Читать книгу Nuodėmingas desertas - Kate Hardy - Страница 2

Gera namie. Grįžti į Neapolį po dešimties svetur praleistų metų. Vienerius praleido kelionėse, devynerius gyveno Londone. Malonu vėl apsistoti prie jūros, matyti uostą su plaukiojančiais mažučiais žvejų laiveliais ir jachtomis, miestą, kylantį nuo jūros į kalną.

Stulpas prie baltųjų uolų priešais Castel dell‘Ovo, kur įsimylėjėliai kabina spynas su išraižytais vardais, kiekvieną savaitę auga ir keičiasi tarsi ekspromtu kuriama skulptūra. Estrados pakyla Villa Comunale su nuostabaus kalto metalo karkasu, apvaliomis lempomis ir dryžuoto stiklo stogu. Saulė, leisdamasi už Iskijos salos, nudažo jūrą violetiniais, o dangų švelniais rožiniais atspalviais. Ir bauginantis Vezuvijaus ugnikalnis meta platų šešėlį.

Tik dabar, kai sugrįžo, Karena iš tiesų suprato, kaip visko pasiilgo. Ilgėjosi jūros oro, siaurų alėjų su vėliavomis ir skalbiniais, jai trūko tikros picos kvapo, o ne vietoj jų Londone parduodamo šlamšto.

Namai. Tik viskas ne taip kaip tada, kai buvo nerūpestinga paauglė. Dabar ji atsakinga už Tonelių bendrovę. Penktoji karta – šeštoji, jei jau labai tiksliai, – slegiama atsakomybės naštos.

Tą dieną Karenza skaičiavo ketvirtą kartą, bet sudėlioti skaičių nepavyko. Galvoje tvinkčiojo, todėl pasirėmė alkūnėmis į stalą ir pasidėjusi smakrą ant rankų trynė smilkinius pirštų galiukais – bandė palengvinti skausmą. Jau ėmė galvoti, kad Dantė Romanas teisus. Jai tikrai trūksta patirties. Bet iš ko rinktis?

Aišku, gali sugrįžti pas senelį ir prisipažinti neįveikianti sunkumų. Tik ar tai nereikštų, kad sviedžia šiam į veidą dosnią dovaną? Senelis ja taip pasitikėjo, kad leido perimti bendrovę ir vadovauti. Jam septyniasdešimt treji. Laikas mėgautis poilsiu, krapštinėtis sodelyje ir plepėti su draugais kavinėse, o ne kamuotis dėl pečius slegiančio verslo. Taip gyventų jau daugelį metų, jei Karenzos tėvai nebūtų žuvę per automobilio avariją.

Mergina atsiduso. Ne, grąžinti Tonelių bendrovę seneliui – prastas sumanymas. Prašyti Eimės patarimo irgi negali. Žinoma, buvusi viršininkė padėtų, bet Karenza žino, kad vargšė tik ką iškentė dar vieną chemoterapijos kursą. Dabar šitokios įtampos jai tikrai nereikia. Taigi ir į ją atsiremti nevalia. Dar yra Emilijas Mankusas – pasak senelio, jis kurį laiką vadovavo verslui, tačiau Karenza su šiuo vyru jaučiasi nejaukiai. Ir pati nežino, kodėl – jis visada mandagus, gal kiek globėjiškas, tačiau kažkodėl mergina su juo elgiasi atsargiai. Nenori prašyti jo pagalbos. Nuojauta sako, kad iš to nieko gero.

Niekas iš bendraamžių draugų verslui nevadovauja, todėl su jais nepasitarsi.

Lieka…

Karenza atsiduso. Nieko.

Jūs neturite patirties, o verslas – tikra prapultis.

Dėl to Dantė Romanas teisus.

Reikia jį apversti aukštyn kojomis.

Neklysta jis ir dėl šito.

O aš tam turiu ir žinių, ir darbuotojų.

Protingiausia buvo atsakyti taip. Tik pardavusi nuviltų senelį. Nutrauktų giminės tradiciją. Paskutinė Tonelių karta parduoda verslą. Kaip ji galėtų?

Nebent…

Karenza kreivai šyptelėjo. Ne, tai beprotiška. Jis tikrai nesutiktų.

Iš kur žinai, jei neklausei? – pyptelėjo silpnas balselis galvoje.

Galbūt, bet ar jis tikrai toks šaunus, kokiu dedasi? Ar galėtų padėti jai prikelti bendrovę?

Mergina nustūmė popierius į šalį ir prisitraukė nešiojamąjį kompiuterį norėdama panaršyti internete apie jį. Apie Dantę Romaną. Keista, nėra paparacų užfiksuotų jo akimirkų su gražuolėmis. Taip pat ir su vyrais – beje, jos tyrimas homoseksualumo klausimu buvo labai kruopštus. Sprendžiant iš to, kaip Dantė vakar žiūrėjo iš kitapus stalo, susižavėjimo skambtelėjimas, kurį Karenza vakar pajuto, abipusis. Ir apie skandalingas skyrybas jokių istorijų. Hmm. Regis, Dantė Romanas vengia santykių ir visą dėmesį skiria verslui.

Tokiu atveju šis vyras atsidavęs darbui.

Paskaitinėjo verslo puslapiuose. Labai atsidavęs darbui, – pasitaisė Karenza. Vos sulaukęs trisdešimties turi šešių restoranų tinklą – labai įspūdinga, nes kilęs iš niekur. Dar kiek pasikapsčiusi atrado nemažą sąrašą įmonių, kurias jis nupirko ir prikėlė. Dabar verslo pasaulyje sklando gandas, kad siekia franšizės savo restoranams. Apie tai Karenza menkai išmano, bet greičiausiai jis siekia tapti nacionaliniu ar net tarptautiniu verslininku – taigi Dantė Romanas vis tiek bus per daug užsiėmęs su kuo nors susitikinėti.

Karenza nelabai domisi jo meilės reikalais. Visai ne.

Nė nebandys pasinaudoti abipusiu potraukiu. Dabar Karenza nenori su niekuo susipainioti.

Visą dėmesį nori skirti šeimos verslui – nujaučia, kad gali būti naudinga. Atgavo savigarbą. Bet gal dėl tų franšizės reikalų Dantė Romanas bus per daug užsiėmęs ir negalės jai padėti? O jei ir turėtų laiko, ar panorės būti jos mokytoju, pagelbėti suvaldyti verslą?

Rizikinga, Karenza tai žino, bet tikrai nėra iš ko rinktis. O sužinoti, ar jis norės padėti, yra tik vienas būdas.

Jis įnikęs į darbus, tad būtų galima spėti, kad vis dar ras jį kabinete. Virpančia ranka Karenza surinko numerį.

– Nagi, Kaz, nebūk tokia lepšė, – subarė save ir paspaudė paskutinį skaitmenį.

Bet sulig kiekvienu telefono čirškesiu nerimas augo. O gal ji klysta? Gal jo ten nėra? Gal reikėjo paprasčiausiai pasi…

– Dantė. – Jo balsas buvo aiškus, o jos galva staiga ištuštėjo. – Klausau.

Susiimk, – paliepė sau Karenza ir giliai įkvėpė.

– Pone Romanai? Čia Karenza Toneli.

– Kuo galiu padėti, panele Toneli?

Jei vyras ir nustebo, to neparodė. O gal tikėjosi, kad atidžiai peržiūrėjusi knygas paskambins ir pasakys persigalvojusi. Buvo mandagus, dalykiškas ir neatskleidė jausmų. Tai visiškai pakirto merginos drąsą.

– Aš, hmm, pamaniau, gal galėtume pasikalbėti. Norėčiau dar pasitarti.

– Kur ir kada?

Jis tikrai nešvaisto laiko. Gal todėl toks geras verslininkas.

– Mano kabinete? O štai kada… Kai patogu jums?

– Dabar.

– Dabar? – ji vos nesuklykė į telefoną.

Kas tvarko verslo reikalus tokiu vėlyvu metu? Nors laiko pasiruošti jai nereikia. Vis tiek neturi ką pridėti.

– Gerai. Hm, ar žinote, kur mano kabinetas?

– Taip.

Kvailas klausimas. Aišku, kad žino, juk ketino nupirkti jų verslą. Nėra ko abejoti – kalbėjosi čia su jos seneliu.

– Gerai. Tai netrukus susitiksime.

– Ciao.

Karenza padėjo telefono ragelį, ranka vis dar šiek tiek virpėjo. Na, ji tai padarė. Dabar teks pereiti viską. Ir kas gi blogiausio gali nutikti? Jis atsisakys. O jei taip, ji bus ten pat, kur yra dabar. Padėtis nepablogės. Todėl juokinga šitaip nervintis laukiant.

Kad kuo nors užsiimtų, sumalė kavos ir užkaitė kavinuką. Trečią kartą perdėliojusi puodelius ant padėklo išgirdo beldžiant į parduotuvės duris.

– Dėkoju, kad atėjote, pone Romanai, – tarė įleidusi ir užrakinusi duris.

– Prego, – jis vis dar buvo dalykiškas ir mandagus.

Iš veido dar mažiau suprasi. Gal vertėjo paklausti telefonu? Būtų gerokai lengviau nematant to nuolat veriančio žvilgsnio.

– Gal galėčiau pasiūlyti kavos? – paklausė įleidusi į kabinetą.

– Dėkoju. Be cukraus ir pieno.

Gana paprasta. Ji sugebės.

Tik tiesiant per stalą puodelį rankos sudrebėjo ir Karenza aplaistė Dantės kostiumo kelnes.

– Ak, atleiskite! Aš nenorėjau…

Jis gūžtelėjo ir pertraukė:

– Nieko tokio. Galima išplauti.

Tačiau nenusišypsojo. Nė nevyptelėjo. Karenzos širdis apsunko. Ir kodėl buvo tokia kvaiša, tikėjosi jo pagalbos? Šis sumanymas ne šiaip rizikingas – jis absurdiškas.

– Tai ką norėjote aptarti? – paklausė svečias.

Karenza labai atsargiai padėjo savo kavą ant stalo ir atsisėdo.

– Peržiūrėjau senelio knygas.

– Ir?

– Jūs teisus. Pripažįstu. Neturiu patirties verslui prikelti. Bet… – mergina giliai įkvėpė, – jei sutiktumėte man patarti, pajėgčiau.

– Patarti jums.

Ir vėl nei balsas, nei veidas neišdavė jausmų. Karenza nenumanė, ar jis linksmas, ar pasipiktinęs, nustebęs ar susidomėjęs. Su tokiu pokerio nepaloši.

Dantė Romanas tylėjo.

Turbūt svarstė. Pertraukti ar duoti laiko?

– Kokia man iš to nauda? – galiausiai paklausė.

– Na, tarkime, galėsite pasakyti „aš juk tau sakiau“ ir labai didžiuotis.

Išgirdęs tokį paaiškinimą vyras išspaudė šypseną, gal net tos nuostabios tamsios akys tapo kiek švelnesnės, todėl Karenzai užteko drąsos tęsti:

– O jei rimtai, už pagalbą galėčiau sumokėti, – išklojo. – Tik pasakykite, kokia jūsų kaina.

– Didesnė, nei galite sau leisti, Princese. Neužmirškite, aš jūsų knygas jau mačiau.

Princese? Skausminga. Bet vargu, ar ji gali šnypšti. Jei nori, kad Dantė padėtų.

– Galiu sumokėti, – nenusileido Karenza.

– Kaip?

Mergina garsiai atsiduso.

– Galiu… – lyžtelėjo apatinę lūpą.

Gali parduoti brangenybes. Būtų skaudu – ypač išsiskirti su senelio per dvidešimt pirmą gimtadienį dovanotu laikrodžiu, bet jei tai padėtų išsaugoti verslą ir senelis ja didžiuotųsi, verta.

Akivaizdu, kad tylą Dantė suprato ne taip: kilstelėjo antakius.

– Man trisdešimt. Dar niekada už seksą nemokėjau, Princese, ir neketinu pradėti.

– Aš n-ne apie tai galvojau. – Mergina jautė, kaip išraudo veidas. – Norėjau pasakyti, kad parduočiau keletą papuošalų.

Vis dėlto jo žodžiai sužadino vaizdus Karenzos galvoje. Dar nepadoresnius, nei susitikus aną kartą. Įsivaizdavo šį vyrą nuogą savo lovoje, giliai panirusį joje.

Dieve, padėk. Jai tikrai reikia susiimti. Tai verslas.

– Kodėl? – paklausė jis.

– Kodėl?

Galvok, Kaz, galvok. Tik apie ką jis kalba? Smegenyse prasidėjo lenktynės.

– Kodėl nori, kad patarčiau?

A, šit kas. Svarbiausia – priežastis, dėl kurios kreipėsi. Ta pati, kuri turėtų užimti svarbiausią vietą jos galvoje. Tik tas vaizduotės sukurtas paveikslas užstoja. Lemiama akimirka. Ji giliai įkvėpė.

– Prašau man padėti, nes turite patirties gelbėjant bendroves.

Ji išvardijo paskutinius tris restoranus ir pasakė datas.

Dantė pakėlė antakius.

– Paruošei namų darbus, Princese?

– Nevadinkite manęs šitaip! – Tada prisiminė: juk prašo jo paslaugos. Privalo elgtis maloniai. –Prašyčiau, – po akimirkos pridūrė. – Mano vardas Karenza.

– Karenza.

Jo ištartas vardas nuskambėjo kaip glamonė. Gilus, kimus ir seksualus kaip kipšas.

Ne. Reikia susikaupti.

– Jūs neklydote, pone Romanai. Nesu gelbėjusi verslo.

– Ir sugebi kukliai elgtis. – Jis linktelėjo galva. – Įdomu.

– Kodėl jūsų nuomonė apie mane tokia prasta?

– Nes tokias pažįstu. – Vyras patylėjo, pervėrė ją įdėmiu žvilgsniu. – Princesės.

Prireikė visų valios pastangų piktai nedėbčioti.

– Aš ne princesė, – ramiai atrėžė.

– Padėk koją ant stalo.

Karenza susiraukė:

– Ką?

– Padėk koją ant stalo, – pakartojo Dantė.

Nenumanydama, ką jis rezga, mergina padarė kaip liepiama.

– Pažiūrėk į savo batelius. Aukščiausios klasės dizainerio etiketė. Kainuotų maždaug tiek, kiek jūsų darbuotojai uždirba per mėnesį, – jis kalbėjo ramiai. – Tai ir dabar tvirtinsi, kad ne princesė?

Kai taip pažiūri – nekaip atrodo. Karenza nukėlė koją nuo stalo.

– Anglijoje turėjau darbą, – paaiškino, nors suprato, kad ginasi.

– Aha.

Vadinasi, jis tikrai mano, kad tai tebuvo sinekūra2.

– Ne tik lakavau nagus ir klapsėjau blakstienomis. Buvau Eimės sekretorė. Viską organizavau. Žinau, kaip veikia mažmeninė prekyba.

– Gal meno dirbinių, bet ne maisto. Visiškai kita pirkėjų bazė, – pareiškė Dantė.

– Klausykite, juk pripažinau, kad man reikia pagalbos. Ko dar tikitės?

– Kad pasirinksi lengviausią kelią. Parduosi man verslą.

Karenza papurtė galvą.

– Negaliu.

– Kodėl?

– Nes esu penktoji Tonelių karta. Ant mano pečių visa atsakomybė. – Mergina sunkiai nurijo seiles. – Spėju, būčiau šeštoji karta. O jei tėvai būtų gyvi, gal turėčiau brolį ar seserį, kurie dalytųsi verslo naštą. – Mergina sudrebėjo. – Tik praeities nepakeisi, todėl nėra prasmės apie ją galvoti. Tenka tiesiog gyventi toliau.

***

Dantė pažvelgė į Karenzą. Ji neparduoda, nes šis verslas ilgus metus buvo šeimos dalis. Vadinasi, ji vis dėlto ištikima šeimai. Per pastaruosius dešimt metų vos keletą kartų buvo grįžusi į Italiją, todėl Dantė manė, kad palikusi senelius mergina džiaugėsi laimingu gyvenimu ir vakarėliais Londone. O pernai visai nuriedėjo nuo bėgių.

Bet gal Karenza Toneli atvertė naują puslapį. Gal ji ne visai tokia, kaip Dantei atrodė. Ir jei ji tikrai nori prikelti verslą, geriausia, ką gali padaryti, – paprašyti, kad kas nors pamokytų.

Pasirinko jį. Ironiška, juk Dantė ketino ją nupirkti.

Galėtų atsisakyti, bet yra skolingas Džinui. Prieš daugelį metų senukas suteikė jam progą. Davė puikų patarimą, išmokė to, kas labai pravertė versle. Tai Dantės šansas atsilyginti: padėti Džino vaikaitei ir pasirūpinti, kad gelati3 verslas nenugrimztų.

Tai niekaip nesusiję su tuo, kad Karenzos mėlynos akys pačios gražiausios, kokias jam yra tekę matyti. Arba kad lengva įsivaizduoti nuostabias šviesias garbanas, išdrikusias ant savo pagalvės, pražiotas lūpas ir jam prisilietus išsirietusį iš malonumo kūną.

– Gerai, – staiga metė Dantė.

Karenza sumirksėjo.

– Kas?

Jis išpūtė akis.

– Susikaupk, Princese.

Tikrai nevadins šios merginos panele Toneli, juolab jei bus jos patarėjas. Bet ir vardu nevadins: per daug intymu. Šitaip išlaikys padorų atstumą. Gal pavyks sutramdyti gašlias mintis. Jis įpratęs save valdyti ir šiek tiek nervinosi, kad Karenza Toneli šitaip jį veikė. Dantė nusikratė nereikalingo susižavėjimo. Tai verslas.

– Sakiau gerai. Būsiu tavo patarėjas.

Karenza lengviau atsikvėpė.

– Dėkoju. Bet apie užmokestį kalbėjau rimtai. Nesitikiu, kad padėsite veltui. Juk prašau jūsų laiko.

– Pinigų nereikia. Aš tik pamokysiu, kiek galėsiu, bet dirbsi tu, o ne aš.

– Ačiū. Esu labai dėkinga. – Karenza atsisėdo tiesiai. – Nuo ko pradėsime?

– Gali pradėti, – tarė jis, – nuo senamadiškų drabužių.

***

Iš Dantės veido Karenza suprato, kad šito pasakyti jis tikrai nenorėjo. Tai nejaugi ne jos vienos galvoje visokie paveikslai kyla?

Kambarys staiga tapo gerokai per ankštas… atrodė, kad ir deguonį kažkas visiškai išsiurbė.

– Kuo prastas mano dalykinis kostiumėlis? – ji beveik sukuždėjo.

– Niekuo. Švarkelis ir sijonas tinkami. – Vyro skruostai raustelėjo.

Tai kas jam trukdo? Palaidinukė? Bateliai? – širdo Karenza. Jei tebebūtų tokia kaip pernai, daug nesvarstytų: nusimestų švarkelį, nustypčiotų į jo pusę ir paerzintų. Iš veido matė, kad jis mano tokias moteris pažįstąs. Ko gero, pasidomėjęs sočiai purvo iškasė. Nėra ko stebėtis, kad rimtai į ją nežiūri. Na, pažaiskime, pone Romanai, tada parodysiu, kaip klystate, – abejingai jus atstumsiu.

Mergina atsistojo. Nusivilko švarkelį ir padėjo ant kėdės atlošo.

– Ar čia bėda?

Ji timptelėjo spagečių plonumo petnešėles.

Jo akys pasidarė tamsios kaip naktis.

– Žaidi su ugnimi, Princese.

– Pats pradėjote, – atkirto Karenza. – Tai kuo netinka mano palaidinė?

Jis sunkiai nurijo seiles.

– Manęs klausi?

– Juk užkliuvo jums.

Jis persibraukė ranka plaukus.

– Gerai. Jei nori žinoti, ji… blaško.

Kaip ir jis. Ypač šį vakarą, kai ant skruostų vos pastebimi šereliai – Karenzai norisi paliesti. Sužinoti, koks pojūtis.

– Kodėl blaško?

– Ar ne aš turėčiau klausinėti?

– Kodėl blaško? – ji pakartojo.

– Nes tas drabužėlis sukurtas taip, kad vyras galvotų, ar po juo ką nors vilki.

Jo akyse suspindo iššūkis.

Karštas. Nepadorus. Karenza matė, kaip stipriai Dantė jos geidžia. Gerai, vadinasi, potraukis abipusis. Tačiau ji išlaikys blaivią galvą. Dar truputį jį paspaus. Karenza gūžtelėjo:

– Yra tik vienas būdas sužinoti.

Dantė kvėpavo tankiai, paviršutiniškai. Visai kaip ji.

– Parodyk, – sukuždėjo jis.

Žodžiai švelnūs, saldūs kaip medus ir viliojantys kaip pati nuodėmė. Didžiausia pagunda. Taip. Ji galėtų ir toliau žaisti.

O paskui sustotų – nes gali.

Ji nusmaukė nuo peties petnešėlę. Paskui kitą. Adrenalinas plūdo gyslomis. Ar jis dabar pajudės?

Dantė laukė.

Nekantriai. Nuo jo sklido įtampos bangos. Tuojau jo savitvarda išgaruos. Bet kurią sekundę…

– Parodyk, – pakartojo vyras.

Būtent ta akimirka, kai reikėjo vadžias perduoti jam. Pamoti. Leisti pačiam išsiaiškinti. Tačiau jos kūnas nekreipė dėmesio į galvą. Jokio atsakymo nesugalvojo. Vienintelė užvaldžiusi mintis – kaip smarkiai jo trokšta. Nori šito.

Todėl pasijuto betempianti elastingą palaidinukę žemyn. Pamažu. Kiekvienas apnuogintas kūno milimetras buvo neįtikėtinai jautrus. Dilgsėjo. Dar blogiau, Karenza troško, kad Dantė ją paliestų. Beviltiškai. Jai reikėjo pajusti jo rankas ant kūno. Jo lūpas.

Palaidinukė atsidūrė ant juosmens – Karenza įrodė, kad segi liemenėlę. Be petnešėlių.

Juodą ir nėriniuotą, derančią prie palaidinės.

– Dabar žinai, – ji tarė virpančiu balsu.

– Taip, – vyras lyžtelėjo apatinę lūpą. – Tačiau padėtis nepagerėjo.

Karenza žino. Krūtys pasunkėjo. Gėlė. Jei šis vyras tuojau jos nepalies, mergina susprogs.

– Dante, – sukuždėjo. – Prašau.

Po sekundės dalies jis jau buvo kitoje stalo pusėje lūpomis įsisiurbęs į ją. Ne bučinys, bet karo pradžia – o belaisvių jis neima. Tačiau jai tiko. Ir nenorėjo, kad imtų. Jai to reikėjo – dabar.

Dantės pirštai akimirksniu atsegė liemenėlę, numetė ją ant žemės ir suspaudė krūtis. Karenza nesusilaikė – sudejavo iš malonumo. Tvirtos, bet švelnios rankos. Nuostabios. O ji troško daugiau. Nykščiai glamonėjo spenelius, gundė ir varė iš proto. Krūtys buvo stangrios, ji troško, kad Dantė lūpomis palengvintų gėlą. Prisispaudė prie jo visu kūnu pasakydama, ko tiksliai nori.