Читать книгу Iš rojaus į… realybę - Kandy Shepherd - Страница 1

Zoja Samers žinojo, kad nėra graži. Atvaizdas veidrodyje tai patvirtino. Pilkos pelytės įvaizdis lydėjo ją nuo vaikystės. Bet ji nebuvo ir bjauri – tiesą sakant, būti bjauriai jai net būtų patikę. Vis dėlto tamsių garbanotų plaukų kupeta, kvadratinis veidas, skvarbios rudos akys ir nosis su kuprele neteikė veidui grožio.

Nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ji buvo priversta mokytis griežta tvarka garsėjančioje mokykloje, kurią baigusi tvirtai nusprendė pakeisti neišskirtinę savo išvaizdą. Vien kosmetikos nebūtų pakakę – ne, ji užsimojo pasikeisti iš esmės ir susikurti stilių. Sulaukusi dvidešimt septynerių Zoja Samers jau buvo šauni ir stilingai ryški mergina. Ji tikslą pasiekė.

Atostogaudama prabangioje viloje Balio saloje, ji kasdien skirdavo laiko grožiui.

Namie rasti laiko tokioms procedūroms būdavo keblu, nes tekdavo rūpintis finansiniais ir mokestiniais verslo reikalais – ji daug ir iš širdies dirbo. Atostogaudama čia, ji mielai užsukdavo į grožio kabinetus atlikti veido, odos valymo, depiliacijos, manikiūro ir pedikiūro procedūrų, kurios jai teikė ne tik poilsį, bet ir atgaivą. O ir kainos čia buvo perpus mažesnės negu Sidnėjuje.

Ketvirtos, jau paskutinės savo atostogų dienos vėlyvą popietę ji gulėjo veidu žemyn ant stalo masažo kabinete, jausdama, kaip nyksta įtampa sprande, kurį įgudusiais pirštais maigė prityrusi specialistė. Kokia palaima!

Veikiama santalų, jostrų žiedų ir citrinmedžių kvapų, ji pametė minčių giją. Nebegalvojo apie darbą, apie būsimus sprendimus. Nei apie katiną, kuris, paliktas gyvūnų viešbutyje, tikriausiai miršta iš bado.

Mintys sukosi apie viešbučio baseiną, į kurį ji su nekantrumu troško panirti po masažo. Arba ko norėtų pietums, kuriuos ketino valgyti viename iš Seminjako restoranų. Ir ar pirkti tą mielą batika margintą vasarinę suknelę moteriškų drabužių krautuvėlėje netoliese? O gal maudymosi kostiumėlį? Ar įsigyti abu? Etiketėse įrašyta kaina Indonezijos rupijomis buvo stulbinamai didelė, bet pavertus Australijos doleriais tie drabužiai kainavo juokingai mažai.

Ji patenkinta atsiduso ir paniro į snaudulingą būseną.

Masažo stalas staiga keistai suvibravo ir ji, pakirdusi iš snaudulio, iš pradžių pamanė, kad tai viena iš privalomų masažo dalių. Bet netrukus subarškėjo lango stiklai ir daužydamiesi vienas į kitą sudzingsėjo stikliniai eterinių aliejų ir losjonų buteliukai. Vienas nukrito ant grindų ir sudužo, ji išsigandusi nušoko nuo stalo.

Masažuotojai dar nespėjus sušukti, Zoja suprato, kad prasidėjo žemės drebėjimas.

Grindys po kojomis siūbavo kaip laivo denis šėlstant audrai ir ji vos nepargriuvo. Laikytis už sienų irgi buvo neįmanoma – šios tarsi guminės įlinko. Masažuotoja, ieškodama saugios vietos, nėrė po mediniu stalu. Zoja – paskui ją.

Susirietusi ji apkabino kelius, prispaudė juos prie krūtinės ir, nurijusi iš baimės gerklėje sukilusį didžiulį gumulą, įsikibo į ranką mergaitei, kuri, laimė, nesipriešino, tada šiek tiek nurimo. Kambarys traškėjo ir braškėjo, kaip atrodė, amžinybę, nors iš tikrųjų vos kelias sekundes, paskui nurimo, bet po akimirkos žemė darsyk sudrebėjo.

Pagaliau nutilo. Zoja atsargiai iššliaužė iš po stalo ir slystelėjo ant išsiliejusio aromatingo aliejaus. Masažuotojai pasiūlius eiti į slėptuvę, ji linktelėjo galvą, nes buvo taip išsigandusi, kad neįstengė pratarti nė žodžio.

Ji norėjo kuo greičiau ištrūkti į saugią vietą. Bet buvo nuoga, tik su kelnaitėmis iš plono popierinio audinio, kurias iš kuklumo įsigijo specialiai masažui – drabužiai ir sandalai liko drabužinėje, prie kurios jau buvo neįmanoma prieiti. Čiupusi nuo stalo baltą rankšluostį, kuriuo buvo užklota per masažą, ji virpančiais pirštais kuo standžiau susisuko. Atsargiai statydama basas kojas tarp duženų, dar spėjusi pagriebti savo rankinę, ji išpuolė paskui masažuotoją į lauką.

Neatsigavusi po sukrėtimo, Zoja nubėgo atogrąžų augalais apsodintu taku, nuo procedūrų pastatų vedančiu į viešbutį ir teritoriją su baseinais. Laimė, šie nesugriuvo. Bet baimė nenuslopo. Kartą ji jau patyrė nelaimę, kuri irgi užklupo netikėtai ir pakeitė jos gyvenimą. Kas žino, kas dar nutiks?

Viešėdama čia, kitais svečiais ji nesidomėjo. Visi gyveno atskiruose namukuose už aukštų tvorų ir su nuosavais tvenkiniais, todėl nustebo pamačiusi, kad į uždarą kiemą šalia registratūros išklausyti trumpų nurodymų susirinko gausybė žmonių. Kai kurie, kaip ir ji, buvo prisidengę rankšluosčiais, kiti – tik su maudymosi kostiumais arba užsimetę paskubomis nučiuptą drabužį.

Gal nueiti į savo kambarį? Jei tektų atsisveikinti su gyvenimu, ji nenorėtų mirti įsisupusi į neišvaizdų rankšluostį.

Viešbučio gyventojai irgi atrodė išsigandę. Veidai buvo niūrūs, balsai, jiems šnabždantis įvairiausiomis pasaulio kalbomis, baimingi.

Administratorė nuramino, jog drebėjimas pagal Richterio skalę nedidelis. Ji įspėjo, kad dingo elektra, bet buvo įjungti atsarginiai viešbučio generatoriai ir netrukus viskas stos į normalias vėžes. Paprašė nekelti panikos.

O jeigu drebėjimas pasikartos?

Raminami administratorės žodžiai Zojai mažai padėjo – jos širdis vis dar daužėsi, rankos virpėjo. Reikia sprukti, kol neužgriuvo dar kokia nelaimė. Įžymybes ji jau apžiūrėjo. Gerai pailsėjo. Kūną palepino nuo galvos iki kojų pirštų. Dabar rūpėjo kuo greičiau grįžti į namus.

Ji ketino pasiteirauti administratorės, ar oro uosto darbas nesutriko, tačiau ją aplenkė už kelių eilių nuo jos stovėjęs vyras.

– Ar pranešimų apie galimą cunamį buvo?

Išgirdusi žodį „cunamis“ Zoja vėl susigūžė iš baimės. Vis dėlto jos širdis suspurdėjo ne tiek dėl didžiulės drebėjimo sukeltos bangos vaizdinio, kiek dėl to vyro balso – sodraus, savimi pasitikinčio, kažkur jau girdėto.

Mičas Beilis.

Negali būti. Semijake nemažai vyrų kalbėjo su australišku akcentu. Vakarinė šalies pakrantė buvo mėgstama australų atostogų vieta. Be to, jo balso Zoja nebuvo girdėjusi jau dešimt metų. Matyt, apsiriko.

– Jokių perspėjimų dėl cunamio, – atsakė administratorė tam vyriškiui. – Tokio pavojaus nėra.

– O dėl pakartotinų smūgių? – tas pats vyras paklausė to, ko Zoja labiausiai baiminosi.

Balsas labai panašus į Mičo.

– Jų neturėtų būti, – nuramino administratorė. – Juolab po tokio nedidelio drebėjimo.

Zoja vogčia atsigręžė dirstelėti į klausimą uždavusį vyrą.

Ir sustingo.

Tai buvo jis, Mičas Beilis, – jis stovėjo pačiame kiemo gale. Toks kaip visada: žaliaakis, geltonplaukis, mūvėjo plaukioti skirtas trumpus mėlynus languotus šortus ir… nieko daugiau. Įdegusi raumeninga krūtinė buvo nuoga. Zoja išbalo, jai išdžiūvo burna.

Jis gražus kaip tada, kai buvo septyniolikos. Netgi dar gražesnis. Veido bruožai nebe tokie aštrūs, švelnesni, plaukai patamsėję, nukirpti ežiuku – trumpesni negu tada, kai su juo susipažino. Aukštas, plačių pečių, bet liesas ir dailiai raumeningas. Anais laikais jis mokykloje garsėjo kaip širdžių ėdikas. Dabar – kaip pasaulinė futbolo žvaigždė, jį vis įtraukdavo į visiems žinomo žurnalo nuolat skelbiamą seksualiausių planetos vyrų sąrašą.

Ji skubiai nusigręžė ir įtraukė galvą. Gerasis Dieve, padaryk taip, kad jis manęs neatpažintų. Mičas Beilis buvo susijęs su ta jos praeitimi, kurią ji troško pamiršti. Ji nenorėjo, kad jis pamatytų ją.

Zoja prisiminė tą dieną, kai su juo susitiko. Tada ji gedėjo tėvų, žuvusių per avariją, kurioje ir ji buvo sužeista. Močiutės, tėvo motinos, buvo išvyta iš gimtų namų miesto centre ir, palikusi prestižinę mokyklą, kurioje niekas nereikalavo dėvėti uniformų ir kas pusmetį laikyti egzaminų, turėjo persikelti gyventi ir mokytis į priemiestį, kur ji nieko nepažinojo ir niekam nerūpėjo. Nedailiai pasiūta mokyklinė uniforma buvo nepatogi ir bjauri – štai taip ji ir gyveno, kol mokėsi atkampioje priemiesčio mokykloje.

Mičą Beilį ji pirmą kartą pamatė mergaičių būryje su įsikibusia jam į parankę savo drauge Lara – ši, žinoma, buvo graži blondinė. Zoja tada praspūdino pro juos nunarinusi galvą. Išgirdusi linksmą juoką pasižiūrėjo į juos ir susidūrė su jo akimis. Jis nusišypsojo. Draugiškai ir atvirai – kaip tikras vietos jaunuolių lyderis. Jis buvo sportininkas, sporto žvaigždė – populiariausias iš visų pasisekimą turinčių vaikinų.

Jai, tokiai vėplai, jis galėjo ir nenusišypsoti. Bet nusišypsojo, ir šypsena sušildė sugrubusią jos širdį, nors ji atsakydama tik mandagiai vyptelėjo puse lūpų.

Jie tapo lyg ir draugais, mat jai pavyko sutvarkyti kažkokią jo bėdą. Kai matėsi paskutinį kartą, Mičas su ja elgėsi nedovanotinai užgauliai, ji užsisklendė kiaute ir, kol baigė mokyklą, su juo nebendravo. Dabar ji nenorėjo atnaujinti ryšių su žmogumi iš anų laikų aplinkos, ypač su juo.

Mergina įsitempė, akimis ieškodama, kur pasprukti, bet sumetė, kad be reikalo jaudinasi. Mičas Beilis neturėtų jos pažinti. Ji buvo pasikeitusi ir nė nepriminė tos septyniolikmetės, kuriai jis kitados jautė draugiškumą. Tik dėl viso pikto Zoja akių nuo grindų nepakėlė.

Jai knietėjo paklausti administratorės apie oro uostą, nes kitą rytą ji ruošėsi skristi atgal į Sidnėjų. Tik bijojo atkreipti į save dėmesį. Jei ji atpažino jo balsą, Mičas galėjo atpažinti ir jos. Tikimybė, kad taip ir bus, nedidelė, bet vis tiek negalima atmesti. Todėl Zoja nutarė nieko neklausinėti.

Administratorė patarė svečiams grįžti į kambarius. Zoja tą ir ketino padaryti – ir kuo greičiau.

Žmonės apipylė administratorę klausimais, ir Zoja buvo nustumta į šoną. Nepakeldama žvilgsnio ir stengdamasi nekristi į akis, ji atsargiai atsitraukė prie tako į savo namuką. Grįžusi ji niekur nekels kojos – pasinaudos kambarių tarnybos teikiamomis paslaugomis ir šitaip išvengs susitikimo su Miču.

Dieve, padaryk, kad nesutikčiau Mičo, kai reikės išsiregistruoti.

Priėjusi savo taką, ji paspartino žingsnį.

– Zoja?

Išgirdusi jo balsą sau už nugaros, Zoja krūptelėjo. Bet susitvardė, neatsigręžė ir nunarinusi galvą žingsniavo toliau, vildamasi, kad jis daugiau jos nepašauks. Tegul mano, kad apsiriko.

Mičas iškart atkreipė dėmesį į baltu rankšluosčiu apsivijusią juodaplaukę, vos tik ši išėjo į kiemą. Jaunam ir energingam vyrui tai buvo normalu. Siauras ir trumpas rankšluostis mažai dengė stulbinamai dailų kūną.

Suveržtas mazgu ties aukštomis apvaliomis krūtimis, rankšluostis vos siekė dailias saulėje įdegusias šlaunis. Nedaug trūko, kad būtų atsirišęs ir nukritęs. Kažin ji su apatiniais ar be jų? Kai ėmė drebėti žemė, jis ilsėjosi prie tvenkinio. O kur ji tada buvo, nuogut nuogutėlė?

Tik galvoti apie tai nebuvo kada, nes mergina galėjo dingti tarp daugybės viešbučio svečių, susirinkusių į kiemą pasiklausyti žavios balietės administratorės išvedžiojimų apie žemės drebėjimą.

Balyje Mičas jau buvo viešėjęs, tad žinojo, kad čia žemė kartais dreba, bet nestipriai, kaip ir šįsyk. Raminami administratorės žodžiai jam atrodė reikalingi. Vis dėlto jis paklausė jos apie cunamį, nes galėjo kilti ir toks pavojus. Mičas buvo iš tų, kurie numato kitą žingsnį ir jam pasirengia – futbolininkai tai vadina taktikos numatymu. Pajūryje irgi buvo ženklas, perspėjantis žmones, kaip elgtis kilus cunamiui.

Jam apie tai pasiteiravus, mergina atsigręžė pasižiūrėti, kas paklausė tokio bauginančio dalyko. Merginos akys išdavė, kad jį atpažino, bet tai truko trumpai, nes ji tuoj pat nusisuko.

Mičas buvo prie to pripratęs. Žmonės dažnai jį atpažindavo – juk buvo pasaulinio lygio futbolininkas. Daugelis buvo matę reklamos plakatus, kuriuose jis pozuodavo su žymių dizainerių kurtais vyriškais drabužiais ir milžiniško dydžio laikrodžiais – tokių stendų buvo net čia, Balyje. Ši jauna moteris tikriausiai turėjo vaikų ir norėjo, kad jis pasirašytų ant jos sūnaus futbolo kamuolio. Ji galėjo būti ir viena iš futbolo gerbėjų, kurioms rūpėjo ne tik jo parašas.

Mičas suraukė kaktą. Mergina pasirodė jam pažįstama. Nors žvelgė jam į akis vos sekundės dalį, sunerimęs žvilgsnis ir išbalęs, perkreiptas veidas jam atrodė kažkur matytas. Pastaraisiais metais jis sutikdavo galybę žmonių, bet jos tarp jų lyg ir nebuvo. Deja, prisiminti, kur ją matė, nepavyko.

Tada ji netikėtai atsiskyrė nuo svečių minios. Mičas susižavėjęs žiūrėjo, kaip ji, standžiai suveržusi rankšluosčiu gražiai sudėtą kūną, patraukė link tako į privačias vilas. Jei ji nueis, daugiau jos nebepamatys ir neišsiaiškins, kas ji.

Tą akimirką Mičas pastebėjo, kad ji, žengdama dešine koja, šiek tiek šlubčioja. Ir staiga prisiminė – su ta mergina jis kurį laiką draugavo, kai dar mokėsi mokykloje.

– Zoja! – pašaukė ją vardu.

Ji stabtelėjo, pečiai krūptelėjo. Paskui paspartino žingsnį ir nuėjo.

Prasibrovęs pro žmones, Mičas bemat ją pasivijo.

– Zoja Samers? – garsiai paklausė jis.

Šį kartą ji sustojo ir atsigręžė. Jie gana ilgai žiūrėjo vienas į kitą. Mičas negalėjo suprasti, kodėl ji, nors pažino, nekreipė į jį dėmesio. Apėmė prieštaringi jausmai, visų pirma – gėda. Jis turėjo dėl ko gėdytis, nes tada, prieš daug metų, negražiai su ja pasielgė.

– Mičas Beilis, – Zoja pakėlė galvą, bet nenusišypsojo. – Daug vandens nutekėjo.

– Pažinau tave, – pasakė jis.

Iš išraiškos Mičas suprato, kad ji nenori būti pabučiuota į skruostą, apkabinta ir netgi pasveikinta rankos paspaudimu. Todėl laikė delnus priglaudęs prie šonų.

Ji beveik nepasikeitė. Žinoma, jau suaugusi. Tačiau tokio pat mąslaus ir griežto veido. Ir plaukai tokie pat juodi, tik trumpesni, vis užkrentantys ant veido. Žiedų, dėl kurių teko daug kovoti mokykloje, nebemūvėjo, bet dešiniajame antakyje ir nosyje dar matyti skylių žymės, tik dabar ausyse segėjo kuklius auksinius auskarus su perlais – ne žiedus, kokius mėgo mokykloje ir kurių jos ausyse būdavo be galo daug.

Ir vis dėlto ji pasikeitusi. Tikriausiai labiau pasitiki savimi. Anksčiau ji tokia nebuvo. Anais laikais Zoja kartais būdavo įžūli ir šalia jos kiti paaugliai jausdavosi nejaukiai. Rūstus jos žvilgsnis irgi daug ką baugino. Jam sekėsi geriau, nes įžvelgė po visu tuo slypinčią žavią asmenybę. Tik netrukus pats sugriovė jų draugystę.

– Nesitikėjau, kad mane pažinsi, – metė Zoja.

Mičas jau buvo pamiršęs melodingai sodrų, šiek tiek prikimusį balsą.

– Tikriausiai manei, kad tavęs neatpažinsiu. – Nors stengėsi kalbėti linksmu balsu, žodžiai nuskambėjo lėkštai.

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Nežinau. Praėjo šitiek metų.

Jis slapta nurijo seiles.

– Susitikom keistomis aplinkybėmis. Per žemės drebėjimą.

– Požeminis smūgis nebuvo stiprus, bent taip tvirtino administratorė, – tarstelėjo Zoja ir kreivai šyptelėjo. – Ji, žinoma, sumažino balų skaičių, kad neįbaugintų turistų.

– Šiaip ar taip, aš mirtinai išsigandau.

Jos antakiai, juodi ir tobulai lenkti, pakilo.

– Aš irgi, – šyptelėjo ji. – Pamaniau, jau galas. Dar visko gali nutikti.

– Kur buvai, kai žemė ėmė drebėti?

– Man darė masažą pačiame gydyklos gale.

Ir ji tikriausiai buvo nuoga. Todėl ir apsivijusi rankšluosčiu.

Mičas stengėsi žiūrėti jai aukščiau kaklo. Iki šiol Zoją jis buvo matęs tik su nutįsusia mokykline uniforma. Tuo metu jos kūnas dar nerūpėjo – labiau domino jos mintys. Be to, tada jis draugavo su kita mergaite. Tik dabar suprato, kad Zoja, iš pažiūros tyli, jau tada buvo ypatinga.

– O kur tu buvai, kai tai nutiko? – paklausė ji.

– Kaip tik ketinau nerti į baseinėlį. Bet vandens paviršius pasišiaušė, ir tai buvo keista.

– Ko gero, buvo baisu, – Zoja suvirpėjo.

– Taip. Buvo baisu.

– Štai ir pailsėjome atogrąžų rojuje, – tarė ji dirbtinai linksmu balsu, nors akys išdavė, kad jai nejauku.

Ji stipriau apsivijo rankšluosčiu. Mičas kažkodėl pagalvojo, kas būtų, jei rankšluostis nuslystų žemyn.

Stojo nejauki tyla. Ją nutraukė Zoja.

– Grįžtu į vilą.

– Neprieštarausi, jei eisiu drauge? Nežinia, kokius rasime kambarius.

Ji šyptelėjo, tiksliau – ciniškai kryptelėjo lūpomis, bet net ir tokia šypsena atrodė patraukli.

– Dėkui, bet nereikia vyriškos pagalbos. Savimi sugebu pasirūpinti pati.

– Neabejoju, kad sugebi, – pasakė jis. – Bet… Na, nenorėčiau būti vienas, jei žemė ir vėl imtų drebėti.

Jis nesigėdijo pripažinti esąs pažeidžiamas. Futbolo aikštėje niekados to nedarė.

– Šit kaip, – numykė ji.

Ji sutriko.

– Tu neturi… gyveni vienas?

– Ar turiu draugę? Neturiu. O tu? Irgi atvažiavai viena?

– Viena, – prisipažino ji, bet daugiau neaiškino.

Mičas žvilgtelėjo į jos ranką. Vestuvinio žiedo nebuvo. Bet tai nereiškė, kad Zoja gyveno be vyro.

– Norėčiau pasikalbėti, Zoja. Sužinoti, kaip tau sekėsi pastaruosius dešimt metų.

Ji patylėjo.

– O man nereikia tavęs klausti, ką nuveikei mums išsiskyrus, – pasakė ji. – Esi žinomas sportininkas. Žiniasklaida tave myli.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Na taip… Tik… Ne viskas, ką rašo, tiesa. Bet paklausyk, Zoja, iš tikrųjų noriu pasišnekėti.

Zoja dėbtelėjo į jį, ir jos širdis išdavikiškai šoktelėjo. Mičas Beilis. Nepasikeitęs, toks pat gražus ir nesivaržantis dabar stovėjo priešais ją tik su maudymosi trumpikėmis, per menkomis tobulai ištreniruotam kūnui pridengti. Ir nežmoniškai pasitikintis savimi, nes žinojo esąs žavus, visų mylimas ir geidžiamas. Ir, žinoma, įsitikinęs, kad ji irgi mielai praleistų su juo kelias valandas.

Zoja neketino sau meluoti ir apsimesti, kad to nenori.

Pats žaviausias iš visų jos sutiktų vyrų. Buvo žavus tada, toks pat žavus ir dabar. Akivaizdu. Jau tada, prieš daug metų, ji suprato, kad Mičas jautrus, gal todėl ir buvo jai toks brangus, nors vėliau ją negailestingai atstūmė. Kaip jaučiasi tapęs žvaigžde? Ji nepraleis progos išsiaiškinti.

– Aš irgi norėčiau, – linksmai pasakė Zoja. – Šiaip ar taip, juk ne kasdien per žemės drebėjimą susitinka amžius nesimatę mokyklos draugai.

Jis, regis, nebeprisiminė, dėl ko jie išsiskyrė. Tai buvo seniai. Po to ji dar ilgai neatsigavo. O jis, atrodo, greit viską pamiršo.

Ar ji tada buvo jį įsimylėjusi? Žinoma, taip. Tik to neparodė, mylėjo karštai, bet slaptomis. Jis buvo iš kitokios aplinkos ir, jei tiesa būtų išaiškėjusi, ji būtų tapusi patyčių objektu.

– Puiku, – nusišypsojo jis.

Nusišypsojo todėl, kad jam palengvėjo, kažkodėl pagalvojo Zoja.

– Administratorė aiškino, kad gyvenimas viešbutyje dėl to nesustos. Galime užsisakyti ko nors išgerti. Nežinau, ką mėgsti, bet aš norėčiau alaus.

– Aš irgi, – tarė ji.

Bet prieš kalbėdamasi su Miču ji pirmiausia norėjo apsirengti.