Читать книгу Milijonierius, bosas… Jaunikis? - Kate Hardy - Страница 1

„Atlekiu tavęs paimti, – Bela skubiai rašė žinutę. – Laikykis.“

Nors kartą atrodė, kad ji bus gelbėtoja, o ne ta, kuriai reikia padėti. Naujasis darbas suteikė pasitikėjimo savo jėgomis, tad Bela manė, kad jai pavyks susidoroti su užklupusia bėda. Nors kartą ji valdys situaciją, bus rami ir susikaupusi, o ne lengvabūdiška keistuolė, viską sujaukianti taip, kad kitiems tenka ją traukti iš keblios padėties.

Bela apsidairė ir pamatė prie šaligatvio stovintį juodą taksi automobilį. Jai labai palengvėjo jį pastebėjus. Nuskubėjusi prie automobilio, Bela įšoko vidun.

– Ar galite nuvežti mane į „Bramertono“ viešbutį Kensingtone? – kreipėsi ji į vairuotoją.

Šalia kažkas sausai kostelėjo. Staigiai pasisukusi Bela pamatė, kad ant galinės automobilio sėdynės jau įsitaisęs keleivis.

Bela taip susikaupusi galvojo apie Greisės gelbėjimą, kad lipdama į taksi net nepastebėjo ten sėdinčio žmogaus.

– Labai atsiprašau, – tarė ji. – Nenorėjau elgtis nemandagiai. Suprantu, kad buvote čia pirmas ir man derėtų tuoj pat išlipti ir netrukdyti jums tęsti kelionės, bet man tikrai reikia kuo greičiau nusigauti į „Bramertoną“. Gal galėtumėte susirasti kitą taksi, ir… ir?.. – Bela iš nevilties pamojo ranka. – Aš sumokėsiu už jūsų kelionę.

Norėdama tai padaryti Bela dar labiau įsiskolins bankui, bet tikrai negaila kelių svarų, jei tik jie padės nors kartą atsilyginti ir pagelbėti Greisei. Be to, Bela tuoj pradės dirbti. Kitą mėnesį jos finansinė situacija jau bus kiek geresnė.

– Tiesą sakant, ir aš važiuoju link Kensingtono, – atsiliepė vyras. – Galėsite išlipti prie „Bramertono“.

Belą užplūdo didžiulis palengvėjimas. Ji atrado šių laikų riterio ant balto žirgo atitikmenį – vyrą juodame taksi. Belai neteks nuvilti sesers.

– Ačiū. Labai ačiū, – apimta staigaus entuziazmo Bela pasilenkė ir pabučiavo vyrą į skruostą. – Net neįsivaizduoji, kokia aš dėkinga.

– Kur taip skubi? – taksi pajudėjus iš vietos pasiteiravo bendrakeleivis.

– Šeiminės bėdos, – atsakė Bela. Ji neturėjo teisės kam nors, ypač nepažįstamajam, pasakoti apie sesers rūpesčius.

– A, – vyriškis patylėjo. – Ar ką tik mačiau, kaip išėjai iš „Insurgo įrašų“?

Bela nustebusi pakėlė į vyrą akis. Jis atrodė kaip verslininkas, po vėlyvo susitikimo vykstantis namo. Tikrai nebuvo panašus į žmogų, turintį ką nors bendro su nepriklausoma įrašų kompanija. Nors, žinoma, „Insurgo“ atlikėjai buvo skirtingi – nuo liaudies muzikos motyvais kuriančių menininkų iki nedidelių pankiškų grupių. Ten buvo galima sutikti įvairių keistuolių.

– Taip, – atsakė Bela.

– Ar tu viena iš atlikėjų?

Bela žinojo, kad apsimovusi juodus džinsus ir prie jų priderinusi paprastus marškinėlius, o savo trumpus plaukus nusidažiusi žėrinčia platinine spalva, ji labiau panašėjo ne į grafikos dizainerę, o į nepriklausomą muzikos atlikėją.

– Ne, – atkirto ji.

Tačiau šis vyras buvo toks malonus ir leido kartu su juo vykti taksi, tad Bela nenorėjo elgtis nemandagiai. Be to, nereikšmingi pašnekesiai ją kiek prablaškys ir neleis nerimauti, kas galėjo nutikti dažniausiai ramiai ir santūriai seseriai, kad ji taip pašėltų. Bela nusišypsojo.

– Tiesą sakant, aš esu grafikos dizainerė. Kitą savaitę pradėsiu dirbti „Insurgo įrašuose“.

– Ak, tikrai?

Išgirdus lėtai tariamus pašnekovo žodžius, Belos galvoje suskambo pavojaus varpai. Bet juk ji šio vyro nepažinojo. Visai be reikalo sunerimo.

– Taip, ir labai to laukiu, – plačiai nusišypsojusi patvirtino ji. – Kursiu internetinio tinklalapio dizainą, albumų viršelius ir įmonės atributiką. Tiesą sakant, dar negaliu patikėti, kad man pasiūlė mano svajonių darbą.

Bela mieliau dirbtų kaip laisvai samdoma darbuotoja ir su „Insurgo įrašais“ bendradarbiautų kaip su vienu iš savo klientų, bet vėl įsidarbinti įmonėje visai darbo dienai reikš, kad ji kurį laiką turės stabilias pajamas. Šiuo metu Belai to reikėjo labiau nei laisvės.

– Nežinai, kas aš, tiesa? – pasiteiravo vyras.

– Išskyrus tai, kad esi nepažįstamasis, kuris labai maloniai pasiūlė kartu važiuoti vienu taksi? Ne, nežinau, – pripažino Bela.

– Leisk prisistatyti, – palinkęs į priekį vyras išniro iš jį gaubiančių šešėlių ir ištiesė ranką.

Belai pritrūko kvapo. Vyras atrodė nuostabiai. Tamsūs plaukai buvo suglostyti taip, kad nekristų ant veido, kuriame švietė rugiagėlių mėlynumo akys. O su tokiais skruostikauliais šis vyras galėtų tapti bet kokios kvepalų reklamos žvaigžde. Belai teko atsispirti troškimui ištiesti ranką ir pirštais perbraukti švariai nuskustą skruostą. Ir tas lūpas. Putlios vyro lūpos tikrai buvo seksualiausios iš pastaruoju metu matytų.

Beveik apsvaigusi Bela paspaudė vyrui ranką ir pastebėjo, kokia ji tvirta. Ji stengėsi nekreipti dėmesio į delnu pasklidusį dilgčiojimą. Kai Kirkas taip nuvylė, Bela oficialiai pareiškė, kad nesidomės vyrais – net ir tokiu gražiu vyriškiu, vilkinčiu puikaus kirpimo dizainerio kurtą kostiumą, rankų darbo marškinius, ryšintį šilkinį kaklaraištį ir avintį švariai nublizgintus itališkus batus.

Visai neprasidės su vyrais.

Ir taškas.

Daugiau Bela niekada neleis, kad kas nors priverstų ją pasijusti kvailai ir nereikalingai. Kaip tik tokius jausmus ir sukėlė Kirkas.

– Hju Monkrefas, – prisistatė vyras ir laukė, kol Bela susipras.

Prireikė penkių sekundžių.

– Hju Monkrefas? Tas pats „Insurgo“ Hju Monkrefas? – išsigandusi pasitikslino Bela.

– Tai aš, – patvirtino vyras. Buvo panašu, kad jis mėgaujasi Belos sutrikimu.

Jis – naujasis Belos viršininkas?

– Negali būti, – nors tai ir paaiškintų, kodėl vyras paklausė, ar ji nėra viena iš „Insurgo“ atlikėjų. Turbūt pagalvojo, kad pavaduotojas pasirašė su kažkuo kontraktą, kol jo nebuvo.

– Kodėl gi?

– Nes tu… Tu… – Bela mostelėjo į Hju kostiumą. – Tu neatrodai kaip nepriklausomų grupių įrašų kompanijos savininkas. Esi panašesnis į finansų maklerį.

– Banko atstovams visada patinka, kai įmonės direktorius dėvi kostiumą, – švelniai paaiškino Hju. – Jei susitikime pasirodyčiau plėšytais džinsais, madingais marškinėliais ir sušiauštais plaukais, jie galvotų, kad esu nepatikimas klientas. Jie nelaikytų manęs profesionaliu verslininku.

Bankas? Bela pasijuto dar blogiau. Jei Hju tokiu metu penktadienio vakarą vyko į susitikimą banke, gal tai reiškia, kad įmonė pakliuvo į bėdą ir naujoji darbo vieta pradings net nespėjus joje apsiprasti?

Greičiausiai Belos jaučiama baimė atsispindėjo veide, nes Hju nuramino:

– Buvo vykdomas tik kasmetinis vertinimas, o paskui su verslo partneriu nuėjau išgerti. Tau nereikia taip nerimauti. Taigi, esi mano naujoji grafikos dizainerė?

– Bela Faradėj, – prisistatė mergina. – Labai gerai atlieku savo darbą.

– Net neabejoju, kitaip Tarkvinas nebūtų tavęs pasamdęs, – sausai atsakė Hju.

– Taigi, kodėl vadovaudamas įrašų kompanijai važinėji taksi? Kodėl tavęs nevežioja nuosavu automobiliu ar limuzinu? – klausimas išsprūdo Belai nespėjus susivaldyti. Viduje ji net sudejavo. „Šaunuolė, Bela, – galvojo. – Kamantinėk naująjį viršininką praėjus vos porai minučių, kai įžeidei jį pareikšdama, kad jis nepanašus į įrašų kompanijos savininką. Tęsk taip ir toliau, ir pirmadienio rytą vietoj naujojo darbo galėsi užsiregistruoti darbo biržoje.“

Štai kaip ilgai pavyko neapsikvailinti. Dabar Bela jautėsi kaip didžiausia pasaulio idiotė.

– Geras klausimas, – nusišypsojo Hju. – Mano automobilis dirbtuvėse, ten jį remontuoja. Savo pinigus mieliau investuoju į verslą, o ne į prabangius limuzinus, kurie niekam nereikalingi, tik visą dieną stoviniuoja laukdami manęs. Taigi, važinėju taksi.

Bela juto, kaip išraudo skruostai.

– Atsiprašau. Neturėjau teisės kamantinėti. Gal paprašyk vairuotojo, kad sustotų ir mane išleistų, nebetrukdysiu tau ir susirasiu kitą taksi.

– Sakei, kad reikalas skubus, šeiminės bėdos.

– Taip ir yra.

– Tada leisk nuvežti tave iki viešbučio. Neabejoju, kad Tarkvinas užlaikė tave pokalbyje dėl darbo, todėl ir vėluoji. Dėl visko kalti „Insurgo“.

– Ne, tikrai ne, – paneigė Bela. Niekas dėl to nekaltas. Bet šią akimirką ji labiau jaudinosi dėl Greisės nei dėl to, kaip kuo geriau pasirodyti viršininkui, tad priėmė Hju pasiūlymą. – Bet ačiū tau už pavėžėjimą. Labai man padėjai.

– Jokių bėdų.

Bela skubiai parašė Greisei žinutę.

„Aš jau taksi. Lauk manęs prie registratūros.“

Pagaliau automobilis sustojo prie „Bramertono“ viešbučio.

– Dar kartą ačiū, pone Monkrefai, – mandagiai padėkojo Bela. – Kiek esu skolinga už taksi?

– Nieko. Man buvo beveik pakeliui, – patikino Hju.

– Labai ačiū. Tikrai. Visą kitą savaitę dirbsiu iki vėlyvo vakaro, kad atsidėkočiau, – pažadėjo Bela ir išlipo iš taksi, kol nespėjo leptelėti dar ko nors kvailo.

Kai Bela įėjo į viešbučio registratūrą, Greisė jos jau laukė. Sesuo buvo išbalusi ir tyli. Ir jokio ženklo, kad netoliese būtų Hovardas. Kodėl Greisės sužadėtinis nelaukia kartu? Ar kas nors nutiko Hovardui? Ne, aišku kad ne, Greisė būtų užsiminusi apie tai žinutėse. Nebūtų parašiusi tik vieno žodžio: „Padėk“, numetusi ragelio, kai Bela bandė jai paskambinti, ir brūkštelėjusi kitos žinutės: „Dabar negaliu kalbėti.“ Bela tikrai sunerimo. Kas, po galais, nutiko?

Greisė dėl vieno dalyko buvo teisi. Jos negalėjo čia apie tai šnekėtis. Tik ne tada, kai vienoje iš salių vyksta Hovardo tėvų auksinių vestuvių šventė. Kad ir kas nutiko, Bela užtars seserį. Jos išeina. Dabar pat.

– Eime. Dinkime iš čia, – švelniai paragino Bela, apkabino Greisę ir išvedė ją iš viešbučio.

Priėjusi gatvę, Bela apsidairė, ieškodama taksi.

Tada suprato, kad ją atvežęs automobilis vis dar stovi toje pačioje vietoje prie šaligatvio. O jame už vairuotojo vis dar sėdi Hju Monkrefas. Jis nuleido automobilio langą ir pažvelgė į merginas.

– Ar galėčiau jus kur nors pavėžėti?

– Bet… – pradėjo Bela.

– Akivaizdu, kad kažkas negerai, – švelniai pertraukė jis, žvelgdamas į Greisę. – Tad pavešiu tave ir… Spėju, tavo seserį? – Bela linktelėjo, ir Hju tęsė: – Pavešiu jus, kur reikia. Koks adresas?

Mergina tikrai nenorėjo šįvakar palikti Greisės vienos, o bute nebuvo pakankamai vietos dviem žmonėms. Bela prikando lūpą ir pasakė Greisės adresą.

– Labai tau ačiū, – padėkojo ji Hju. – Mes abi labai tau dėkingos. Neprivalėjai mūsų laukti.

– Jokių bėdų.

Bela padėjo Greisei įsėsti į automobilį. Ši vis dar neištarė nė žodžio. Bela sunerimusi suspaudė sesers ranką, bet Greisė neatsakė tuo pačiu. Šį kartą niekas nenorėjo plepėti nereikšmingomis temomis. Kiekvieną sekundę Bela jautėsi vis nejaukiau.

Tada, taksi jau sukant į Greisės gatvę, ši apsivėmė. Tiesiai ant puošnių Hju itališkų batų ir kostiuminių kelnių.

– Labai atsiprašau, – sumurmėjo ji.

Greisė atrodė beveik taip pat baisiai, kaip Bela jautėsi. Bela nežinojo, ką pasakyti. Ką galima sakyti, kai sesuo apvemia tavo naująjį viršininką? Tik taip pat nuolankiai pritarti:

– Labai atsiprašau.

Hju neatrodė supykęs.

– Kartais taip nutinka. Ar reikia pagalbos palydėti ją į vidų?

– Dėkoju, bet nereikia. Šį vakarą ir taip jau labai mums padėjai, – Bela giliai įkvėpė. – Sumokėsiu už automobilio ir tavo kostiumo valymą bei naujus batus.

– Vėliau apie tai pasikalbėsime, – ramino Hju. – Ar tikrai susitvarkysi?

– Žinoma, – pamelavo Bela. Na, bent jau turi atsarginį Greisės durų raktą, tad nesunkiai paklius į sesers butą. – Ir labai tau ačiū. Ir atsiprašau. Ir…

– Tiesiog saugiai parvesk sesę namo, – įsiterpė Hju. – Vėliau viską išsiaiškinsime.

– Ačiū. Ir atsiprašau, – Bela sukuždėjo dar kartą ir padėjo Greisei išlipti iš automobilio.

Hju penktadienio vakarą praleisti planavo tikrai ne taip. Ir ne tokiomis aplinkybėmis norėjo susipažinti su naujausia įmonės darbuotoja.

Vargšė mergina atrodė mirtinai išsigandusi, kai jos sesuo visur privėmė.

„Ar Belai dažnai tenka šitaip gelbėti seserį?“ – pasvarstė Hju. Juokinga, Greisė buvo apsirengusi taip tvarkingai – vilkėjo juodą lininę suknelę ir avėjo stilingus batelius. Pažvelgę į abi seseris, daugelis žmonių nuspręstų, kad tai jaunoji mergina linkusi smarkiai švęsti, apsivemti važiuodama taksi ir sulaukti kitų pagalbos.

O gal Belos sesuo nebuvo girta? Gal susirgo? Bet juk tokiu atveju Bela tikrai būtų paaiškinusi, kad sesuo negaluoja, ir gal net iškviestų greitąją pagalbą?

Bet visa tai – ne jo reikalas. Derėtų atsitraukti žingsnį ir nesigilinti į šį įvykį.

– Atsiprašau už viską, – tarė taksi vairuotojui. – Jei parvešite mane namo, sumokėsiu už automobilio valymą ir laiką, sugaištą tai darant, – Hju pasakė namų adresą.

Jis vis dar nesugebėjo išstumti Belos Faradėj iš minčių. Ypač tos akimirkos, kai mergina pabučiavo jam į skruostą. Tada atrodė, tarsi nutrenkė elektra. O kai Bela paspaudė jam ranką, visos nervų galūnėlės sureagavo į švelnios odos prisilietimą.

Hju tikrai traukė Bela. Labiau, nei ilgą laiką traukė kokia nors kita moteris.

Bet.

Po nesėkmės su Džese Hju gerai išmoko pamoką. Daugiau niekada niekada nepainios darbo ir malonumų. Kadangi Tarkvinas pasamdė Belą grafikos dizainerės pareigoms, ji tikrai papuola į kategoriją „darbas“. Tad teks į trauką nekreipti dėmesio ir elgtis su ja taip pat, kaip ir su kitais bendradarbiais – laikytis saugaus atstumo.

Nors mergina ir turėjo seksualiausias lūpas ir labiausiai žėrinčias akis, kokias Hju kada nors regėjo.

Nedera ja domėtis.

Negalima rizikuoti.

Šįkart jis nesulaužys taisyklių.

– Atsiprašau, kad taip viską išpurvinau, – apgailestavo Greisė, sesėms įsitaisius jos bute.

Bela susiraukė.

– Ar nieko nevalgei prieš pradėdama gerti tai, nuo ko tave supykino? Maistas būtų sugėręs dalį alkoholio.

– Gėriau šampano. Ne, – liūdnai atsakė Greisė. – Man per daug maudė skrandį, kad ką nors valgyčiau.

Greisė retai kada išvis vartojo alkoholį. Taigi, įvyko kažkas tikrai rimto. Bela labai nerimavo – kas nutiko, kad Greisei prireikė pasigerti? Ji giliai įkvėpė. Pirmiausia reikia padaryti svarbiausią darbą. Būtina išblaivinti Greisę.

– Gerai. Pirmiausia gerk vandens. Daugybę vandens, – paragino Bela. Tada ji apžiūrėjo Greisės spinteles. Kad tik jose būtų ko nors, ką Bela sugebėtų pagaminti. Ar bent jau dribsnių, kurie prablaivytų Greisę.

Bela pamatė dėžutę avižinių dribsnių. Puiku. Net ji sugebės sekdama nurodymus ant dėžutės mikrobangų krosnelėje pagaminti avižinės košės.

Kol košė šilo, Bela iš Greisės vaisių dubens paėmė bananą ir jį supjaustė. Sumetusi vaisiaus gabalėlius į košę, Bela pastatė lėkštę ant stalo priešais Greisę, kuri tuoj pat ją atstūmė.

– Negaliu.

– Valgyk, – griežtai liepė Bela. – Tavo elektrolitai labai išsibalansavę, o bananas padės juos atstatyti. Avižos naudingos, nes jose daug angliavandenių, kurie pakels cukraus lygį kraujyje, bet neapsunkins skrandžio.

– Iš kur viską žinai? – nustebusi pasiteiravo Greisė.

Bela nusišypsojo.

– Prisimeni, kai prieš porą metų susitikinėjau su gydytoju? Jis mane išmokė, koks maistas geriausiai tinka malšinant pagirias.

– Atsiprašau, – dar kartą pakartojo Greisė. – Ar taksi vairuotojas labai supyko?

– Nesijaudink, – nerūpestingai ramino Bela. – Mano viršininkas viskuo pasirūpins.

Greisė ne iškart suprato Belos žodžius.

– Tavo viršininkas?

– Aha, – Bela nusišypsojo seseriai. – Žinai ką? Gavau darbą.

– Aš… O varge. Nori pasakyti, kad tau nė nepradėjus dirbti apvėmiau tavo viršininką? – pagaliau suvokusi Belos žodžių prasmę paklausė pritrenkta Greisė. – O ne. Aš su juo pasišnekėsiu ir viską paaiškinsiu. Jis negali tavęs atleisti, ar…

– Greise, viskas gerai, – nutraukė ją Bela.

– Visai ne gerai! Viską sugadinau. Žinai ką, aš sumokėsiu už drabužių valymą.

Bela nusišypsojo.

– Jau pasakiau jam, kad taip padarysiu. Taip pat sumokėsiu ir už automobilio valymą.

– Mano netvarka, mano ir sąskaita, – ginčijosi Greisė. – Aš sumokėsiu.

– Greise, tiesiog nutilk ir valgyk košę. Jaunoji panele, nenoriu iš tavęs išgirsti daugiau nė žodžio, kol neištuštinsi tos lėkštės.

– Šneki visai kaip mama, – suniurnėjo Greisė.

– Gerai, – atkirto Bela. Dažniausiai Greisė šnekėdavo kaip mama, o Bela iš gėdos nuleisdavo galvą.

Ji privertė Greisę suvalgyti visą košę ir išgerti dvi stiklines vandens, o tada vėl ėmė ją tardyti.

– Gerai. Dabar sakyk man, kas nutiko?

– Negaliu tekėti už Hovardo.

Bela to mažiausiai tikėjosi. Vyresnioji sesuo jau ketverius metus susižadėjusi. Taip, Hovardas kiek nuobodokas, o jo tėvai tikras košmaras – Bela ne be priežasties vadino juos Ponu Rupūže ir Ponia Akmeniniais Plaukais – bet jei Greisė Hovardą mylėjo, Bela buvo pasirengusi su jais elgtis meiliai.

– Ką? Kodėl? Ar tu jo nebemyli? – staiga toptelėjo bjauri mintis. – Ar sutikai ką kitą?

– Aišku, kad nieko kito nesutikau, – Greisė papurtė galvą. – Niekada taip nepasielgčiau su Hovardu.

– Specialiai nepasielgtum, bet niekada nežinai, ką įsimylėsi, – atsakė Bela. Ji pati ne vieną kartą buvo įsimylėjusi Poną Netinkamąjį. Kirkas galutinai sunaikino pasitikėjimą vyrais. Daugiau Bela niekada nepatikės savo širdies vyrui, nesvarbu, koks patrauklus jis atrodytų. Prireikė šešių mėnesių, kad Bela vėl pradėtų gyventi taip, kaip anksčiau. Mergina iki šiol ant savęs pyko už tai, kad buvo tokia naivi ir patikli. Kodėl nematė, kad Kirkas visą tą laiką ją apgaudinėjo?

– Myliu Hovardą, bet nesu jo įsimylėjusi, – aiškino Greisė. – Šie jausmai skiriasi.

– Žinau, – Bela suspaudė seseriai ranką. – Ir smarkiai skiriasi. Dėl to gali nutrūkti santykiai.

– Dėl jo man niekada neužgniaužė kvapo. Niekada nesijaučiau dėl Hovardo apsvaigusi – tarsi jis išverstų mane iš koto.

Nenuostabu: Hovardas buvo atsargus ir praktiškas. Bela žinojo, kad tai nėra blogos savybės, tačiau retkarčiais spontaniškumas visai naudingas. Gal jo būtų pakakę, kad sesuo pasijustų laiminga? Akivaizdu, kad dabar ji tokia nesijautė. Teoriškai Greisė ir Hovardas buvo ideali pora – jie abu buvo protingi ir atsargūs, tačiau dar svarbu ir chemija. Be jos gyvenimas būtų nelaimingas.

– Negali viso likusio gyvenimo praleisti su žmogumi, su kuriuo būnant tavo pasaulis nenušvinta.

Greisė prikando lūpą.

– Manau, tu vienintelis žmogus, kuris tai supras. Mama taip manimi nusivils.

– Ne, nenusivils. Taip pat ir tėtis. Jie abu nori, kad būtum laiminga. Jei ištekėjusi už Hovardo tokia nesijaustum, tai tikrai neturėtum už jo tekėti, – tvirtai pareiškė Bela.

– Nesu tikra, ar ir Hovardas buvo mane įsimylėjęs, – svarstė Greisė.

– Žinoma, kad buvo – tu tikra gražuolė, protinga ir miela. Kaip galima tavęs nemylėti? – pasipiktino Bela.

– Manau, kad abu vienas kitą mylėjome, – švelniai tęsė Greisė. – Bet nepakankamai. Mes taip ilgai buvome susižadėję. Kas šiais laikais tęsia sužadėtuves ketverius metus?

– Pora, taupanti pinigus pradiniam įnašui už namą, – priminė Bela.

– Tačiau mes jau sutaupėme pakankamai pinigų. Žinai, ką turiu galvoje – jei tikrai vienas kitą mylėtume, būtume susituokę prieš kelerius metus, o ne laukę. Mes net negyvename kartu, – priminė Greisė.

– Todėl, kad Sintija Erelio Akis Ir Akmeniniai Plaukai neleido savo pagrandukui sumesti skudurų, – priminė Bela. – Ar dėl to tu šįvakar pasigėrei?

– Ne. Prisiminiau paveikslėlį, kurį man nupiešei, – pasakojo Greisė. – „Penkiasdešimt smėlio atspalvių“.

Bela mirktelėjo.

– Atsiprašau. Norėjau pajuokauti, prajuokinti tave ir padėti atsipalaiduoti. Žinojau, kad nelauki auksinių vestuvių šventės.

– Bet tas paveikslėlis buvo toks tikslus, Bela, – guodėsi Greisė. – Buvau vienintelė moteris, nedėvinti smėlio spalvos drabužių.

Bela nesusilaikė nesusijuokusi.

– Oi. Negalvojau, kad bus taip blogai.

– Ak, bet buvo, – jausmingai atsakė Greisė. – Man tikrai ten ne vieta. Bela, aš nė nepajutau, kaip vieną po kitos išgėriau tris taures šampano norėdama įgauti drąsos.

Tai visai nepanašu į Greisę. Sesuo visada sustodavo po pirmos taurės. Praktiškoji, patikimoji Greisė dažniausiai rūpinosi visais aplinkiniais ir po vakarėlio tvarkėsi, o ne vėmė.

– Jaučiausi tokia sustingusi. Ir tada supratau, – pasakojo Greisė, – kad neriu į gyvenimą, kurio iš tiesų nenoriu. Nenoriu po penkiasdešimties metų būti ramiąja Greise Suton, kurios širdis niekada smarkiau nesuplaka ir kurios šeiminį gyvenimą tvarko anyta.

– Jei kas nors ir sulauks gerokai daugiau nei šimto metų, išsaugoję sveiką protą bei geležinį kumštį, tai tik Ponia Akmeniniai Plaukai, – jausmingai pritarė Bela. – Pasielgei teisingai, Greise. Geriau sustoti dabar, nei laukti, kol ištekėsi už Hovardo, ir tada vargti su skyrybomis.

– Tikrai? – Greisė nebuvo įtikinta. Ji atrodė kalta, nelaiminga ir susirūpinusi.

– Tikrai, – tvirtai patikino Bela. – Mama su tėčiu taip pat tave palaikys.

– Jaučiuosi, tarsi būčiau visus nuvylusi. Veltui visas vargas, įdėtas organizuojant vestuves, – Greisė nurijo seiles. – Jau nekalbant apie sukištus pinigus.

– Nieko nenuvylei, – nesutiko Bela. – Na, tik turėjai man tai pasakyti gerokai anksčiau – juk aš tavo sesuo. Žinoma, kad tave palaikysiu. Bjauru pagalvoti, kad visus tuos mėnesius buvai nelaiminga. Būčiau tave išklausiusi ir paguodusi. Elgiesi teisingai, Greise. O atšaukti vestuves nebus sudėtinga, – Bela jautėsi kaip kitame pasaulyje – tarsi ji su Greise būtų susikeitusios vietomis ir dabar būtų Belos eilė elgtis protingai ir itin organizuotai, o ne laukti pagalbos iš kitų. – Tik duok man svečių bei tiekėjų sąrašą ir jų kontaktus. Visiems paskambinsiu ir pranešiu, kad vestuvės atšaukiamos.

– Negaliu versti tavęs to daryti! – paprieštaravo Greisė.

– Tu manęs ir neverti. Aš pasisiūliau. Juk tam ir reikalingos seserys, – Bela giliai įkvėpė. – Ar jau pasakei Hovardui? – Gal todėl viešbutyje jo taip įtartinai niekur nebuvo matyti?

– Ne. Padarysiu tai rytoj.

Belai toptelėjo bjauri mintis.

– Ar jis bent žino, kad išėjai iš vakarėlio?

Greisė linktelėjo ir susiraukė.

– Pasakiau jam, kad man migrena ir važiuoju namo.

– Ir jis net nepasisiūlė parvežti tavęs namo? Kaip bjauru!

– Kaip jis galėjo išeiti iš vakarėlio? Juk tai jo tėvų auksinių vestuvių šventė.

– Gerai, gal Hovardui ir reikėjo pasilikti ten su Piktąja Porele, – sutiko Bela. – Bet jis vis tiek turėjo pirmiausia įsitikinti, kad tau viskas gerai, ir bent jau iškviesti taksi, kad parvežtų tave namo.

– Esu tikra, kad jis taip ir būtų pasielgęs, bet pasakiau jam, kad tu atvažiuosi ir mane paimsi, – paaiškino Greisė.

– Hmm, – išgirdusi Greisės aiškinimus Bela nesuminkštėjo. Kas tam vyrui negerai? Hovardas ketverius metus buvo Greisės sužadėtinis, bet net neužtikrino, kad būsima žmona sėkmingai parvyktų namo, nors žinojo, kad ji prastai jaučiasi. Tuo tarpu Hju Monkrefas – prieš kelias akimirkas sutiktas vyras – ne tik joms padėjo, bet net ir pasisiūlė palydėti iki durų. Taigi, jos naujasis viršininkas turi ne tik dailų veidelį, bet ir kilnią širdį.

Nors ir nedera dabar apie tai galvoji. Tiesą sakant, niekada nereikėtų apie tai mąstyti. Net jei Bela ir nebūtų prižadėjusi laikytis atokiau nuo vyriškos giminės, viršininkas tikrai yra uždraustas vaisius. Belai reikėjo šio darbo – ji norėjo pataisyti savo finansinę situaciją.

– Taigi, ką rytoj pasakysi Hovardui? – pasiteiravo Bela.

– Tiesą – kad negaliu už jo tekėti, – Greisė akimirkai užsimerkė. – Bela, tai reiškia, kad aš taip pat neteksiu darbo ir namų. Niekaip negalėsiu grįžti į darbą Sutonų firmoje – tik ne išsiskyrusi su viršininko sūneliu. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, negaliu prašyti jų rekomendacijų, kurios palengvintų naujo darbo paieškas. Be to, jau buvau informavusi buto savininką, kad ketinu išsikraustyti. Žinau, kad jis jau surado naujus nuomininkus ir pasirašė su jais sutartį, tad negaliu tiesiog pasakyti, kad apsigalvojau, ir atnaujinti nuomos sutartį, – Greisė giliai atsiduso. – Bela, tikrai sudeginau visus tiltus. Kas žino, kaip ilgai užtruksiu, kol rasiu naują butą?

– Tau nereikia jo ieškoti. Atsikraustyk pas mane, – nedelsdama pasiūlė Bela.

Greisė apkabino seserį.

– Myliu tave, širdele, ir ačiū už pasiūlymą, bet tavo bute sunkiai telpa net vienas žmogus. Neturi man vietos. Pasiklausinėsiu draugių – kuri nors tikrai leis man apsistoti savo namuose, kol ieškosiu naujo buto. Pasirašysiu sutartį su laikino įdarbinimo įmone. Jei paaiškinsiu susiklosčiusią situaciją, neabejoju, kad jie supras, kodėl neturiu rekomendacijų, ir padės man rasti darbą be jų.

Bela pamanė, kad Greisė jau kalba kaip išmintinga vyresnioji sesuo. Planai. Praktiškumas. Akivaizdu, kad avižiniai dribsniai padėjo.

– Viskas išsispręs, Greise. Žinai, kaip mama visada sako: vienoms durims užsitrenkus, atsidaro kitos.

– Žinau, – patvirtino Greisė.

– Ketinau rytoj pasikviesti tave suvalgyti sušių ir išgerti šampano mano naujojo darbo proga – juk be tavęs nebūčiau jo gavusi – bet teks tai atidėti. Spėju, kad kelis mėnesius nenorėsi nė regėti šampano.

– Tikrai ne, – susiraukė Greisė. – Be to, galbūt per mane darbo jau netekai.

– Žinoma, kad taip nenutiko. Pasišnekėsiu su viršininku, – Bela apsimetė labiau užtikrinta, nei iš tiesų buvo. – Eik, išsimaudyk po dušu, išsivalyk dantis, apsirenk pižamą. Susirangysime po pledu ant sofos ir žiūrėsime „Draugų“ kartojimą.

– Myliu tave, Bela, – tarė Greisė. – Esi pati puikiausia sesuo, kokią tik kas nors gali turėti.

„Nors mes visiškai skirtingos“, – pamanė Bela. Tačiau šįvakar atrodė, kad ji tapo Greise, o Greisė užėmė jos vietą.

– Nieko neklausinėdama iškart atlėkei manęs gelbėti, – džiaugėsi Greisė.

– Žinoma! Gana dažnai taip gelbėjai mane, – priminė Bela. – Esi pati nuostabiausia sesuo ir myliu tave iki pat kaulų smegenų. Dabar eik ir susiruošk. Patikrinsiu tavo šaldytuvo turinį, nes esu išbadėjusi, ir šiąnakt miegosiu ant sofos. Rytoj pasikalbėsi su Hovardu, o tada sudarysime darbų sąrašą ir drauge jį įveiksime. Viskas pasidarys nebe taip baisu. Pamatysi. – Bela apkabino seserį. – Niekas neišmuš iš vėžių Faradėjų merginos, tiesa?

– Teisingai, – patvirtino Greisė. – Niekas neišmuš iš vėžių Faradėjų merginos.