Читать книгу Iš rojaus į… realybę - Kandy Shepherd - Страница 2

Zojos vila nuo žemės drebėjimo beveik nenukentėjo. Tik išdužo palikti atviri langai, duženos mėtėsi ant plytelėmis išklotų grindų, tačiau ji buvo sukrėsta – galėjo būti ir blogiau. O gal dar ir bus.

Zoja norėjo sušluoti duženas. Bet vis dar buvo su rankšluosčiu ir ją krėtė drebulys. Pakėlus vieną stiklą, kitas išsprūdęs iš rankų krisdavo žemėn.

Mičas pasisiūlė sutvarkyti. Padėkojusi Zoja spruko į miegamąjį ir uždarė nuo svetainės skiriančias duris. Viloje buvo vienas erdvus miegamasis, iš visų patalpų galėjai patekti tiesiai į vidinį kiemą, kuriame buvo tik jai priklausantis baseinas.

Širdis it pašėlusi daužėsi krūtinėje. Dėl per drebėjimą patirtos baimės? Ne, greičiau dėl to, kad stovėjo taip arti Mičo Beilio.

Zoja jo nematė ir apie jį negalvojo daugybę metų. Netiesa. Vaikinas, su kuriuo mokėsi toje pačioje mokykloje, patyrė sėkmę, ir ji, kaip kiti, skaitė apie jį žurnalų straipsnius, žiūrėjo televizijos pokalbių laidas, džiaugėsi jo, jauniausio Australijos futbolo komandos žaidėjo, sėkme kovojant dėl pasaulio taurės.

Ji gyveno savo gyvenimą: baigė studijas, dirbo, vaikščiojo į pasimatymus ir Mičą prisimindavo tik tada, kai apie jį kalbėdavo ir rašydavo žiniasklaida.

Dabar jis nukrito tarsi iš dangaus. Tada, kai ji buvo prisidengusi tik rankšluosčiu, nepasidažiusi, sulipusiais nuo masažinių aliejų plaukais.

Mergina greitai užsitempė tamprų maudymosi kostiumėlį, apsivilko paprastą berankovę suknelę, išmargintą baltos ir juodos spalvų geometriniais raštais. Drabužis vos siekė kelius. Atogrąžų klimatas drėgnas ir karštas, tad su kitais drabužiais būtų buvę nepatogu. Perbraukė šukomis per plaukus ir brūkštelėjo lūpas švelnios spalvos lūpų pieštuku.

Norėjo Mičui pasirodyti kuo gražesnė? Tam būtų reikėję bent dvidešimt minučių pasėdėti priešais veidrodį su kosmetikos rinkiniu ir plaukų žnyplėmis. Jai neturėtų rūpėti, kaip ji atrodo dabar; Mičas matė ją, kai buvo itin bjauri, prieš dešimt metų. Prisiminusi, kokia tada buvo, ji net pašiurpo. Vešlūs antakiai. Susivėlusi. Suskilinėjusi oda.

Vis dėlto šiandien Zoja norėjo jam pasirodyti tokia, kokia paprastai ir būdavo – susitvarkiusi ir patenkinta savimi. Ir graži. Žinoma, ištiesinusi plaukus ir pasidažiusi ji jaustųsi geriau, bet išvaizdai nenorėjo gaišti laiko, jai labiau rūpėjo būsimas pokalbis su Miču. Kas žino, kada vėl jį pamatys – jei išvis pamatys?

Zojai grįžus iš miegamojo, jis buvo įsijungęs televizorių svetainėje ir žiūrėjo žinių laidą.

– Administratorė teisi – sugriauta nedaug, – pasakė jis. – Regis, Balyje tokie nedideli žemės drebėjimai gana dažni. Tikėtina, kad bus dar smūgių.

Dar vienas žemės drebėjimas. Ji užspaudė ranka burną, kad neaiktelėtų – vengė pasirodyti, kad bijo. Juolab kad Mičas apie galimą pavojų pranešė kuo ramiausiai.

Mičas išjungė televizorių ir atsigręžė. Ar jis aukštesnis negu tada, kai ji paskutinį kartą stovėjo šalia jo? Abu buvo basi. Jo ūgis galėjo būti maždaug metras aštuoniasdešimt penki, jos – metras šešiasdešimt aštuoni centimetrai.

Vienas metras aštuoniasdešimt penki centimetrai aistringo kūno.

Mičas buvo sportininkas pačiame jėgų žydėjime ir futbolo aistruolių garbinamas ne mažiau negu koks nors aktorius ar muzikantas.

Kai priėjo prie jo, vis dar nuoga krūtine, jos širdis, deja, daužėsi dar stipriau. Jei būtų turėjusi didelio dydžio marškinėlius, būtų jam pasiūliusi prisidengti. Bet kam gi dangstyti tokį įspūdingą raumeningą kūną?

Zojai knietėjo pasitraukti žingsnį, bet nenorėjo išsiduoti, kad jo artumas ją šitaip veikia. Todėl nesijudino iš vietos ir pasistengė, kad kalbant su juo balsas skambėtų tvirtai.

– Tai šiame regione kartais būna nedidelių drebėjimų? Bet dėl to nė kiek ne ramiau, ar ne? – prabilo ji. – Tupėdama po masažo stalu, derėjausi su savimi ir pažadėjau kai ką padaryti, jei liksiu gyva.

– Įdomu, ką?

– Daugiau laiko skirti draugams ir mažiau dirbti. Daugiau aukoti labdarai. – Ji gūžtelėjo pečiais. – Bet tai tavęs tikriausiai nedomina.

Mičo akys, tokios pat žalios kaip anksčiau, įsmigo į ją.

– Kodėl manai, kad nedomina? – jo balsas tarsi visa oktava pažemėjo.

Ji staiga kai ką suprato ir suvirpėjo.

Ką gi, jis seksualus, pats seksualiausias vyras pasaulyje.

– Mudviejų gyvenimai smarkiai skiriasi. Gyvename toje pačioje žemėje, bet tarsi skirtinguose pasauliuose, – paaiškino ji.

– Kaip manai, kur gyvenu aš?

– Ispanijoje? Lyg ir žaidi geriausioje Ispanijos komandoje. Niekada nebuvau Ispanijoje.

– Gyvenu Madride.

– Toli. Aš vis dar gyvenu Sidnėjuje. Tave supa visiškai kitokie žmonės.

– Netiesa. Mudu abu gyvename viename viešbutyje.

– Šį viešbutį užsisakiau internetu už paskutinės minutės kainą. O tu?

Ji nusišypsojo. Ta pačia žavia, šiek tiek kreiva septyniolikmetės šypsena.

– Deja, ne.

– Tą ir norėjau pasakyti. Esi įžymus. Ne tik nuostabus futbolininkas, bet dar ir dailus, turtingas, fotografuojiesi su įsikibusiomis tau į parankę gražuolėmis – mačiau nuotraukas.

Ir visos aukštos, dailios blondinės, panašios į Larą iš mokyklos laikų.

– Deja, tavo padėtis geresnė, – nesutiko Mičas. – Skaitei apie mane straipsnius, gal net matei per televizorių. Negaliu pasakyti, kad viskas, ką rašo ar rodo, tiesa. O aš nė nežinau, kaip gyvenai, kai dingai iš mūsų mokyklos.

– Mat mudu sukamės tarp skirtingų žmonių, – pakartojo ji, tvirtai laikydamasi savo nuomonės. – Perėjau į kitą mokyklą, tame pačiame Sidnėjuje. Kol ten mokiausi, kaip ir kiti mūsų amžiaus vaikai vaikščiojau į tuos pačius klubus ir koncertus. Bet mudviejų keliai niekada nesusikirto.

– Iki šiol – ne.

– Taip. Mus į vieną vietą suvedė žemės drebėjimas.

Mičas nusijuokė, ji irgi nusišypsojo.

– Moki vaizdingai pateikti. Klausyk, Zoja, papasakok apie savo gyvenimą.

Prašymas glostė širdį ir viliojo. Viliojo ne fiziškai, o galimybe pasipasakoti ir jam atsiverti, juolab kad jam lyg ir rūpėjo jos atsakymai. Jam rūpėjo ji. Jau tada, būdamas vos septyniolikos, jis buvo apdovanotas gebėjimu atidžiai klausytis pašnekovo.

Zoja suprato, kad ši diena gali būti paskutinė, kai ji mato Mičą. Ryt jis išskris į Madridą, ji – atgal į Sidnėjų. Be to, tikėtina, kad įvyks dar vienas drebėjimas ir šį kurortą nušluos nuo žemės paviršiaus. Pastaroji aplinkybė kėlė nerimą, pirmoji – skatino netylėti.

– Kaip dėl to alaus? Galėtume gurkšnoti alų ir kalbėtis, – pasiūlė ji.

– Apie tave?

– Taip pat ir apie tave, – pasakė Zoja, jai patiko jo dėmesys. – Noriu apie tave sužinoti tai, ką nutyli žiniasklaida.

– Kodėl ne.

– Tik įspėju – mano gyvenimo istorija, palyginti su tavo, gana banali.

– Leisk spręsti man, – nukirto Mičas.