Читать книгу Antras šansas - Kat Cantrell - Страница 1

Saulei nusileidus tris ketvirčius, Finas pasuko sraigtasparnį link kranto. Jo pamaina artėjo į pabaigą ir jis, kaip visuomet, neatsispyrė pagundai nusileisti žemiau, leisti galingiems sraigto gūsiams suvirpinti mėlyną Viduržemio jūros paviršių.

Netoliese, išgąsdintas oro sūkurių, pakilo garnys ir gracingai nusklendė tolyn. Finas negalėjo nustoti žavėtis vaizdais iš piloto kabinos, juto, jog jam niekuomet nepabos saugoti nedidelės šalies, kurią vadino namais, krantus.

Vos sraigtasparniui nutūpus ant X ženklu pažymėtos aikštelės, Finas išjungė variklį ir nesulaukęs, kol Dofino sraigtas visiškai sustos, iššoko lauk. Staiga netoliese išvydo rimtai nusiteikusį tėvo vairuotoją ir iškart sumojo laukiantį neišvengiamą karališkąjį vizitą.

– Atvykai pakritikuoti mano nusileidimo, Džeimsai? – šyptelėjo Finas. Vargu – sraigtasparnių valdymo srityje jam neprilygo niekas.

– Prince Alenai. – Džeimsas gindamasis linktelėjo galva ir pasakė: – Jūsų tėvas nori su jumis pasikalbėti. Aš jus nuvešiu.

Finas pavartė akis, protestuodamas prieš tokį ceremoningą Džeimso toną, ir linktelėjo.

– Ar turiu laiko persirengti?

Finas ne pirmą kartą būtų stojęs priešais karalių su savo Delamero pakrantės patrulio uniforma, tačiau jis ją vilkėjo jau geras dešimt valandų ir kelnės vis dar buvo šlapios po trumpo kontakto su Viduržemio jūra, gelbstint savo jėgų neįvertinusį plaukiką.

Jis saugojo tėvo valdomos šalies žmones, o skraidydamas matydavo kvapą gniaužiančią panoramą: spindinčią jūrą, tolimoje boluojančius kalnus ir uolingas saleles. Princas mėgo savo darbą, tad nesibodėjo, jei retkarčiais tekdavo vilkėti sumirkusius drabužius.

Tačiau tik ne besiklausant karališkosios paskaitos.

Džeimsas mostelėjo automobilio link.

– Manau, būtų geriausia, jei vyktumėte tuoj pat.

Kvietimas nebuvo netikėtas – jį paskatino tam tikra nuotrauka, kurioje Finas gėrė Jägermeister trauktinę nuo žavingos blondinės pilvo, arba kaltinimai korupcija, mesti keliems jo bėgiojimo bičiuliams.

Vienas tinklaraštininkas kartą pajuokavo, jog tikrasis Fino titulas turėtų skambėti taip: Alenas Finėjas, Montanės skandalų dvaro princas. Karaliaus tai neprajuokino, tad jis pasistengė atremti nemalonią spaudos žinutę ir sutramdyti sūnų žinia apie artėjančias jo vestuves.

Tačiau nieko neįvyko. Galbūt, viskas pajudėtų pirmyn, jei karalius pats pasiūlytų nuotaką.

Finas stabtelėjo. Gal jo tėvas išties kažką surado? Jis vylėsi priešingai – kuo ilgiau pavyks atidėlioti santuoką, tuo geriau.

Bet jo gyvenimas priklausė jo tėvui, tad, kad ir kas nutiktų, jis su tuo susitaikys kaip visuomet.

Buvo tik vienas būdas sužinoti, ar netrukus turės visiems pranešti savo būsimos žmonos vardą.

Finas leidosi įsodinamas į tėvo svečių automobilį ir pabandė nusiraminti. Netrukus Delamero pakrantės sargybos administracinio pastato vaizdą ėmė keisti Fino gimtinės peizažai.

Atostogų sezonas akivaizdžiai prasidėjo: palei krantinę išsidėstę kioskeliai pardavinėjo viską nuo brangių kremų nuo saulės iki greitai tiesiog gatvėje nupaišytų karikatūrų, visur vaikštinėjo už rankų susikibusios poros, o po parką vežimėlius stumdė jaunos mamos.

Pasaulyje nebuvo gražesnės vietos, ir Finas kasdien dėkojo Dievui galėdamas ne tik čia gyventi, bet ir tarnauti jos žmonėms. Tai buvo jo pareiga, kurios ėmėsi su didžiausiu malonumu.

Netrukus automobilis įsuko pro didingus vartus į Fino vaikystės rūmų kiemą, iš kurių jis paskubėjo išsikraustyti vos mamai leidus. Vyras suprato, kad, likęs juose gyventi, tik trukdytų karaliui su karaliene, vėliau princui broliui Aleksandrui ir princesei jo žmonai Portijai.

Finas buvo taip toli eilėje į sostą, kad net nematė karūnos. Tai jo nė kiek nejaudino. Dažniausiai.

Po įspūdingas rūmų žemes zujo darbininkai, puoselėjantys įspūdingą keturių aukštų parką aplink centrinį fontaną su karaliaus Etjeno Pirmojo, prieš du šimtus metų atskyrusio Delamerą nuo Prancūzijos, statula.

Finą pasitiko dar vienas rimto veido tarnas ir palydėjo į karaliaus ne valstybės reikalų kabinetą. Tai reiškė jokių formalumų, be kurių princas galėjo kasdien apsieiti.

Finui įėjus, karalius pakėlė galvą nuo keturių šimtų metų senumo darbo stalo, buvusio Jungtinių Valstijų prezidento dovanos. Finas labiau vertino geriamas dovanas, ypač su kamščiu.

Šyptelėjęs tėvas atsistojo ir mostelėjo link brokatu trauktos sofos.

– Ačiū, kad atėjai. Ir atleisk už tokį skubų iškvietimą.

– Nieko tokio, šiandien neturėjau jokių planų. Kas nutiko?

Finas pasinaudojo tėvo kvietimu ir prisėdo ant sofos krašto.

Karalius Lorantas sukryžiavo rankas ant krūtinės ir pažvelgė į sūnų.

– Turime surasti tau žmoną.

Ir kaip aš atspėjau?

Finas pasimuistė, ieškodamas patogesnės pozos.

– Juk sakiau, kad būsiu patenkintas tavo pasirinkimu.

Melas – jis toleruotų tėvo pasirinkimą.

Puiku, jei Finas ir jo sužadėtinė susidraugautų, kaip jo tėvai, tačiau iš suplanuotų vedybų buvo galima tikėtis visko. Finas ir pats nenorėjo jokios meilės, ypač po to, kas nutiko jam vieną kartą nusprendus atsiduoti jausmams.

Prieš akis jam stojo Džuljetos veidas, įrėmintas šilkinių rudų plaukų. Šimtas blondinių su šimtu gėrimų nepadėtų ištrinti prisiminimų apie moterį, kuri jį išdavė ir viešai pažemino. Jis tai jau išbandė.

– Puiku, – tarė karalius. – Nusprendžiau pabandyti naują galimybę. Piršlės paslaugas.

– Ką?

– Su manimi susisiekė piršlė iš Amerikos ir pasiūlė išbandyti jos paslaugas. Jei rezultatas tau nepatiks, tai nieko nekainuos.

Finas užuodė kažką įtartino.

– Tikiu, kad pinigai mums – ne problema. Kodėl sutikai pabandyti?

Ar tai dar vienas bandymas prispausti jį po padu? Ar karalius sumokėjo piršlei, kad ši surastų lengvai kontroliuojamą nuotaką?

– Toji piršlė supažindino Stafordą Volkerį su jo žmona. Pasitikiu jo rekomendacija ir nebūčiau svarstęs jos pasiūlymo, jei ji nebūtų paminėjusi Volkerio vardo. – Tėvas atsiduso ir išvargusia ranka patrynė tarpuakį. – Sūnau, noriu, kad būtum laimingas. Man patiko, kaip piršlė apibūdino savo atrankos procesą. Tau reikia ypatingos poros, kuri atsvertų visą blogą spaudos srautą. Piršlė prižadėjo rasti tau tobulą moterį. Todėl ir sutikau.

Kaltė atpalaidavo įsitempusius Fino pečius.

– Atleisk, buvai man toks kantrus. Norėčiau…

Finas žiojosi sakyti, kaip norėtų suprasti, kas vertė jį nuolat ieškoti bėdos, tačiau atsakymą žinojo – jos akys buvo žolės žalumo, oda spindėte spindėjo, o netolerantiškumas buvo begalinis.

Galbūt tai piršlei pavyks surasti Džuljetos pakaitalą. Galbūt.

– Aš tą piršlę Elizą Arundel jau patikrinau, bet siūlau ir pačiam pasižvalgyti. Jei ši mintis tau ne prie širdies, nesutik, bet man iki šiol prastai sekėsi rasti tau tinkamą nuotaką, – pagaliau karalius pirmą kartą šyptelėjo. – Kandidačių tikrai netrūksta, tačiau niekas nesugeba tavęs sutramdyti.

Finas irgi nusišypsojo.

– Bent jau dėl vieno dalyko abu sutariame.

Finas buvo savo tėvo kopija – abu turėjo dideles širdis, abu buvo ryškios asmenybės bei pasižymėjo nenumaldomu pareigos jausmu. Jie mylėjo Delamerą ir visus jo žmones, kuriems tarnavo.

Tėvas savo meilę reiškė gracingai, tačiau Finas mėgo ją demonstruoti viešai, o fotografai – tai fiksuoti, bet tose nuotraukose niekuomet neatsispindėjo sudužusi širdis, vertusi princą ieškoti bet kokio vaisto skausmui numalšinti.

Finas tai suprato ir tikrai nesibaidė minties apie vedybas, ypač jei jos išgelbėtų jį nuo neigiamo žiniasklaidos dėmesio. Dar geriau, jei jis tą moterį mylėtų. Jis mielai gyventų ir susilauktų vaikų su kuo nors, kas jam pažadėtų duoti tai, ko jis taip troško, – galimybę būti paprastu vyru, o ne princu, nors tik kelias valandas.

Tikimybė, kad piršlei pavyks iš kepurės ištraukti vardą moters, kuri tai sugebėtų… na, Finas verčiau pastatytų tūkstantį ant raudonos spalvos žetono.

– Pasikalbėsiu su ponia Arundel. – Finas buvo skolingas savo tėvui ramybę, o Kuronės dvarui – gerą vardą tarptautinėje spaudoje, net jei tai reiškė vedybas su pripiršta nuotaka.

Karaliaus akyse suspindo palengvėjimas, o Fino sąžinę užgulė dvigubas kaltės jausmas. Tėvas mylėjo jį ir linkėjo jam kuo geriausio. Kodėl Finas nesugebėjo elgtis tinkamai, kaip jo brolis? Aleksandras visuomet žinojo, kad vieną dieną taps karaliumi, tad nuolat elgėsi nepriekaištingai ir nė karto neprivertė tėvų susirūpinti.

Finas, kita vertus, buvo atsarginis paveldėtojas. Nereikalingas. Linksmybių princas.

Palanki santuoka būtų pirmas Karūnai naudingas Fino poelgis, kurį jis visuomet atidėliojo, tačiau tėvui ėmė trūkti kantrybės.

– Ji norėtų, kad susitiktum su ja Dalase, Teksase, – tarė karalius. – Kiek įmanoma greičiau.

Dalasas. Niekuomet ten nebuvo. Blogiausiu atveju parsiveš autentišką kaubojaus skrybėlę.

Finas mintyse pertvarkė savaitgalio planus, panašu, jog teks praleisti porą labdaros puotų ir naujo klubo atidarymą Sen Tropeze.

– Rytoj dirbu, bet esu laisvas poryt.

Tėvas uždėjo delną Finui ant peties.

– Manau, tai geras pasirinkimas.

Jaunas vyras patraukė pečiais.

– Pamatysim. Kas blogo gali nutikti?

Vos ištaręs šiuos žodžius pasigailėjo – skandalai sekiojo jį kaip šešėlis. Džuljetos išdavystė buvo pirmasis, tačiau tikrai ne paskutinis, tiesiog skaudžiausias įvykis.

Ji taip jį įskaudino, nes Finas ją mylėjo, o ji jo – ne. Jei būtų mylėjusi, nebūtų protestavusi prieš visas jo vertybes: tėvą, kariuomenę, visą valdymo struktūrą, kuriai jis buvo ištikimai atsidavęs.

Kaip ironiška – du dalykai, kurie taip jį žavėjo, buvo Džuljetos aistra ir įsipareigojimas šeimai. Be jų ta moteris būtų neįdomi ir blanki, be jų nebūtų buvę ir protesto.

Tai nesvarbu, nes ji sunaikino visus jausmus, išskyrus pyktį. Pykčio Finas turėjo sukaupęs daug.

Jis atsisveikino su tėvu ir leidosi Džeimso nuvežamas prie jo Lamborghini Aventador, vis dar stovinčio prie pakrantės apsaugos tarnybos būstinės. Visą Fino gyvenimą buvo galima apibūdinti kaip dviašmenį kardą – nesvarbu, kuria puse kirsi, būsi sužeistas. Atrodė, jog jo likimas buvo būti vyru arba princu, tačiau niekuomet abiem iš karto.

Vis dėlto viduje ruseno mažytė viltis, kad piršlė jį išgelbės.

Džuljeta Viljera niekuomet nesuprato amerikiečių polinkio į lengvus pokalbius – jie tokie nuobodūs.

Ji nebuvo didelė gausių puotų gerbėja, tad norėdama išvengti dar vieno pokalbio apie kvailą žaidimą, kurį amerikiečiai vadino futbolu, ji prisispaudė dar arčiau sienos. Ši maloniai šildė nugarą ir slėpė apnuogintą Džuljetos kūną nuo veriančių žvilgsnių.

Kodėl niekas neperspėjo, jog stiliaus transformacija nepaliečia vidaus? Visas tas makiažas ir suknelės nepavertė Džuljetos moterimi, kuri mėgo lūpdažius. Ar vakarėlius.

Ją čia pasilikti vertė pareiga Elizai Arundel ir jos piršlybų bei stiliaus pokyčių agentūrai, kuri priėmė ją, pabėgusią iš Delamero ir ieškančią, kas numalšintų Fino išdavystės sukeltą skausmą.

Gal Eliza nepastebės, jei Džuljeta tyliai išsmuks pro duris ir grįš į piršlės namus Aptauno rajone, Dalase, kur buvo apsistojusi iki susiras amerikietį vyrą? Namai stovėjo vos už kelių kilometrų, o Džuljeta buvo pakankamai įgudusi vaikščioti šiais siaubingai nepatogiais aukštakulniais.

Tačiau Eliza jau brovėsi artyn rimta veido išraiška.

Per vėlu.

– Linksmai leidi laiką? – paklausė piršlė, jos tamsių plaukų kupetai siūbuojant pagal energingą muzikos ritmą.

– Fantastiškai.

Eliza pajuto sarkazmo gaidelę ir šyptelėjo.

– Tau į naudą pabūti viešuose renginiuose, ypač šitaip dailiai apsirengus. Pakviečiau tave čia, kad pasipraktikuotum, tad gana ramstyti sienas.

Priminimas privertė Džuljetą įsitempti. Ji pataisė žalios figūrą išryškinančios suknelės, kurią rekomendavo nauja draugė Denė Reinolds, liemenį.

– Nieko nenusimanau apie futbolą, – išskyrus tai, kad jos būsimasis amerikietis vyras būtinai juo domėsis. Panašu, jog Džuljetai teks perprasti suvaidinto susidomėjimo meną. – Tad bandau pratintis prie vienatvės.

Eliza nusijuokė.

– Pašok su kuo nors – nereikės kalbėtis.

Džuljeta papurtė galvą. Ji šoko tik su Finu, ir šį vakarą nebuvo pasiruošusi nutraukti šios tradicijos.

Finas.

Širdį pervėrė aštrus skausmas, kurio nenumalšino nė persikėlimas per Atlantą.

Jis sudraskė jos sielą prieš metus, tad ar dar ne laikas sveikti? Džuljeta beviltiškai troško pradėti galvoti apie jį kaip apie eilinį buvusį draugą, kurį prisiminė maloniai, tačiau šaltai.

Vis dėlto žinia apie artėjančias jo vestuves privertė ją pabėgti iš Delamero į Dalasą Teksase. Ačiū Dievui, kad tąkart odontologo kabinete vartydama žurnalą pastebėjo „EA International“ agentūros pavadinimą, kuris ir pasufleravo, kur keliauti.

– Nematau prasmės šokti su šiais vyrais.

Džuljeta nematė prasmės klijuotis dirbtinius nagus ar dažytis lūpas, tačiau negalėjo ginčytis su Eliza dėl jos piršlybų būdo.

– Nė vienas jų man netiks, – tęsė toliau. – Be to, jiems terūpi sportas. Ar daugiau pelnytų taškų pamaitins alkstančius vaikus? Ištaisys neteisybes? Ne. Tai kvaila.

Džuljeta padarė grimasą, bet prisiminė, jog nebegali to daryti. Tiesą pasakius, negalėjo ir per daug kalbėti, nes jos amerikietis vyras ieško rafinuotos žmonos, kuri sugebėtų įsimaišyti į visuomenės grietinėlę, ne tokios, kuri vengia savininkiškumo ir paviršutiniškumo. Ir Dalaso kaubojų.

Ir kaip ji galės visą likusį gyvenimą šitiek apsimetinėti?

Panašiai, kaip žadėjo apsimetinėti, jog jai neskauda širdies praradus mylimą vyrą, jaunesnįjį broliuką ir gyvenimą Delamere.

Viskas buvo įmanoma su nauju vyru, su kuriuo gyventų Jungtinėse Valstijose, kuo toliau nuo Fino vestuvių su kita moterimi.

Eliza nusijuokė ir papurtė galvą:

– Ne, ne, nesispyriok, pasakyk, kaip iš tikrųjų jautiesi. Visgi išgelbėsiu tave nuo tolimesnės įtampos – jau radau tau porą.

Džuljeta sustingo. Pagaliau. Tai, dėl ko atvyko į Ameriką.

Koks tas jos būsimasis vyras? Ar jam patinka plaukioti, buriuoti ir vaikščioti paplūdimiu? Ar jis nebus nusiteikęs prieš jos šeimos vizitus? Ar jo graži šypsena ir ar jis daug juokiasi?

Svarbiausia, ar ji sugebės jį pamilti ir užpildyti tą Fino formos ertmę širdyje?

Net Elizai prižadėjus surasti gerą vyrą, buvo rizikinga tikėtis, jog jis atstos Finą.

Būtų pakakę ir kandidato, kuris būtų šaunus.

Džuljeta nurijo staiga burnoje atsiradusį nemalonų skonį.

– Ilgai netruko – vos vakar baigiau atsakinėti į anketos klausimus.

Eliza gūžtelėjo pečiais ir atsisuko veidu į salę, draugiškai kumštelėdama Džuljetą.

– Kartais, įvedus naują profilį į duomenų bazę, programa neranda tinkamos poros ir tenka laukti, kol atsiras naujų klientų, tačiau taviškė anketa pasirodė kaipmat.

Džuljeta norėjo sužinoti jo vardą ir, tuo pačiu, nerti po pirmu pasitaikiusiu stalu.

Ką ji čia veikė? Elizos klientai vyrai ieškojo tokios moters, kuri rengtų vakarėlius, bendrautų su jų draugais, įdėmiai klausytųsi jų nuobodžių istorijų apie verslo sujungimus, mokesčius ir futbolą – tai tikrai ne jos pasaulis.

Ji norėjo grįžti namo.

Tuomet pagalvojo, kaip dažnai gyvendama Delamere ji matytų Fino sraigtasparnį danguje ar eilinę jo, kerpančio kaspiną per naujos mokyklos atidarymą, nuotrauką laikraštyje.

Nuotraukoje užfiksuota, kaip būsima tos mokyklos mokinė pribėgo prie princo ir apsikabino jo koją. Finas pasilenkė pabučiuoti jos skruostą ir presto – akimirka amžiams užfiksuota šimtų mobiliųjų telefonų ir paparacų.

Šitoks švelnaus ir žavingo princo charakterio bruožas kaskart sujaudindavo Džuljetą. Kadaise ji taip mylėjo tą gerą garbingą vyrą, tačiau jam netikėtai stojus į savo tėvo pusę, ji suprato, jog visas jo gerąsias savybes nusveria nenumaldomas užsispyrimas ir nenoras pripažinti klydus.

Delameras buvo kupinas priminimų apie jos brolio Bernardo mirtį.

Bet koks vyras – geriau nei tai.

– Kas, jei man nepatiks kompiuterio parinktas vyras? – paklausė Džuljeta žinodama, jog Elizos programa atsižvelgė į visas jos sąlygas.

– Jei nepatiks, surasime kitą, nors tai gali užtrukti. Kad ir kaip būtų… – Eliza trumpam uždelsė. – Tikiuosi, kad suteiksi jam galimybę, nes jis tobulai tau tinka. Man neteko matyti labiau derančios poros. Net Leo ir Denė taip nesutapo, nors dabar jų santuoka pavyzdinė.

Džuljeta linktelėjo. Denė ir Leo Reinoldsai išties buvo viena iš labiausiai įsimylėjusių porų pasaulyje, nors susitiko ir susituokė užsiregistravę „EA International“. Tad jei Eliza teigė, jog šis vyras – tinkamiausia pora, kam abejoti?

– Pakviečiau tave į vakarėlį turėdama slaptą motyvą, – prisipažino piršlė. – Tavo pora netrukus irgi pasirodys. Pamaniau, jums bus lengviau susitikti neutralioje aplinkoje.

Jos pora. Taip greitai.

Džuljeta tikėjosi prieš pirmąjį susitikimą šiek tiek apie tą vyrą sužinoti. Ji nevalingai palietė susegtus plaukus – bent jau sutiks jį atrodydama nepriekaištingai.

Nepamiršk kvėpuoti. Bernardas būtų norėjęs matyti ją laimingą ir toliau gyvenančią savo gyvenimą. Mintyse šmėkštelėjusi brolio šypsena suteikė jai jėgų.

Džuljeta pastebėjo sujudimą minioje, žmonės tiesė kaklus, šnibždėjosi ir linksėjo įėjimo link.

– Kas vyksta? – paklausė ji.

Eliza sumurmėjo nelabai gražų žodį.

– Tikėjausi daugiau laiko viskam paaiškinti. Tai tavo pora. – Ji atsikrenkštė. – Jis ankstyvas. Mano galva, tai puiki savybė, kurių jam tikrai netrūksta. Nemanai?

Jei viskas vyko pagal planą, į pokylį ką tik įžengė jos būsimas vyras.

Džuljetos širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi.

– Žinoma, bet kodėl man atrodo, kad stengiesi mane įtikinti? Ar jis turi dvi galvas?

– Tavo porai surasti ėmiausi kiek netradicinių priemonių. – Eliza prikando lūpą ir palietė Džuljetos ranką. – Tikiuosi, kad tai įvertinsi. Tai buvo testas, pamaniau, jei kompiuteris jūsų nesuves, nieko nesakysiu ir surasiu judviem kitas poras.

– Ką tai reiškia? Ką tu padarei?

Eliza vos šyptelėjo, miniai užstojus vaizdą prie įėjimo.

– Tu tiek apie jį kalbėjai, supratau, kas dedasi tavo širdyje. Kaip tikra piršlė, privalėjau leisti jums pabandyti dar kartą.

Džuljeta pajuto pirmą nerimo bangą.

– Apie ką kalbėjau?

– Princą Aleną. Finą. – Eliza linktelėjo minios prie durų link. – Jis – tavo pora.

– Dieve mano, Eliza! – Džuljeta apsikabino liemenį, tačiau tai nesustabdė viduje užvirusios jausmų audros. Vilties. Nepasitikėjimo. Nenumaldomo pykčio. – Susisiekei su Finu nieko man nesakiusi? O, Dieve!

Finas buvo čia, šioje salėje.

Jis – mano pora.

Ne tylus, futbolą mėgstantis amerikietis verslininkas, turėjęs pagydyti Fino sužeistą Džuljetos širdį.

– Suteik jam progą, – priminė Eliza ir, griebusi Džuljetą už rankos, stumtelėjo ją į minią, kuri lengvai prasiskyrė, nors piršlė ir buvo puse galvos už aplinkinius žemesnė. – Eik, pasisveikink. Duok man dešimt minučių, ir aš pasistengsiu jums paaiškinti, kodėl taip pasielgiau, tada galėsit mane keikti. Arba pabandykit susitaikyti, gal net pradėti iš naujo – jums rinktis.

Džuljeta nužvelgė minią, ieškodama pažįstamo veido, ir pastebėjo tvirtą figūrą elegantišku kostiumu, apsuptą diskretiškos apsaugos komandos. Kompanija artėjo jų link.

Finas. Visai kaip jos atsiminimuose.

Aukštas, žavingas ir savimi pasitikintis, karūnos vertas vyras. Smokingas nepaslėpė jo dailaus, raumeningo kūno. Tamsūs trumpi linkę garbanotis plaukai, šypsena tokia pati kaip anksčiau.

Iki tos akimirkos, kai jis pastebėjo Džuljetą.

– Mis Arundel, malonu jus vėl matyti.

Finas ištiesė ranką ir prisitraukė Elizą pabučiuoti jos skruostą it senos bičiulės. Atsisukęs į Džuljetą trumpai tarė:

– Mis Viljera. Kokia maloni staigmena. Nežinojau, kad lankotės šioje pasaulio pusėje.

Nors ir šaltas, jo balsas sujaudino moterį, kaip visuomet, galbūt todėl, kad ji senokai girdėjo ką nors kalbant su intonacija, būdinga Delamero žmonėms.

– Staigmena ir man, – patikino ji stebėdamasi, kad apskirtai galėjo kalbėti: ji vos pajėgė kvėpuoti. Salės sienos staiga susitraukė ir viduje nebeliko oro. – Nors sunku pasakyti, ar tokia pat maloni.

Ir vėl tas kvailas liežuvis. Džuljeta pajuto į nugarą smingant visų tų svečių, tapusių princo Aleno ir tos iš kažkur pažįstamos moters susitikimo liudininkais, žvilgsnius. Internetas buvo kupinas nuotraukų, straipsnių ir vaizdo reportažų apie jųdviejų santykių skandalą, tad išsiaiškinti, kas ji tokia, nebūtų buvę sunku.

Fino veido išraiška tapo rūsti.

– Praneškit, kai apsispręsite. Jums leidus, turiu privačių reikalų su mis Arundel.

Finas elgėsi neįprastai karališkai. Ji negalėjo to pakęsti.

– Tiesą pasakius, – nervingai nusijuokė Eliza, – jūsų pora – Džuljeta.