Читать книгу Nuodėmingas desertas - Kate Hardy - Страница 1

Išdavė bateliai. Dalykinis kostiumėlis – puikus. Profesionalus. Derėjo ir naujas odinis rankinukas, neryškus makiažas, ilgi plaukai, supinti paprastai, bet elegantiškai. Tik batelių pakulnė per aukšta, jie per puošnūs. Ne įstaigos bateliai, o siūlantys „Paimk mane“. Dantė Romanas kitados pažinojo nemažai princesių, tad suprato – tai labai brangūs „Paimk mane“ kulniukai. Tokius gali sau leisti tik turtingos išpaikintos moterys. Laiko sandoriui užbaigti prireikė gerokai mažiau, nei planavo. Štai ir pasitikėk šaltiniais, pranašavusiais, kad Karenza Toneli rimtai ketina paimti į rankas šeimos verslą.

– Dėkui, kad atvykote susitikti, panele Toneli, – pasisveikino stodamasis. – Gal galėčiau pasiūlyti kavos? Vandens?

Jis mostelėjo į butelį ir stiklinę ant stalo.

– Vanduo puikiausiai tiks, dėkoju.

– Prašom sėstis, – Dantė parodė į kėdę kitapus stalo ir palaukęs, kol mergina įsitaisys, įpylė abiem į stiklines vandens, tada atsisėdo pats.

Ji gurkštelėjo vandens.

Nuostabios rankos, – pagalvojo jis.

Ir nuvijo galvoje kilusį vaizdą. Dėl dievo meilės. Taip, Karenza Toneli nuostabi. Gal net gražiausia jo sutikta moteris. Bet ir pati tai puikiausiai žino, o Dantė su išpaikintomis gražuolėmis turi tik verslo reikalų.

Melagis, – įsikišo libido. – Juk dingtelėjo, kaip gera būtų pajusti tas rankas. Ir lūpas.

Nuostabios lūpos. Tobulas rožės pumpuras. Na, gal apie tai ir pagalvojo, bet tikrai nesileis užvaldomas tokių minčių. Neturi laiko. Jei dar ketina siekti numatytų verslo tikslų. Kol franšizės klausimas neišspręstas, asmeninis gyvenimas liks antrame plane. Dantė savo libido nenuolaidžiaus.

– Tai kodėl norėjote susitikti? – paklausė mergina.

Negi ji tikrai tokia nemokša? Vargšelis Džinas. Smarkiai suklydo perduodamas verslą aikštingai vaikaitei – tikėjosi, kad ši susitvarkys. Mergiūkštei, kuri palikusi Neapolį blaškėsi po pasaulį. Prireikė dešimties metų, kad parsirastų namo. Negi tikrai norėdama prikelti verslą ji iškeis la dolce vita1 į juodą darbą?

Remdamasis šaltiniais Londone, Dantė neabejojo, kad Karenzai Toneli rūpi tik turėti pakankamai pinigų, kad nusipirktų kiekvienam vakarėliui po naują dizainerių kurtą drapanėlę, gertų tik geriausią šampaną ir vairuotų patį naujausią sportinį automobilį. O Tonelių padėtis dabar tokia, kad to ji tikrai nebegali.

Na, Dantė neapgaudinės. Pasiūlys sąžiningą kainą – kokią siūlė jos seneliui. Mergina gaus grynųjų, reikalingų tokiam gyvenimo būdui, o Dantė susikurs geresnį įvaizdį, ir tai labai padės klestėti jo verslui.

Išloš abu. Reikia tikėtis, Karenza tai supras.

– Derėjausi su jūsų seneliu. Norėjau pirkti Tonelių bendrovę.

– O.

– Kadangi vadžias perdavė jums, manau, toliau tartis reikia su jumis.

Mergina pažvelgė jam į akis.

– Čia turbūt kokia nors klaida.

Dantė sumirksėjo.

– Ne jūs vadovaujate Toneliams?

– Aš vadovauju, tiesa. – Ji sunėrė rankas. – Tik verslas neparduodamas.

***

Dantė išpūtė akis. Taip ir turėjo būti – ryklys su kostiumu. Tikėjosi nupirkti senelio ledų imperiją už kelis grašius.

Patrauklus ryklys – Karenza tai pripažino – tamsiais atgal sušukuotais plaukais, puikiomis lūpomis ir nuostabiomis tamsiomis akimis. Seksualus ryklys. Bet vis tiek ryklys. O ji neparduos. Nei jam, nei kam kitam.

– Ketinate vadovauti Tonelių bendrovei? – perklausė jis.

Karenzai jau teko matyti tokį nepatiklų žvilgsnį. Savo viršininko, kai pasisiūlė vadovauti galerijai. Ji iškart išėjo – nedirbs su tuo, kas laiko ją bukagalve, gebančia tik kikenti, atsiliepti telefonu ir lakuotis nagus. Skaudu, kad ir šitas vyras – nors niekada nebuvo susitikę – mano, kad jos galvoje vėjai švilpia. Kodėl žmonės negali jos vertinti rimtai?

Dėl to, kad ji blondinė?

Ar dėl to, kad moteris, o Dantė Romanas – italas šovinistas su praėjusio amžiaus vidurio pažiūromis?

– Ketinu, – lediniu balsu atkirto mergina.

Vyras atsilošė kėdėje.

– Kaip?

Karenza pakėlė smakrą ir prisimerkė.

– Neįžeidinėkite.

– Panele Toneli, patirties jūs neturite, o verslas – tikra prapultis, – tyliai aiškino Dantė. – Reikia jį apversti aukštyn kojomis, o aš turiu ir žinių, ir darbuotojų tai padaryti.

Blefuoja, – neabejojo mergina. Nėra taip prastai.

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Juk nuosmukis. Visus apkramtė.

– Verslas pakliuvo į bėdą – manau, dėl to kaltas ne tik nuosmukis. O jūs neturite patirties nei žmonių ką nors pakeisti.

– Pone Romanai, nieko apie mane nežinote. – Karenza sukryžiavo rankas. – Manote, kad nesugebėsiu vadovauti verslui, kurį mano šeima pradėjo prieš penkias kartas.

– Ne tik vadovauti. Ištraukti iš nuostolių ir atvesti į šį amžių.

Nuostolių. Tokios pompastiškos pasipūtėlio pastabos Karenzą įsiutino.

– Laikote mane per kvaila?

– Nepatyrusia, – patikslino Dantė.

– O kodėl manote, kad esu nepatyrusi? – atšovė Karenza.

Ir tik tada suprato, ką pasakiusi. Kaip galima interpretuoti jos žodžius. Juo labiau kad jo žvilgsnis taip lėtai keliauja kūnu nuo viršugalvio iki stalo ir vėl atgal. Įvertina. Nustato kainą. Ir tikrai džiaugiasi tuo, ką mato. Kokia gėda – Karenza pajuto kaistant skruostus.

Galima pamanyti, kad jai šešiolika, o ne dvidešimt aštuoneri. Kad šešiolika ir tai pirmas labai susidomėjusio vyro žvilgsnis.

Jei Dantė Romanas būtų šitaip nužiūrėjęs, kai ji buvo šešiolikos, hormonai būtų taškęsi į šalis. Vis dėlto kūnas jau reagavo, Karenza labai apsidžiaugė apsivilkusi dalykinį kostiumėlį: stora švarkelio medžiaga puikiai slepia sukietėjusius spenelius.

Taip nepadoru, kad sunku patikėti. Juk tai verslas. Neturėtų kilti nė minčių apie seksą. Prieš metus būtų ne tik pagalvojusi… Tačiau tą painų gyvenimo etapą jau paliko praeityje. Turi progą viską pradėti iš naujo.

Vyras prabilo – tarsi šalto vandens kibirą ant galvos užpylė.

– Ar esi kada gyvenime iš tikrųjų dirbusi?

Ką? Mergina taip nustebo ir supyko, kad žodžio nepratarė.

Jis mano, kad Karenza tik ūžauja išlaikoma senelio? Gerai, reikia pripažinti, kad beveik taip ir buvo… prieš dešimtį metų. Bet ji užaugo. Ir kol Eimė neatsistatydino dėl sveikatos ir nepardavė galerijos, Karenza tikrai turėjo darbą Londone. Ir dirbo labai sunkiai.

Stengėsi kalbėti ramiu balsu, kad Dantė nesuprastų, jog vos nešliūkštelėjo jam į veidą stiklinės vandens:

– Tiesą sakant, turėjau.

– Meno galerijoje.

Jis žino? Na, suprantama. Jei ketini perpirkti kieno nors verslą, turi išsiaiškinti, ką gausi išleidęs pinigus. Jis tikrai patyrinėjo verslą… ir ją pačią. Tik ne itin kruopščiai, kitaip žinotų, kad ji sugrįžo visam laikui ir parduoti neketina.

Dantei nespėjus paslėpti išraiškos, Karenza akimirką pamatė, ką tas iš tiesų mano. Kad meno galerija – nieko rimto, tik lengvas darbelis išpaikintai mergiūkštei iš turtingos šeimos. Tą patį galvojo ir naujasis galerijos savininkas. Bet tai netiesa. Ji pakėlė smakrą:

– Visas verslas tvarkomas panašiai.

– Dabar tikrai taip būna.

Tai ne klausimas.

Jis tikrai mano, kad vadovauti Tonelių bendrovei ji nesugebės. Na, tada pačiu sunkiausiu būdu sužinos klydęs. Dar daugiau, ji ketina vadovauti puikiai.

– Nemanau, kad dar turime apie ką kalbėtis, pone Romanai. – Mergina atsistojo. – Dėkoju už vandenį. Gero ryto.

Ir išėjo iš kabineto aukštai iškėlusi galvą.