Читать книгу Istorija apie meilę - Kandy Shepherd - Страница 2

Dominykas mostelėjo Endei sėstis ant aukštesnės sofos, kad kalbėdamas galėtų žiūrėti jai tiesiai į akis. Siekdamas pranokti pašnekovus paprastai jis pats pasirinkdavo tą sofą. Dabar jam nereikėjo daryti įspūdžio nei ūgiu, nei sudėjimu. Ji buvo aukšta, bet jis kur kas aukštesnis, net ir sėdėdamas ant žemesnės sofos. Be to, tai, kaip ji pati atsisėdo atlošusi pečius ir ištiesinusi nugarą, leido suprasti, kad nesileis įbauginama nei jo, nei ko nors kito. Nors geriau pagalvojus. Sukryžiuotos ir vėl atkryžiuotos kojos reiškė, kad ji nervinosi labiau, nei parodė.

Dominykas atsirėmė į sofos atkaltę, iš vidinės švarko kišenės išsitraukė jos vizitinę kortelę ir vartė tarp pirštų.

– Papasakok apie Vakarėlių karalienes. Kortelė nauja, tarsi ką tik iš spaustuvės.

– Naujutėlė. Mes šiame versle tik trys mėnesiai.

– Mes?

– Aš ir dvi mano verslo partnerės. Eliza Djun ir Džema Harper. Kartu dirbome žurnalo redakcijoje prieš pradėdamos savo verslą.

Dominykas prisimerkė.

– Ir tapote Vakarėlių karalienėmis? – tardamas pavadinimą jis pirštais parodė kabutes. – Nematau ryšio.

– Visada buvome vakarėlių karalienės, net kai dirbome žurnale. – Dominykas kilstelėjo antakį ir Endė nuščiuvo. Kaip atsaką jis pastebėjo ir jos pakeltą antakį. – Na, ne tiesiogiai, – ji nusišypsojo. – Gal šiek tiek. Jei atvirai, mes iš tiesų linksminomės. Bet juk turi mėgti linksmintis, norėdamas organizuoti kitiems linksmybes? Sutinki?

– Apie tai niekada nesusimąsčiau, – pasakė Dominykas. Kalbant apie verslą, toks požiūris gali ir nepadėti.

Vakarėliai jam niekada nepatiko. Net kai turėdamas daugybę pinigų galėjo pakliūti į pačius geriausius. Ir tada, kai dar gyveno apleistuose pastatuose pavojingiausiame Brisbano rajone, ir bendraudamas su Sidnėjaus įtakingiausiais jis nepritapo. Todėl savo socialinį gyvenimą smarkiai apribojo. Jame dalyvavo tik tiek, kiek reikėjo dėl verslo.

– Buvai žurnalistė? – paklausė suintriguotas užuominų apie žurnalą.

Endė papurtė galvą.

– Mano specialybė – interjero dizainerė. Bet prasidėjus ekonomikos krizei teko ieškotis kito darbo ir galiausiai tapau gyvenimo būdo žurnalo interjero dizaino skilties redaktore. Pristatydavau interjerus ir produktus, mėgavausi darbu. Eliza ir Džema taip pat dirbo žurnale. Džema redagavo maisto skiltį, o Eliza dirbo leidybos skyriuje. Prieš šešis mėnesius pranešė, kad žurnalas uždaromas, ir mes netekome darbo.

– Turėjo būti didelis šokas.

Kai būdamas aštuoniolikos Dominykas pradėjo pardavinėti nekilnojamąjį turtą, kiekvieną dieną baiminosi prarasti darbą. Ta baimė ir buvo jo sėkmės pamatas. Būtent ji varė į priekį kurti ir plėsti nuosavą verslą. Neturėdamas pinigų, jis ir vėl būtų tik neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos Nikas Hantas, o ne Dominykas Hantas iš Vokliūzo, vienos išskirtiniausių vietų Australijoje.

– Neturėjo būti šokas, – tarė Endė. – Žurnalus nuolatos uždaro. Tai profesinė rizika. Bet kai tai iš tikrųjų nutinka, kai vieną minutę turi darbą, o kitą jau ne… Tai… dvasiškai palaužia.

– Labai gaila.

– Neleidau sau ilgai liūdėti, – Endė gūžtelėjo pečiais.

– Neblogas šuolis nuo darbo žurnale prie renginių organizavimo verslo. – Nepatyrimas šiame versle galėjo reikšti, kad Ketvirtoji Renginių Organizatorė gali iškeliauti kartu su prieš tai buvusiomis trimis. Jis ir pats nustebo, kaip ši mintis nuliūdino.

– Taip gali atrodyti iš šalies, bet išklausyk mane, – tarė ji su ryžtingu spindesiu akyse. Jei kuri kita organizatorė būtų taip pasakiusi, jis tik būtų mestelėjęs žvilgsnį į laikrodį. Šią jis buvo pasirengęs išklausyti. Jam tikrai buvo įdomi jos istorija.

– Darbo vietas turėjome atlaisvinti nedelsdamos ir pastato apsaugos darbuotojai iškilmingai išlydėjo mus pro paradines duris. Dar ištikti šoko visi atleistieji susirinkome kavinukėje ir svarstėme, ką daryti toliau. Žurnalo redaktoriaus pavaduotoja paklausė, ar negalėtume suorganizuoti jos seseriai aštuoniolikto gimtadienio šventės. Iš pradžių atsisakėme manydamos, kad ji juokauja. Bet vėliau pasvarstėme – tai tarsi didelė žurnalo fotosesija, kuri apima ir interjero dekoracijas, ir maistą. Juk tokias rengdavome žurnalo reklamoms. Suvokėme, kad visos trys nusimanome apie vakarėlių organizavimą kur kas daugiau nei kas kitas.

– Nes juos mėgote?

– Tikrai, – ištarė Endė su šypsena, kuri priminė, kaip smagu būdavo kartu linksmintis. – Visos trys turėjome daug žinių ir įgūdžių tobulam vakarėliui surengti.

– Ar galėtum tiksliau papasakoti?

Ji pakėlė rodomąjį pirštą oranžine spalva nulakuotu nagu.

– Pirma. Aš atsakinga už idėjas ir vizualizacijas. Puikiai sugalvoju temas, atrenku dekoracijas ir suplanuoju. – Pakilo antras pirštas. – Antra. Džema yra mokyta virtuvės šefė. Ji nusimano apie maistą, o tai vienas svarbiausių vakarėlio aspektų, tiek gaminant pačiam, tiek ieškant geriausių virtuvės šefų.

Jai sunkiai sekėsi išlaikyti trečią pirštą tiesų, todėl pakeitė jį mažuoju.

– Trečia. Eliza puikiai tvarkosi su finansais, sutartimis, pardavimais ir yra puiki vynų ekspertė.

– Ir tada nusprendėte imtis verslo kartu. – Jos versli dvasia sužavėjo Dominyką.

Endė taip staigiai pasuko galvą, kad net suskambėjo dideli lanko formos auksiniai auskarai.

– Dar ne tada. Tik sutikome surengti aštuoniolikto gimtadienio vakarėlį ir ieškojomės darbo žurnaluose ir reklamos agentūrose.

– Tai ar pavyko? – klausdamas jis prisiminė savo aštuonioliktą gimtadienį. Jo niekaip nepaminėjo – tik džiūgavo, kad pagaliau tapo pilnametis ir jo jau niekada nesugrąžins į namus, kurie buvo virtę tikru pragaru. Be to, tai buvo amžius, kai jis galėjo būti teisiamas kaip suaugęs už įstatymo pažeidimą. Tačiau tuo metu gatvių peštynės jau buvo praeityje.

– Žinoma, buvo keletas nesklandumų, bet apskritai tai buvo didelė sėkmė. Sukaktuvininkė lankė prabangią privačią mokyklą. Mergaitėms ir jų tėvams patiko aukštakulnių batelių tema vakarėliui. Vienas aštuoniolikto gimtadienio vakarėlis vedė prie kito, ir netrukus tėvai rikiavosi, kad suorganizuotume jų vaikams šventes.

– Ar vaikų gimtadieniams skiriama daug pinigų? – jam nereikėjo to teirautis, bet buvo smalsu. Labiau domino viskas apie ją nei apie vakarėlius.

– Gal juokauji? – ji kilstelėjo antakius. – Kalbame apie labai turtingas šeimas, gyvenančias rytiniuose priemiesčiuose ir šiaurinėje pakrantėje. Kalbame apie žmones, mėgstančius pasirodyti.

Dominykui patiko stebėti jos veido išraiškas, rankų judesius.

– Netgi surengėme gimtadienio vakarėlį keturmečiui, biudžetas buvo tūkstančiai dolerių.

– Šitiek pinigų keturmečiui? – Jis niekada niekaip nebuvo susidūręs su vaikais, išskyrus anonimines aukas vargstantiems. Jau seniai atsisakė svajonės turėti savo vaikų. Tiesą sakant, buvo atsiribojęs nuo bet kokio šeiminio gyvenimo.

– Nori tikėk, nori ne.

Endė Niuman jam pradėjo patikti – ir kaip nepatiktų bet kuriam vyrui? Bet jis dar turėjo įsitikinti, ar ji turi patirties surengti labdaros vakarą. Iki šiol jam pavyko aukoti nepastebėtam, taigi dabar dėmesys bus nukreiptas į jį. Jei jau pasiryžo surengti vakarėlį, tai turi būti velniškai geras vakarėlis.

– Tai kada gi jūs iš tikrųjų pradėjote verslą?

– Mūsų vis prašė surengti vakarėlį po vakarėlio. Ne tik vaikams, suaugusiesiems – taip pat. Trisdešimtmečio, keturiasdešimtmečio, netgi devyniasdešimtmečio progomis. Tai tapo tarsi sniego rutuliu, kuris riedėdamas vis didėjo. Bet mes vis dar laikėme tai papildomu uždarbiu, kol žmonės pradėjo siūlyti įkurti nuosavą renginių organizavimo įmonę.

– Labai daug naujų įmonių bankrutuoja, – negalėjo neįspėti Dominykas, bet Endės veidas neparodė, kad ji įsižeidė.

– Žinome. Eliza atliko rinkos analizę. Bet kai viena viešųjų ryšių agentūra, kurioje dirbau kaip laisvai samdoma darbuotoja, paprašė surengti įmonės vakarėlį ir produkto pristatymą, įplaukėme į naujus vandenis. Tada ir nusprendėme įkurti įmonę.

– Drąsus žingsnis. – Kitados jis taip pat nebijojo žengti drąsių žingsnių ir dauguma jų atsipirko su kaupu. Todėl Endė jam dar labiau patiko.

Endė palinko į priekį. Taip arti, kad jis matė, kokios šiltos ir mielos jos akys. Neprisiminė kada nors sutikęs kitą žmogų tokiomis ryškiai žaliomis akimis.

– Nuomojamės patalpas pramoniniame Aleksandrijos rajone ir mums puikiai sekasi. Bet turiu prisipažinti, kad neteko organizuoti tokios didelės šventės. Tačiau to norime. Mums to reikia. Įveiksime visas kliūtis, kad tai būtų geriausias iki šiol surengtas labdaros vakaras.

Ketvirtoji Renginių Organizatorė dėl nuoširdumo ką tik užsidirbo dar kelis pliusus.

– Entuziazmo netrūksta. Bet ar užteks profesinės patirties? Ar gali užtikrinti, kad atliksi darbą ir tai padarysi nepriekaištingai?

Tos nuostabiai žalios akys nė nesumirksėjo.

– Taip. Žinoma. Gali neabejoti. Nors mes tik trys, turime kokį milijoną pažinčių visame Sidnėjuje. Virtuvės šefai, dekoratoriai, floristai, muzikantai, aptarnaujantis personalas. Jei pačios ko nors negalime, randame, kas tai padarys. Nė viena iš mūsų nebijome sunkaus darbo. Ir su didžiausiu malonumu įveiksime šį iššūkį.

Dominykas tik dabar pastebėjo, kad Endė sėdi ant sofos kraštelio, o jos suglaustos rankos ir ties kulkšnimis sukryžiuotos kojos dreba. Ji tikrai norėjo šito darbo. Labai.

Jis turėjo puikią nuojautą dėl žmonių. Išlavino ją dar gyvendamas gatvėse, kur pasitikėti ne tuo žmogumi galėjo būti pražūtinga. Tobulino ją ir dirbdamas versle, kur vieni kitiems nori perkąsti gerkles už geresnį nekilnojamojo turto lopinėlį. Dabar nuojauta sakė, kad Endė Niuman darbą atliks. Ir kad jam patiks dirbti su ja.

Bėda ta, kad, kol svarstė, ar Endė tiks šiam darbui, suvokė, kad Endė jam patinka ir norėtų ją pakviesti vakarienės. O abiejų dalykų padaryti negalėjo. Darbo ir malonumų nepainiojo. Tokią klaidą jau padarė su buvusia žmona. Daugiau tai nepasikartos. Jei pasamdys Endę Niuman, bus tikras, kad labdaros vakaras bus be priekaištų. Nepasamdys – galės pakviesti ją į pasimatymą. Bet reikėjo, kad kas nors suorganizuotų vakarėlį, o tas darbas turi būti patikėtas geriausiems. Nors persiplėšk.

– Man patinka tavo entuziazmas, bet labai rizikuočiau dirbti su įmone, kuri dar nėra… patikima.

– Turime raštiškus klientų atsiliepimus apie surengtus vakarėlius. Visi jie teigiami. – Endės tonas vos pakilo. Ji turbūt nė nepastebėjo, kaip stengėsi padaryti įspūdį. – Bet prieš priimdamas spendimą papasakok, ko tikiesi iš mūsų. Blogiausia, kas gali nutikti, – tai nesusikalbėti su klientu ir nepatenkinti jo lūkesčių.

Iš rankinės ji išsitraukė užrašinę. Dominykui patiko, kad ir rankinė, ir užrašinė atitiko jos vizitinę kortelę. Tai rodė dėmesį detalėms. Ankstesnio gyvenimo sumaištis išmokė jį vertinti planavimą ir tvarką. Akis užkliuvo už įmonės logotipo ant užrašinės puslapių.

– Taigi, – pradėjo Endė, kai jis baigė apžiūrą. – Aš suglumusi. Nors įmonės oficialiame rašte teigiama, kad vakarėlis bus Nepaprastas kalėdinis labdaros vakaras, siekiant sukelti palankų žiniasklaidos susidomėjimą, reikalauji, kad tai niekaip nebūtų susiję su Kalėdomis. Tai kaip iš tikrųjų?

* * *

Vos tik ištarė, Endė pasigailėjo savo žodžių. Ji nenorėjo užsipulti Dominyko Hanto ar pastatyti jo į nepatogią padėtį. Bet laiške nebuvo aiškiai nurodyta, kad tai nebus kalėdinis renginys, ir jai reikėjo išsiaiškinti, jei ketina imtis šio darbo.

Jų verslas turi suklestėti. Daugiau niekada nebus darbuotoja korporacinėje įmonėje. Vieną dieną turėti darbą, kitą jo netekti – per stiprus smūgis. Ypač kai prieš penkerius metus patyrus skaudžių išgyvenimų jos gyvenimas iš esmės pasikeitė. Bet paklausti galėjo ir šiek tiek subtiliau.

Dominykas neatsakė. Vos prieš sekundę stojusi tyla tapo nejauki. Jo veidas suakmenėjo ir Endei buvo sunku suprasti, ką ji mato. Pyktį? Liūdesį? Gailestį? Kad ir kas tai buvo, efektas toks stiprus, kad ji prisivertė nepalinkti į priekį ir nepaliesti jam rankos, gal net apkabinti. O tai būtų didelė klaida. Daug didesnė nei netaktiškas klausimas.

Susigūžė suvokdama, kad išlaisvino mintis, kurios aiškiai jį skaudino. Tada suprato, kad gali būti išspirta lauk kaip ir prieš ją buvusios renginių organizatorės.

– Laiške nebuvo tiksliai nurodyta, – jis sunkiai tarė žodžius. – Kalėdos man… sukelia ne itin smagius prisiminimus. Aš jų nešvenčiu. Tad taip ir palikime.

Endė matė, kaip skausmas jo akyse atsitraukė. Suvokė, kad sėdėjo sulaikiusi kvėpavimą, ir vos neužspringo iš dėkingumo, kad jai buvo suteikta antra proga. Negalėjo paneigti, kaip stipriai to norėjo. Ne tik dėl darbo, bet ir dėl galimybės dažniau matyti šį neabejotinai įdomų vyrą.

Jame buvo kažkas daugiau, kažkoks asmeninis skausmas, kurio ji nesuprato. Bet būtų nemandagu klausinėti.

Endė nieko nežinojo apie jo asmeninį gyvenimą. Tik tai, kad visuomenėje jis laikomas geru laimikiu – turtingas, gražus ir sėkmingas vyras. Nors, žinoma, ne jos skonio. Kaip suprato, čia jis gyveno vienas. Name, Vokliūzo rajone, kuriame būstų kainos prasideda dvigubu skaičiumi prieš šešis nulius. Argi nebuvo skandalingų skyrybų jo praeityje? Nukentėjusi buvusi žmona, viešas mūšis dėl namo nuosavybės. Endei reikės pasidomėti. Jei ji laimės šį darbą – o tai vis dar buvo didelis jei