Читать книгу Po visų išbandymų - Karen Templeton - Страница 2

Verksnė iš prigimties Eiprilė Ros visada nešiojosi nosinę tam atvejui, jeigu ją netikėtai pravirkdytų per televizorių rodoma kavos reklama. Taip, pastarųjų savaičių susitikimai, didžiuliai remonto darbai ir gyvenimo vertybių perkainojimas gerokai sujaukė emocijas. Tačiau vos sulaikyti ašaras (Eiprilė išsitraukė nosinę iš savo vienintelės tikros dizainerio rankinės ir išsišnypštė mažą ledo kubelio formos nosį) dėl keletoaugalų?

Labiau nei apgailėtina.

Ypač kai pati yra sakiusi: „Kas čia tokio? Nuvažiuoji į medelyną, išsirenki tinkamus medžius, pasisamdai keletą vaikinų, kad sukištų juos į žemę, ir darbas atliktas.“

Nenuostabu, jog pusseserės tik pavartė akis.

Dabar, susisupusi į storą megztinį, vėjui nuo įlankos taršant sodą, ji apsisuko ant jojiko bato kulno ir pro netvarkingai sudėtus moliūgus patraukė link kasos, kurioje sėdintis apsitūlojęs juodaodis su žila barzda tyliai sukikeno.

– Atrodote šiek tiek susinervinusi, – Merilando pakrantei būdinga maniera lėtai tęsdamas žodžius tarė jis ir ta nerūpestinga tartis staiga pažadino vaikystės vasarų prisiminimus. – Ką jau kalbėti apie tai, kad beveik sustirusi. Taigi pirmiausia prašom arčiau krosnelės – nagi, aš luktelėsiu – o tada pasakykite, kuo galiu padėti. Gerai pažįstu šį medelyną. Jei turite klausimų, pirmyn, nedvejokite.

Nuo jo gerumo ir metalinės krosnelės skleidžiamos šilumos Eiprilės akys vėl pritvinko ašarų.

– Turiu apželdinti tris akrus, kuriuose dabar purvynas ir po statybų likusi netvarka, – tarė ji nusimaudama pirštines ir tiesdama sustirusius pirštus prie krosnelės. – Privalau spėti iki gruodžio vidurio, prieš atvykstant mano pirmiesiems svečiams.

Vyras pakėlė antakius.

– Tai tu ta mergaitė, kuri tvarko Rainharto namą?

– Ta pati. – Eiprilė užsikišo už ausies vėjo ištaršytus plaukus ir ištiesė jam kiek sušilusią plaštaką. – Eiprilė Ros.

– Semas Houvelas. Labai malonu, panele. – Semas paspaudė jai plaštaką ir susikryžiavo rankas ant krūtinės, slypinčios po stora languota striuke. – Sakai, trys akrai…

Jų pokalbį nutraukė džiaugsmingas vaiko šūksnis. Semas nusišypsojo ir vos spėjo išeiti iš už prekystalio, kai maža būtybė puolė jam į glėbį. Stipriai apkabinusi Semą mergaitė atšlijo, o Eiprilė, pamačiusi šį raudonskruostį stebuklą ryškiai mėlynomis kojinėmis ir pūsta violetine striuke, neteko žado.

– Tėvelis sakė, kad galėsiu išsirinkti moliūgą Helovinui! – tarė mergaitė ir pasirėmusi pirštinėta ranka į prekystalį nerangiai pakėlė blizgančiu sportiniu bateliu apautą koją. – Aš turiu naujus batus. Matai?

– Tai nepaprasti batai, panele Lile. Ar tėvelis tau juos išrinko?

– Ne, – atsakė mergaitė ir smarkiai papurtė galvą, – išsirinkau pati. Mamai patiks, tiesa?

– Ak. Taip. Neabejoju, kad patiks…

Mergaitė plačiai išsišiepė rodydama pieninius dantukus ir atsigręžusi į Eiprilę pakraipė koją, kad ir ji galėtų įvertinti gražiuosius batus.

– Tėtis sako, kad tai princesės batukai.

Eiprilė nusijuokė.

– Taip ir yra, – pritarė ji ir už nugaros išgirdo nedrąsų kikenimą, o kartu užuodė jaudinantį vyro kvapą, kurį vos įtraukusi į plaučius pasistengė kuo greičiau iškvėpti. Gana aukštas plačių pečių vyras su kvaila veidą slepiančia kepure griebė dukterį į glėbį ir apsimetęs lokiu ėmė čiaumoti palei petį, priversdamas mergaitę kikenti, o Eiprilė pasijuto taip, lyg žemė būtų išslydusi iš po kojų.

Po galais. Po galais, po galais, po galais.

Kairės rankos nykščiu Eiprilė nejučia užčiuopė vestuvinius žiedus ir ėmė juos sukioti, kol į odą įsirėžę deimantai keistai nuramino. Padėjo atgauti pusiausvyrą. Taip, jau būtų metas juos nusimauti. Bet nešiodama šiuos žiedus Eiprilė jautėsi… saugi. Tarsi geriausias, kilniausias vyras, kokį tik pažinojo, ją tebesaugotų, lauktų patogios progos ir drąsintų.

– Panele Ros, – tarė Semas, kai vyras jau buvo išsivadavęs iš mažosios dukrytės rankų ir nusiuntęs ją pasižiūrėti moliūgų. – Štai šis žmogus yra Patrikas Šonesis. O šiai jaunai poniai, – Semas mirktelėjo Eiprilės pusėn, – mirtinai tavęs reikia.

Štai ir nebešalta! Veidą užliejo karščio banga ir ji metė nustebusį žvilgsnį į Semą, o šis, aiškiai mėgaudamasis jos sumišimu, sukikeno.

– Šonesiai turi geriausią apželdinimo įrangą visoje apygardoje.

– Apygardoje, po šimts. – Patrikas atsisuko į Eiprilę ir ji pamatė dar mėlynesnes už jos akis, kurios švietė tarsi lazerio spinduliai iš po plačiakraštės kepurės. Sugavusios Eiprilės žvilgsnį jos nepaaiškinamai apsiblausė. – Visoje Rytų pakrantėje.

Kiek padvejojęs jis atkišo pirštinėtą ranką ir, vos spustelėjęs Eiprilei plaštaką, vėl susigrūdo į striukės kišenę. Paprastos storo audinio striukės. Ne visai švarios. Jis nusuko akis, greičiausiai norėdamas prižiūrėti mažąją mergaitę, kuri rimtu veidu ir labai susikaupusi vaikštinėjo tarp moliūgų, nelyginant priekabi pirkėja naudotų automobilių turguje.

– Taigi, kaip suprantu, ieškote pagalbos?

„Giliai įkvėpk.“

– Matote, maniau, kad tereikia nusipirkti želdinių ir įrankių, o tada pasamdyti ką nors, kas tuos želdinius pasodintų. Bet tik atvykusi čia prisiminiau, jog nesugebu net krapų vazonėlyje užauginti.

Eiprilei pasirodė, jog vyro lūpos sutrūkčiojo.

– Kokio dydžio teritorija?

– Maždaug trys akrai. – Krosnelės šilumą perskrodė dar vienas žvarbus vėjo šuoras ir Eiprilė susisupo į megztinį. Niekada neteko čia lankytis rudenį ir ji nė neįsivaizdavo, koks negailestingas gali būti drėgnas šaltas oras. – Senelės namą ant jūros kranto noriu vėl paversti užeiga, tad aplinka turi būti bent pakenčiama.

Patriko lūpos vėl nežymiai truktelėjo.

– Kalbate apie Rainharto namą?

– Taip. Iš kur…

– Mažas miestelis.

Eiprilę jau pradėjo erzinti, kad jis nuolat žiūri į šalį. Ypač dabar, kai Semo padedama mergaitė renkasi moliūgą ir jai tikrai niekas negresia. Patrikas išsitiesė ir susikryžiavo rankas.

– Turite sąmatą?

– Tiesą sakant, neturiu.

Jųdviejų akys susitiko ir Eiprilė pasijuto lyg ugnis būtų nudeginusi visą kūną. Ir pasiekusi tarpkojį. Taip nederamai, taip karštai…

– Už porą šimtų dolerių? – vėl nukreipęs akis į dukterį paklausė Patrikas. – Už porą tūkstančių?..

– Ak. Taip. Atleiskite, tikrai nežinau. Bet… Dėl pinigų nesirūpinkite.

Eiprilė dar nespėjo iki galo atsipeikėti sužinojusi, kokius turtus jai paliko Kleitonas. Advokatas turėjo tris kartus perskaityti testamentą, kol ji patikėjo. Prie testamento pridėtą laišką ji perskaitė pati.

Viskas dabar priklauso tau, gali naudotis kaip tinkama. Matai, aš irgi ištesėjau pažadą…

– Vis dėlto, – paklausė Patrikas, – jūs manėte susitvarkysianti viena?

Eiprilė nusijuokė.

– Dabar man aišku kaip dieną, kad aš iš viso nieko nemaniau. Na, šiaip ar taip, mane beveik visada galima rasti tuose namuose, tad… galbūt kitą savaitę užsuktumėte pasižiūrėti?

– Peržiūrėsiu dienotvarkę. Žinoma, užsuksiu.

– Puiku. Štai. – Eiprilė pasidėjo ant prekystalio saulės akinius, pirštines, tada ištraukė iš rankinės vizitinę kortelę ir padavė Patrikui. Jis atidžiai perskaitė, tarsi norėdamas įsidėmėti, ir iš kišenės ištraukė savąją.

– O čia mūsų…

– Tėveli! Radau moliūgą!

– Niekur neik, mažute! – šūktelėjo jis ir akimirką Eiprilė pastebėjo, kad vyras nebe toks įsitempęs, bet čia pat jis vėl susikaustė, vengdamas jos akių linktelėjo ir pasišalino.

Keistuolis, pamanė Eiprilė ir užsidėjusi ant pečių kuprinę patraukė prie savo leksuso, apie kurį dar prieš penkerius metus nebūtų galėjusi nė pasvajoti. Vos atsisėdusi prie aptakaus riešutmedžio vairo, prisiminė ant prekystalio palikusi saulės akinius. Štai kodėl, nors dabar galėjo sau leisti, Eiprilė niekada nepirkdavo akinių, kainuojančių daugiau nei dešimt dolerių. Ji visur juos palikdavo.

Kraipydama galvą Eiprilė nuklampojo atgal į medelyną, nuo prekystalio pasiėmė akinius ir – kad tave kur – pirštines, o tada vėl išgirdo skambant mielą Lilės juoką. Smalsumo vedama, prisiartino prie išstatytų moliūgų ir išvydo Patriką: jis erzino dukterį vaidindamas, jog negali apsispręsti, kurį iš dviejų didžiausių moliūgų pirkti. Jis rodė tai į vieną, tai į kitą sakydamas: „Šį. Ne, geriau šį. Ne, vis dėlto šį. Nors geriau pagalvojus, perkame štai šį…“

Laimei, Patrikas buvo nusisukęs, tad Eiprilė galėjo saugiai stebėti tėvo ir dukters žaidimą, kuris guodė ir kartu draskėširdį. Vyras buvo nusiėmęs tą kvailą kepurę, tad buvo matyti tamsūs labai trumpi plaukai…

Staiga jis atsigręžė į Eiprilę, šypsena dingo ir atrodė, kad jo žvilgsnis meta jai iššūkį… Tarp surauktų antakių bolavo lopinėlis šviesios odos, dešinė veido pusė buvo persikreipusi.

O Dieve – Eiprilė žioptelėjo iš nuostabos.

Sutrikusi ir susigėdusi ji išėjo iš medelyno, klupdama pasiekė išgrįstą automobilių aikštelę ir kurį laiką stovėjo atsirėmusi į savo leksusą, mėgindama nuslopinti sukilusį šleikštulį. Ne dėl jo išvaizdos, o dėl…

Viešpatie, ką ji padarė?

Garsiai atsidususi Eiprilė lėtai apsisuko, akys degė nuo žvarbaus vėjo ir ašarų, o mintyse vienas po kito rezgėsi planai, ką gi daryti toliau; ko gero, būtų protingiausia šokti į automobilį ir nuskrieti, sakykime, į Urugvajų. Bet ne… ji negali. Ne tik todėl, kad neturi pasiėmusi paso. Taigi giliai įkvėpusi vėl užsimetė ant peties rankinę ir patraukė atgal į medelyną. Dėl kvailos galvos kenčia kojos.

Ar kaip ten sakoma.

Pamatęs, kad Eiprilė sugrįžo, Semas susijuokė.

– Ką pamiršai šį kartą?

– Turbūt sveiką protą, – sumurmėjo Eiprilė ir ištiesusi kaklą pasižiūrėjo į išrikiuotų moliūgų eilę. – Ar Patrikas dar čia?

– Ką tik išėjo, – atsakė Semas. – Automobilį buvo palikęs kitoje pusėje, – pridūrė pamatęs jos surauktą kaktą.

Eiprilė kažką sumurmėjo.

– Dar ko nors reikia? – paklausė Semas.

„Kito apželdintojo!”

Kadangi būtų tekę aiškinti daugiau, nei Eiprilė norėjo ar galėjo, ji tiesiog papurtė galvą ir grįžo prie automobilio, kur susigūžė nuo bjauraus vėjo ir pasijuto esanti blogiausias žmogus pasaulyje.

Taip, tokios reakcijos jis ir tikėjosi, suirzęs, bet kartu susitaikęs su įprasta jam tapusia padėtimi, pamanė Patrikas. Tačiau tikrai nesitikėjo, kad pats taip reaguos į šią mielą šviesiaplaukę, ir tai buvo nemenkas smūgis jo instinktams, ką jau kalbėti apie kūno dalis žemiau juosmens. Tai, ką pajuto šiai moteriai, erzino, bet nė iš tolo nedvelkė susitaikymu su esama padėtimi.

Jo lūpas iškreipė šypseną primenanti grimasa. Atrodo, jis dar nemiręs. Ar bent jau jo lytinis potraukis. Galbūt kvailas per visą pilvą, bet nemiręs. Tačiau pamatęs, su kokiu pasidygėjimu ji atšoko, suprato, kad trauka, ko gero, ne abipusė. Na, tie brangūs žiedai ant dešiniosios rankos turbūt vis tiek jai neleistų pasiduoti nutrūktgalviškoms mintims.

Patrikas turėjo nuspręsti, ar imtis darbo pačiam, ar perleisti jį tėvui, o galbūt vienam iš brolių. Dievas mato, pagundų jam reikia mažiausiai. Taip pat ir nusivylimų. Antra vertus, ir nuo šios minties jo lūpas vėl iškreipė šypsnys, kodėl atsisakyti puikios progos paerzinti šią mergužėlę? Taip, jis bjaurus kalės vaikas. Na ir kas? Pasaulis knibžda kalės vaikų ir viso pasaulio gražutės Eiprilės Ros turėtų su tuo susitaikyti.

Prie naujos sankryžos, kuri atsirado Sent Merio miesteliui išsiplėtus į pietus, Patrikas sunkiai atgniaužė dešinės rankos pirštus; po ketverius metus trukusios terapijos ir begalės operacijų jie pagaliau ėmė klausyti. Šiaip ar taip, jis bent jau turi ranką…

– Tėveli?

O dukrytė turi tėvą, nors ir surinktą iš gabalėlių Frankenšteino pabaisos ir Kaliausės Dorotės1 mišinį. Jam užgniaužė gerklę, pro užpakalinio vaizdo veidrodėlį žvilgtelėjus į dukrą, dėl kurios vis dar buvo gyvas. Aišku, Patrikas jautė dėkingumą ir daugybei nudegimų specialistų, neuropatologų ir psichologų, kurie pastatė jį ant kojų. Tačiau kai fizinės kančios tapdavo nepakeliamos ir nebesinorėdavo gyventi, jis prisimindavo turįs kūdikį, kuriam yra reikalingas, net jeigu vaiko motina nebenori Patriko matyti, – tik tai jam suteikdavo jėgų ištverti dar vieną dieną. Ir dar vieną. Tada dar vieną…

– Ar galime jau šįvakar išskaptuoti moliūgą?

Patrikas dar sykį žvilgtelėjo į dukterį, kaip visada, vengdamas veidrodėlyje išvysti savo paties atvaizdą.

– Dar ne, mažute, – atsakė jis ir vėl nukreipė žvilgsnį į tiesų tarp laukų vedantį kelią, kur vaizdą retkarčiais paįvairindavo tik vienas kitas medis plikomis šakomis. – Per anksti. Jei moliūgą išskobsime dabar, iki Helovino jis suminkštės ir atrodys nekaip.

– Tai kada?

– Kai pamiegosi penkias naktis. – Patrikas per veidrodėlį nusišypsojo dukteriai. Jai jis buvo tiesiog tėtis. Mergytei nerūpėjo jo išvaizda. Ir jis kiek įmanydamas stengėsi parodyti, kad niekada neketina jos palikti, kaip pasielgė motina. – Galėsi tiek palaukti?

– Gal, – dramatiškas mergaitės atsidusimas jam priminė Natalę, o tada jis prisiminė ir apsimestinai drąsią Natalės veido išraišką, kai jis pagaliau sugrįžo namo – vien tam, kad pamatytų, kaip žlunga santuoka. Po to, kas jau buvo nutikę, jis visai nenustebo. Tačiau buvusios žmonos sprendimas palikti jam vienam globoti dukterį prilygo perkūno trenksmui giedrą dieną.

– Kur važiuojame?

– Atgal pas senelę.

Tyla nežadėjo nieko gero.

– Atleisk, brangute, turiu grįžti į darbą, – pridūrė Patrikas, norėdamas užbėgti už akių neišvengiamam dukters protestui.

Laimei, jis augo septynių vaikų šeimoje, broliai ir seserys gyveno netoliese, todėl prireikus visada atsirasdavo kam prižiūrėti Lilę. Tiesą sakant, vyriausioji sesuo Franė, pati auginanti keturias atžalas, netgi susiginčydavo su motina, kuri prižiūrės vaiką. Jo dukteriai netrūko meilės. Bet pastaraisiais mėnesiais, jei tik Patrikui prireikdavo išvykti, Lilijana tapdavo irzli ir aikštinga. Ypač dėl tų retų buvusios žmonos apsilankymų, kurie, užuot paguodę, tik trikdė mergaitę.

Jis sustojo įvažiuojamame keliuke priešais mažą dviaukštį tėvų namą. Prie priekinių durų juos pasitiko besišypsanti Keitė Ohern Šonesi, kaip visada, šaltuoju metų laiku apsitempusi šiltomis blauzdinėmis, vilkinti žvejo megztinį ir avinti veltinius, ir suėmusi smulkiomis rankomis įsinešė anūkę vidun. Nors kirpčiukuose ir į uodegą surištuose plaukuose driekėsi sidabro gijos, o spindinčių mėlynų akių kampučiuose buvo matyti raukšlelės, jo motina vis dar priminė ugningąją juodaplaukę, kurią pirmąkart pamatęs tolimų giminaičių vestuvėse prieš keturiasdešimt metų Džozefas Šonesis neteko amo. Patriko motinos išvaizda nebuvo įspūdinga, bet karštas būdas atpirko visus trūkumus. O veriantis žvilgsnis priversdavo pravirkti ne vieną suaugusį vyrą.

– Eik pasisveikinti su seneliu, – paragino Keitė ir pakštelėjusi anūkę į garbanas pastatė ją ant grindų. – Jis virtuvėje.

Tada ji pažvelgė į Patriką tokiu pat dalykišku žvilgsniu, kokį jis išvydo vos nubudęs iš dirbtinai sukeltos komos SanAntonijauskaro ligoninėje. Jei motinos širdyje ir būta nerimo ar baimės, jų ji atsikratė sužeistąjį gabenančiam lėktuvui nė nespėjus atsiplėšti nuo Landštūlio2 žemės.

– Išviriau daržovių sriubos. Nori?

– Žinoma.

Patrikas, jausdamasis it urvą rausiantis kurmis, siauru kilimais nuklotu koridoriumi nusekė paskui motiną į virtuvę, plačiais pečiais stengdamasis neužkliūti už rusvų sienų, nukabinėtų mokyklos laikų nuotraukomis, vestuvių portretais ir keturių dešimtmečių senumo kūdikių fotografijomis.

Kaip ir daugelis pastatų Sent Merio įlankoje, tėvų namas buvo statytas tais laikais, kai žmonės, kaip ir jų poreikiai, buvo mažesni. Neįtikėtina, kaip tėvai sugebėjo šioje kvadratinėje dėžutėje užauginti septynis vaikus; o tai, kad jie niekada nematė reikalo pasiieškoti didesnio ir geresnio būsto, buvo gyvas įrodymas, jog šiuose namuose laikomasi „džiaukis tuo, ką turi“ požiūrio, kuris kartu su mamos verdama daržovių sriuba, buvo prievarta sumaitintas ir vaikams.

Vis dėlto seni baldai ir močiutės nertos lovatiesės derėjo su plokščiaekraniais televizoriais, mobiliojo ryšio telefonais ir naujausiais nešiojamaisiais kompiuteriais. Patriko tėvai nebuvo luditai3. Tačiau dėl polinkio naujoves derinti su senienomis bėgant metams mažas namas virto iš atsitiktinių detalių sudėliotu jų gyvenimų koliažu.

Kartu tai buvo senasis gyvenimas, namai, vėl priglaudę Patriką ir padėję atgauti jėgas, teikę saugumą ir ramybę, kurių iškankintam vyrui reikėjo kur kas labiau nei losjono, kasdien tepamo ant odos, kad ši liktų elastinga.

Džo Šonesis pažvelgė pro akinius tamsiais rėmeliais, kuriuos buvo užsimaukšlinęs ant vanagiškos nosies; po languotais flaneliniais marškiniais pūpsojo vis dar raumeningi pečiai. Užuojautos nebuvo ne tik motinos, bet ir tėvo akyse. Taip pat ir balse. Bent jau dabar. Broliai pasakojo Patrikui, kad išgirdęs apie nelaimę tėvas pasišalino į pašto ženklo dydžio kiemelį už namo ir ten verkė kaip kūdikis.

Jei sužinotų buvęs sekamas, senis visus juos kaipmat pakabintų už kiaušų.

Pasodinta ant paaukštintos kėdutės, kuri metų metus buvo nepajudinamas virtuvės rakandas, putliais piršteliais spausdama šaukštą Lilijana jau srėbė daržovienę. Senelės prašoma, ji valgo. Jo tikrai neklausytų.

Su palengvėjimu atsidusęs Patrikas klestelėjo šalia dukters prie subraižyto medinio stalo, per tiek metų atlaikiusio ne vienas grumtynes alkūnėmis. Saulės šviesa užliejo švarų kambarį, nuauksino klevo spinteles, šveistas tiek kartų, jog vargiai galėtum prisiminti jų pirminę apdailą, išryškino nuo neatmenamų laikų toje pačioje vietoje stovintį lipdukais nuklijuotų dėžučių rinkinį. Netgi maždaug prieš dešimt metų darytas remontas – pakeisti laminuoti stalviršiai, paklotas naujas linoleumas vietoj pirmykščio sueižėjusio – menkai pakeitė įprastą skurdžią, bet patogią aplinką.

Iš marškinių kišenės Patrikas išsitraukė Eiprilės kortelę ir padavė tėvui.

– Viliojantis pasiūlymas.

– Tikrai? – Džo atitraukė kortelę tiek, kad įžiūrėtų užrašą. Atrodo, metas įsigyti naujus akinius. – Kur?

– Senajame Rainharto name.

Tėvas metė skvarbų žvilgsnį į Patriką.

– Jį kas nors nusipirko?

– Jo anūkė nusprendė ten vėl įrengti užeigą. Mus suvedė Semas.

Suraukęs antakius tėvas grąžino kortelę, o tada, atsilaužęs gabalą naminės duonos, išdažė dubens dugne likusį sultinį.

– Kiek žinau, Amelija Rainhart buvo visiškai apleidusi namą. Stebiuosi, kad anūkės tiesiog neatsikrato ta lūšna…

– Ten šventėme mudviejų vestuves, – įsiterpė motina ir, padėjusi Patrikui dubenį sriubos ir dvi storas riekes duonos, atsisėdo priešais sūnų. – Tais laikais ta užeiga klestėjo.

– Mudu taip pat klestėjome, – sukikeno tėvas.

Patrikas susiraukė.

– Vestuvės vyko toje užeigoje?

Motina sušėrė jam suglamžytu virtuviniu rankšluosčiu.

– Išeidamas užmesk akį į vestuvių nuotraukas ant sienos ir jose pamatysi Rainharto namą. Daug metų jis priklausė Amelijos vyro giminėms, kurie, vos pasibaigus karui, ten įkūrė užeigą. Kurį laiką verslas sekėsi puikiai. Tačiau mirus vyrui Amelija liovėsi priiminėti svečius. Apsilankydavo tik trys jos anūkės, kurios kiek-vieną vasarą…

– Ar jau galiu eiti žaisti?

Ištiesusi ranką per stalą motina nušluostė Lilei sriuba ištepliotą veidą ir paragino bėgti į lauką. Palaukusi, kol svetainėje pasigirs iš plastikinio kibiro ant grindų pilamų žaislų tarškėjimas, moteris kalbėjo toliau:

– Senutė buvo keistoka, kitaip nepasakysi. Sklido gandai, kad ji beveik nebendrauja su savo trimis dukterimis, netgi su ta, kuri gyveno čia pat įlankoje. Tačiau anūkes mylėjo. – Keitė atsilošė ir suraukė žilstelėjusius antakius. Vėl sutarškėjo žaislai. – Viena iš jų mokėsi tavo klasėje, ar ne?

– Taip, Melanija, – atsakė Patrikas šaukštu kabindamas sriubą, kurioje morkų ir bulvių buvo daugiau nei sultinio. – Kurį laiką kartu mokėmės. Bet greitai ji su motina išsikėlė kitur.

– Taip…

– Manai, kad ji kalbėjo rimtai? – įsiterpė tėvas, kuriam aiškiai buvo pabodęs nereikšmingas pokalbis.

– Kodėl gi ne?

– Kol atstatys tą lūženą, bankrutuos.

– Nujaučiu, jog pinigų ji nestokoja, – atsakė Patrikas, priversdamas tėvą kilstelėti antakius. – Daugmaž leido tai suprasti. Ar rastum laiko šią savaitę?

– Aš? Kam tau prireikė manęs?

Per tuos ne visus metus, dirbdamas apželdintoju, Patrikas daug išmoko, bet tebebuvo naujokas. Verslas priklausė tėvui.

– Atrodo, bus nemažai darbo. Žinoma, aš galiu suprojektuoti sodą, bet niekas geriau už tave neįvertins išlaidų ir laiko sąnaudų. Be to, tu keli pasitikėjimą…

– Kalbi niekus ir pats tai žinai.

– Tu nekeli pasitikėjimo?

Tėvas piktai pažiūrėjo.

– Ne, ne tai.

– Nenorėjau palikti tavęs nuošalyje, – tarė Patrikas ir vėl nudyrė akis į sriubą.

– Tam yra mobilieji telefonai…

– Pamenu, kokios gražutės buvo Amelijos anūkėlės. – Motina paėmė nuo stalo Lilijanos dubenėlį ir puodelį. – Ar iš tos, apsigyvenusios netoliese, išaugo bent jau pusėtina moteris?

– Dėl Dievo meilės, Keite. – Tėvas sunkiai atsiduso.

– Ką tokio pasakiau? Dievaži, tik bandau palaikyti pokalbį! Tai tu verti berniuką vieną imtis darbo.

Įsimetęs dar vieną kąsnį Patrikas kramtė leisdamas jiems pyktis. Padėk Dieve, kaip juodu stengiasi, kad jis grįžtų į senas vėžes, susirastų protingą merginą, kuri vertintų jį už praeities nuopelnus, kaip atkakliai nesusitaiko su jo išvaizda, kuri tik trukdo siekti jų numatyto jam tikslo. Gaila, bet jis neketina klausyti gero tėvų patarimo. Daug kartų rizikavo ir skausmingai nusivylė – to pakaks visam gyvenimui. Pernelyg ilgai tuščiai mėgino sau ir kitiems įrodyti, jog gyvenimas nepasikeitė, kol galop susitaikė su mintimi, kad nuo šiol viskas bus kitaip.

Priėmus permainas užliejo savita ramybė, po truputį ėmė slūgti kaltė ir savigaila, atsitraukė naktimis kankinę košmarai, kurių jis manė niekada neatsikratysiąs. Kai vieną rytą suvokė ramiai išmiegojęs visą naktį, Patrikas apsiverkė iš laimės. Taigi, velniai griebtų, jis nė už ką neatsisakys šios taip sunkiai įgytos ramybės. Ne tik dėl savęs, bet ir dėl dukters – ji nusipelno, kad bent vienas iš tėvų gebėtų susidoroti su gyvenimo iššūkiais. Abiem kojomis tvirtai stovėtų ant žemės, užuot svaičiojęs, kaip būtų, jei to nebūtų nutikę.

O gal…

Suskambo Patriko mobilusis telefonas. Jis išsitraukė jį iš marškinių kišenės, susiraukė pamatęs nepažįstamą numerį ir priglaudė prie ausies.

– Patrikas Šonesis…

– Pone Šonesi, čia Eiprilė Ros.

Patriko skrandis susigniaužė; jos pietietiškas akcentas skambėjo dar ryškiau, nei jis atsiminė – tas malonus, padūmavęs pietų dvelksmas, grasinantis pavergti jam širdį.

Jis nenorėjo, kad tėvai klausytųsi pokalbio. Pakilęs nuo stalo Patrikas išėjo iš virtuvės ir nužingsniavo koridoriumi.

– Panele Ros, kuo galiu padėti?

– Ar galėtumėte užsukti rytoj iš ryto? Man toptelėjo, kad jau spalio pabaiga ir reikėtų pradėti kuo greičiau. Kaip manote?

Eiprilės širdis šokinėjo tarsi išgąsdintas triušis, taip niekada anksčiau nebuvo nutikę. Įdomu.

– Rytojus puikiai tinka. Apie devintą?

– Nuostabu. Lauksime jūsų devintą.

„Lauksime.“

Baigęs pokalbį Patrikas užėjo į užgriozdotą tėvų svetainę, kurioje priešais plytų židinį sėdėjo Lilė ir kalbino nutriušusias lėles. Įėjus tėvui mergaitė plačiai nusišypsojo ir Patriko širdį užliejo džiaugsmas. Dieve, kaip jis myli šį vaiką. Dėl dukters prisivers vėl šypsotis. Ir juoktis. Vertinti tai, ką gero duoda gyvenimas, ir nė artyn neprisileisti blogio. Jis mėgins būti geras pavyzdys, toks, koks jam buvo tėvai. Pritūpęs priešais delnais suėmė dukters galvą.

– Turiu eiti, Čepsiuk4.Apkabinsi tėtį?

Mergaitė pašoko ir apsivijo Patrikui kaklą.

– Klausysi senelės, sutarta?

Lilei atšlijus, tamsiose jos akyse šmėstelėjo liūdesys, bet ji linktelėjo ir teištarė:

– Gerai.

Patrikas šūktelėjo atsisveikindamas su tėvais, tada nelydimas išėjo pro priekines duris ir, lediniam vėjui gairinant persodintos veido odos lopus, nuskubėjo į šalia namo paliktą sunkvežimį. Tokio susijaudinimo, kokį jam kėlė mintis, jog vėl susitiks Eiprilę Ros, Patrikas jau labai seniai nebuvo patyręs. Tačiau perėjus tokį pragarą? Neverta sielotis dėl trupučio aistros. Juolab kad iš to nieko neišeis. Ji ištekėjusi ir visa kita.

Ir ačiū Dievui.