Читать книгу Antras šansas - Kat Cantrell - Страница 2

– Ką? – Finas pervėrė Džuljetą tokiu pažįstamu plieniniu mėlynų akių žvilgsniu. – Sugalvojai pajuokauti? Paprašei Elizos su manimi susisiekti?

Ar jis išties taip galvojo? Ji niekuomet jam neatleis už tai, kad apleido ją broliui mirus, tad kodėl ji būtų norėjusi ištiesti jam nors mažąjį pirštelį?

– Aš čia niekuo dėta! – sušuko ji įsisprendusi į šonus, visiškai pamiršusi juos supančias akis ir ausis. – Maniau, kad tuokiesi. Kas nutiko tavo princesei? Kodėl kreipeisi į piršlę?

Fino kaktoje tvinkčiojo raumuo.

– Tėvas nori, kad vesčiau kuo greičiau, vos tik radęs nuotaką. Todėl ir esu čia, nes buvo prižadėta tobula pora, bet rezultatas kelia juoką.

Finas nebuvo susižadėjęs? Netgi neturėjo potencialios kandidatės? Ji išvyko iš Delamero dėl melagingų priežasčių?

– Tikrai juokinga, aš irgi tikėjausi to paties.

Jiedu abu atsisuko į Elizą. Ši nusišypsojo ir palydėjo porą į ramų kampą, iš kurio artėjančios audros purslai neaptaškytų likusių puotos svečių. Raumeningi Fino palydovai nusekė iš paskos ir greitai ištirpo aplinkoje.

– Prisimenate anketos klausimą apie meilę? – Eliza dalykiškai užkišo plaukų sruogą už ausies. – Klausiau judviejų, ką esate pasiruošę paaukoti jos vardan? Džuljeta, koks buvo tavo atsakymas?

Ji sukryžiavo rankas ant krūtinės, piktai žvilgtelėjo į piršlę ir pakartojo atsakymą:

– Dėl meilės nereikia nieko aukoti, tikra meilė neturi reikalauti pastangų.

Jokių kompromisų. Kodėl ji turėtų pakeisti visą savo pasaulėžiūrą, kad patenkintų kokį užsispyrusį vyrą? Jai skirtasis turėtų suprasti, kad ji turėjo pakeisti nusistovėjusią situaciją, nes buvo priversta tai padaryti.

Jai skirtas vyras turėtų žinoti, kad reiškia jai viską.

– Finai? – Elizos raginimas privertė Finą atsidusti.

Jam kreipiantis tiesiogiai į Džuljetą, jo žvilgsnis sušvelnėjo:

– Niekas neturi nieko aukoti, meilė turi būti lengva ir natūrali kaip kvėpavimas. Juk niekas neprašo nustoti kvėpuoti, kad leistų širdžiai plakti.

Jis prašė. Finas norėjo, kad ji pamirštų, jog Bernardas žuvo tarnaudamas karaliaus egoizmui, vilkėdamas tą pačią uniformą, kurią jis pats kasdien vilkosi. Džuljeta užsimerkė ir pasistengė nuvyti mintis šalin. To buvo per daug.

– Tikrai, lengva ir natūrali. Tai mums nebuvo sunku.

Ištarusi šiuos žodžius, ji prisiminė visus malonias ir žadą atimančias jųdviejų santykių akimirkas.

Tarp jų viskas buvo lengva. Jei Bernardas būtų gyvas, jie su Finu būtų susituokę ir gyventų ilgai ir laimingai.

– Ne, tikrai nesunku. – Finas papurtė galvą, vis dar žiūrėdamas Džuljetai į akis, ieškodamas jose kažko, ko ji pati taip dažnai troško, – būdo atsukti laiką atgal.

Tačiau tai buvo neįmanoma ir dėl tos priežasties ji pabėgo į Jungtines Valstijas.

Ji išvyko iš Delamero paskatinta minties apie Fino vestuves, bet tai buvo netiesa. Kas dar buvo kitaip, nei ji manė?

Eliza paėmė ir suvedė jų rankas.

– Ar prisimenate, ko abu tikėjotės iš naujų santykių?

– Tylos audroje, – atsakė Džuljeta. Jos pyktį ėmė keisti mažytė viltis.

– Vietos, kurioje galėčiau būti savimi, nespaudžiamas visų gyvenimo sunkumų, – kimiai tarė Finas. – Toks buvo mano atsakymas.

Jis nepajudėjo, tačiau atrodė, tarsi jie būtų vienas prie kito priartėję. Džuljeta taip troško ištiesti ranką ir jį paliesti. Jos pirštai žnaibė šlaunį, širdis suskaudo. Bloga mintis.

– Kas iš to, kad į porą klausimų atsakėme panašiai?

Finas pritariamai linktelėjo.