Читать книгу Mes visi nesame kailyje - Karen Joy Fowler - Страница 7

Sumanymas praleisti šventes postringaujant tokia potencialiai sprogstama tema kaip mano areštas buvo pramanas, ir mes visi tą žinojome, nepaisant išpešto pasižadėjimo. Mano tėvai ir toliau atkakliai apsimetinėjo, kad esame tvirta šeima, tokia, kurios nariai noriai išlieja vienas kitam širdį ir sunkią akimirką vienas į kitą atsiremia. Turint omeny, kad mano brolis ir sesuo buvo dingę be žinios, ši iliuzija buvo stulbinamai gaji; aš ja kone žavėjausi. Tačiau sau meluoti negalėjau. Mes niekada nebuvome tokia šeima.

Eilinis pavyzdys: seksas. Mano gimdytojai save laikė mokslo žmonėmis, neišsisukinėjančiais nuo rimtų gyvenimo klausimų, maža to – laikė save atvirai seksualaus septinto dešimtmečio vaikais. Ir vis dėlto praktiškai visko, ką tariuosi išmananti šia tema, išmokau iš televizijos programų apie gyvūnus ir laukinę gamtą, iš romanų, kurių autorius vargiai būtų galima laikyti ekspertais, ir atsitiktinių šaltakraujiškų eksperimentų, kurie iškėlė daugiau klausimų, nei davė atsakymų. Vieną dieną ant savo lovos radau dėžutę mažiausio dydžio tamponų ir skrajutę su nuobodžia technine informacija, kurios nutariau neskaityti. Niekas man nebuvo pasakojęs apie tamponus. Stebuklas, kad jų nesurūkiau.

Užaugau Blumingtone, Indianos valstijoje, kur 1996-aisiais tebegyveno mano tėvai, taigi sugrįžti visam savaitgaliui buvo ne juokas, ir man nepavyko sutilpti į keturias dienas, kaip buvau žadėjusi.

Pigios vietos trečiadieniui ir sekmadieniui buvo išpirktos, tad į Indianapolį atvykau ketvirtadienio rytą, o atgal išskridau šeštadienio vakarą.

Padėkos vakarienė buvo bemaž vienintelė proga pasimatyti su tėvu. Jis buvo gavęs Nacionalinio sveikatos instituto stipendiją ir laimingai atsidavęs įkvėpimui. Didžiąją mano viešnagės dalį tėvas praleido užsidaręs kabinete, ant asmeninės savo lentos keverzodamas tokias lygtis kaip antai _0’ = [0 0 1] ir P(S1n+1) = (P(S_1n)(1−e)q + P(S_2n)(1−s) + P(S_0n)cq. Jis praktiškai nevalgė. Abejoju, ar miegojo. Nesiskuto – o paprastai skusdavosi dukart per dieną, – tad apaugo vešlia barzda. Močiutė Dona sakydavo, kad jo ketvirtosios valandos šešėlis lygiai toks pat kaip Niksono, apsimesdama, kad tai komplimentas, nors žinojo, kad tėvą tai žvėriškai siutina. Jis pasirodydavo tik išgerti kavos ar išsinešti muselinės meškerės į kiemą. Mudvi su mama tuomet stovėdavome prie virtuvės lango, plaudamos ir šluostydamos indus, ir stebėdavome, kaip jis užmeta meškerę, kaip virš apšerkšnijusios pievutės žybteli muselė. Tai buvo jo mėgstama meditacijos forma, o galiniame kieme tam buvo per daug medžių. Kaimynai vis dar bandė apsiprasti su reginiu.

Šitaip įnikęs į darbą, tėvas nustodavo gerti, kuo mes tik džiaugėmės. Prieš keletą metų jam diagnozavo diabetą, todėl bet koks alkoholis buvo griežtai uždraustas. Taigi jis pradėjo gerti slapta. Mamai tekdavo nenuleisti nuo jo akių, ir aš kartais imdavau nuogąstauti, ar jų santuoka nevirto inspektoriaus Žavero ir Žano Valžano santykiais.

Šią Padėkos dieną išpuolė močiutės Donos eilė rengti šventinius pietus, į kuriuos ji pakvietė mus, dėdę Bobą, jo žmoną ir du jų vaikus, abu jaunesnius už mane. Per šventes paeiliui lankydavome tai vienus, tai kitus senelius, mat stengėmės būti sąžiningi: kodėl gi visas malonumas turėtų kliūti vienai giminės pusei? Močiutė Dona buvo mano mamos mama, močiutė Frederika – tėčio.

Močiutės Frederikos maistas būdavo šlapias ir kupinas angliavandenių. Pakakdavo kelių kąsnelių, kad pasisotintum, bet priruošta būdavo anaiptol ne keli kąsneliai. Močiutės namai buvo užversti pigiais azijietiškais niekniekiais – ištapytomis vėduoklėmis, nefrito statulėlėmis, lakuotomis kiniškomis lazdelėmis. Ji turėjo dvi vienodas lempas – su raudono šilko gaubtais ir ornamentuotais akmeniniais pagrindais, vaizduojančiais du senus išminčius. Tiedu seniai turėjo ilgas plonas barzdas ir tikrus žmogaus nagus, įstatytus į akmenines plaštakas, kad būtų kraupiau. Prieš keletą metų močiutė Frederika man prasitarė, kad trečiasis Rokenrolo šlovės muziejaus aukštas buvo nuostabiausia kada nors jos lankyta vieta. „Ten pabuvęs nori tapti geresniu žmogumi“, – prisipažino ji.

Močiutė Frederika buvo iš tų šeimininkių, kurios tiki, kad versti svečius sudoroti po antrą ir trečią porciją – gryniausias mandagumas. Tačiau mes daugiau prisirydavome pas močiutę Doną, kur mums niekas neliepdavo krautis į lėkštes maisto, kur pyragų plutos būdavo trapios, o keksiukai su apelsinais ir spanguolėmis – purūs it debesėliai; kur sidabrinėse žvakidėse degdavo sidabrinės žvakės, stalo viduryje stovėdavo vaza su rudeniniais lapais, ir viskas būdavo daroma su neginčijamu skoniu.

Močiutė Dona patiekė austrių troškinį ir paprašė mano tėvą patikslinti, kuo jis šiuo metu užsiima, mat buvo akivaizdu, kad jo mintys kažkur toli. Tokiu būdu močiutė išsakė papeikimą. Tėvas buvo vienintelis žmogus prie stalo, kuris to nesuprato arba apsimetė nesupratęs. Jis paaiškino, kad šiuo metu analizuoja Markovo grandinę apie vengimo sąlygojimą. Ir atsikrenkštė. Buvo nusiteikęs papasakoti plačiau.

Mes sujudome, bandydami užkirsti tam kelią. Ėmėme sukti ratus it žuvų guotas – įgudusiais, sinchroniškais yriais. Buvo gražu pažiūrėti. Pavlovas būtų mumis didžiavęsis. Pats tikriausias vengimo sąlygojimo, kad jį kur, šokis.

– Mama, norėčiau dar kalakuto, – tarė dėdė Bobas, lyg niekur nieko pereidamas prie savo tradicinio paburbėjimo, jog kalakutai veisiami dėl baltos, o ne raudonos mėsos. – Tie vargšai paukščiai vos paeina. Vargani išsigimėliai.

Šie žodžiai taipogi buvo skirti mano tėvui, mat kalakutų auginimo verslas dar kartą įrodė mokslo polinkį į kraštutinumus, tokius kaip klonavimas ar genų suplakimas į kokteilį, bandant sukurti naują gyvūną. Mano šeimoje priešiškumas pridengiamas kodais, apgaulingais manevrais ir kategorišku neigimu.

Manau, tą patį galima pasakyti apie daugelį šeimų.

Bobas demonstratyviai kibo į gabalą raudonos mėsos.

– Dėl tų savo milžiniškų, bedieviškų krūtinių jie vaikšto svirduliuodami.

Tuomet tėvas suskėlė šiurkštų pokštą. Tą patį pokštą (arba jo variacijas) jis suskeldavo kiekvieną kartą po Bobo įžangos, taigi – kas antri metai. Jei tas pokštas būtų sąmojingas, jį pacituočiau, deja. Tiktai pradėtumėte mano tėvą niekinti, o jį niekinti yra mano darbas, ne jūsų.

Stojusi tyla buvo kupina užuojautos mano motinai, kuri kažkada galėjo ištekėti už Vilo Barkerio, jei nebūtų pametusi galvos ir pasirinkusi mano tėvo – užkietėjusio rūkaliaus, paskutinio girtuoklio, meškeriotojo ir ateisto iš Indianapolio. Barkerių šeima senamiestyje laikė kanceliarinių prekių parduotuvę, o Vilas buvo nekilnojamojo turto advokatas, bet tai visai nesvarbu, palyginus su tuo, kas jis nebuvo. Svarbiausia – jis nebuvo psichologas, kaip mano tėvas.

Blumingtone gyvenančiam ir maždaug mano močiutės amžiaus sulaukusiam žmogui žodis psichologas asocijavosi tik su Kinziu3 ir nešvankiais jo tyrimais arba Skineriu4 ir absurdiškomis kūdikių dėžėmis. Psichologai nepalieka savo darbo už kabineto sienų. Jie nešasi jį namo. Jie eksperimentuoja prie pusryčių stalo, tyčiojasi iš savo namiškių, ir viskas vardan to, kad surastų atsakymus į klausimus, kurių padorūs žmonės apskritai neužduotų.

„Vilas Barkeris tavo motiną laikė dangiška būtybe“, – kartodavo man močiutė Dona, ir aš stebėdavausi: nejaugi ji nesusimąsto, kad iš anos visokeriopai naudingos santuokos aš nebūčiau atsiradusi? Kažin ar galimą mano negimimą močiutė Dona laikė programos klaida, ar pagrindine funkcija?

Dabar man atrodo, kad ji buvo iš tų moterų, kurios savo vaikus myli taip karštai, kad nebepajėgia mylėti nieko kito. Vaikaičiai jai buvo nepaprastai brangūs, bet tik todėl, kad jie buvo nepaprastai brangūs jos vaikams. Nepamanykite, aš jos nekritikuoju. Džiaugiuosi, kad mano mama augo apsupta šitokios meilės.

Triptofanas: kalakutienoje randama cheminė medžiaga, neva sukelianti mieguistumą ir lengvabūdiškumą. Viena iš daugybės minų Padėkos dienos šeimyninių pietų kraštovaizdyje.

Mina nr. 2: gerasis porcelianas. Būdama penkerių atsikandau močiutės Donos taurės – vien tam, kad patikrinčiau, ar tai įmanoma. Nuo tada pienas man patiekiamas plastikinėje stiklinėje su Ronaldo Makdonaldo atvaizdu (tiesa, kasmet jis matosi vis blankiau). 1996-aisiais buvau pakankamai suaugusi, kad gerčiau vyną, tačiau stiklinė buvo ta pati – lyg nesenstantis pokštas.

Nelabai ir pamenu, apie ką mes tais metais kalbėjomės. Bet užtikrintai galiu pateikti dalinį sąrašą dalykų, apie kuriuos nesikalbėjome:

Dingę šeimos nariai. Ko nebėr, to nebėr.

Klintono perrinkimas. Prieš porą metų mano tėvas sugadino visą šventę, paprieštaravęs dėdės Bobo tvirtinimui, esą Klintonas Arkanzase išprievartavo vieną, o greičiausiai ir kelias moteris. Dėdė Bobas visą pasaulį regi kreivame atrakcionų parko veidrodyje, ant kurio išlenkto stiklo dramatiškai užrašyta lūpdažiu: NEPASITIKĖK NIEKUO. „Daugiau jokios politikos!“ – sugriaudėjo močiutė Dona; šitaip buvo įvesta nauja taisyklė – dėl to, kad nesugebėjome sutartinai jai paprieštarauti, ir dar dėl to, kad kiekvienas rankoje laikėme po peilį.

Mano asmeninės problemos su teisėsauga, kurių nežinojo niekas kitas, tik motina su tėvu. Giminaičiai jau seniai laukė, kada susidirbsiu sau gyvenimą; nieko bloga, jei dar šiek tiek palauks. Sakyčiau, laukimas padėjo išlaikyti jiems kovinę formą.

Tragiški mano pusbrolio Piterio stojamųjų egzaminų rezultatai, apie kuriuos visi žinojome, bet apsimetėme nežinantys. 1996-aisiais Piteriui sukako aštuoniolika, bet jis jau gimė suaugęs – labiau suaugęs, nei aš kada nors būsiu. Jo motina, tetulė Vivi, šeimoje buvo tokia pati atskalūnė kaip ir mano tėvas – į mūsų klubą įstoti nelengva. Vivi pasižymėjo paslaptingais jauduliais, verksmais ir nerviniais priepuoliais, tad sulaukus dešimties Piteriui neretai po pamokų tekdavo paruošti pietus keturių asmenų šeimai iš to, ką rasdavo šaldytuve. Būdamas šešerių jis jau mokėjo pagaminti baltąjį padažą – šį faktą su akivaizdžia ir netaktiška potekste man dažnai prikišdavo kuris nors suaugėlis.

Negana to, per visą pasaulio istoriją Piteris, ko gero, buvo vienintelis violončelės konkursų laureatas, išrinktas gražiausiu mokyklos vaikinu. Jis buvo rudaplaukis, blyškiom strazdanėlėm it snaigėm nubarstytais skruostikauliais, o nuo nosies tiltelio vingiavo senas randas, užsibaigiantis pavojingai arti akies.

Piterį mylėjo visi. Mano tėtis mylėjo jį už tai, kad Piteris mėgo žvejoti, jiedu dažnai išmaudavo prie Lemono ežero terorizuoti ešerių. Mano mama jį mylėjo, nes jis mylėjo mano tėtį, kurio niekas kitas jos šeimoje nesugebėjo pamilti.

Aš jį mylėjau už tai, kaip jis elgėsi su savo seserimi. 1996-aisiais Dženisė buvo paniurusi keturiolikmetė spuogais nusėtu veidu, keistesnė už visus kartu sudėjus (kitaip tariant, keistuolė iš didžiosios K). Tačiau Piteris kas rytą nuveždavo ją į mokyklą ir kiekvieną popietę pasitikdavo po pamokų, jeigu neturėdavo repeticijų. Jai pajuokavus – jis nusijuokdavo. Jai nusiminus – išklausydavo. Per gimtadienį jis dovanodavo jai papuošalų ar kvepalų, o prireikus gindavo nuo tėvų ar bendraklasių. Piteris buvo toks mielas, kad buvo skaudu žiūrėti.

Jis kažką joje įžvelgė, o kas gi pažįsta tave geriau nei nuosavas brolis? Jeigu tavo brolis tave myli, sakyčiau, tai šį tą reiškia.

Prieš pat desertą Vivi paklausė tėvo, ką šis manąs apie standartizuotus testus. Tėvas neatsakė. Jis spoksojo į savo batatus, šakute vedžiodamas ratus ir baksnodamas, lyg rašytų ore.

– Vincai! – garsiai tarė mama. – Standartizuoti testai, – pasufleravo ji.

– Labai netikslu.

Kaip tik tokio atsakymo Vivi ir tikėjosi. Piterio pažymiai buvo kuo puikiausi. Jis taip uoliai ruošėsi. Jo egzaminų rezultatai – grynas nesusipratimas. Nuostabius močiutės Donos pietus vainikavo vienbalsio pasipiktinimo akimirka. Buvo patiektas pyragas – moliūgų, obuolių ir pekanų.

O tada mano tėtis viską sugadino.

– Rouzės rezultatai buvo labai geri, – pasakė jis, tarytum mes visi nebūtume apdairiai stengęsi apie juos nekalbėti, tarytum Piteris būtų troškęs išgirsti, kaip puikiai man sekėsi. Tėtis mandagiai užsikišo pyragą už vieno žando, kad netrukdytų kalbėti, ir žvelgdamas į mane išdidžiai nusišypsojo, o jo galvoje it šiukšlių kibirų dangčiai barškėjo Markovo vengimo grandinės. – Ji dvi dienas prakentėjo neatplėšusi voko, o kai atplėšė, pamatėme, kad sublizgėjo per visus egzaminus. Ypač per žodinį, – linktelėjimas mano pusėn, – savaime suprantama.

Dėdės Bobo šakutė tarkštelėjo į lėkštės kraštą.

– Viskas dėl to, kad vaikystėje ji buvo dažnai testuojama. – Mama kreipėsi tiesiai į Bobą. – Ji turi patirties su testais. Paprasčiausiai įgudo juos atlikti, ir tiek. – Tada atsisuko į mane, tarsi būčiau negirdėjusi paskutinių žodžių. – Mes labai tavimi didžiuojamės, mieloji.

– Tikėjomės didelių pasiekimų, – pridūrė mano tėvas.

– Tikimės! – Mamos šypsena nė nevirptelėjo; jos tonas buvo bauginančiai žvalus. – Tikimės didelių pasiekimų! – Ji paeiliui pažvelgė į mane, Piterį ir Dženisę: – Iš jūsų visų!

Teta Vivi prisidengė burną servetėle. Dėdė Bobas dėbsojo į natiurmortą ant sienos – blizgančių vaisių stirtas ir vieną raišą fazaną. Nemodifikuota krūtine – tokį, kaip Dievas sukūrė. Negyvą, bet juk tai irgi dieviškojo plano dalis.

– Pameni, – tęsė tėtis, – kaip vieną lietingą pertrauką jos bendraklasiai žaidė kartuves, ir, atėjus eilei, ji pasirinko žodį tviskantis? Septynmetė! Namo parėjo verkdama, nes mokytoja pasakė, kad ji sukčiavo ir tą žodį išgalvojo pati.

(Tėtis prisiminė ne visai tiksliai; jokia pradinių klasių mokytoja nebūtų taip pasakiusi. Iš tikrųjų mano mokytoja pasakė esanti tikra, jog aš nenorėjusi sukčiauti. Kilniaširdžiu tonu, maloningu veidu.)

– Aš prisimenu Rouzės pažymius, – Piteris švilptelėjo, išreikšdamas pasigėrėjimą. – Tuo metu dar nežinojau, koks tai įspūdingas pasiekimas. Testas man pasirodė sunkus.

Na, argi ne mielas? Tik neprisiriškite – šioje istorijoje jis nedalyvaus.

PENKTADIENĮ, PASKUTINĮ VIEŠNAGĖS VAKARĄ, į mano kambarį užėjo mama. Konspektavau skyrių apie viduramžių ekonomiką. Grynas kabukis – žiūrėkite, kokia aš stropuolė! Poilsiauja visi, išskyrus mane – kol dėmesio neišblaškė raudonasis kikilis už lango. Jis knebinėjo šakelę, bandydamas kažką nutverti, – tik niekaip nesupratau, ką. Kalifornijoje raudonų paukščių nėra, ir valstija dėl to tik skurdesnė.

Vos išgirdau už durų mamos žingsnius, mano pieštukas šoktelėjo. Merkantilizmas. Gildijų monopolijos. Tomo Moro „Utopija“.

– Ar žinojai, – pasiteiravau, – kad Utopijoje tebevyksta karas? Ir tebėra vergų?

Ji nežinojo.

Mama šiek tiek pasisklaidė po kambarį, pataisė lovos užtiesalą, pakilnojo ant komodos išdėliotus akmenėlius, daugiausia žeodas, atsivėrusias iki pat savo kristalinių branduolių it Faberžė kiaušiniai.

Tie akmenėliai mano. Surinkti vaikystėje besibastant po karjerus ir miškus, pačios perskelti plaktuku arba metant ant šaligatvio pro antro aukšto langą, tik šis namas – ne tas, kuriame užaugau, ir šis kambarys – ne mano kambarys. Nuo tada, kai gimiau, kraustėmės tris kartus, o šiame name tėvai įsikūrė jau man išvykus studijuoti. Pasak mamos, ją liūdino tušti kambariai senajame mūsų name. Jokių gręžiojimųsi į praeitį. Mūsų namai, kaip ir mūsų šeima, traukėsi: kiekvienas paskesnis būtų galėjęs sutilpti į ankstesnįjį namą.

Pirmas mūsų namas buvo užmiestyje – didelė sodyba su dvidešimčia akrų sedulų, žagrenių, rykštenių ir gebenių; su varlėmis, laumžirgiais ir viena laukine mėnulake kate. Paties namo neprisimenu taip gerai, kaip prisimenu daržinę, daržinę menu prasčiau nei upeliūkštį, o upeliūkštį – menkiau nei obelį, į kurią įsiropšdavo mano brolis ir sesuo, norėdami patekti į savo kambarius ar iš jų išsmukti. Aš nesiropšdavau, nes negalėjau pasiekti apatinės šakos, užtat būdama maždaug ketverių užlipau į antrą aukštą ir medžio kamienu nusliuogiau žemyn. Susilaužiau raktikaulį, apskritai galėjai užsimušti, pasakė tada mama, kas būtų buvę tiesa, jeigu būčiau nusiritusi nuo laiptų. Bet man beveik pavyko pasiekti pačią apačią, nors šito niekas kažkodėl nepaminėjo. „Ko pasimokei?“ – paklausė tėvas, ir aš tąsyk nežinojau, ką atsakyti, tačiau dabar, žvelgdama atgal, suprantu: mūsų pasiekimai niekada nebus tokie reikšmingi kaip klaidos.

Apytikriai tuo metu susigalvojau sau draugę. Atidaviau jai nenaudojamą savo vardo pusę – Merė, ir įvairius savo asmenybės bruožus, kurie man neatrodė būtini. Mudvi su Mere kartu praleidome daug laiko, kol vieną dieną aš susiruošiau eiti į darželį, ir mama pasakė, kad Merei ten negalima. Tai sukėlė nerimą. Pasijutau taip, lyg man pačiai nebūtų galima eiti į darželį, bent jau ne visai mano asmenybei.

Pasirodė, neklydau: svarbiausia kiekvieno darželinuko užduotis – išsiaiškinti, kuri jo asmenybės dalis pageidaujama, o kuri – ne. Darželyje, cituojant vieną pavyzdį iš daugelio, iš tavęs tikimasi, kad didesnę dienos dalį praleisi tylėdamas, netgi jei tai, ką nori pasakyti, visiems atrodo kur kas įdomiau už viską, ką sako auklėtoja.

– Merė galės pasilikti namie su manimi, – pasiūlė mama.

Tai sukėlė dar daugiau nerimo, o Merė netikėtai pasirodė besanti klastūnė. Mamai Merė nekėlė didelio susižavėjimo, ir ta antipatija buvo esminė Merės žavesio dalis. Staiga pamačiau, kad mamos nuomonė apie Merę taisosi, ir viskas gali pasibaigti tuo, kad Merė mamai pradės patikti labiau negu aš. Taigi, kol būdavau mokykloje, Merė miegodavo drenažo vamzdyje už namo, niekam nekeldama simpatijų, o vieną dieną tiesiog nebegrįžo namo ir, paisant šeimos tradicijos, apie ją daugiau nebuvo kalbama.

Iš sodybos išsikraustėme tą vasarą, kai man sukako penkeri. Ilgainiui miestas ją užgožė ir nuplovė kartu su plėtros banga, dabar toje vietoje – vien akligatviai ir nauji namai, jokių laukų, daržinių ar sodų. O mes persikraustėme į druskinės formos namelį netoli universiteto, tariamai tam, kad tėtis galėtų pėsčiomis eiti į darbą. Būtent tą namą aš ir įsivaizduoju mąstydama apie namus, nors brolis namais laikė ankstesnįjį; išsikraustant jis iškėlė isterišką sceną.

Druskinė turėjo statų stogą, ant kurio man buvo draudžiama lipti, mažą kiemelį ir stokojo laisvų kambarių. Mano miegamasis buvo mergaitiškai rožinis su languotomis užuolaidomis iš universalinės parduotuvės „Sears“, kol vieną dieną senelis Džo, mano tėvo tėvas, perdažė jį mėlynai – tuo metu buvau mokykloje ir manęs niekas neatsiklausė. Rožinės sienos – sapno nė vieno, melsvai nudažytos – parpi iki ryto, – paaiškino jis man, kai bandžiau protestuoti, matyt, klaidingai nutaręs, jog mane galima užčiaupti eilėraštuku.

O dabar buvome trečiajame name: visur akmeninės grindys, aukšti langai, sienose sumontuotas apšvietimas, spintelės stiklinėmis durimis – erdvu, taisyklinga, minimalistiška, jokių ryškių spalvų, vien kakavinė, smėlinė ir dramblio kaulo. Ir vis dar – praėjus trejiems metams po kraustymosi – keistai tuščia, tarytum niekas neketintų čia užsibūti.

Savo akmenėlius atpažinau, bet neatpažinau nei komodos, nei dygsniuoto pilko aksominio lovos užtiesalo, nei paveikslo ant sienos – mėlynos ir juodos makaliūzės, vaizduojančios lelijas ir gulbes, o gal jūržoles ir žuvis, o gal planetas ir kometas. Žeodos čia atrodė svetimos, ir aš spėliojau, ar tik nebus jos išdėliotos mano viešnagės proga, o man išvykus kaipmat sukrautos atgal į dėžę. Akimirką mane pagavo įtarimas, kad visa tai – įmantri apgaulė. Kai tik išvyksiu, tėvai sugrįš į savo tikrąjį namą, tą, kuriame man kambario nėra.

Mama atsisėdo ant lovos, ir aš pasidėjau pieštuką. Tikriausiai buvo koks įvadinis, „apšildantis“ pokalbis, bet aš jo nepamenu. Greičiausiai: „Tavo tėvui skaudu, kai su juo nekalbi. Manai, kad jis to nepastebi, bet tu klysti.“ Šventinė klasika – lygiai kaip Nuostabus gyvenimas, be kurio per šventes irgi retai apsieiname.

Galiausiai mama perėjo prie esmės.

– Mudu su tėčiu kalbėjomės apie senus mano dienoraščius. Svarstėme, ką su jais daryti. Aš vis dar manau, kad jie asmeniški, bet tėtis tikina, kad jų vieta – bibliotekoje. Galbūt reikėtų juos sudėti į rinkinį, kurį paviešinti bus galima tik praėjus 50 metų po mano mirties, nors esu girdėjusi, kad bibliotekos tokių dalykų nemėgsta. Bet galėtume padaryti išimtį šeimos nariams.

Buvau priblokšta. Mama beveik, nors ir ne visai, kalbėjo apie tai, ką mes absoliučiai, visais būdais stengėmės nutylėti. Apie praeitį. Atsakiau jai mechaniškai, garsiai besidaužančia širdimi.

– Mama, daryk su jais, ką tik nori. Tėčio nuomonė neturi reikšmės.

Ji metė į mane nelaimingą žvilgsnį.

– Brangioji, aš neklausiu tavo patarimo. Nusprendžiau atiduoti juos tau. Tavo tėtis, ko gero, teisus sakydamas, jog kuri nors biblioteka juos priimtų, bet manau, kad jis prisimena juos moksliškesnius, negu jie iš tikrųjų yra. Šiaip ar taip, spręsti tau. Galbūt tu jų nenori. Gal dar nesi pasirengusi. Elkis, kaip patinka, prisilankstyk iš jų popierinių kepurių. Pažadu niekada nekamantinėti.

Bandžiau jai atsakyti, bandžiau sugalvoti ką nors, kas pripažintų jos poelgio svarbą, bet neatskleistų temos. Netgi dabar, netgi žvelgiant iš daugelio metų perspektyvos, į galvą neateina joks tinkamas atsakymas. Tikiuosi, kad atsakiau jai ką nors malonaus, ką nors kilniaširdiško, nors vargu.

Pamenu, paskui į svečių kambarį užsuko ir tėvas, nešinas dovanėle – sparnuota fraze, kurią prieš keletą metų buvo radęs laimės sausainėlyje ir išsaugojęs piniginėje, nes, kaip jis teigė, ta frazė neabejotinai buvo skirta man. Nepamiršk, tu visada esi mūsų mintyse.

Būna akimirkų, kai praeitis ir atmintis apsitraukia migla, tarsi tai, kas iš tiesų įvyko, nėra taip reikšminga, kaip tai, kas turėjo įvykti. Migla staiga išsisklaido ir pasirodome mes: mano geri tėvai ir geri jų vaikai, dėkingi vaikai, kurie skambina vien tam, kad pasikalbėtų ir palinkėtų labos nakties su bučkiu, kurie laukia nesulaukia, kada šventėms parvažiuos namo. Suvokiu, kad tokioje šeimoje meilės nebūtina pelnyti ir neįmanoma prarasti. Vieną akimirką tokius mus ir regiu – visus mus. Atkurtus ir sutaisytus. Vėl susibūrusius draugėn. Tviskančius.