo Heilę kunigui leidus užtvirtinti jųdviejų sąjungą. Jie buvo tokie pat laimingi kaip šiedu. Apimti jaudulio, kad prieš akis visas gyvenimas kartu. Be proto įsimylėję. Įsitikinę, kad jiems reikia vienam kito, nors pasaulis, rodos, stojo prieš juos.

Kadaise mudu buvome tokie pat kaip jie. Šie žodžiai pasigirdo lyg tylus murmesys, lyg lengvas vėjelio pūstelėjimas jam virš galvos būtų sujudinęs medžio šakeles.

Išgirdęs kadaise taip gerai pažįstamą balsą, Kristas apstulbęs atmerkė akis. Heilė. Iš kažkur žemiau jo peties, kur ji taip patogiai įsitaisydavo, atsklido vos užuodžiamas jos aromatas. Apimtas beprotiško sielvarto pamanė, kad gal jį aplankė praeities šmėkla.

Jis pasuko galvą. Širdis taip smarkiai sudunksėjo, kad jis net aiktelėjo. Ji stovėjo visai šalia ir žiūrėjo ne į jį, o į koplytėlės pusę, lyg vengtų jo žvilgsnio. Jo žmona.

Norėdamas ją paliesti ir įsitikinti, kad tai ne vizija, jis ištiesė ranką. Jos skruostas buvo švelnus, vėsus ir labai tikras.

– Tai tu, koukla mou, – pasakė jis kimiu balsu. Jis daug laiko netarė šių švelnių žodžių – jie buvo skirti vien tik jai.

Bet tuojau pasigailėjo juos ištaręs. Atitraukė ranką. Mylėjo ją besąlygiškai, bet ji atstūmė jo meilę. Taip, jis padarė klaidų ir labai gailisi. Ji nesuteikė progos jų atitaisyti. Įskaudino jį. Pažemino. Sukėlė pragariškų kančių, kai ieškojo jos po visą Europą. Bet ji nenorėjo, kad ją surastų.

– Nevadink manęs taip, – pareiškė ji. – Nesu nei tavo lėlytė, nei gražuolė, ar ką šie žodžiai reikštų. Jau nebe.

– Suprantama, – tarstelėjo Kristas.

Ji nukreipė žvilgsnį į šalį ir prikando apatinę lūpą, kaip visada, kai nervindavosi. Arba būgštaudavo. Ką ji čia veikia?

Jis atidžiai žvelgė į ją nebūdamas tvirtai įsitikinęs, kad tai tikrai ji. Nors ir nenorėjo, jį jaudino kiekviena jos išvaizdos detalė. Kad mūvėjo prigludusiomis kelnėmis ir kad saugodamasi ankstyvo vasario ryto vėsos buvo susisiautusi dailiu šviesiai mėlynu apsiaustu, kurį jis nupirko jai iš Milano dizainerio. Drabužis, sujuostas plonu dirželiu, buvo tas pats, tačiau to nepasakytum apie ją pačią. Heilės vaizdas, išlikęs jo galvoje, pamažu kito, ir jis pamatė savo žmoną jau visai kitokią.

Ant pečių krentančias gražias vešlias šviesias garbanas pakeitė trumpai piksi stiliumi kirpti plaukai. Visai kaip berniūkščio, – buvo pirma jam į galvą šovusi nerimastinga mintis. Jam patiko ilgi jos plaukai, mėgo braukti per juos delnais, truktelėti pakaušyje, kad pakreiptų jos galvą bučiniui. Bet, pažiūrėjęs atidžiau, turėjo pripažinti, kad šis naujas kirpimas itin moteriškas, aplink veidą sruogos buvo purios, prigludusios prie grakštaus sprando linkio. Veido bruožai tapo ryškesni, skruostikauliai išraiškingesni, o smakras valingesnis. Miela jaunatviška anglų kalba, kuri jį taip žavėjo, dabar, jai esant dvidešimt septynerių, įgavo dar daugiau patrauklaus grožio.

– Kur, po galais, buvai? – metė jis. – Ką čia veiki po šitiek laiko?

Heilė pažvelgė jam į akis.

– Atvykau pasimatyti su tavimi. Ko gi dar?

Sužibo viltis, kad ji bent jau paaiškins, kodėl nutraukė jų santuoką, bet viltis nuslopo jam pažvelgus į šaltas ir abejingas akis ir kietai sučiauptas lūpas. Norėtų, kad ji pasiaiškintų. Juk ji vis dar teisėta žmona. Bet jį sulaikė vos juntamas jos nerimas. Juk nepaskatins jos ir vėl pabėgti. Jam reikalingi atsakymai į klausimus.

Heilė pažvelgė į tebesibūriuojančius prie koplytėlės svečius, tada vėl į jį.

– Nežinojau, kad čia susirinks visa tavo šeima, kitaip nebūčiau trenkusis į šią salą, – pasakė ji.

Jos ir balsas buvo kitoks. Nepriekaištingoje anglų kalboje buvo vos girdėti kažin koks akcentas. Jis laisvai kalbėjo angliškai ir itališkai, neblogai prancūziškai ir ispaniškai, bet jos kalboje buvo ne tai. Kurgi ji buvo?

– Tai šeimos iškilmės.

– Tikrai nebūčiau buvusi įtraukta į svečių sąrašą, – karčiai pastebėjo ji.

Jis negalėjo paprieštarauti, kad tai netiesa. Jo šeima – ypač senelė, auginusi jį nuo keturiolikos metų – nepritarė vedyboms su Heile ir to neslėpė. Yia-yia1 Penelopei jų santuoka atrodė skubota, neapgalvota ir pernelyg priminė jo paties tėvų santuoką, suteikusią tiek sielvarto.

– Noriu žinoti, kodėl tu čia, – neatlyžo jis. – Aną kartą, kai mudu susitikome, pareiškei, kad nekenti manęs. Tik tiek.

Jis negalėjo pasakyti, kad jos nekenčia, nors kartais norėjo, kad taip būtų. Nuo tos dienos Milano ligoninėje, kai ji nusuko baltą kaip ligoninės pagalvė veidą, išgyveno įvairiausius jausmus – nuo kaltės, kad ją apleido, iki panikos dėl jos saugumo, rusenant pykčiui, kad jai tiek mažai reiškia jų santuoka – o ir jis pats, nes be jokio paaiškinimo išbraukė viską iš savo gyvenimo. Galiausiai pyktis nuslopo, ir jis tapo abejingas.

Heilė neatsakė. O ji pasižymėjo atvirumu. Kristą apėmė nuojauta, kad anksti džiaugtis netikėtu apsilankymu.

– Kaip čia atsiradai? – Kosmimo salą galima pasiekti tik laivu. Arba turtingų svečių, kurie lankosi jo pusbrolio, viešbučių savininko Alekso, įkurtame prabangiame vietovės SPA, sraigtasparniais.

– Girdėjau, kad grįžai į Nidrį ir apsigyvenai pas senelius. – Jo seneliams priklausė turistams skirtų vilų kompleksas netoliese esančios Leukadės salos uoste. – Jų kambarinė pasakė, kad tu čia. Nusisamdžiau vairininką su laivu, ir mane atplukdė.

Dėl kilusių audrų jūra buvo banguota.

– Kokį vairininką? – paklausė jis per greitai ir pernelyg globėjiškai. Kai toks bangavimas, niekam nepatikėtų žmonos. Mintyse trinktelėjo kumščiu sau į kaktą. Ji juk nebe jo rūpestis. Kas žino, kiek kartų ji rizikavo per tuos dvejus metus ir penkis mėnesius, kai jis liovėsi ją globojęs? Ir išvis kas jam darbo?

Išgirdusi klausimą, ji dėbtelėjo iš padilbų. Bet paminėjo vairininką, kurį jis gerai pažinojo.

– Gerai pasirinkai, – atlyžo jis.

Kodėl jis suabejojo jos gebėjimu pasirinkti saugų laivą? Heilė visada buvo praktiška, pastebėdavo iškilusią problemą ir rasdavo sprendimą. Kai jis tapo jai problema, ji apsisprendė jį palikti.

Kristas pažvelgė jai per petį ir pastebėjo, kad į juos smalsiai žvilgčioja. Daugelis į iškilmes susirinkusių svečių Heilės nepažinojo. Visas sambūris net dūzgė iš susidomėjimo. Tie, kurie dar to nežinojo, netrukus susivoks, kad ši miela šviesiaplaukė moteris – Kristą atstūmusi žmona. Toji, taip pažeminusi savo graiką vyrą, kaip joks graikas neturėtų būti žeminamas.

Jis pasisuko ir užstojo ją nuo smalsių žvilgsnių. Darė tai, ko visada troško – globoti ją ir rūpintis. Bet kai jai išties jo reikėjo, jis taip skaudžiai nuvylė, kad ji nepajėgė atleisti. Širdies gilumoje jis ir sau negalėjo atleisti.

– Kodėl nepranešei, kad atvyksti? – tyliai pasidomėjo jis.

– Norėjau pasimatyti akis į akį. Bet nebuvau tikra, ar sutiksi, jei pranešiu iš anksto.

Išsiliejo metus kaupiamas apmaudas.

– Aišku, kad būčiau norėjęs pasimatyti. Turiu žinoti, kas nutiko. Išėjai iš ligoninės nepranešusi, kur vyksti. Ieškojau tavęs. Bet tavo tėvai atsisakė pasakyti, kur esi. Ir tavo draugai. Tavo sesuo užtrenkė priešais mane duris.

Ji iškėlė ranką, kad jį sustabdytų. Jis pastebėjo, kad jos ranka šiek tiek virpa.

– Gana. Tik ne čia. Ne visiems girdint. Tai, ką turiu pasakyti, skirta tik tau. Dėl to norėjau susitikti tik su tavimi, o ne…

– Tai sakyk, – iškošė jis pro sukąstus dantis.

Ji sukiojo tarp pirštų dizainerio kurtos rankinės – dar vienos jo dovanos – dirželį, ir jam atrodė, kad jis tuojau nutrūks. Tada ji pakėlė akis.

– Noriu skirtis.

Jis žybtelėjo akimis.

– Kuo greičiau, tuo geriau, – rėžė.

Heilė žengė žingsnį atgal ir pažvelgė į beveik jau buvusį vyrą. Ak, kas gi čia ją atvijo? Manė, kad galės valdytis vėl susitikusi su Kristu. Jiedu kadaise mylėjo vienas kitą, tad, žinoma, turbūt geriau pačiai, o ne per advokatą įteikti skyrybų dokumentus?

Bet kai pamatė jį su tamsios spalvos apsiaustu stovintį po medžiu ir niūriai žvelgiantį į jūrą, suprato suklydusi. Ją nenumaldomai traukė prie jo su tokia jėga, kad turėjo stipriai įsiremti į žemę batais, kad nesvyruotų. Burna džiūvo, širdis daužėsi, ir ji, apimta beviltiško ilgesio, negalėjo atitraukti nuo jo akių.

Dabar jam dvidešimt devyneri, bet vis vien gražesnio už jį vyro nebuvo sutikusi. Turbūt pasakyti, kad jis gražus, nepakako. Kaip nepakako ir šių apibūdinimų: išvaizdus, įspūdingas, patrauklus, žavus. Sunku žodžiais apibūdinti šį vyrą. Šešių pėdų ir dviejų colių ūgio, plačiapetį, siaurų klubų, tobulą. O dar tankių juodų plaukų, lygios rusvos odos, kurią moteriai taip malonu liesti pirštais, ir nuostabių žalsvų akių.

Kristas galėjo būti modelis kuriant senovines marmurines graikų dievų skulptūras, kuriomis ji taip žavėjosi Atėnuose per medaus mėnesį. Ir vos po pusmečio, per laisvą savaitgalį Londone, jį pakvietė į tarptautinę modelių agentūrą. Kaip tikras graikas mačas, jis tik pasišaipė iš šio pasiūlymo. Bet jiems verkiant reikėjo pinigų, ir ji įkalbėjo jį bent jau pabandyti. Jį pačią pirmą dieną pasamdė prestižiniam darbui, ir jis nenoriai pasirašė su agentūra sutartį.

Kaip Heilei dabar atrodė, tada jis pradėjo nuo jos tolti, pamažu ir nepastebimai įsitvirtinti pasaulyje, kuriame jai nebuvo vietos. Jį paskatinusi padarė kvailiausią dalyką. Šalia garsaus vyro pasijuto lyg blanki perekšlė šalia didingo povo. O jis leido, kad taip nutiktų. Palikdavo ją vieną rūpintis namais, o pats be rūpesčių žingsniavo sau Europos madų pasaulio sostinių podiumais, dalyvavo reklamos kampanijose, filmavosi reklaminiuose klipuose, bičiuliavosi su turtingais ir įtakingais. Kaskart jai paklausus tikino visa darantis dėl jos ir jųdviejų finansinio saugumo. Kurį laiką ji tikėjo. Kol ėmė kilti abejonių.

Ji sukando dantis. Užklupo ilgesys ne dėl šio Kristo. Ilgėjosi to Kristo, kurį pamilo būdama vos dvidešimt dvejų studentė Daramo alaus bare. Praleidusi vienus mokslo metus, ji buvo vyresnė už kitus kurso draugus, ir jos dėmesį patraukė grupelė vyresnių studentų. Jie juokavo su kitais mainų programos studentais. Ją užbūrė spindintys balti dantys, rusva veido oda ir nuostabios linksmos žalsvos akys. Jis pažvelgė į jos pusę, ir žvilgsniai susitiko. Akimirką ji nieko nebematė – jokio kito – vien tik jį. Pamažu slopo alaus baro garsai – kalbų nuotrupos ir bokalų skimbčiojimas, kol liko tik jiedu, ir jie skendo vienas kito žvilgsnyje, susijungė jų sielos. Ar bent jau taip pasirodė. Tada jis lyg klausdamas pakėlė antakius. Jis pastatė ant stalo bokalą, paliko draugus ir ėmė artintis prie jos.

Net ir tada jis gerai slėpė jausmus – Heidė ilgai nesuprato, kad jis pamilo ją iš pirmo žvilgsnio, kaip ir ji. Ši savybė jam daug pagelbėjo netikėtoje karjeroje. Jis, kaip buvo reikalaujama, lengvai įsijausdavo į skirtingus vaidmenis ir tapo sėkmingu modeliu. Aistringas ir rafinuotas su smokingu, dabitiškas ir atletiškas jachtoje – tokį jį vaizdavo reklamose, platinamose po visą Europą.

Jam taip gerai prigijo tie vaidmenys, kad ilgainiui ji ėmė svarstyti, ar priešais ją tas tikrasis Kristas. Bet išgirdus žodį „skirtis“, kaukė nuslydo, akimirką jo žvilgsnį aptemdė skausmas, ir jos širdis praleido dūžį. Bet toji išraiška dingo taip greitai, kad, matyt, jai tik taip pasirodė.

– Nieko nepasakei, kur buvai, ką veikei – tik reikalauji skyrybų, – išbeldė jis nenatūraliu bereikšmiu balsu. Bet iš įtempto smakro, aptemusio žvilgsnio ji sprendė, kad nėra toks ramus, kaip atrodo.

Ji sunkiai nurijo seiles.

– Tai neturėtų atrodyti staigmena. Kartu nebegyvename jau dvejus su puse metų. Pakankamas pagrindas nutraukti santuoką.

– Tą patį sakė mano advokatas, kai praėjus dvejiems metams, kai palikai šeimą, kreipiausi į jį, kad pradėtų skyrybų procedūrą. Tai, kad gyvename atskirai, rodo, jog santuoka nepataisomai žlugusi. To visiškai pakanka.

Jo žodžiai buvo negailestingi, bet ką čia bepridursi. Ankstesnis jaudulys ir aistra virto nusivylimu. Dabar, žiūrėdama į vyrą, Heidė prisiminė, kodėl nepakluso savo šeimai ir už jo ištekėjo, kodėl atsisakė svajonių, o leido jam įgyvendinti savąsias. Bet tai jau vakarykštė diena. Ji turi būti stipri. Gyvenime nepakanka vien gero sekso ir linksmybių. Tą ji suprato prieš dvejus su puse metų būdama viena ligoninėje šalies, kurios kalbos nemokėjo, kai patyrusi skausmą ir neviltį prarado neišnešiotą kūdikį, kai plūdo ašaromis dėl to, ko neteko.

Ji kostelėjo. Nors kartojo tuos žodžius daugelį kartų, nebuvo lengva juos ištarti.

– Noriu būti laisva ir galbūt dar kartą ištekėti.

Jis patempė lūpas.

– Ar yra kas nors kitas?

– Turiu draugą.

Rimtas ir patikimas Timas taip skiriasi nuo Kristo. Jiedu nekalbėjo vienas kitam romantiškų žodžių, bet Heilė jautė, kad Timas troško, jog jų draugystė ateityje virstų šiuo tuo kitu. O jai reikėjo saugumo, pastovumo, tik ne blaškymosi kaip gyvenant su Kristu.

– Kur su juo susipažinai?

– Sidnėjuje. Bet jis ne…

– Visą tą laiką gyvenai Australijoje? – jis sušnypštė graikiškų keiksmažodžių seriją. Kai dar gyveno kartu, ji stengėsi išmokti jo kalbą, bet jis atsisakė ją mokyti keiksmažodžių – tokia kalba jo žmonai neatrodė tinkama. Jei tik jis žinotų, kad tai niekis, palyginti su tuo, ką jai teko girdėti dirbant mechanikos inžiniere – srityje, kurioje darbuojasi beveik išimtinai vyrai.

– Nė neatėjo į galvą ieškoti tavęs Australijoje, – pasakė jis.

– Taip ir maniau, – patikino ji. – Tai toliausia, kur galėjau nuo tavęs pasitraukti. Turiu ten tetą. Viską sutvarkė tėvai.

Kurį laiką jis nieko nesakė, tik atidžiai tyrinėjo jos veidą.

– Ar taip labai tave įskaudinau? – kalbėjo tyliai ir kimiai.

Ji linktelėjo galvą, nes duso ir nedrįso pratarti nė žodžio.

Ir jam teko plėšti iš savęs žodžius.

– Gailėjausi ne kartą, kad tądien tave palikau, kad nebuvau šalia, kai manęs reikėjo. Aš…

Heilė stengėsi ištrinti tą paskutinį vaizdą iš atminties; jį prisiminti buvo pernelyg skaudu. Ji pakėlė ranką, kad jį sustabdytų.

– Nenoriu girdėti, – pasakė.

Jis suraukė tamsius antakius.

– Ir tada lygiai taip nenorėjai girdėti. Neleidai paaiškinti, nenorėjai taikytis. Tau buvo skaudu, bet juk ir man, o tu atstūmei mane. Paskui palikai ir pabėgai taip toli, kad negalėčiau tavęs surasti. Pasielgei taip po to, ką drauge patyrėme. Dabar atsirandi kaip niekur nieko, įsibrauni į šeimos šventę ir…

– Prašau. Nenorėjau čia važiuoti. Viskas baigta, – jos balsas užlūžo. – Tik noriu skyrybų. Ir dėl to aš čia.

– Galėjai atsiųsti skyrybų dokumentus iš Australijos. Būčiau sužinojęs, kur esi, ir mano advokatas būtų galėjęs susisiekti su tavuoju. Neprivalėjai pati čia atvykti, Heile.

Jis nusisuko, patraukė plačius pečius, ir ji vėl matė laimingus svečius, susibūrusius prie koplytėlės durų.

– Tikiuosi, netrukdau šioms ypatingoms šeimos iškilmėms, – griežtokai metė ji. Nepasakytum, kad Kristo šeima aną pirmą ir vienintelį kartą maloniai sutiko jo jaunąją nuotaką. Pusbrolis Aleksas buvo išimtis.

– Aleksas ir jo australė žmona Dela atnaujina santuokos įžadus. Jiems tai ypatinga diena, o susirinko tik šeimos nariai ir artimiausi draugai, – balso tonu jis siekė pabrėžti, kad ji šiai draugijai nebepriklauso.

– Man papasakojo tavo senelės kambarinė. Sakė, kad jiedu vedę jau dvejus metus. Džiaugiuosi, kad jis kažką susirado po to siaubo, kurį teko patirti.

Alekso sužadėtinė žuvo per įkaitų paėmimo dramą. Toji žinia pasklido po visą pasaulį.

– Mes visi dėkingi Delai, – pasakė Kristas. Alekso žmoną šeima maloniai priėmė, priešingai nei nepageidaujamą Heilę.

Ji suprato, kad neturi teisės teirautis apie šeimos naujienas, bet buvo smalsu.

– Kodėl jiedu taip greitai atnaujina santuokos įžadus? Argi neįprasta, kad taip daroma sulaukus vyresnio amžiaus?

– Jiedu skubėjo tuoktis, nes laukėsi dukters Litsos. Dela norėjo patvirtinti įžadus ramesniu laiku.

Ji dirstelėjo į poros pusę.

– Ak. Tai turbūt jų mažoji dukrelė, kuri su Aleksu. – Raudonplaukis angelėlis springo juokais. – O Dela laiko rankose kūdikį, kuris kaip iš akies trauktas Aleksas, – Heilė stengėsi, kad jos balsas skambėtų nešališkai. Nenorėjo, kad jis virpėtų, ypač kalbant apie kūdikius. Bent girdint Kristui.

Iš tikrųjų Heilė apie Aleksą ir Delą žinojo gana daug. Ji netgi nusiminė, kai sukorusi šitiek kelio į Sidnėjų net ir čia negalės išvengti Kristo šeimos. Aleksas gimė Australijoje ir buvo viešbučių magnatas. Apie tai, kad jis po tragiškos netekties persikėlė gyventi į Graikiją ir rado laimę su Dela, vis skelbė žiniasklaida.

– Tai jų sūnus Georgijus. Jis atėjo į šį pasaulį praėjus metams nuo Litsos gimimo.

Heilė vengė jo žvilgsnio. Buvo justi tvyranti įtampa. Jei nebūtų persileidusi tą siaubingą naktį, jų kūdikis dabar būtų šiek tiek vyresnis už mažąją mergytę, kurią išdidžiai ant rankų laikė Aleksas. Bet ji negalėjo ir nenorėjo apie tai kalbėti. Iš Kristo tylėjimo sprendė, kad ir jam tai ne pagal jėgas.

Pūstelėjo vėjelis. Ji sudrebėjo ir tvirčiau įsisupo į apsiaustą – gražų ir brangų, kurį Kristas jai padovanojo norėdamas išpirkti kaltę, kad taip ilgai nebuvo namie.

– Sidnėjuje dabar karšta vasara. O čia šalta. Ne taip įsivaizdavau idilišką Graikijos salą. Norėjau pasakyti, kad čia gražu, bet šalta. Kodėl jie pasirinko atnaujinti santuokos įžadus žiemą?

– Aleksas su Dela norėjo, kad iškilmės vyktų koplytėlėje, kurioje jiedu susituokė. Šiltesniais metų mėnesiais buvo rezervuoti visi viešbučio kambariai. Vasarą nebūtų buvę jų trokštamo privatumo.

Ji pažvelgė į grupelę svečių prie koplytėlės.

– Džiaugiuosi dėl jų, – pasakė. – Aleksas man patiko vos susipažinus, o ir Dela atrodo miela.

– Tavęs nepakvietė, bet jam bus malonu tave matyti. Ir Delai turbūt knieti susipažinti.

Heilė net atsitraukė atatupsta.

– Ne! Atvykau pasikalbėti su tavimi apie skyrybas ir tuojau grįšiu. Vairininkas laukia, kad parplukdytų mane į Nidrį.

Kristas žengė žingsnį jos link, ir tarpo tarp jų nebeliko.

– Taip elgtis negali.

– Ką nori pasakyti? – Jis stovėjo pernelyg arti. Taip arti, kad ji jautė jo šilumą, aromatą, jėgą.

– Negaliu leisti, kad sutrikdytum šią ypatingą dieną.

– Nė neturėjau tokių ketinimų, – pasakė ji. – Aš tik…

Jis pertraukė ją, kalbėjo tyliai ir atkakliai.

– Aleksas su Dela patyrė daugiau, nei žinai. Leisk jiems ramiai švęsti jų pasišventimo vienas kitam dieną. Jei tuojau pat išvyksi, kils dar daugiau spėlionių nei tau atsiradus, ir dėmesys nukryps į mus, o ne į juodu. O taip neturėtų būti. Pasirodei nekviesta. Bet vis dėlto tebesi teisėta mano žmona. Nors gyvename atskirai, vis vien turėtum pasisveikinti su Aleksu ir Dela ir juos pasveikinti šia proga. Tik prašau tavęs elgtis kaip pridera.

Ir kodėl jam būtinai reikia remtis jos įgimtu teisingumo jausmu?

– Manau, kad galėčiau pasisveikinti, – neryžtingai pasakė ji. Nors bus itin sunku sveikinti laimingą porą sėkmingos santuokos proga pačios santuokai byrant į šipulius. – Pasišnekučiuosiu su jais ir netrukus nemačiomis grįšiu į laivą.

Kristas papurtė galvą.

– Tai sukeltų daugiau sumaišties, nei kad išeitum dabar pat. Viešbutyje patieks pietus. Pasilik bent jų. Juk galime parodyti mandagumą. Bet niekam neužsimink apie skyrybas. Tai ne jų reikalas. Tegu žmonės mano, kad bandome taikytis. Pabūk, kol baigsis pobūvis, tada išeisi drauge su kitais svečiais.

Ji suraukė antakius.

– Nori, kad apsimesčiau, jog vis dar esu tavo žmona?

Kristas gūžtelėjo pečiais.

– Jei taip sakai. Tik keletui valandų. Juk tebesi teisėta mano žmona.

– Sakai, kad turiu vaidinti, kad myliu ir?.. – taip pagalvojusi, ji ėmė gaudyti orą ir turėjo prispausti prie krūtinės ranką.

– Jei taip sunku suvaidinti švelnius jausmus, kurių nebejauti, pakaks, kad būsi mandagi, – pareiškė jis. – Išlaikyk orumą. Ir taip jau mane pažeminai.

– Nežinau, ar galėsiu tverti pasiaiškinimus ir…

– Aiškintis neprireiks. Šeimai nesakiau, kas tarp mudviejų nutiko.

Nėra ko abejoti, kad jo giminaičiai visą kaltę dėl nutrūkusios santuokos suvers jai. Ji iš lėto papurtė galvą ir pasistengė kvėpuoti normaliau.

– Atleisk, bet taip negaliu, – apsimetinėjant grįš senų dienų prisiminimai, prabus jausmai, kuriuos taip stengėsi įveikti.

Jis nepatenkintas suraukė antakius.

– Padaryk tai dėl pusbrolio, kuriam tu patikai ir kuris tave užtarė. Nesugadinkime jam ir jo žmonai dienos.

Mudu. Kiek jai buvo jaudulio, kai jiedu tapo pora. Kaip jai patiko kalbant įterpti žodžius „mudu“, „mudviem“ kartu gėrintis sužadėtuvių žiedo spindesiu. O dabar ji net suvirpėjo, kai Kristas ištarė šį žodį visai kitomis aplinkybėmis. Mudu bus siejamas su nesąžiningu apsimetinėjimu. Nors ji turėjo pripažinti, kad apsimetinėjama bus turint geriausių ketinimų, ir tik keletą valandų. Ji garsiai atsiduso. Jis vis dar žino, kaip ją paspausti. Ji nenorėjo sužlugdyti kieno nors taip sunkiai pasiektos laimės. Visas Sidnėjus žino, kokią tragediją patyrė Aleksas.

Ji pakėlė į Kristą akis. Į tokį kadaise taip mylėtą jo veidą.

– Tegul bus taip. Bet išvyksiu tuojau po pietų. Turėdama parašą ant skyrybų dokumentų.

Ir visam laikui atsisveikins su savo vyru.