Читать книгу Tu – mano gyvenimas - Kandy Shepherd - Страница 1

Eliza Djun jautėsi tarsi pasakoje. Džeikas Marlou šokio ritmu suko ją po didžiulę žėrinčią pokylių salę viduramžių Europos pilyje. Pagal orkestro grojamas skambias melodijas šoko šimtai svečių. Muzikos fone vis pasigirsdavo ir vėl nutildavo smagūs pašnekesiai įvairiomis pasaulio kalbomis. Žėrintis krištolinis sietynas nušvietė prabangius svečių papuošalus ir visų vaivorykštės spalvų šilkinius drabužius.

Eliza neturėjo brangių papuošalų. Bet jautėsi gana elegantiška – vilkėjo puošnią tamsiai mėlyną retro stiliaus suknelę, nusagstytą karoliukais. Suknelės liemuo buvo siauras, o sijonas pūstas. Tamsūs Elizos plaukai buvo sutvirtinti žėrinčiu segtuku, kojas puošė blizgūs aukštakulniai bateliai. Džeikas vilkėjo puikų itališką smokingą.

Elizos viduje tarsi prabangaus šampano burbuliukai kilo jaudulys. Ji nerimavo ne dėl pasakiškos aplinkos, bet dėl Džeiko artumo. Jis buvo aukštas, žavus ir net gražesnis už princą, kurio vestuvėse jie dalyvavo. Džeikas sudomino Elizą pačią pirmą jų susitikimo akimirką.

Jų šokis buvo intymus tarsi bučinys. Eliza puikiai jautė, kaip jų kūnai lietėsi: jo ranka tvirtai apglėbė jos liemenį, jos ranka ilsėjosi ant plataus jo peties, o šiurkštus Džeiko skruostas maloniai prigludo prie švelnaus jos veido. Eliza jautė Džeiko šilumą ir kvėpavo jo aromatu – aštriu, gaiviu ir labai vyrišku. Užsimerkusi ji mėgavosi svaiginančia Džeiko draugija. Aplink sukosi kitos poros, bet Eliza į jas nekreipė dėmesio – ji pasinėrė į jųdviejų šokio ritmą.

Eliza susipažino su Džeiku prieš dvejus metus vestuvėse, kurias Džeiko draugas ir verslo partneris Dominykas Hantas netikėtai surengė Elizos draugei Endei Niuman. Eliza šioje šventėje atliko vyriausiosios pamergės vaidmenį, Džeikas – vyriausiojo pabrolio. Jie iškart susidraugavo.

Po tos šventės jie susitiko tik kartą – verslo vakarėlyje, kuriame pusę vakaro praplepėjo. Eliza daug kartų mintyse išgyveno tą vakarą ir niekaip negalėjo Džeiko pamiršti. Jis buvo kitoks nei visi vyrai. O dabar jie dar kartą dalyvavo bendrų draugų vestuvėse kaip vyriausieji pabrolys ir pamergė.

Elizos verslo partnerė Džema Harper ką tik ištekėjo už Tristano, Montavijos princo ir sosto paveldėtojo. Šią popietę juodu su Džeiku stovėdami prie altoriaus prieš kelis šimtmečius statytoje katedroje stebėjo, kaip jų draugai per didingą ceremoniją prisiekė vienas kitam meilę. O dabar šventė tęsėsi – vyko prabangus pobūvis.

Eliza privalėjo sušokti šokį su Tristanu, tada su Dominyku. Džeikas neslėpė nekantrumo, ir iškart, kai Eliza ir Dominykas baigė suktis šokių aikštelėje, pakvietė ją pašokti. Šventėje dalyvavo karališkos aplinkos žmonės ir aristokratai. Džema pašnibždomis papasakojo Elizai, kurie vyrai yra vieniši, tačiau jos tai nedomino – ji tenorėjo leisti laiką su Džeiku. Tai buvo pirmoji proga tą dieną pabūti su neišdildomą įspūdį padariusiu vyru dviese.

Eliza nejučiomis palaimingai atsiduso.

Džeikas kiek atsitraukė ir pažvelgė į ją. Elizai užėmė kvapą, kai ją stebinčiose žaliose akyse pasirodė šypsenos šešėlis. Džeikas buvo labai gražus, panašus į aktorių ar modelį – šviesūs plaukai buvo žaismingai sujaukti, skruostikauliai išsišovę, šypsena ryški. Nors Džeikas patraukė daugybės netoliese šokančių moterų žvilgsnius, jis nekreipė į juos dėmesio.

– Smagiai leidi laiką? – pasiteiravo jis.

Išgirdusi sodrų, tvirtą jo balsą Eliza net sudrebėjo.

– Nežinau, ar „smagu“ yra tinkamas žodis apibūdinti tokiai įspūdingai šventei. Noriu pasitrinti akis, kad įsitikinčiau, jog nesapnuoju, – Eliza prabilo kiek garsiau, bijodama, kad žodžių neužgožtų muzika.

– Tikrai nuostabu, tiesa? Tokia perdėta karališkų vestuvių prabanga… Tai patirti garbė tenka ne kiekvienam paprastam vyrukui iš Australijos.

„Tu – ne visai paprastas vyrukas“, – pamanė Eliza, bet susivaldė to nepasakiusi garsiai. Trisdešimt dvejų metų Džeikas vadovavo technologinių sprendimų firmai. Milijonieriumi jis tapo dar neturėdamas trisdešimties. Tikriausiai suorganizavęs tokį renginį jis banko sąskaitoje nepastebėtų didelių nuostolių. Bet, nors Džeikas ir buvo labai turtingas, nuostabiai protingas ir pribloškiančiai puikios išvaizdos, abu kartus, kai Eliza buvo su juo susitikusi, jis elgėsi itin paprastai.

– Užaugau avių fermoje toli į vakarus nuo Naujojo Pietų Velso, – pasakojo Eliza. – Ten vestuves dažniausiai švęsdavome surengdami šokius daržinėje. Man, kaimo mergaitei, čia viskas tarsi iš pasakos. Tokias menes anksčiau regėjau tik muziejuje.

– Man tu panašesnė į rafinuotą miestietę, garsiausios renginių organizavimo firmos Sidnėjuje vadovę, – jis prisimerkė ir toliau tyrinėjo Elizos veidą. – Tu – pati šauniausia „Vakarėlių karalienių“ narė, – tai sakydamas Džeikas prikimo.

– Ačiū, – padėkojo Eliza. Ji didžiavosi Džeiko pagyrimu, bet tikėjosi, kad nuo jo neišraus. – Bet aš ne vadovė. Endė, Džema ir aš vadovaujame „Vakarėlių karalienėms“ lygiomis teisėmis.

Eliza buvo administracijos vadovė, Endė rūpinosi kūrybiniais sprendimais, o Džema – maistu.

– Jos sumanios, bet tu – verslo smegenys, – tvirtino Džeikas. – Tuo negalima nė abejoti.

– Turbūt, – sutiko Eliza.

Eliza neperdėdama galėjo teigti, jog „Vakarėlių karalienėms“ taip gerai sekėsi dėl jos puikaus finansų planavimo. Šis verslas Elizai buvo tarsi vaikas. Kai įmonė prieš trejus metus pradėjo veiklą, ji atidavė jam visą savo gyvenimą.

– Tristanas pasakojo, kad Džema vestuves suorganizavo pati, – tarė Džeikas. – Su nuotoline tavo ir Endės pagalba.

– Tiesa, – patvirtino Eliza.

Džeikas – „paprastas vyrukas iš Australijos“ – buvo geras princo draugas. Jis Elizai pasakojo, jog jie susipažino prieš daugelį metų slidinėdami Montavijos kalnuose.

– Pasirodo, dvariškiai buvo apstulbę, kad ji drįso sulaužyti tradicijas.

– Tačiau tik pažiūrėk, kokia puiki ši šventė. Dar viena „Vakarėlių karalienių“ sėkmė. Mano draugė tapo princese, sosto paveldėtoja, – vis dar negalėdama tuo patikėti Eliza papurtė galvą. – Vieną dieną ji taps tikra karaliene. Nors iš tiesų Džemai nerūpi karališka prabanga. Jai svarbiausia būti su Tristanu. Ji tokia laiminga, taip smarkiai įsimylėjusi.

Elizos balse pasigirdo svajingos gaidelės. Jai dar niekada neteko patirti tokios laimės. Žinoma, seniau ji ieškojo tokios amžinos meilės, kokią rado jos draugės. Bet pasirodė, kad ją rasti nelengva. Taip sunku, jog sulaukusi dvidešimt devynerių ji nustojo tikėtis, kad jai pasiseks. Praeityje ji paliko nenusisekusią santuoką ir visiškai nesėkmingus pasimatymus, į kuriuos vaikščiojo po skyrybų. Eliza tikrai netekės dar kartą. Nerizikuos vėl pakliūti į valdingo vyro nagus – toks buvo ne tik jos buvęs vyras, bet ir tėtis. Eliza mieliau leido laiką viena, nors kartais ir pasijusdavo vieniša.

– Tristanas taip pat laimingas, – patvirtino Džeikas. – Jis man dėkingas už tai, kad supažindinau jį su žmona.

Kai sosto paveldėtojui Tristanui reikėjo suorganizuoti oficialų renginį Sidnėjuje, Džeikas parekomendavo „Vakarėlių karalienes“. Tristanas iš pradžių neatskleidė tikrosios savo tapatybės. Jis ir Džema bamt ir vienas kitą įsimylėjo. Po jų suorganizuoto renginio „Vakarėlių karalienes“ garsiai aptarinėjo visuose laikraščiuose. Eliza bus Džeikui amžinai dėkinga už tai, kad jis parekomendavo jų įmonę Tristanui.

Džeikas pažvelgė Elizai į akis.

– Bet nerimauji, kaip naujosios Džemos pareigos paveiks tavo verslą, tiesa?

– Iš kur tai žinai? – nustebo Eliza, ir jos kaktoje išryškėjo raukšlė.

– Verslininkas atpažįsta kito verslininko kūno kalbą, – paaiškino Džeikas. – Supratau iš to, kaip susiraukei, kai paminėjau Džemos vardą.

– Nemaniau, kad esu kaip atvira knyga, – nustebo Eliza ir susivokė, kad vėl susiraukė. – Taip, pripažįstu, kad esu susirūpinusi. Džema nori ir toliau neapleisti verslo, bet nežinau, kaip ji dirbs būdama už penkiolikos tūkstančių kilometrų nuo mūsų būstinės, – Eliza apsižvalgė. – Ji persikėlė į kitą pasaulį ir turės perprasti daugybę karališkų pareigų.

Eliza žinojo, kad būtent jai teks išspręsti šią problemą. Endė ir Džema buvo menininkės. Ji – dėl visų rūpesčių besijaudinanti planuotoja. Draugės erzino Elizą, kad ji yra kontrolės maniakė, ir perspėdavo, kai ji elgdavosi pernelyg valdingai. Trys „Vakarėlių karalienės“ puikiai viena kitą papildė.

Džeikas tvirčiau apglėbė Elizos liemenį.

– Neleisk rūpesčiams gadinti šio vakaro. Tikrai nenorėčiau, kad jie pakenktų.

Džeiko balsas buvo sodrus, stiprus, ir Elizos kūnu vėl nuslinko drebulys.

– Tu teisus. Noriu mėgautis kiekviena šio vakaro akimirka, – sutiko Eliza.

Kiekviena su juo praleista akimirka. Kai Džeikas tvirčiau ją prisitraukė prie savęs kitam šokiui, Eliza palaimingai užsimerkė. Ji niekada nė nesapnavo, kad sutiks tokį vyrą.

Štrauso valsas baigėsi.

– Dar šampano? – pasiūlė Džeikas. – Galėtume išgerti jį terasoje.

– Nuostabus pasiūlymas, – Elizos širdis smarkiau suplakė pagalvojus, kad liks dviese su Džeiku.

Uždara terasa buvo tokio pat ilgio, kaip ir pokylių salė. Pro plačius arkinius terasos langus buvo matyti nuo pilies sklindančių šviesų nušviesti sodai ir ežeras, virš kurio aukštai danguje žėrėjo pilnatis. Už ežero į dangų kilo kalnai snieguotomis viršūnėmis. Prie blyškios mėnulio šviesos buvo matyti tik vaiduokliški kalnų viršūnių siluetai.

Montavijos ore tvyrojo spalio šaltukas. Džeikui atrodė gana natūralu apglėbti Elizą jiems grožintis vaizdu. Ji džiaugėsi Džeiko šiluma ir mėgavosi jo prisilietimais. Eliza atsirėmė į tvirtą Džeiko kūną. Regis, po smokingu slėpėsi vien raumenys.

– Ši vieta tarsi netikra, – pagarbiai sušnibždėjo Eliza.

– Pasakiška tikrąja to žodžio prasme, – sutiko Džeikas.

Eliza lėtai gurkštelėjo šampano. Ji buvo vyno ekspertė ir žinojo, kad šįvakar patiektas senas putojantis vynas yra brangiausias pasaulyje. Kiekvienas gėrimo burbuliukas kainuoja astronominius pinigus. Eliza konsultavo Džemą sudarinėjant vestuvinių gėrimų sąrašą. Tačiau dabar Eliza buvo taip pakerėta Džeiko, kad nežinojo, ką geria. Taurėje galėjo būti citrininis limonadas, ir ji vis tiek nebūtų pastebėjusi skirtumo.

Džeikas paėmė taurę Elizai iš rankų ir padėjo ant netoliese stovinčio antikvarinio staliuko. Tada apsuko Elizą veidu į save. Džeikas buvo aukštas – Eliza spėjo, kad jo ūgis beveik siekė du metrus, tad ji apsidžiaugė, kad avi batelius tokiais aukštais kulnais. Eliza nenorėjo jaustis prastesnė už vyrą – net už šį vyrą.

– Visą dieną troškau likti su tavimi dviese, – prisipažino Džeikas.

– Aš taip pat, – atsakė Eliza, stengdamasi suvaldyti drebulį balse.

Dviese? Eliza buvo apsistojusi pilyje, prabangiuose svečiams skirtuose apartamentuose. Ten jie galėtų netrukdomi pabūti dviese. Turbūt ir Džeikas apsistojęs panašiuose kambariuose.

Džeikas ilgai žvelgė į Elizą. Jis buvo taip arti, kad ji savo plaukuose pajuto Džeiko kvėpavimą. Jo akys tarsi įgijo tamsesnį žalią atspalvį, nei įprastai. Jis ją pabučiuos. Elizos lūpos prasivėrė laukdamos Džeiko prisilietimo, ji palinko artyn. Šią akimirką ji nieko taip netroško kaip sulaukti Džeiko Marlou bučinio.

Tačiau ji sudvejojo. Viena tema viską gadino tarsi nuodingas obuolys pasakoje. Tomis retomis akimirkomis, kai jie šiandien likdavo dviese, jie vengė vienos pokalbių temos. Vis dėlto būtina apie tai pasišnekėti.

Sutelkusi didžiules valios pastangas Eliza žingtelėjo atgal, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir giliai įkvėpė.

– Džeikai, ar kas nors pasikeitė nuo to laiko, kai šnekėjomės per Tristano vakarėlį Sidnėjuje? Ar tu jau išsiskyręs?

Džeikas atsakė ne iš karto, ir Elizos širdis nusirito į žėrinčiais bateliais apautus kulnus.

– Atsakymas į pirmą klausimą: taip. Skyrybų formalumai tvarkomi labai intensyviai. Tačiau atsakydamas į tavo antrą klausimą turiu pasakyti ne, aš dar neišsiskyręs. Vis dar laukiu galutinių dokumentų.

– Ak, – tik tiek išspaudė Eliza, nes ją užplūdo nusivylimas. – Aš maniau…

– Manei, kad dabar jau būsiu laisvas? – gergždžiančiu balsu sakinį pabaigė Džeikas.

Eliza linktelėjo galva ir pakramtė lūpą. Jie abu tiek daug nutylėjo. Geriau neaptarinėti galimybių. Negalvoti apie tai, kas tarp jų galėtų nutikti, jei Džeikas nebūtų vedęs…

Dabar susiraukė ir Džeikas.

– Aš taip pat to tikėjausi. Bet nepavyko sutvarkyti. Visi tie formalumai… Turto dalybos…

– Žinoma, – tarstelėjo Eliza.

„Tai kada tu pagaliau būsi laisvas?“ – Eliza užgniaužė nekantrius žodžius.

Džeikas įsitempė.

– Aš labai dėl to nepatenkintas, bet situacija sudėtinga.

Reikia padalyti milijonus dolerių ir išardyti bendrą gyvenimą. Eliza žinojo, kaip veikia teisiniai formalumai. Tenka padalyti kartu užgyventą turtą. Be to, reikia išnarplioti į mazgą susimezgusias emocijas, kurių netrūksta bet kurioje santuokoje. Kartais tenka skausmingai užgniaužti jausmus. Lieka žaizdos. Randai. Viskas labai asmeniška. Eliza nenorėjo daugiau kamantinėti.

Per pirmą susitikimą Džeikas jai papasakojo, kad jo žmona, su kuria santuokoje jie pragyveno septynerius metus, nori skyrybų, bet jis to nenori. Per antrą susitikimą jis prisipažino, kad skyrybų formalumai jau prasidėjo. Eliza žinojo, kad Džeikas dėl to jaučia prieštaringus jausmus, todėl atsisakė palaikyti su juo ryšius. Potraukis buvo pernelyg didelis, tad ji neapsimetė, kad juodu su Džeiku galėtų būti tik draugai. Kiekvieną kartą susitikusi su juo ji turėjo save valdyti.

Eliza tikrai nesusitikinės su vedusiu vyru. Nebučiuos jo. Net jei vyras jau beveik išsiskyręs. Net jei jis – Džeikas Marlou. Ji tikrai nenori žurnalistų straipsniuose būti minima kaip „antroji moteris“, paskatinusi skyrybas. Be to, ji niekada nepamirš, kad jos buvęs vyras santuokos pabaigoje buvo jai neištikimas. Eliza nepažinojo Džeiko žmonos, tačiau nenorėjo sukelti jai tokio skausmo, kokį patyrė pati.

Dūsdama iš nusivylimo Eliza atsitraukė nuo Džeiko. Ji nesitikėjo ilgalaikių santykių, tik norėjo pasinerti į smarkią tarp jų tvyrančią aistrą. Pradėti nuo bučinio. O tada… Kas žino?

Eliza atsikrenkštė.

– Norėčiau… – pradėjo ji.

Ją pertraukė ausį rėžiantis garsus pypsėjimas. Eliza išsigandusi net pašoko.

Džeikas pažvelgė į laikrodį ir tyliai nusikeikė.

– Vidurnaktis, – paaiškino jis. – Paprastai tokiu metu skambinu į Australiją, aptariame verslo reikalus, – jis išjungė skambutį. – Bet tik ne šiąnakt.

Staiga terasoje pasidarė labai tylu. Iš pokylių salės sklido tylūs muzikos garsai, o tolimame terasos kampe nuskambėjo kitos porelės juokas. Eliza puikiai jautė savo pačios kvėpavimą ir širdies dūžius.

– Ne. Skambink. Jau vėlu. Man reikia eiti.

Kažin ar Džeikas numanė, kaip smarkiai ji nusivylė, kiek daug tikėjosi iš šio susitikimo, ir nenorėjo, kad jis pamatytų tai jos veide. Eliza nusisuko, pakėlė ilgą ir pūstą sijoną nuo žemės ir pasiruošė bėgti.

Tačiau Džeikas paėmė ją už rankos, prisitraukė artyn ir atsuko veidu į save.

– Neišeik, Eliza. Prašau.

* * *

Džeikas stebėjo, kaip Eliza stengiasi nuslėpti nusivylimą. Ji didžiavosi, kad turi neperprantamą veidą. Tačiau Džeikas nesunkiai perskaitė Elizos jausmus. Jis pats buvo dar smarkiau nusivylęs.

– Bet man reikia eiti, – paprieštaravo Eliza ir pabandė išsivaduoti iš glėbio. – Tu vis dar vedęs. Mes negalime…

– Patenkinti potraukio, kurį jaučiame nuo pat pirmo mūsų susitikimo?

Eliza tylėdama linktelėjo.

Per pirmą susitikimą juos tarsi nutrenkė elektra. Kažkas tarp jų tikrai nutiko. Džeikui tarsi atsivėrė akys. Jis suprato, kad nebūtina laikytis įsikibus jau irstančios santuokos ir bandyti jos atgaivinti. Galbūt jo laukia kas nors naujo, jaudinančio. Eliza tokia graži, tokia protinga, tokia įdomi… Tačiau kartu ir tokia nepasiekiama. Kai jie susitiko antrą kartą, jis suprato, kad trauka abipusė. Šįvakar jis jautė, kad Eliza taip pat trokšta kai ko daugiau.

Tik vis dar ne laikas pasiduoti troškimams. Per pastarąjį susitikimą Eliza kuo aiškiausiai išdėstė, kad negali draugauti su vedusiu vyru. Ir, žinoma, nebus kas nors daugiau nei draugai. Džeikas gerbė šį požiūrį. Jis buvo turtingas vyras, tad gyvenime sutiko ne vieną moterį, kurios akyse šmėkščiojo dolerių ženkliukai. Tokios moterys visai nepaisė vyro santuokos priesaikos. Tiesą sakant, ir jų pačių santuokos joms nieko nereiškė.

Kai Tristanas pakvietė vestuvėse būti jo vyriausiuoju pabroliu, Džeikas iškart sutiko. Jis žinojo, kad vestuvėse dar kartą sutiks Elizą. Apsivilkusi kuklią levandų spalvos suknelę ji buvo pati gražiausia iš pamergių. Džeikui ji atrodė gražesnė net už nuotaką. Šįvakar, vilkėdama oficialią vakarinę suknelę, kuri prigludo prie smulkučio jos liemens ir moteriškų apvalumų, Eliza atrodė tikrai ne prasčiau nei karališkosios šeimos moterys.

– Šiandien tikėjausi ne to, – nusivylęs tarė Džeikas.

– Aš taip pat, – Elizos balsas buvo vos garsesnis už šnabždesį. Ji pakėlė akis į Džeiką.

Nuo Elizos grožio jam užgniaužė kvapą. Jos akys buvo ryškiai mėlynos. Džeikas nerado tinkamų žodžių joms apibūdinti, bet jos buvo panašios į safyrus. Akis supo lenkti antakiai ir vešlios blakstienos – juodos, kaip ir plaukai. Antakiai aiškiai ryškėjo blyškios odos fone. Džeikas spėjo, kad tokią odos spalvą Eliza paveldėjo iš protėvių airių. Tik jis nieko nežinojo apie jos kilmę. Labai menkai ją tepažinojo.

Tačiau Džeikas troško sužinoti daugiau.

Anksčiau jis manė, kad jokia kita moteris jam nerūpės. Džeikas buvo įsitikinęs, kad jo santuoka bus amžina. Jis laikėsi tvirtai įsikibęs žmonos, nors ši jau nebenorėjo būti už jo ištekėjusi. Jie vienas nuo kito nutolo, bet Džeikas vis tiek negalvojo apie jokią kitą moterį. Kol nesutiko Elizos – tada jis įgavo vilties.

Džeikas buvo nepatenkintas dėl taip ilgai užsitęsusio skyrybų proceso. Iš pradžių pats jį vilkino, nes tikėjosi, kad sugebės pataisyti santykius su žmona, nors ir jautė, kad ši visiškai nuo jo nutolo. Tada Džeikas sužinojo, kad žmona buvo jam neištikima. Dabar jis pats nekantravo greičiau užbaigti formalumus ir nutraukti su ja ryšius.

– Dar keli mėnesiai, ir būsiu laisvas. Trūksta tiek nedaug, Eliza. Tiesą sakant, galima tvirtinti, kad jau dabar esu vienišas. Liko tik keli nesutvarkyti dokumentai. Ar negalime…

Džeikas matė, kokia kova verda Elizos viduje. Jos veide viena kitą keitė emocijos. Džeikas nudžiugo, kai atpažino troškimą. Tačiau nenustebo, kai Eliza papurtė galvą.

– Ne, – ne visai tvirtu balsu atsakė Eliza. – Negalime, kol oficialiai tu dar susituokęs. Nenoriu į nieką veltis, kol negalime susitikinėti atvirai.

Kaip Džeikas galėjo užginčyti tokius argumentus? Jis žavėjosi Elizos principais, nors ir vos nesudejavo iš nepasitenkinimo. Jis nusivylė ne Eliza, o susiklosčiusia situacija.

Džeikas tvirtai ją apkabino. Buvo sunku nežengti kito žingsnio – susivaldyti nepakėlus Elizos galvos ir jos nepabučiavus. Gal aistringi bučiniai ir švelnūs prisilietimai pakeistų jos nusistatymą? Džeikas nutuokė, kad Eliza jo trokšta taip pat smarkiai, kaip ir jis jos. Tačiau ji buvo teisi – Džeikas dar nebuvo tam pasiruošęs.

– Kai tik skyrybų procesai bus užbaigti, susisieksiu su tavimi ir atvyksiu į Sidnėjų pasimatyti, – Džeikas gyveno Brisbane, Kvynslando valstijos sostinėje. Nuo Sidnėjaus jį skyrė valanda skrydžio lėktuvu.

Džeikas nemąstydamas paglostė švelnią Elizos pečių odą, jos apnuogintą nugarą. Tai buvo labiau raminantis, o ne seksualus judesys. Jis negalėjo sau leisti mąstyti apie Elizą ir seksą. Tik ne dabar. Kol kas dar ne. Kitaip jis išprotės.

Elizos galva ilsėjosi Džeikui ant peties, ir jis pajuto jos linktelėjimą.

– Man tai labai patiktų, – sušnibždėjo ji.

Džeikas ilgai laikė ją apkabinęs. Mėgavosi jos saldžiu gėlių aromatu, jos šiluma. Troško, kad nereikėtų Elizos paleisti. Tačiau ji atsitraukė ir pakėlė akis. Elizos skruostai buvo paraudę, ir tai tik dar išryškino jos akių mėlį.

– Montavijoje viešiu jau savaitę. Rytoj ryte išskrendu į Sidnėjų. Daugiau nepasimatysime, – tarė ji.

– Turiu kelis susitikimus Ciuriche, – atsakė Džeikas. – Išvyksiu iš čia anksti ryte.

– Taigi… Taigi reikia atsisveikinti, – nuliūdo Eliza.

Džeikas pirštais palietė jos minkštas lūpas.

– Iki kito karto, – pažadėjo jis.

Eliza ilgai žvelgė į Džeiką, tyrinėjo jo veidą tomis nepaprastomis mėlynomis akimis. Tada linktelėjo.

– Iki kito karto.

Netarusi daugiau nė žodžio Eliza apsisuko ir nuskubėjo per ilgą terasą. Ji nėkart neatsisuko.

Džeikas ją stebėjo. Eliza viena ranka laikė tamsiai mėlyno sijono klostes pakėlusi prie dailaus karoliukais puošto liemens. Jos klubai siūbavo žingsnių ritmu. Džeikas žiūrėjo, kaip Eliza nėrė pro arką. Jis laikė iškėlęs ranką ir buvo pasiruošęs jai pamojuoti, tačiau Eliza nepažvelgė atgal. Ji išnyko jam iš akių.

Džeikui liko tik švelnaus Elizos kvapo šešėlis. Jis giliai įkvėpė, kad įsimintų šį aromatą. Žengė platų žingsnį ketindamas Elizą vytis, bet sustojo. Jis neturi teisės dar kartą jos sulaikyti. Džeikas sudejavo ir trinktelėjo ranka į seną akmeninę sieną.

Jis ilgai žvelgė pro langą į ramų tolumoje plytintį ežerą. Tada atsigręžė į pokylių salę. Nebuvo prasmės grįžti – juk ten nėra Elizos. Be to, toje blizgioje minioje jautėsi tarsi įsibrovėlis. Jis buvo vyriausiasis princo pabrolys, jo draugas, tad turėjo teisę čia būti. Jis turėjo ne vieną namą, kainavusį kelis milijonus dolerių, daugybę prestižinių europietiškų automobilių, tad atrodė, lyg čia jo vieta.

Tačiau ar aplinkiniai taip pat lengvai priimtų jį į draugiją, jei žinotų tiesą apie jo praeitį? Ar Eliza laikytų jį patraukliu, jei žinotų jo paslaptis?

Trokšdamas nukreipti mintis, Džeikas išsitraukė telefoną ir ėmė skambinti verslo reikalais.