Читать книгу Istorija apie meilę - Kandy Shepherd - Страница 1

Taip, jis tikrai supykdė žurnalistus. Vėl. Išimti iš konteksto ir iškraipyti Dominyko žodžiai mirgėjo laikraščiuose, socialiniuose tinkluose ir televizijoje.

Milijardierius verslininkas Dominykas Hantas atsisakė prisidėti prie kitų įmonių vadovų aukų per labdaros vakarą benamiams paremti.

Dominykas kumščiu trenkė į stalą taip stipriai, kad skausmas persmelkė ranką. Sakydamas kalbą per įmonės kalėdinį vakarėlį jis neatsisakė paremti labdaros organizacijos. Jis tik atsisakė viešai išlįsti iš tos kartoninės dėžės pačiame Sidnėjaus operos teatro kieme. Aukoti dėl kilnaus tikslo svarbu, bet jis tai darė anonimiškai. Kodėl šito neužtenka?

Dominykas paslėpė veidą delnuose. Kitados jis iš tikrųjų turėjo miegoti nedidelėje kartoninėje dėžėje. Niekada ten negrįš – net ir dėl kilniausio tikslo. Negalėtų paaiškinti, negalėtų atskleisti savo praeities. Niekada.

Jausdamas sunkumą skrandyje Dominykas toliau skaitė naujausius neigiamus žiniasklaidos atsiliepimus apie save. Įmonės rinkodaros skyriaus vadovas pasistengė viską surinkti į vieną ataskaitą.

Buvo galima nuspėti, kad žurnalistai primins, kaip stipriai jis nemėgsta Kalėdų. Dominyką ir vėl citavo klaidingai. Taip, tiesa, jis nepakentė šio šventinio laikotarpio. Bet ne dėl tų priežasčių, kurias taip vaizdingai aprašė žiniasklaida. Ne dėl to, kad buvo Skrudžas. Kaip smarkiai jis niršo dėl jam prikabintos etiketės ir šmeižto, kad neaukoja labdarai. Jautėsi beviltiškai, priskiriamas garsiausiems Australijos multimilijonieriams šykštuoliams. Tai pati didžiausia netiesa.

Dominykas manė, kad tai jo asmeninis reikalas, kiek pinigų jis skiria labdarai. Bet šį kartą negalėjo nekreipti dėmesio į susiklosčiusią situaciją. Jau beveik pasirašė viską pakeisiantį sandorį dėl susijungimo su įmone, kuriai vadovauja žmogus, puoselėjantis itin tvirtas moralines ir filantropines vertybes.

Skrudžo vaidmuo dabar jam pakenktų. Dominykas privalo viešai įrodyti, kad nėra šykštuolis. Tik atskleisti visos tiesos apie labdarai skiriamas sumas taip pat negali – taip tik nuplėštų kruopščiai kurtą šydą nuo savo praeities.

Atrodė, kad išeities nėra. Kol įmonės rinkodaros vadovas pasiūlė surengti dosnų labdaros vakarą Dominyko užmiesčio namuose.

– Tavo vardas laikraščiuose turi mirgėti dėl kitų, tinkamų, priežasčių, – patarė jis.

Dominykas negalėjo nė pagalvoti, kad bus įsiveržta į jo privatų gyvenimą, bet sutiko su pasiūlymu. Įmonių sujungimas buvo pernelyg svarbus. Jei tam reikia surengti vakarėlį, jis nustums nuogąstavimus į šalį.

Tik suorganizuoti tokį vakarėlį ne juokas. Jis turi daugybę klientų. Didžiausia bėda, kad trys renginių organizatorės, su kuriomis kalbėjo, jam pasirodė nekompetetingos ir pokalbiai baigdavosi vos prasidėję. Eilė ketvirtai. Jis pažvelgė į akį traukiančią vizitinę kortelę ant stalo. Andrėja Niuman iš įmonės Vakarėlių karalienės. Joks vakarėlis nėra per didelis ar per mažas – skelbė užrašas ant kortelės.

Vakarėlių karalienės. Įdomus verslo pavadinimas. Nė iš tolo neprimena rimtos įmonės. Ar tikrai atitiks keliamus reikalavimus? Pavadinimas netgi galėtų būti lemiamas veiksnys apsisprendžiant, ar įmonė, kuri iš dalies bus atsakinga už jo tarptautinių ryšių plėtojimą, tinkama.

Dominykas dirstelėjo į laikrodį ant riešo. Šįryt nusprendė dirbti iš kabineto namuose. Panelė Niuman kaip tik turėjo atvykti į susitikimą su juo čia, užmiesčio rezidencijoje, kur ir planuojamas vakaras. Nors įmonės pavadinimas traukė dėmesį, jis nesitikėjo, kad Ketvirtoji Renginių Organizatorė bus bent kiek labiau patyrusi nei prieš tai kalbintos trys. Bet Dominykas jai pažadėjo dvidešimt minučių dėmesio. Tai būtų sąžininga, o jis sąžiningas žmogus.

Sučirškė durų skambutis. Pačiu laiku. Na, bent jau punktualumas – viena iš teigiamų Andrėjos Niuman savybių. Dominykas pasuko marmuriniais laiptais paradinių durų link.

Pirmas įspūdis pamačius moterį, stovinčią prie durų slenksčio, – graži. Ne įprastai graži, labiau įdomi. Ovalus veidas įrėmintas tvirtai surištų šviesių plaukų, plati dosni burna, neįprastos žalios spalvos akys. Vyras pagavo save spoksant į moterį kiek daugiau, nei pridera. O vos pastebimas jos lūpų šypsnys leido suprasti, kad ji tai pastebėjo.

– Labas rytas, pone Hantai. Esu Endė Niuman iš įmonės Vakarėlių karalienės. Ačiū, kad pasakėte vartų kodą. Jūsų apsauga sunkiai įveikiama, čia tikra rytų priemiesčio tvirtovė.

Ar ką tik nuskambėjęs kimus jos balsas pabrėžtinai šiltas? Net jei ir taip, jis neužkibs.

– Vartų kodas galioja tik kartą, panele Niuman, – jis nė neketino slėpti įspėjamo tono. Prieš tai apsilankiusios trys renginių organizatorės jau niekada negaus naujo vartų kodo. Bet nė viena iš jų nė iš tolo nepriminė Andrėjos – nei išvaizda, nei elgesiu.

Ji buvo aukšta. Segėjo iš aukštos kokybės šilko pasiūtą raštuotą sijoną, kuris plaikstėsi aplink kojas, vilkėjo tobulai prigludusį medžio spalvos švarkelį ir avėjo aukštakulnius su raišteliais iki pat blauzdų. Minkštos odos rankinė ramiai ilsėjosi permesta per petį. Atrodė protinga, bet ne nuobodi kaip trys anksčiau kalbintos kolegės su pilkais kostiumėliais ir dokumentų dėklais.

– Ende, – pataisė jį mergina ir jau norėjo kažką pridurti apie jo saugos sistemą, bet staigus pavasario vėjo gūsis pakėlė sijoną, atidengdamas ilgas lieknas kojas ir mažą kraštelį raudonų apatinių kelnaičių. Dominykas stengėsi būti džentelmenas ir nukreipti žvilgsnį į šoną, bet jai stovint taip arti tai pasirodė gana sudėtinga. Tos kojos tikrai traukė akis.

– Ak, – aiktelėjo Endė, gaudydama sijono klostes. Tačiau vėjo gūsis įsisuko vėl ir jai teko apsigręžti norint susitvarkyti. Vaizdas iš nugaros buvo toks pat įspūdingas, kaip ir iš priekio. Dominykas prispaudė kumščius prie šonų, kad susilaikytų nuo pagundos jai padėti.

Endės skruostai paraudo, šviesūs plaukai išsidraikė, ore nuskambėjo kimus, nevaržomas juokas. Vėjas nurimo taip pat staiga, kaip ir sukilo, ir sijonas nugulė ten, kur ir turėjo būti. Bet jis pastebėjo, kaip stipriai ji vis dar laikė šilką prispaudusi prie šlaunų.

– Puikus pirmas įspūdis, tiesa? – pasakė ji žvelgdama su liūdna šypsena veide. Tik minutei jų žvilgsniams susitikus, Dominykas pirmas nukreipė akis į šoną. Ji tikrai graži.

Endei prašnekus, vėjas dar kartą užmetė kelias plaukų sruogas jai ant veido. Jis nebuvo iš tų vyrų, kurie turi lakią vaizduotę, bet dabar atrodė, kad būtent vėjas ją stumte stumia į jo namus.

– Esu patyręs ir prastesnių pirmųjų įspūdžių,– tarė jis šiurkščiai. – Man įdomiau, ką kalbėsite toliau.

* * *

Endė svarstė, ką atsakyti. Stovint prie milijardieriaus Dominyko Hanto didžiulio namo pirmą kartą per karjerą grėsė prarasti profesionalumą, kuriuo ji taip didžiavosi.

Ne dėl nutikimo su sijonu ir vėju. Ne dėl to, kad pribloškė namo dydis ir atviruko verta priešais besidriekianti Sidnėjaus uosto panorama. Tokia išsiblaškiusi ji buvo dėl vyro, stūksančio virš jos kaip bokštas. Liežuvis tarsi apmirė, ji nesijautė galinti ištarti bent vieną protingą frazę.

– Ač… ačiū, – tesugebėjo ištarti bandydama nuo veido nusibraukti vėjo taršomus plaukus.

Ir dirbdama žurnalų ir reklamų agentūrose, ir organizuodama renginius, ji stengėsi patvirtinti savo, kaip sugebančios susikalbėti su sunkiausio būdo žmonėmis, reputaciją. Būtent dėl šios priežasties dvi jos naujai įkurto verslo partnerės nubalsavo, kad tai ji turi kalbėtis su Dominyku Hantu. Vakarėlių karalienėms būtinai reikėjo užsakymo, kuris padėtų išgarsinti įmonės vardą ir įsitvirtinti tarp daugybės konkurentų. Dabar našta krito Endei ant pečių.

Eidama į šį prabangų namą žinojo, kad ponas Hantas gali būti reiklus klientas. Sklido gandai, kad kitas tris renginių organizatores iš daug didesnių įmonių jis niekinamai atstūmė dar prieš suteikdamas galimybę kalbėti. O dar ta Skrudžo reputacija – vyras, kuris nesidalija savo milijonais su niekuo menkesniu už jį. Šis vyras įkūnijo tai, kuo ji niekada nesižavėjo.

Vis dėlto Endė tikėjo, kad sugebės Dominyką Hantą įtikinti. Iki jis atidarė duris. Pribloškė jos pačios reakcija į vyrą.

Endė matė nuotraukas, skaitė ne vieną milijardieriaus verslininko interviu, žinojo, kad jis neblogai atrodo. Bet joks išankstinis tyrimas neparengė išlikti ramiai pamačius šį vyrą realybėje – aukštas, plačiapetis, galingi raumenys ryškūs net po nuobodžiu pilku kostiumu. Jis nebuvo berniukas gražuoliukas. Stiprus žandikaulis, šiek tiek kreiva nosis, atrodo, sulaužyta bent tris kartus, putli jausminga burna su išblukusiu baltu randu kamputyje ir juodi plaukai. Ir dar ta tarsi apčiuopiama nuo vyro sklindanti jėga.

Ji turėjo sutelkti profesionalumo likučius, kad nekreiptų dėmesio į šiltą raudonį, nudažiusį kaklą ir skruostus. Į tai, kaip pašėlusiai plaka širdis reaguodama į Dominyką Hantą, stovintį šalia.

Ji negali sau to leisti. Šis darbas jai ir jos draugėms itin svarbus. Be to, tamsus ir griežtas veidas – ne jos skonio. Jos idealas – jautrus vyras saulės nugairintais plaukais, kaip pirmoji meilė, kurios, atrodė, ji amžinai gedės.

Stengdamasi išsilaikyti tvirtai Endė ištiesė ranką ir prisivertė nusišypsoti.

– Pone Hantai, pradėkime iš naujo. Endė Niuman iš įmonės Vakarėlių karalienės.

Šiltos rankos paspaudimas buvo formalus ir jis linktelėjo rodydamas, kad sutinka su tokiu pasisveikinimu. Jei vien rankos paspaudimas gali sukelti viso kūno šiurpuliukus, ji tikrai pateko į bėdą.

Tai tik verslas. Endė giliai įkvėpė, ištiesino nugarą ir pakėlė galvą sutikti žvilgsnio.

– Girdėjau, kad aš ketvirta renginių organizatorė, su kuria susitinkate, ir neketinu leisti, kad būtų dar ir penkta. Aš turiu būti ta, kuri organizuos jūsų šventę.

Jei Dominyką ir nustebino toks tiesmukumas, jis to neparodė. Pilkos akys išliko ramios ir skarbios.

– Geriau užeikite į vidų ir įtikinkite mane, kodėl taip turėtų būti, – pareiškė jis.

Net balsas buvo patrauklus. Sodrus ir santūrus, ir išskirtinai vyriškas.

– Priimu iššūkį, – tarė Endė tokiu pasitikinčiu balsu, kokiu tik įstengė.

Tamsiai išdažytomis medinėmis ir kreminio marmuro grindimis ji nusekė Dominyką į trečio dešimtmečio atnaujinto namo svetainę. Centre stūksantys marmuriniai laiptai su grūdinto plieno baliustradomis viršuje išsišakojo į dvi puses. Tai nebuvo pirmas didingas namas, kuriame ji lankėsi dirbdama šį darbą, bet šis buvo toks įspūdingas, kad reikėjo pasistengti likti susičiaupus.

– Oho, – žvalgėsi aplink, užmiršusi kaip ją trikdė Dominykas Hantas. – Laiptai nuostabūs, taip ir įsivaizduoju čia stovinčius choristus, kalėdinėmis giesmėmis sutinkančius svečius.

Mintys tarsi vaizdai skriejo jai prieš akis. Raudonos ir baltos spalvų choristų drabužiai? Kiekvienas jų laiko susuktą pergamentą su spausdintais giesmių tekstais? O kaip muzika? Styginių kvartetas? Arfininkė?

– Ką turite galvoje? – Dominykas pertraukė jos mintis.

Endė sumirksėjo, kad grįžtų į realybę, ir pažvelgusi į jį nusišypsojo.

– Atsiprašau, pernelyg įsijaučiau. Tai tik keletas idėjų. Žinau, kad vis dar turiu įtikinti, jog esu tinkamiausia šiam darbui.

– Turėjau omeny kalėdines giesmes, – lediniu balsu tarė Dominykas.

Taigi, jis būtų vienas tų priekabių klientų, kuriam reikia suderinti visas smulkmenas. Negi reikės išvardyti visas giesmes, kurios bus giedamos?

Endė papurtė galvą, norėdama pasakyti, kad dabar tai nesvarbu.

– Tai buvo tik mintis. Bet choras vis tiek puikiai tiktų ant laiptų. Gal netgi vaikų choras. Vakarėlio svečiai kaipmat užsikrėstų Kalėdų nuotaika.

– Tai nebus kalėdinis vakarėlis, – jis tarsi išspjovė žodį kalėdinis.

– Bet juk vakarėlis rengiamas gruodžio mėnesį? Pagalvojau, kad…

Dominykas sustingo ir tą akimirką, kai jo akys patamsėjo, o antakiai susiliejo į tiesią liniją, Endė suprato, kad jo reputacija ne iš piršto laužta.

– Tiesą sakant, išvis nenoriu jokio vakarėlio savo namuose, bet tai būtina padaryti dėl verslo.

– Tikrai? – Endė stengėsi neleptelėti nieko blogo. Klientas, kuris nenori jokio vakarėlio? Šito ji nesitikėjo. Jos įsitikinimas, kad puikiai susidoros su situacija – tiksliau su šiuo vyru – kaipmat ėmė blėsti.

Ji sugriežė dantimis stengdamasi išlaikyti balsą ramų.

– Iš laiško supratau, kad norite didelio labdaros renginio, kuris būtų kaip įmanoma išviešintas, vos kelios savaitės prieš Kalėdas.

– Taip, tiesa. Tik renginys nebus kalėdinis. Paprastas vakarėlis, tik vyks panašiu laiku.

Viskuo nepatenkintas ir reiklus, ir tai tik pradžia. Negi ji kalta, kad sudėjusi du ir du pamanė, jog gruodį vyksiantis vakarėlis turi būti kalėdinis? Ar tikrai jie to neminėjo laiške? Jai nė netoptelėjo, kad galėtų ne taip suprasti.

– Tai nesusipratimas ir aš atsiprašau. Iš jūsų rinkodaros skyriaus gavau oficialų laišką, – kalbėdama Endė atsivertė aplanką. – Bet turbūt geriausia būtų išgirsti jūsų mintis ir idėjas dėl vakarėlio. Kai vakarėlis organizuojamas iš širdies, tik tada pavyksta geriausiai. Ar galėtume prisėsti ir viską aptarti?

Dominykas reikšmingai pažvelgė į laikrodį ant riešo. Endės širdis nusirito į kulnus. Ji nenorėjo tapti ketvirta renginių organizatore, kuria jis atsikratytų dar nepristačius idėjų.

– Turite dešimt minučių, – sausai tarė vyras.

Dominykas palydėjo ją į svetainę, kuri užėmė visą priekinę namo dalį, ir pažvelgė į mėlynus uosto vandenis ir žymiuosius Sidnėjaus statinius – Uosto tiltą ir Operos teatrą. Tada atidarė stiklines duris į milžinišką terasą. Tobula vasaros terasa vakarėliams.

Endė iš karto atpažino vieno žinomiausių Sidnėjaus interjero dizainerių darbą. Tas vyrukas dirbo tik su tais, kurie galėjo sumokėti šešiaženklę sumą. Kambaryje vyraujančios neutralios spalvos ir metalas sukūrė originalaus art deco stiliaus įspūdį. Rezultatas buvo vyriškas, bet labai stilingas.

Kokia nuostabi vieta vakarėliui. Bet Endė tuojau pat išstūmė mintis apie vakarėlius iš galvos. Ji turi tik dešimt minučių, kad gautų šį užsakymą. Dešimt minučių, kad įtikintų Dominyką Hantą, jog jam reikia būtent jos.