Читать книгу Tinkama žmona - Kat Cantrell - Страница 1

Leo Reinoldsas svarstė, kad būtų gerai susituokti su savo administratore. Gyventi taptų daug paprasčiau.

Bėda ta, kad ji jau ištekėjusi ir beveik dvigubai už jį vyresnė. Be to, moterys ilgai neužsibūdavo, kai išsiaiškindavo, kad jis nuolat dirba po šimtą valandų per savaitę. „Reinoldso turto valdymo“ šuolis į didžiuosius rizikos kapitalo vandenis kainavo brangiai – jis tapo vienišas.

– Išgelbėjote man gyvybę, ponia Gordon.

Leo dėkingai nusišypsojo ir atsilošė kėdėje.

Nešiojamasis kompiuteris niekaip nesusisiekė su spausdintuvu, ir svarbūs dokumentai įstrigo spausdinami. Pasirašytas kopijas, kurias jis dabar jau turėjo rankose, reikėjo pristatyti greičiau nei per valandą „Gareto inžinerijai“ kitoje Dalaso pusėje.

– Pasiūlymo spausdinimą vargiai pavadinčiau gyvybės išgelbėjimu. – Ponia Gordon pabrėžtinai žvilgtelėjo į laikrodį. – Jau vėlu ir šiandien penktadienis. Nusiveskite Dženą į tą naują restoraną Viktorijos parke ir leiskite man sutvarkyti pasiūlymą. Atsikvėpkit nors kartą. Jums tai būtų į naudą.

Liūdesio šešėlis švystelėjo ir dingo, ir Leo susiraukė.

– Su Džena išsiskyrėme. Ji jau susitikinėja su kitu.

Gal naujieji santykiai suteiks jai daugiau laimės. Ji nusipelnė vyro, kuris apipils dėmesiu ir susižavėjimu. Apmaudu, kad jis negalėjo šiai moteriai suteikti to, ko ji nori, bet būtų tikrai neteisinga Dženai įskiepyti viltį, kad jis kada nors galėtų tapti vyru, kuris atsiduos visa širdimi.

– Žinoma, taip ir turėjo atsitikti. Juk Džena jūsų niekad nematydavo. – Ponia Gordon sukryžiavo rankas ir iš aukšto nužvelgė Leo. – Tai su kuo dabar eisite į muziejaus iškilmes?

Leo suaimanavo. Visai išlėkė iš galvos, bet praleisti renginio negalėjo. Naujasis muziejus vaikams Dalaso menų kvartale pavadintas jo vardu, nes jis paaukojo pinigų statybai.

– Juk jūs laisva kitą šeštadienį?

Ponia Gordon sukikeno, lyg Leo būtų pašmaikštavęs.

– Vieną dieną, kai mane pakviesite, tikrai pasakysiu „taip“. Tai bus juoko. Jei Dženos nebėra, susiraskit kitą sau į porą. Panašu, kad jų aplink knibždėte knibžda.

Taip, apie jį nuolat sukiojosi moterys, kurios troško su juo susidėti. Ar bent taip jos galvodavo, kol suvokdavo, kad jų netenkina tas menkas rodomas dėmesys. Ilgai laukti nereikėdavo.

Pilve susimetė keista tuštuma, kurią pastaruoju metu patirdavo vis dažniau. Leo nekreipdavo į ją dėmesio – tai tik dėl padidėjusio noro sučiupti tą nepagaunamą sėkmę už uodegos. Bet dabar, kai tai pajuto kalbai pasisukus apie asmeninį gyvenimą, jau nebuvo toks tikras.

– Nepakenčiu pasimatymų. – Ir kalbų apie nieką. Tas pažindinimosi periodas eikvodavo laiką ir energiją, kurios nesinorėjo švaistyti veltui. „Reinoldso turto valdymas“ pirmoje vietoje. Visuomet.

– Todėl, kad nedažnai į juos vaikštot.

Ir prasidėjo – tai mėgstamiausia jos tema. Ponia Gordon nepavargdavo jo graužti dėl to, kad jis neturi nuolatinės moters savo gyvenime.

– Ar kalbėjotės su motina?

– Tiesą sakant, pietavome antradienį. Ji perduoda linkėjimų.

Ponia Gordon kilstelėjo antakį ir iškart privertė pajusti kaltę; Leo buvo įsitikinęs, kad ji to ir siekia. Jis suprato. Privalo paskambinti motinai. Ir susitikinėti su tinkama moterimi.

Bėda ta, kad jis ne tik nepakentė pasimatymų, bet dažnai į juos ir neateidavo, taip nuvildamas moteris, kurios nusipelnė geresnio. Bet jam patikdavo draugija ir, na, juk jis vyras – seksas irgi geras dalykas. Kodėl iš dangaus nenukrenta tobula moteris, kad jis galėtų susitelkti į darbą?

– Jau vėlu, – Leo pabandė pakeisti temą. – Kodėl jums nėjus namo, o pasiūlymą Garetui nuvežčiau aš pats?

Jis turėjo nuvažiuoti į „Gareto inžineriją“ iki penkių ir oficialiai pareikšti pageidavimą su jais dirbti.

Styvas Džobsas buvo mobiliųjų telefonų dievas, o Tomis Garetas – vidaus degimo variklių. Ar bent jau bus, kai tik gaus finansavimą. Garetas išrado revoliucinį būdą sumažinti degalų sunaudojimą standartinio automobilio variklyje, ir Leo tikėjosi, kad Garetas išsirinks jų rizikos kapitalo įmonę. Partnerystė abiem užtikrintų nemažas ilgalaikes pajamas, ir Leo galėtų daryti, ką moka geriausiai, – neoficialiai pasinaudotų šiokiais tokiais ryšiais.

Jei Leo laimėtų sandorį.

Ne, ne jei, o kai.

Leo nenurims, kol jo įmonė nepasieks to malonaus saugumo taško, kuriame ilgaamžiškumas tampa nebe klausimu, o teiginiu. Jis dar neuždirbo pirmo milijono. Net aštuonženklio skaičiaus, nes visas pelnas būdavo investuojamas, o tai atsipirks tik ateityje. Tad ilsėtis nėra kada.

– Jei taip bijote moterų ir degate noru nusidirbti negyvai, žinoma – prašom. – Ponia Gordon mielai atsikratė darbo. – Šįryt į jūsų automobilį įpyliau benzino. Nepakenktų, jei kartais užmestumėt akį į daviklius.

– Ačiū. Jūs man per gera. Beje, – Leo įsiterpė, kai ponia Gordon trūktelėjo savo rankinę iš stalčiaus, – sumaniau namie surengti vakarienę ir pavaišinti Tomį Garetą. Jei labai gražiai paprašyčiau, ar suorganizuotumėt?

– Ne mano darbas būti jūsų laikina žmona.

Ponia Gordon sučiaupė lūpas, o tai reiškė, kad ji turi pasakyti kai ką daugiau, bet nežino, kaip išdėstyti taktiškai. Per aštuonerius metus, kai ji dirba įmonėje, šitą žvilgsnį jis matė dažnai.

Šyptelėjęs Leo tarė:

– Žinoma, kad ne. Tai neįeina į jūsų pareigas.

Ne visai tiesa. Kai plaukai užaugdavo per ilgi, ponia Gordon sutardavo dėl apsilankymo pas kirpėją. Motinos gimtadienis – ponia Gordon išrinkdavo dovaną. Prašymas surengti vakarienę buvo kažkur ties riba, bet, sprendžiant iš sučiauptų ponios Gordon lūpų, toji riba pavirto į kalną.

Ponia Gordon išjungė nakčiai savo kompiuterį.

– Na, kas nors kitas galėtų imtis šių pareigų.

– Kas? Pavyzdžiui, renginių organizatorius?

Gal jam reikėtų nusisamdyti gabų profesionalą, kuris, aišku, visų socialinių pareigų neatliks. Tačiau vis geriau nei nieko.

– Pavyzdžiui, mergina. Arba koks kitas žmogus, kuris vis dar bus šalia jūsų už šešių savaičių. Nusisamdykite žmoną, – linktelėjo ji. – Jums reikia geros moters, kad pasirūpintų jumis už biuro ribų. Paprašykite, kad ji žvilgtelėtų į degalų rodmenis. Ji galėtų užkalbėti Garetui dantis ir sutvarkyti jūsų gyvenimą. Pašildytų naktį.

Ponia Gordon pavinguriavo antakiais, bet Leo beveik nebekreipė dėmesio.

Nusisamdyti žmoną.

Ar išvis tai įmanoma? Sprendimas pernelyg tobulas.

Jis neturėjo laiko – ar noro – ieškoti moters, kol galiausiai ras patinkančią, bet nesitikinčią gauti daug dėmesio. „Reinoldso turto valdymas“ pats nesusitvarkys. Darbuotojai ir parteriai nuo jo priklausomi.

Žmona nepaliktų jo iš anksto nepranešusi. Tai būtų saugu.

Leo turėtų nuolatinę partnerę, kuri išblaškytų kartais kylantį tuštumos jausmą ir nesikėsintų į jo turtą ir ryšius. Jie abu iš pat pradžių žinotų, ko tikėtis – stabilumo. Ji nesijaustų nuskriausta suvokusi, kad Leo nejuokavo sakydamas, kad šimtu procentų atsiduoda įmonei, o jai nieko nebelieka.

Viskas arba nieko. Atsidavimas buvo Leo silpnoji vieta. Kai jis ko nors imdavosi, atiduodavo viską ir dar daugiau. Jis anksti suvokė, kad ši savybė paveldėta, ir vengė daryti tas pačias klaidas, kaip ir jo tėvas.

Jis susipažino su Karmen, mergina privertė suvokti tikrąsias jo silpnybės gelmes ir kaip lengvai manija gali tapti centriniu jo gyvenimo dalyku. Leo pabandė į šoną nustumti viską, išskyrus tikslą, ir tai tapo savaime suprantamu dalyku.

Meilė arba sėkmė. Jo asmenybė nepaliko vietos abiem dalykams. Išsikrapštęs iš varguomenės kvartalo, nenorėjo rizikuoti ateitimi.

Jei turėtų supratingą žmoną, darbas ir asmeninis gyvenimas būtų atskirti. O geriausia – Leo niekada nebereikėtų taukšti apie nieką su naujai sutiktomis moterimis arba patirti tą aštrią kaltę atšaukiant dar vieną pasimatymą.

Leo užsimetė kostiuminį švarką ir pats nuvežė pasiūlymą Gareto darbuotojams į mažytį biurą miesto centre. Jis tuoj nebebus toks mažas. Investuotojai plūste plūdo susipažinti su Gareto technologija. Kai tik paviešins žinią, įmonės vertė neįtikėtinai šaus į viršų.

Leo mirtinai reikėjo laimėti sandorį su Tomiu Garetu, o vakarienė būtų puiki proga pagerinti tas galimybes. Žmona pasirūpintų smulkmenomis, o jis Garetui netrukdomas pasakotų, kuo „Reinoldso turto valdymas“ pranašesnis už kitus. Jo pasiūlymas Garetui galios dar kelias savaites. Jis turi pakankamai laiko susirasti žmoną.

Grįžęs į tamsų biurą, Leo atsisėdo prie nešiojamojo kompiuterio. Per penkiolika minučių paieškos sistema „Google“ pažėrė krūvą atsakymų į klausimą, kaip nusisamdyti žmoną. Jis atmetė įvairiausias valymo ir administratorių paslaugas, kelias neskoningas eskorto reklamas, kol galiausiai rado sprendimą.

Piršlybų paslauga.

Taip. Žinoma. Kai pradėjo paieškas, ne visai tai turėjo galvoje. Tiesą sakant, nė nenutuokė, ką galėtų rasti. Bet atsakymas intrigavo. Leo manė, kad vieną dieną susituoks, kai tik galės sau leisti energiją paaukoti santykiams. Bet štai jam jau trisdešimt penkeri, o „Reinoldso turto valdymas“ vis dar užkariavęs visą jo dėmesį. Nuolat.

Jis spoksojo į agentūros „EA International“ logotipą. Tinklalapis sukurtas profesionaliai ir skoningai, žemiški atspalviai ir klasikinis šriftas. O svarbiausia – ši piršlybų specialistė aptarnavo išskirtinius klientus, žadėjo diskretiškumą ir pinigų grąžinimo garantiją. Garantija glostė Leo širdį.

Šūkis sakė viską: „Mes padėsime jums rasti tą vienintelę.“

Tikėkimės, „ta vienintelė“ atitiks visus Leo reikalavimus. „EA International“ atliks atranką, apklausas, patikrins praeitį ir atmes kandidates, kurios ieško kokio nors mistinio ryšio. Meilė sąskaitų neapmoka, o Leo neleis, kad galia nusisuktų nuo jo šeimos taip, kaip padarė jo paties tėvas.

Tai tiesiog puiku. Piršlybų specialistė padarys viską, kad tik rastų Leo žmoną. Tokią, kuri niekada nenuvils. Jam tereikėjo paskambinti.

Kai šitai bus atlikta, jis galės grįžti prie darbo.

Daniela Vait apie savo vestuves svajojo nuo tada, kai pirmą kartą spalvotomis kreidelėmis išpiešė kvietimus į ceremoniją, kurioje apdriskusio velvetinio jaunikio vaidmenį atliko ponas Lepečkojis, o ji pati buvo pasakiška nuotaka, įsisukusi į purvinas paklodes. Kada nors ji dėvės nuostabią ploniausių nėrinių suknelę ir avės sidabrinius aukštakulnius. Svečiams bus išsiuntinėti storo popieriaus kvietimai su vaškinio popieriaus įdėklu, jiems patieks triaukštį prancūzišką vanilinį tortą, puoštą kreminėmis gėlėmis.

O geriausia – bažnyčios priekyje jos lauks gražus, švelniai besišypsantis jaunikis. Vėliau tą vakarą jos gyvenimo meilė išsiveš ją į romantišką medaus mėnesį kokioje nors egzotiškoje ir kvapą gniaužiančioje šalyje. Jų santuoka bus paremta didžiule aistra ir neblėstančia meile.

Denė nė neįsivaizdavo, kad galiausiai atėjus jos tikrųjų vestuvių dienai jaunikio ji nė nebus regėjusi. Ar kad per kelias minutes ji bus sutuokta su Leo Reinoldsu piršlybų specialistės namų svetainėje šiauriniame Dalase, o svečių tebus tik saujelė.

– Ką manai, mama?

Džiugiai šypsodamasi motinai dideliame veidrodyje Denė pasitaisė trijų ketvirčių ilgio rankoves. Dažniausiai Denei patikdavo įvairiausi apdarai, bet ši paprasta nebalintos drobės spalvos suknia bus jos vestuvinė suknelė, ir ji norėjo ją dievinti. Tačiau drabužis jai nepatiko. Bet ji pasirūpins, kad atrodytų kuo puikiausiai, kaip ir visada.

Sudėtinga „EA International“ kompiuterinė programa supiršo ją su verslininku Leo Reinoldsu, kuris tikėjosi žmonos su tam tikromis savybėmis – kuri rengtųsi, elgtųsi ir gyventų pagal tam tikras taisykles. Piršlybų specialistė pastarąjį mėnesį intensyviai Denę mokė, kad ji tiksliai tiktų tam vaidmeniui.

Denės motina smarkiai užsikosėjo, prisidėjusi ranką prie krūtinės, tarsi bandydama vien tik valia išvalyti randuotą audinį iš plaučių.

– Tu nuostabi, mažute, – tarė ji atsigavusi. – Tikrų tikriausia žmona. Taip didžiuojuosi tuo, ko pasiekei.

Taip, tikrai buvo sunku įrašyti savo vardą į duomenų bazę. Denė prikando liežuvį. Ji nebebuvo akiplėša. Šiaip ar taip, niekas nesuprasdavo jos juokelių.

Du garsūs bilstelėjimai į duris, ir Denės širdis nusmuko į užkulnius. Į kambarį įšoko Eliza Arundel, Denės geroji krištamotė ir piršlybų specialistė.

– O, Dene. Nuostabi.

Denė droviai nusišypsojo. Reikėjo įdėti daug darbo, kad taptų drovi.

– Dėkoju.

– Juk ne aš išrinkau šią suknelę, – linktelėjo Eliza. – Pati išsirinkai. Ji puikiai tinka lieknai tavo figūrai. Nesutikau žmogaus, kuris taip natūraliai išsirinktų stilių ir modelį.

– Pasirinkau ją, nes nemoku puoštis.

Denė susiraukė. Ar ji kalba pernelyg atvirai? Nedėkingai? Štai kokia bėda, kai bandai tapti aukštuomenės dama – niekas nepavyksta natūraliai.

Denei į veidą įsmigo kritiškas Elizos žvilgsnis, ir ji į komentarą numojo ranka su dailiu manikiūru.

– Tu be priekaištų. Leo išgrius iš kojų.

O tuomet vėl pagreitėjo pulsas.

Iš veidrodžio į ją žiūrėjo siluetas, beveik nepažįstamas, tačiau su jos tamsiai rudais plaukais ir migdolo spalvos akimis. Ar Leo patiks įmantri šukuosena? Tiesi laikysena? Mirtinai išsigandusi moteris nebalintos drobės spalvos suknele? O gal jam nepatinka brunetės?

Ji paprasčiausiai kvaila. Žinoma, Leo matė jos nuotrauką, o ji – jo. Dukart jiedu kalbėjo telefonu. Pokalbiai buvo malonūs, ir jie išsiaiškino kelis svarbius vedybinius reikalus: intymiems santykiams jie leis išsirutulioti su laiku. Susitarė dėl šito punkto, nes Leo nemanė perkąs „paslaugų mainus“ ir tikėjosi kada nors susilaukti vaikų.

Nei vienas, nei kitas neturėjo iliuzijų dėl šios santuokos tikslo – abipusė nuolatinė nauda iki pat galo.

Tad kodėl ji taip nervinasi dėl šios sutartinės santuokos?

Motina ranka paglostė Denei plaukus.

– Greitai būsi ponia Reinolds, ir svajonės išsipildys. Iki gyvenimo galo būsi saugi ir turėsi draugiją, kokios aš niekad neturėjau.

Smarkus kosulys pertraukė jausmingą tiradą, ir Denės galvoje sutiksėjo laikrodis. Motiną žudo plaučių fibrozė.

Denė tuokėsi su Leo, kad ją išgelbėtų.

Ir ji niekada nepamirš, ką yra jam skolinga. Ir ką yra skolinga Elizai.

Mama teisi. Denė svajojo tapti žmona ir motina, o dabar jai suteikta tokia galimybė. Santuoka iš išskaičiavimo suteiks saugumo ir jai, ir mamai. Ji tikrai neturėjo preteksto liūdėti ir tikėti, kad saugumas negali būti paremtas meile.

Gal meilė atsiras ilgainiui kartu su intymiais reikalais. Ji to tikėjosi.

Paslaptingai šypsodamasi Eliza plačiau atvėrė duris.

– Leo laukia priešais židinį. Štai puokštė. Paprasta ir skoninga, orchidėjos ir rožės, kaip ir prašei.

Sugriebusi gėles Denė vos neapsiverkė.

– Ji nuostabi. Viskas tiesiog nuostabu. Negaliu tinkamai atsidėkoti.

Denė vis dar negalėjo patikėti, kad Eliza išrinko būtent ją šiai „EA International“ piršlybų programai. Kai ji pabandė užsiregistruoti, žingsnis atrodė abejotinas, tačiau kito pasirinkimo neturėjo. Motinai reikėjo brangios ilgalaikės priežiūros, kurios abi sau leisti negalėjo, tad Denė tenkino visus motinos poreikius: vežiojo pas gydytojus, gamino valgį, tvarkėsi. Tėvas paliko jas dar prieš Denei gimstant, tad jos buvo dviese nuo pat pradžių.

Gaila, bet darbdaviai retai duodavo tiek laisvo laiko, kiek reikėjo Denei. Atleista iš trečio darbo iš eilės Denė pasijuto gana gilioje duobėje. Ji bergždžiai ieškojo darbo iš namų arba lanksčiu grafiku. Valandų valandas prasėdėjusi prie bibliotekos kompiuterio, ji jau ruošėsi pasiduoti, bet pastebėjo „EA International“ reklamą.

„Ar kada nors svajojote apie kitokią karjerą?“ Kaip ji galėjo nepaspausti paveiksliuko su nuotaka?

„EA International“ į drąsią, naujovišką mokymo programą kvietė įsitraukti moteris, turinčias gerų organizacinių gebėjimų, geresnio gyvenimo troškimą ir norą tapti „moterimi po vyro sparneliu“.

Kas gali turėti geresnių organizacinių gebėjimų nei žmogus, besirūpinantis nuolat sergančia motina? Neturėdama ko prarasti Denė išsiuntė duomenis apie save ir – tik pamanykit – sulaukė skambučio.

Likimas lėmė, kad „EA International“ įsikūrusi Dalase, kuriame Denė ir gyveno.

Eliza nublizgino Denės asmenybę iki švytėjimo ir suporavo su vyru, kuriam reikėjo elegantiškos, aukštuomenei tinkamos žmonos. Mainais į Leo namų ūkio tvarkymą ir vakarėlių rengimą Denė galėjo be jokių finansinių rūpesčių pasirūpinti motina.

Sutartinė santuoka atrodė nedidelė kaina.

– Tu viena iš geriausių mano mokinių. – Eliza įteikė Denei puokštę ir pataisė porą žiedų. – Spėju, kad tai bus ir vienos iš mano sėkmingiausių piršlybų. Tu ir Leo tobulai tinkate kartu.

Denės skrandis apsivertė. Ji vylėsi, kad Leo jai patiks. Norėjo mėgautis santuoka. Ar jis patrauklus? O ką, jei ne? Gal intymūs reikalai taip niekada ir neprasidės? Gal ji turėjo pareikalauti pirma susitikti gyvai, o ne susitarti žodžiu?

Tai beveik nesvarbu. Trauka čia nebuvo itin svarbi, tačiau, žinoma, šilti jausmai galiausiai turės atsirasti, kad ir kaip tas vyras atrodo.

Įkišusi nosį į vestuvinę puokštę, Denė įkvėpė saldaus gėlių kvapo.

– Mūsų panašūs tikslai ir abu suvokiame šios sąjungos praktinę pusę. Tikiuosi, būsime labai laimingi.

Leo turėjo daugybę pinigų. Ji būtų laiminga turėdama bent pusę. Ją gąsdino didžiuliai turtai, bet Eliza tikino, kad ji kuo puikiausiai susitvarkys. Be to, Denė užimsianti jo gyvenime reikšmingą vietą, o galiausiai galėtų tapti jo vaikų motina. Per mokymus paaiškėjo, kad moterys, esančios po vyrų sparneliu, triūsia taip pat sunkiai, kaip ir kituose darbuose.

– Tu ir būsi laiminga. – Eliza suėmė Denės papuošalo sagtelę ir trūktelėjo aukščiau prie sprando. Ant grandinėlės kabantis širdies formos pakabutis buvo Elizos dovana, kai Denė sutiko tekėti už Leo. – Mano kompiuterinė programa niekada neklysta.

Denės motina įsiterpė į pokalbį:

– Tai geriausia sąjunga, kokia tik gali būti, tokia, kuri truks amžinai, nes paremta darna, o ne jausmais. Tai viskas, ko Denė pageidauja iš santuokos.

Denė prisiversdama linktelėjo, nors knietėjo paprieštarauti, ir tik trumpai pagalvojo apie Robą. Ji taip buvo dėl jo pakvaišusi.

Tik pažiūrėkit, kokia dėl to tapo – sudaužyta širdimi ir pasiryžusi sutramdyti savo būdą, kad daugiau joks vyras jos nepavadintų užsispyrusia ir tiesmuka.

Ji neleis sau susimauti šį kartą. Jos motinai tai reikštų galą.

– Taip, – pritarė Denė. – Saugumas ir bendrystė. Ko daugiau norėti?

Pasakos – tik pasakojimai, kaip bėdos išsprendžiamos stebuklais, pilni įsimylėjusių žmonių, kurių santykiai niekaip neištverdavo laiko išbandymų. Tikrame gyvenime moterys turi aukotis, Denė tai ir darė.

Neleidusi sau grimzti gilyn į melancholiją ir apmąstymus, ji išžingsniavo pro kambario, kuriame įvyko jos atsivertimas, duris pasitikti likimo tikėdamasi, kad ji su Leo bent rūpinsis vienas kitu. Jei bus kas nors daugiau – puiku. Priims tai kaip premiją.

Motina ir Eliza nusekė paskui. Denė stabtelėjo plačių laiptų viršuje ir apžvelgė vaizdą apačioje.

Kad praskaidrintų nuotaiką, Eliza pamerkė gėlių abipus židinio atbrailos. Denės širdis suspurdėjo dėl tokio moters, kuri tapo jos drauge, rūpestingumo. Kambario gale stovėjo fotografas, pasiruošęs įamžinti reikšmingas akimirkas, o priešais židinį laukė žilaplaukis Elizos rekomenduotas pastorius.

Jam iš dešinės stovėjo Leo Reinoldsas. Jos būsimas sutuoktinis.

Vyras pažvelgė viršun, ir jų akys susitiko.

Denės pečius suvirpino kažkoks sukrėtimas. Vyras atrodė lygiai taip pat, kaip ir nuotraukoje, bet gyvai –

ohoho. Tiesūs tamsūs plaukai siekė apykaklę, brangus puikiai pasiūtas kostiumas išryškino raumeningą kūną, kuriuo Leo akivaizdžiai rūpinosi. Klasikiniai švelnūs bruožai sukūrė dailų veidą, kuris galėtų padėti išparduoti visą bet kokio vyrų mados žurnalo tiražą. Gal labiau Ešlio nei Reto tipažas, o tai ganėtinai padoru, nes savo vidinę Skarletę O‘Harą ji ištrėmė kuo giliau.

Leo atrodė malonus, toks, kuris padėtų senutei nunešti pirkinius iki automobilio. Denė vos neprunkštelėjo. Jei Leo Reinoldsas apskritai kada nors yra buvęs maisto prekių parduotuvėje, ji suvalgys savo puokštę. Jis užimtas žmogus, o tai jai palanku, nes kitaip jam nereikėtų žmonos.

Nebe pirmą kartą Denė pasvarstė, kodėl jis kreipėsi į piršlybų specialistę. Jis atrodė puikiai, buvo turtingas ir iškalbingas. Tinkamų moterų eilė turėtų vinguriuoti per kelis kvartalus.

Akis įsmeigusi į Leo ji nusileido laiptais lengvai, kaip buvo išmokusi – daugybę kartų treniravosi su dešimties centimetrų aukštakulniais ir šiandien nė nekluptelėjo, nors situacija rimta. Mažais žingsneliais prisiartino prie Leo. Su kaulo spalvos aukštakulniais ji buvo beveik Leo ūgio.

Denė įdėmiai stebėjo jo išraišką, o jis darė tą patį. Ką pasakyti vyrui, už kurio tuoj ištekėsi, bet kurį matai pirmą kartą gyvai? Labas. Kaip smagu su tavimi susipažinti.

Ji vos isteriškai nesukikeno. Nekokia pradžia.

– Labas.

Na, regis, tai gana saugus pasisveikinimas.

– Labas, – atsakė Leo ir nusišypsojęs sukėlė jai malonų, šiltą jausmą krūtinėje.

Iš arti jis atrodė patikimas ir galingas, galįs vienoje rankoje nulaikyti kūdikį, o kita sustabdyti automobilio vagį. Nuo tos minties kilo dar šiltesnis jausmas ir nuslinko žemyn pilvu. Teoriškai ji žinojo, kad Leo suteiks saugumą. Bet tikrovė buvo daug… tikresnė. Ir jaudinanti.

Jie pasisuko į priekį. Iš jaudulio Denės keliai sustingo, ir ji bandė atpalaiduoti juos neatkreipdama dėmesio. Jei pargrius per vestuvių ceremoniją, Eliza jai niekada neatleis.

– Pradėkime.

Pastorius raukšlėtomis rankomis pakėlė Bibliją ir pradėjo skaityti įžadus, kuriuos Leo pasiūlė išsirinkti pačiai Denei.

Skriejantys iš pastoriaus lūpų žodžiai skambėjo visai kitaip, nei ji galvojo. Laimėje ir nelaimėje, turte ir skurde. Šiuo atveju jie nieko nereiškė, bent ne taip, kaip daugeliui porų. Tokie įžadai skirti sunkiomis santuokos akimirkomis atsiminti, kodėl ir kaip užgimė meilė.

Akies krašteliu Denė bandė pažvelgti į Leo – kažin kaip jis jaučiasi? Staiga ji užsimanė, kad jie būtų pasikalbėję daugiau ir geriau pažinę vienas kitą.

Tai atrodė nebūtina. Eliza nebūtų leidusi jai susituokti su blogu žmogumi. Jos atranka kruopšti ir nepriekaištinga, sutapo visi keturiasdešimt septyni ir jos, ir Leo asmenybės profilio punktai. Svarbu, kad jis – ne nusikaltėlis ir ne smurtautojas, tik kažin ar geras jo humoras ir ar jis mėgsta ilgas istorines dramas?

– Ar sutinkate būti Leo teisėta žmona? – paklausė pastorius.

Denė krenkštelėjo:

– Taip.

Drebančia ranka ji užmovė neįmantrų platinos žiedą Leo ant piršto. Ar bent bandė. Sunkiai sekėsi užmauti jį per sąnarį, ir kai, norėdamas padėti, jis palietė jos delną, ji žvilgtelėjo viršun ir pamatė mėlynas jo akis.

Tas pats keistas virpulys, patirtas laiptų viršuje, vėl supurtė jos pečius. Tai buvo ne nerimas, o stipresnis jausmas, tarsi ji būtų išvydusi pažįstamą žmogų, tik negalėtų atsiminti, kas jis.

Ji atsipeikėjo. Nervai. Ir viskas.

Leo pakartojo ramiu ir tvirtu balsu:

– Taip.

Nes jis nė kiek nesijaudino. Kodėl turėtų, kai iš jo sklinda tas vyriškas pasitikėjimas savimi?

Platinos žiedas, kurį jis užmovė Denei ant piršto, buvo toks pat, kaip ir jo, ir žibėjo nuo svetainės lempų. Ji žiūrėjo nustebusi dėl svorio, kokį suteikė toks paprastas žiedas.

Skyrybos – ne išeitis.

Jie abu su Leo savo profiliuose nurodė, kad tvirtai tiki pagarbiu įsipareigojimu, ir tai pirmas dalykas, kurį jie aptarė telefonu. Leo buvo pernelyg dosnus ikivedybinėje sutartyje, ir ji atsisakė tekėti, kol dokumentas nebus pakeistas – visi būsimi vaikai būtų aprūpinti, o ji negautų nieko. Jos manymu, tai geriausias būdas parodyti savo žodžių rimtumą.

Leo buvo saugumo, o ne pinigų garantas. O mainais į tą saugumą ji būsianti žmona, kurios šiam vyrui reikia.

Ši santuoka buvo ilgalaikis jų bėdų sprendimas, o ne meilės sąjunga. Jai šitai tiko. Leo jos niekada nepaliks taip, kaip padarė jos tėvas, ir jai niekada nereikės jaudintis, ar jo meilė neišblės, jei ji susimaus.

Pastorius tradiciniais žodžiais pareiškė, kad trumpa ceremonija baigta:

– Galite pabučiuoti nuotaką.

Ak, kodėl ji prašė šios dalies? Bus taip keista. Bet juk tai jos vestuvės. Negi ji neturėtų gauti savo vyro bučinio? Bučinio, kuris užtvirtins jų sandorį.

Leo neįskaitoma veido išraiška pasisuko į ją. Vyrui artėjant, ji užsimerkė. Lūpos susilietė.

Ir liko susilietusios žavią akimirką, o jos pilve siautė jaudulio taifūnas. Gal tarp jų kils kas nors daugiau nei tik prisirišimas, ir tai nėra tokia menka galimybė, kaip ji manė.

Leo atsitraukė tarsi palaižęs citrinos griežinėlį ir žengė į šoną.

Pirmas bučinys. Koks… nuviliančiai trumpas ir slepiantis galimą ugnelę, kuria nebuvo laiko pasimėgauti. Ar Leo jos nepajuto? Akivaizdu, kad ne.

Motina ir Eliza suplojo rankomis ir pripuolusios sveikino ją ir Leo.

Denė gurktelėjo. Ko ji tikėjosi – kad Leo stebuklingai iš verslininko pavirs žaviuoju princu? Elizos kompiuterinė programa suporavo ją su tinkamiausiu vyru, kuris pasirūpins ja ir jos motina ir elgsis su Dene gerai. Ji turėtų būti laiminga, kad jiedu turės pilnatvę teikiančią partnerystę.

Ji neturėtų galvoti, kaip Leo būtų galėjęs ją pabučiuoti, jei jie būtų susitikę kitomis aplinkybėmis. Jei jie būtų susituokę iš meilės, o per ceremoniją jis būtų pažvelgęs į ją aistringu žvilgsniu, sakančiu, kad jau nebegali sulaukti medaus mėnesio.

Denė neturėtų leistis į tokius apmąstymus, bet mintis įstrigo – kaip atrodytų ramios mėlynos vyro akys, jei degtų iš aistros?