Читать книгу Kaip atsikratyti JO? - Kat Cantrell - Страница 1

Netikėta kelionė į Manhataną Mereditei Čandler-Haris atrodė kaip šauni pramoga. Apsilankymas viename iš geriausių mados namų – dar šaunesnė. Pasakyti vyrui, kurį ji bando pamiršti dvejus metus, kad jie susituokę, – nieko gero. Šis reikalas beveik sugadino visą kelionę į Manhataną, apsilankymą mados namuose ir apkartino martinio skonį.

Tai buvo Džeisono gėrimas.

Mereditė kuo nepastebimiau pasimuistė ant odinės sofos laukdama, kol administratorė įleis ją į Džeisono Linhursto, Linmados vykdomojo direktoriaus, šventovę. Paaiškėjo, kad jis dar yra ir Mereditės vyras.

– Ponas Linhurstas tuoj su jumis susitiks, – pakvietė administratorė lediniu balsu.

Taip šaltai su Meredite kalbėdavo visos moterys, kurios pavydėdavo to, kuo Dievas ją apdovanojo. Nenuostabu, kad ši moteris su ja kalba taip šaltai, juk ji nemandagiai bandė Mereditei parodyti duris. Vargšė, ji tikrai nenutuokia, su kuo turi reikalų.

Už Linmados priimamojo biure virė darbas. Stilingai apsirengę vyrai ir moterys buvo paskendę nesuskaičiuojamoje galybėje darbų. Susižavėjusi Mereditė ištempė kaklą ir žvilgtelėjo į kreida apibrėžtus dailius drabužius, jų iškarpas ant pergamentinio popieriaus ir medžiagų atraižas, paskleistas ant stalų.

Štai kur kunkuliavo mados ir stiliaus alchemija. To pakako, kad moteriai apsisuktų galva. Ji dievino viską, kas susiję su drabužiais: juos pirkti, dėvėti, turėti, derinti. Bet moteriai, kuri norėjo nusipirkti pusę savo sesers vestuvinių suknelių kūrimo įmonės, Linmada buvo daugiau nei tik verslas. Tai buvo bendraminčių meka.

Net Mereditė turėjo Linmados džinsų porą. Žinoma, ji nežinojo, kas toks yra Džeisonas, kai pastebėjo jį Las Vegaso naktinio klubo šokių aikštelėje. Ji tik atkreipė dėmesį, kad šis vyras moka puikiai judėti ir turi nuodėmės vertus skruostikaulius. Ir ji užsigeidė šio vyro. Tačiau po dvejų metų suvokė, kad nusičiupo daug didesnį kąsnį, nei kada būtų galėjusi pasvajoti.

Smalsūs žvilgsniai nulydėjo Mereditę, einančią paskui šaltąją administratorę į kampinį kabinetą.

– Pone Linhurstai?! – per atviras duris šūktelėjo administratorė. – Jūsų lankytoja jau čia.

Pone Linhurstai. Tik jau nereikia. Tas vyras per vieną savaitgalį Mereditei parodė tiek nešvankybių, kiek po jo nesugebėjo visi jos meilužiai kartu sudėjus. Jos nusivylimui. Negi neatsirado nė vieno, kuris būtų privertęs ją pamiršti tobulą vyrą, sukrėtusį jos pasaulį prieš tiek daug laiko?

– Ačiū, brangute. Susitvarkysiu pati.

Mereditė apėjo administratorę ir įplaukė į kabinetą, lyg jis jai priklausytų. Juk būtent taip reikia patraukti žmonių dėmesį.

O jai reikėjo Džeisono dėmesio. Nes turėjo jį įtikinti išsiskirti nesispyriojant. Tuojau pat. Tik tada ji išdrįs prašyti tėvo paskolos ir galės išpirkti sesers verslo dalį.

Be to, ji nebuvo pasiruošusi gyventi santuokoje nei su Džeisonu, nei su kuo nors kitu. Ypač dabar, kai išsiaiškino, kuo nori būti užaugusi. Štai kodėl šaltoje ryto šviesoje Las Vegaso stiliaus vestuvės, įvykusios naktį, pasirodė prasta mintis. Tų dokumentų net nereikėjo liesti. Ir štai ji čia. Susituokusi su Džeisonu.

Kaltininkas sėdėjo prie stiklinio stalo, modernaus ir dailaus. Kaip ir pats savininkas. Kai jų žvilgsniai susidūrė ir sustingo, ji trūksmingai įkvėpė. O, taip. Štai kodėl joks vyras pasaulyje nesugebėjo ištrinti Džeisono iš galvos.

Tie skruostikauliai verti nuodėmės. Meniškai pašiaušti šviesūs plaukai tiesiog meldė, kad į juos panardintum pirštus ir prisitrauktum veidą aistringam bučiniui. Sąmojingas, jausmingas ir, Dieve visagalis, jis mokėjo klausytis. Vyrai retai pakeldavo akis aukščiau Mereditės pečių, bet Džeisonas klausė jos nuomonės ir domėjosi jos mintimis.

Su šiuo vyru ji lygindavo visus kitus ir suprasdavo, kad jiems iki Džeisono toli. Per dvejus metus jo trauka nesumažėjo nė per plauką.

Džeisonas, toks žavus, kad net seilės tįso, pakilo iš už stalo; jis vilkėjo dailiu tamsiu kostiumu, sukurtu ir pasiūtu vos už kelių metrų nuo jo kabineto.

– Meredite. Atrodai puikiai.

Jeigu jis ir nustebo dėl netikėto vizito, sugebėjo nuslėpti.

– Ačiū, kad sutikai pasimatyti iš anksto neperspėjus. – Na, argi ne malonu? Du žmonės vėl susitinka, nors manė, kad daugiau niekada nė nenorės pažvelgti vienas į kitą. Nėra reikalo viską gražinti. – Turime problemėlę. Kuo greičiau ir ramiau ją išspręsime, tuo geriau.

Jo veidas apniuko.

– Tikrai tikiuosi, kad tu nesiruoši man pasakyti, jog tapai nėščia.

Kuo jis ją laiko? Ji užgniaužė pyktį. Jie tikrai gerai nepažįsta vienas kito. Jų pašėlęs savaitgalis Las Vegase buvo tik nuotykis, o ne gyvenimo draugo paieškos.

Santuoka buvo klaida. Ir jie abu tai žino.

– O ne, nieko panašaus, – Mereditė mostelėjo ranka ir prisėdo ant vienos iš kėdžių prie Džeisono stalo, tikėdamasi, kad jis supras užuominą ir atsisės pats. Tai juk draugiškas apsilankymas.

Jis šiek tiek atsipalaidavo, bet nesisėdo.

– Tada visa kita lengvai sutvarkoma. Kuo galiu padėti?

Kaip keista. Nuogi jie praleido daugybę valandų. Liežuviu ji išragavo kiekvieną jo odos centimetrą po tuo kostiumu. Jie buvo svetimi tiek dabar, tiek anksčiau. Ir kartu ne tokie ir svetimi. Atrodė, kad matėsi vos vakar.

– Štai kokia juokinga istorija, – Mereditė nusišypsojo, tarsi taip ir būtų. – Pameni, kaip radome tą visą naktį dirbančią santuokų registravimo tarnybą ir nusprendėme, kad būtų puiku, jei Las Vegase sudarytume Suaugusiųjų paktą.

Suaugusiųjų paktas.

Tuo metu tai atrodė puiki idėja… Išgėrus galybę taurelių tekilos, nesuskaičiuojamą skaičių kokteilių ir martinio. Jų žvilgsniai susidūrė ir jie nebegalėjo paleisti vienas kito visą savaitgalį. Jie pasinėrė į, regis, nesibaigsiantį pokalbį, per kurį Mereditė šiam ką tik sutiktam žmogui išliejo sielą, ko niekada nebuvo dariusi. Ir jis darė tą patį. Jie abu ieškojo ko nors, kas padėtų pereiti tiltą tarp jaunystės užgaidų ir tolesnio gyvenimo.

Suaugusiųjų paktas nebuvo susijęs su santuoka. Jie labiau norėjo įsitikinti, kad gali elgtis kaip suaugę, kad toks įsipareigojimas kaip santuoka visai nebus baisus, jeigu tai padarys drauge. Ironiška, bet santuoka, kuri turėjo įrodyti, kad jie yra suaugę, virto tikra suaugusiųjų problema.

– Žinoma, pamenu, – tarė Džeisonas. – Tai buvo vienintelis kartas, kai įgyvendinau kvailą mintį.

Mereditė atsiduso. Kaip jam gerai. Kvailystes ji krėsdavo nuolat. Suaugusiųjų paktas turėjo suteikti jai jėgų palikti grožio konkursus užnugaryje ir rasti tokią vietą, kurioje ją vertintų už protą. Tačiau tokios vietos ji dar nerado.

– Paaiškėjo, kad tie santuokos dokumentai kažkaip buvo užpildyti.

– Ką? – Džeisono veidas tapo nuožmus. – Kaip tai nutiko? Turėjai suplėšyti tuos popierius.

– Aš taip ir padariau! Na, išmečiau. – Ji turbūt išmetė. Bėda ta, kad to gerai neatsimena. – Niekas nesakė, kad reikia suplėšyti.

– Taip reikia elgtis su tokiais dokumentais, jei nenori, kad jie patektų į netinkamas rankas, Meredite. – Ši žinia, regis, pakirto jam kojas, ir jis atsisėdo. – Kredito kortelių numeriai, teisinės sutartys. Santuokos dokumentai, kai kitą rytą suvoki, kad jų apskritai nereikėjo pildyti.

Jis perbraukė pirštais sušiauštus plaukus. Mereditės pirštai net išsitiesė, panorus jį paliesti. Ji skausmingai suvokė, kad slapčia vylėsi, jog, išsiaiškinus šią kvailą klaidą, jie suartės dėl senų gerų laikų. Paskutinis pasivartymas Džeisono lovoje greičiausiai ją išgydytų visiems laikams ir ji pagaliau galėtų judėti į priekį.

Deja, bet pikta jo veido išraiška šiltų jausmų jos pilve nesukėlė.

– Ką padarysi, taip jau nutiko, – tarė Mereditė. – Mes teisiškai susituokę jau dvejus metus. Dabar mums reikia tai sutvarkyti. O vėliau gal galėtume susitikti ir išgerti taurę ar dvi?

Pasiūlymas tikrai nebuvo subtilus, tačiau geresnio nesugalvojo. Ji norėjo pasižiūrėti, ar tarp jų tebėra nors kibirkštėlė.

– Sutvarkyti? O, supratau. Atvykai čia, nes pamatei pranešimą apie mano sužadėtuves ir nori šantažuoti, – pavargęs linktelėjo jis. – Kiek nori?

Džeisonas susižadėjęs? Tai puiku. Akivaizdu, kad jis taip pat problemą nori išspręsti greitai ir tyliai. Mereditė vis įtikinėjo save, jog yra kitaip, bet klydo.

Pasirodo, jis daug sklandžiau pajudėjo į priekį nei ji, tai ją skaudžiai nuvylė. Vadinasi, nebus jokio trumpo suartėjimo. Jokio paskutinio pašėlusio savaitgalio.

– Man nereikia tavo pinigų, Džeisonai. Tik skyrybų be jokių turto dalybų ir priekabių.

– Žinoma, – sarkazmas tiesiog veržėsi per kraštus. – Kai tik Las Vegase sužinojai, kad esu Betinos Linhurst sūnus, tau prieš akis sumirgėjo dolerio ženkliukai. Prisipažink. Tyčia užpildei santuokos dokumentus, tikėdamasi gauti naudos vėliau. Tik man keista, jog užtrukai taip ilgai, kol sužaidei šį žaidimą.

Jos apatinė lūpa net atvipo.

– Tu tikrai pamiršai, kad esu kilusi iš Čandler-Harisų šeimos. Man nereikia tavo niekingų mados imperijos pinigų. Iš mano tėvo pinigų buvo pastatytas Hjustonas. Tad pasilaikyk sau tuos šlykščius dolerius, pasirašyk skyrybų dokumentus ir eik tvarkyti savo reikalų.

Na, ji sukarpė visas savo tėvo kredito korteles, bet Džeisonui to nebūtina žinoti.

Nežinia dėl ko, bet Džeisonas nusišypsojo. Įtampa atslūgo ir jis atsilošė krėsle.

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad pamiršau, kokia tu įžūli. Jei čia atvykai ne dėl pinigų, tai dėl ko?

– Argi tai taip sudėtinga? – ji nerūpestingai mostelėjo jo pusėn, rodydama, jog tai visai paprastas reikalas, nors iš tiesų buvo didelė bėda. Jos šeima jokiu būdu neturi sužinoti, kad ji dar neišsprendė šios problemos. – Mums abiem naudingos tylios skyrybos. Dėl to aš čia ir esu.

– Tu jau parengei dokumentus? Puiku. Duok man kopiją, o aš persiųsiu ją savo advokatams. Jei viskas bus gerai, pasirašysiu ir tau išsiųsiu. Ačiū, kad užsukai. Palydėsiu tave.

Jis atsistojo. Mereditė liko sėdėti.

– Kur garantijos, kad neišpliurpsi visko spaudai?

Jei jos tėvas sužinotų, kaip neapgalvotai pasielgė jo dukra, niekuomet nesuteiktų jai paskolos išpirkti pusę Karos verslo. O Mereditė kartą ir visiems laikams norėjo įrodyti, kad geba užsidirbti pati.

Ši paskola – raktas į visą likusį Mereditės gyvenimą. Pagaliau sugebės sau įrodyti, kad yra kai kas daugiau nei tik grožio konkursų nugalėtoja. Galiausiai ir kiti žmonės pradės vadinti ją ne buvusia Mis Teksasas, o suaugusiąja.

Džeisonas piktai nusijuokė.

– Kodėl, po galais, turėčiau skelbti apie kvailas, neapgalvotas vestuves Las Vegase su moterimi, kuri per savo bukumą netyčia užpildė santuokos dokumentus.

– Nagi, išliek širdį, branguti. Papasakok, kaip jautiesi, – ji nužvelgė jį. – Mes vienoje valtyje. Pati nenorėčiau, jog kas nors sužinotų, kad susituokiau su tokiu bukapročiu. Štai dokumentų kopija.

– Perduosiu savo teisininkams. Niekur nedink, – patarė Džeisonas. – Noriu sutvarkyti viską, kol neišvykai iš miesto.

– Čia dar būsiu kelias dienas, bet ne ilgiau, todėl paskubėk.

Plačiu mostu ji užrašė viešbučio pavadinimą, savo mobiliojo telefono numerį ant lipnaus lapelio ir priklijavo jam prie švarko atlapo, apgailėtinai trokšdama jį paliesti paskutinį kartą.

Gaila dėl tos sužadėtinės. Dar labiau gaila, kad Džeisonas Linhurstas Mereditei nebejaučia visiškai nieko. Tačiau labiausiai gaila, kad apie save ji negali pasakyti to paties.

Mereditė. Iš visų erzinančių žmonių, būtent ji turėjo įsiūbuoti į jo kabinetą šį paprastą penktadienį.

Ji – vienintelė moteris, kuri sugebėjo išvilioti jį iš verslininko šarvų. Vienintelė moteris, kuri galėjo didžiuotis miegojusi jo lovoje, nes paprastai jis moterų į savo asmeninę erdvę neįsileisdavo. Jų trumpi santykiai buvo pašėlę, audringi, leido įgyvendinti karščiausias fantazijas ir tikrai buvo ypatingi.

Mereditė taip pat buvo vienintelė moteris, kurią jis laikė pavojinga. Ji grasino jo gerovei, ateičiai, protui. Ir tikrai kenkė jo susitvardymui. Jis negalėjo jai atsispirti Las Vegase. Ir jautė, kad niekas nepasikeitė ir dabar.

Tikrai ne laikas ir ne vieta apie tai galvoti.

Už penkiolikos minučių jis susitinka su Eivere. Jo sesuo už vėlavimą jį nuskalpuos. O greitai pervažiuoti miestą tokiu metu taip pat neįmanoma, kaip ir tapti nematomam. Persimetęs krepšį per petį Džeisonas susistabdė taksi, nes pasiimti iš garažo įmonės automobilį būtų užtrukę per ilgai.

Vaiduoklis iš praeities sujaukė iki sekundžių sustyguotą jo dienotvarkę.

Kai tik Džeisonas įlipo į taksi, vėl prisiminė seksualiąją Mereditę. Ji visiškai užvaldė smegenis. Jis nesiliovė galvojęs apie ją. Tada, Las Vegase, nesugebėjo atsispirti ir jos viliokiškam įvaizdžiui, kuris vedė jį iš proto.

Susituokęs. Su Meredite.

Kadaise tai atrodė puiki mintis susieti savo gyvenimą – žinoma, simboliškai, pagal Suaugusiųjų paktą, – su moterimi, kuri, regis, taip lengvai suprato jo neviltį ir skausmą, o tada dingo.

Trumpas romanas turėjo teisę egzistuoti. Istorijos vadovėliuose.

Kelionė į Las Vegasą buvo spontaniška. Tėvų pranešta žinia jį sutrikdė ir nuliūdino. Po trisdešimties metų santuokos jie sumanė skirtis. Negana to, padalijo Linhurstų kompaniją, kurią kartu įkūrė. Linmada atiteko Betinai, Hurstmada – Polui. Buvo nutarta, kad Džeisonas lieka Linmadoje, Eiverė eina į Hurstmadą. Visiems, regis, tai tiko. Bėda ta, kad niekas neklausė Džeisono nuomonės.

Jis negalėjo su tuo susitaikyti. Pasaulis, kuriame gimė, nuo kurio priklausė ir kuriam buvo ruošiamas, dingo. Sutrupėjo nepataisomai. Nesugebėjęs susitaikyti su užgriuvusia žinia Džeisonas išskrido į Las Vegasą.

Mereditė buvo tarsi balzamas sužalotai sielai. Tuo metu būtent to jam ir reikėjo. Ji patraukė jo dėmesį. Jei ne sąmyšis namie, niekada nebūtų sutikęs su tuo, ką ji siūlė, bet, ačiū Dievui, tą savaitgalį jis pasiryžo žaisti pagal kitokias taisykles. Jis paliko ją tame viešbučio kambaryje, pabučiavęs ir padėkojęs, ir grįžo atgal į Niujorką, užsibrėžęs naują tikslą.

Jis vėl suvienys Linhurstų kompaniją po vienu stogu arba mirs bandydamas.

Štai ko jis siekė tuo Suaugusiųjų paktu. Tikslo, pojūčio, kad gali imtis darbo ir sulaukti sėkmės. Jo plano sėklos netrukus turėjo atnešti vaisių.

Šis susitikimas su Eivere – kitas žingsnis. Linmada privalo susijungti su Hurstmada, o Džeisonas turi stoti prie suvienytos kompanijos šturvalo. Bent jau dėl šio dalyko juodu sutarė su Eivere ir, nustūmę visus pykčius į šoną, slapčia to siekė. Šiandien jų kompanijų perėmimo planai taps realybe.

Negalėdamas susilaikyti Džeisonas internete susirado Nevados Klarko apygardos civilinių aktų registrą ir netrukus aptiko, kad jis iš tiesų teisėtai susituokęs su Meredite Lizete Čandler-Haris.

Jis nesuvokė, kaip tai reikėtų paaiškinti artimiesiems. Štai kodėl susirado pareigūną, kuris atliko ceremoniją, ir paprašė atiduoti dokumentus, kad jie nebūtų išsiųsti. Kas gi nutiko? Džeisonas paskambino advokatui, paliepė išsiaiškinti ir iššoko iš taksi priešais kavinę. Šiam slaptam sandoriui ją išrinko Eiverė, nes kavinė buvo netoli prabangaus jos lofto Traibekos rajone.

Kaip jis ir tikėjosi, sesuo nekantriai laukė prie galinio staliuko. Nervingai barškindama pirštais į stalą ji nužvelgė iš toli Džeisoną.

– Kur buvai? Po valandos susitinku su projekto Podiumas atstovais, – Eiverės irzlumas šiandien veržėsi per kraštus. – Ne visi turi tokias lengvas pareigas Linmadoje ir visą savaitę gali bėgioti vykdydami motinos nurodymus. Man reikia dirbti iš tiesų.

– Ir tau labas, – ramiai atsakė Džeisonas. Eiverė mėgdavo jį paerzinti, bet jis niekada nesuteikdavo jai progos. – Jei jau esi tokia užsiėmusi, reikėjo išrinkti vietą arčiau centro.

Džeisonas iš krepšio išsitraukė dokumentus, kuriuose išsamiai buvo aprašytas Linmados ir Hurstmados susijungimas, ir padėjo juos ant medinio stalo. Tai buvo jo darbas, o Eiverė tvarkė reikalus, susijusius su vardu ir dizainu, nes restruktūrizuotą kompaniją jie tikėjosi pristatyti kartu su nauja pavasario kolekcija. Viešumas puikiai pasitarnaus jų įvaizdžiui. Eiverė taip pat planavo įspėti Hurstmados administraciją ir pereiti dirbti į Linmadą, kad į susijungimą atkreiptų daugiau dėmesio.

Eiverė peržvelgė dokumentus, prie kurių jis sunkiai dirbo kelias savaites. Tada sunerimusi įdėmiai įsiskaitė.

– Čia rašoma, kad tu būsi generalinis direktorius. Tai kažkokia klaida. Direktorė būsiu aš.

– Ar išprotėjai? Kaip manai, kodėl taip aistringai šito ėmiausi? Kad dirbčiau tau, o ne motinai? – Eiverė kliedi. Ji nesugebės susitvarkyti su direktorės pareigomis, be to, pareigos priklauso jam. Juk to tikėdamasis jis Harvardo universitete mokėsi verslo vadybos. – Neskriausiu tavęs, nesijaudink.

Sesuo atmetė atgal ilgus šviesius plaukus.

– Kaip manai, o aš dėl ko ariu? Linhurstų kompanija yra mano.

– Pasvajok.

Eiverė nekentė išsiskyrimo ir vėl sujungti Linhurstų kompaniją norėjo taip pat kaip ir Džeisonas, kitaip jis niekada nebūtų sutikęs su ja dirbti. Kaip nepastebėjo, kad ji pradėjo trokšti valdžios?

– Aš vyresnė. Savaime suprantama, kad imsiuosi vadovauti kompanijai, kai tik ją vėl sujungsime.

– Tai nėra savaime suprantama, – piktai atrėmė Džeisonas ir pritildė balsą. – Dirbau sunkiau ir ilgiau už visus kitus, įskaitant ir tave.

Visą savo gyvenimą jis buvo ruošiamas užimti tėvo vietą kaip Linhurstų kompanijos vadovas. Žinoma, Eiverė ir Betina atliko svarbius vaidmenis dizaino ir rinkodaros srityje, bet jos neturėjo vizijos. Jiedvi nesugebėtų suvaldyti tokio milžiniško laivo kaip Linhurstų kompanija ir pasukti jį reikiama kryptimi. Tikrai ne tada, kai ji bus sujungta iš dviejų dalių. Verslui valdyti reikia kai ko daugiau, ne tik gero spalvų pojūčio.

– Visiškas melas, – ji pamojavo pirštais lakuotais nagais Džeisonui priešais veidą, o plonose lūpose pasirodė klastinga šypsena. – Kieno mintis buvo sujungti šią įmonę? Ne tavo. Daugiau pasieksime, jei susijungsime, o šį pasiūlymą mamai ir tėčiui pristatysime jau po visko. Be šito tu neturi nieko. Negi manei, kad užleisiu tau šią šiltą vietelę, broliuk.

Pirmagimio teisė buvo svarbi tokiuose reikšminguose dalykuose.

– Niekas nieko niekam „neužleidžia“. Užsitarnavau šias pareigas, sukūręs reorganizacijos planus, ką jau kalbėti apie tai, ko pasiekiau būdamas Linmados vykdomuoju direktoriumi.

Po velnių, jis nusipelnė generalinio direktoriaus vietos vien dėl to, kad susižadėjo su Meiling Lim.

Sužadėtinės tėvui priklausė didžiausias tekstilės verslas Azijoje. Džeisono santuoka su Meiling sutvirtins Linmados partnerystę su gamintojais užsienyje. Ši sąjunga buvo aptarta prie valdybos stalo ir atrodė kaip puikus verslo žingsnis.

Meiling buvo dailių bruožų ir santūri – būtent tokios žmonos ir reikia būsimam generaliniam direktoriui. Jie vienas kitam patiko ir siekė panašių tikslų savo sąjunga, kuri atneš naudos jų šeimoms. Abu nesitikėjo meilės iš šios sąjungos ir, tiesą sakant, jiems tai buvo priimtina. Jis mielai įsileis ją į savo gyvenimą ir jų santuoka bus rami ir naudinga… Ne audringa, pašėlusi ir nenuspėjama, kaip būtų susituokus su tokia moterimi kaip Mereditė.

Jam tikrai nereikėjo moters, kuri skatina priimti blogus sprendimus. Tokias moteris jis linkęs palikti savo tėvui.

Džeisonui neįtikėtinai pasisekė, kad tradiciška Meiling šeima buvo gana pažangi ir nekreipė dėmesio į jo vakarietišką paveldą. Jis – vyras, bandantis laviruoti pasaulyje, kurį valdė beveik tik moterys. Jam reikėjo pranašumo. Meiling tai jam suteiks. Niekas nesujauks kruopščių jo planų.

Nebent tik Eiverės užgaidos išplėšti jam iš rankų generalinio direktoriaus postą. Bet taip nutiks tik tada, kai kiaulės išmoks skraidyti.

– Gal aptarkime, kas taps vadovu, tada, kai įvyks susijungimas? – ramiai pasiūlė Džeisonas.

Jiems reikia sutelkti dėmesį į daug svarbesnius dalykus, nes generalinio direktoriaus pareigų gali nė nebūti. Betina ir Polas dabar kuo puikiausiai tvarkosi su generalinių direktorių pareigomis savo įmonėse, ypač Betina, kuriai nuolat patarinėjo Džeisonas. Bet permainų vėjai artinasi, nori tėvai to ar ne.

Eiverė susiraukė, bet linktelėjo.

– Gerai. Vėliau. Bet nemanyk, kad išsisuksi. Nesiruošiu nusileisti. Imkimės darbo.

Kitas dvidešimt minučių jie aptarinėjo detales, kol galiausiai sesuo išlėkė į projekto Podiumas susitikimą. Taksi grįždamas į Linmadą Džeisonas surinko Meiling telefono numerį. Apie santuokai iškilusią kliūtį ji turėtų išgirsti iš jo lūpų. Reikia tikėtis, ji sugebės įvertinti faktą, kad Džeisonas jau pasirūpino skyrybų dokumentais. Kai tik teisininkai juos peržiūrės, reikalas bus baigtas ir jam daugiau niekada nebereikės susitikti su Meredite… Nebent tik jo vaizduotėje, kur švytinčios jos akys kvietė į viliojantį pasaulį, kuriame karaliavo malonumai, supratingumas ir intymumas.

Jam reikia liautis apie ją galvojus. Tai negražu Meiling atžvilgiu. Nėra tokio scenarijaus, kuriame Mereditė galėtų likti jo gyvenime, net ir trumpam.