Читать книгу Dvi savaitės su Juo - Kate Hardy - Страница 2

Po dviejų dienų

Greisė ir vėl pagalvojo, kaip ilgisi Belos. Ji labai norėjo paskambinti mažajai sesutei ir pasipasakoti apie šiandienį darbo pokalbį. Tačiau dabar Bela su Hugu San Fransiske, ir, net nepaisant aštuonių valandų laiko skirtumą, Greisė neketino trukdyti jaunėlės sesės medaus mėnesio. Palauks kasdienio Belos „atviruko“ telefonu ir atsakydama lyg tarp kitko užsimins, kad pokalbis praėjo sklandžiai. Vylėsi, kad savaitei įsibėgėjus jau turės gerų naujienų.

Ak, kad tik gautų tą darbą.

Laikinas darbas nėra blogai, bet Greisė geriausiai jausdavosi, kai jos gyvenimas turėjo aiškią struktūrą ir ji galėjo susiplanuoti daugiau nei kelias dienas į priekį. Per pastaruosius kelis mėnesius, kai atšaukė savo vestuves, jos gyvenimas visiškai pasikeitė. Nutrūkus santykiams ji prarado darbą, o tada ir namus.

Bela niekada neprarasdavo ūpo ir lengvai priimdavo pokyčius, mėgaudamasi kiekviena diena, kiekviena akimirka; Greisė buvo atsargesnė, mėgo viską pasverti ir elgtis apgalvotai. Nors atšaukdama vestuves ji pasielgė teisingai, širdį skaudėjo ne ką mažiau, o ir kaltė graužė. Bela ją palaikė, taip pat ir tėvai. Bet vėliau užgriuvęs chaosas buvo labai nemalonus.

Dabar bent jau vėl turi savo kampą. Buto, kurį galiausiai pavyko susirasti, savininkas paskutinę minutę ją apgavo, bet tada pasitarnavo Belos išsiblaškymas – ji pamiršo laiku pranešti savo buto nuomotojui, kad išsikrausto. Viskas abiem baigėsi kuo puikiausiai, nes buto šeimininkas sutiko, kad Greisė pradėtų nuomotis sesers butą; tereikėjo baigti tvarkyti dokumentus. Rodos, ji vėl ima vadžias į rankas. Dar viena gyvenimo dalis grįžo į vietą.

Stengdamasi negalvoti apie tai, kad jai ne itin gerai sekasi prisitaikyti prie naujojo gyvenimo etapo, Greisė atidarė laukujes namo, kuriame buvo įrengti trys butai, duris – ir nustėro pamačiusi, kad koridoriuje pilna vandens. Ir tas vanduo veržėsi pro jos buto duris.

„Gerai. Nepanikuok ir kaip visada pasitelk šaltą protą, – liepė ji sau. – Išjunk vandens tiekimą butui, kad ir kur prakiuro vamzdis, vanduo nebebėgs, tada išjunk elektrą, išleisk vandenį iš visų čiaupų, o tada surask, kur prakiuro, ir paskambink buto šeimininkui – tegul iškviečia santechniką.“

Šis veiksmų planas suteikė jai jėgų ir, atidariusi buto duris, Greisė nužvelgė apsemtas grindis. Kilimas buvo permirkęs, o pakitusi sofos spalva reiškė, kad ir ją jau semia. Kokia netvarka. Giliai įkvėpusi ji nusiavė batus ir padėjo juos ant virtuvės stalo kartu su rankine ir lagaminėliu.

Sklendė. Kur galėtų būti toji sklendė? Namas buvo perplanuotas, įrengti keli atskiri butai, tad vandentiekio sklendė nebūtinai jos bute. Laimei, atidariusi spintelę po virtuvės kriaukle, kur, Greisės nuomone, buvo tinkamiausia vieta tokiam dalykui, ji rado prie vandens vamzdžio pritaisytą rankeną ir užsuko vandenį. Tada išjungė elektrą ir nuėjo į vonios kambarį, atsuko visus čiaupus tikėdamasi rasti gedimo vietą ir netruko pastebėti, kad vanduo šniokščia pro trūkusį vamzdį po praustuve.

Pasičiupusi skalbimo dubenį iš virtuvės kriauklės pakišo jį po trūkusiu vamzdžiu, iš kurio vis dar liejosi vanduo, ir atsuko čiaupus, kad ištuštintų sistemą.

Tai turėjo padaryti pirmiausia. Dabar reikia paskambinti buto savininkui – ji labai tikėjosi, kad jis dar šįvakar atsiųs budintį santechniką jai į pagalbą. Šiaip ar taip, net jei vamzdis bus sutaisytas, Greisei teks pasiieškoti nakvynės šiai nakčiai, nes tokiame apsemtame bute pasilikti negali. Reikės sugalvoti, kur sudėti ir visus savo daiktus.

Viena jos dalelė tenorėjo verkti ir taip išlieti nusivylimą, pyktį ir neviltį, bet verkdama nieko nebūtų pakeitusi. Turėjo susitelkti į praktinius dalykus. Juos išsprendusi galės ir pažliumbti. Bet ne anksčiau.

Ant šaldytuvo durelių magnetuku buvo pritvirtintas Belos ranka rašytas raštelis: Skambink, jei kils rūpesčių ir nurodytas telefono buto šeimininko numeris. Greisė pajuto užplūstant dėkingumą – bent to jos mažoji sesutė nepamiršo, nors pastarąsias tris savaites ir buvo panirusi į pasiruošimo prašmatnioms jųdviejų su Hugu vestuvėms. Greisė išsitraukė mobilųjį telefoną iš rankinės ir paskambino raštelyje nurodytu numeriu.

Rolandas neatpažino telefono aparate pasirodžiusio numerio, todėl palaukė, kol skambutis bus nukreiptas į balso paštą. Rimtų ketinimų neturintis skambintojas persigalvos vos išgirdęs Rolando įrašytą žinutę, o tas, kas tikrai norės su juo pasikalbėti, paliks pranešimą ir Rolandas jam atskambins, kai turės laiko.

Atsakiklyje pasigirdo atodūsis.

– Sveiki. Čia Greisė Faradėj.

Belos sesuo? Rolandas susiraukė. Kokio velnio ji jam skambina?

– Prašau man paskambinti. Tai skubu. – Ji lėtai ir aiškiai padiktavo savo telefono numerį. – Jei per pusvalandį su manimi nesusisieksite, pati paskambinsiu avarinės tarnybos santechnikui ir jo sąskaitą, tikiuosi, apmokėsite jūs.

Kam jai reikalingas avarinės tarnybos santechnikas? Ir kodėl, velniai griebtų, ji mano, kad jis apmokės išlaidas?

Ketindamas pasiūlyti verčiau susisiekti su savo buto šeimininku ar draudimo kompanija, jis pakėlė telefono ragelį.

– Rolandas Devero klauso.

Akimirką stojo tyla.

– Rolandas? Hugo pabrolys Rolandas?

– Taip.

– A, gerai – jei neišklausei žinutės, kurią įpusėjau, čia Belos sesuo Greisė. Bute potvynis ir man reikia santechniko. – Jos balse pasigirdo vos pastebimos pasipūtimo gaidelės. – Manau, tu, kaip buto savininkas, turi sąrašą žmonių, kurių paslaugomis naudojiesi tokiais atvejais.

Tai štai kodėl ji pagalvojo, kad jis apmokės sąskaitą už santechniko paslaugas.

– Tas butas man nepriklauso.

– Ak, atleisk, – pasipūtimas išgaravo, jį pakeitė vos pastebimas virptelėjimas balse. – Turbūt nereikėtų tikėtis, kad žinai, kaip susisiekti su savininku?

Iš kur jis galėtų žinoti?

– Ne.

– Gerai. Tiek to.

Na štai.

Tylutėlis kuktelėjimas. Ji greitai jį nurijo, bet Rolandas išgirdo.

Užplūdo prisiminimai apie Linetę. Jos širdį draskančios raudos, kai paaiškėdavo, kad jai vėl nepavyko pastoti. Ir kaltė, kad taip smarkiai ją nuvylė, kad neapsaugojo tą paskutinę minutę.

Be to, Greisė jo geriausio draugo svainė. Jei Rolando sesuo paskambintų Hugui prašydama padėti, bičiulis nedvejodamas pultų Filei į pagalbą. Taigi Rolandas suprato, ką turi daryti.

– Atleisk, kad sutrukdžiau, – atsiprašė ji.

– Greise. Ar padėtis labai rimta? – pertraukė jis.

– Ką tik sakei, kad nesi buto savininkas, tad nesijaudink dėl to.

Rolandas susiraukė, bet buvo nusipelnęs tos rūgštelės jos balse. Tačiau vienas dalykas nedavė jam ramybės.

– Iš kur gavai mano telefono numerį?

– Bela paliko raštelį ant šaldytuvo – telefono numerį nenumatytiems atvejams. – Ji atsiduso. – Dar kartą atsiprašau. Pamaniau, kad tai buto šeimininko numeris. Akivaizdu, kad klydau.

Dabar tai nesvarbu. Rolandas galvojo apie užlietą butą.

– Ar užsukai vandenį?

– Taip. Nesu tuščiagalvė, – atsakė mergina šaltai. – Išjungiau ir elektros tiekimą, kad nekiltų papildomų rūpesčių, o dabar išleidžiu vamzdžiuose užsilikusį vandenį iš visų čiaupų. Man reikia santechniko, kad sutvarkytų sprogusį vamzdį, ir turiu pranešti virš manęs gyvenantiems žmonėms, jei avarija mano bute paveikė ir jų vandentiekio sistemą.

Jis nustebo supratęs, kad Greisė yra tokia sumani ir, atrodo, pati gali viskuo pasirūpinti. Tai visai nederėjo su tuo, ką buvo girdėjęs apie ją. Vis dėlto jos bute sprogo vamzdis, ji neturi kontaktų žmogaus, kuris galėtų padėti, o jo telefono numerį Bela paliko seseriai tuo atveju, jei kas nors nutiktų. Vargu ar jis gali dabar tiesiog padėti ragelį ir pamiršti apie ją.

– Koks adresas? – staiga paklausė Rolandas.

– Kam tau?

– Juk paskambinai ieškodama pagalbos, – atsakė jis.

– Per klaidą, – priminė ji. – Ir atsiprašau už tai. Dar kartą.

– Bela paliko tau mano telefono numerį, jei nutiktų kas nors nenumatyta, o prakiuręs vamzdis kaip tik tai ir yra. – Bela pamiršo pasakyti jam, kad palieka jo telefono numerį seseriai, bet tai ne Greisės kaltė. – Kur tu?

– Belos bute.

– Aš nežinau adreso, – paaiškino Rolandas.

– A. Gerai, – tarė ji ir šiek tiek nenoriai padiktavo jam buto adresą.

– Puiku. Važiuoju.

– Tu santechnikas ar ką?

– Ne, bet pažįstu gerą. Važiuodamas paskambinsiu jam, pasinaudosime jo paslaugomis, jei tau nepavyks susisiekti su buto šeimininku.

– Ačiū, – padėkojo Greisė. – Vertinu tai.

Rolandas susisiekė su santechniku ir, perspėjęs, kad tai greičiausiai tik audra stiklinėje, susitarė, kad šis pagelbės, jei reikės. Tačiau nuvykęs į butą suprato, kad Greisė padėtį įvertino nepakankamai rimtai. Akivaizdu, kad vanduo liejosi gana ilgai, nes kilimai buvo permirkę; juos reikėjo suvynioti ir greičiausiai teks pakeisti. Sofą taip pat reikėjo patraukti, nes vanduo sunkėsi į ją. Rolandą nusmelkė kaltė pastebėjus, kad Greisė atrodo taip, lyg būtų verkusi. Ji stengėsi laikytis tvirtai, bet nelaimė neabejotinai ją nuliūdino.

– Ar tau pavyko susisiekti su šeimininku? – paklausė jis.

Greisė papurtė galvą.

– Jo kontaktai greičiausiai nukišti kokioje Belos batų dėžėje, bet aš jos nekaltinu, pati turėjau tuo pasirūpinti, prieš jai su Hugu išvykstant. Dabar čia gyvenu aš, todėl tai mano atsakomybė.

– Batų dėžėje? – paklausė Rolandas suglumęs.

– Bela ne itin mėgsta sisteminį katalogavimą, – paaiškino Greisė. – Bet ji turi batų dėžučių sistemą. Verslo sąskaitos keliauja į vieną dėžutę, su namų ūkiu susiję popieriai – į kitą, o kai ko nors prisireikia, tiesiog pasikuiti tose dėžutėse.

– Šiek tiek chaotiška.

Rolandas visai kitaip tvarkė reikalus. Jam buvo svarbu nešvaistyti laiko veltui.

Greisė gūžtelėjo pečiais.

– Na, dabar ji bent jau turi tas batų dėžutes. Teko gerokai pazyzti, kol to pasiekiau.

Ką? Čia kažkas ne taip. Ar čia toji pati Greisė, princesytė, svaigalų mėgėja? Štai ir dabar ji vilkėjo dalykinį pilką kostiumėlį ir baltus marškinius; be to, virtuvėje ant stalo šalia patogių juodų batelių gulintis lagaminėlis atrodė visai solidžiai, o ir rankinė padori. Jos nagai tvarkingi, bet manikiūras – tikrai darytas ne specialistės, tamsūs plaukai iki pečių pakirpti paprastai, jokių įmantrybių kaip vestuvėse, makiažas neryškus.

Gal jis dėl jos klydo? Ir vėl tas kaltės dūris.

– Kaimynai dar negrįžo, todėl palikau ant jų durų raštelį apie tai, kas nutiko, – pasakė Greisė. – Man tikrai reikia surasti šeimininko kontaktus ir pasidomėti draudimu.

Štai ir vėl tas vos pastebimas virptelėjimas merginos balse.

– Ar gerai jautiesi? – paklausė jis vildamasis, kad ji nepradės verkti.

– Buvo ir geresnių dienų, – Greisė kilstelėjo smakrą. – Bet buvo ir blogesnių, jei jau atvirai. Išgyvensiu. Atleisk. Pasiūlyčiau puodelį arbatos, bet nėra nei vandens, nei elektros… – gūžtelėjo ji. – Todėl, deja, negaliu pasiūlyti.

– Nieko tokio, – patikino Rolandas. – Mano santechnikas laukia skambučio, tad paprašysiu jo paskubėti ir imtis darbo, bet turime kuo greičiau patraukti tavo sofą, kad nuostoliai būtų kuo mažesni.

– Ir knygų lentyną. Ir lovą. Ir… – ji garsiai iškvėpė. – Gerai bent tai, kad mano automobilis hečbekas. Turėsiu išnešti iš čia viską, ką įmanoma, kol išdžius. Teks surasti kokį sandėlį, nes visų mano bičiulių butukai, deja, tokie pat maži kaip šis, nėra nė garažo, kuriame galėčiau laikinai priglausti daiktus. Greičiausiai teks pasinaudoti tais nuomojamais sandėliukais.

– Duok man minutėlę.

Rolandas išėjo laukan ir, trumpai šnektelėjęs su santechniku, paskambino vienam iš remonto specialistų, kurio paslaugomis pats buvo naudojęsis. Jis taip pat prisiminė pakeliui matęs kavinukę netoliese ant kampo; nusprendė paimti du puodelius juodos kavos išsinešti, cukraus ir du šokoladinius sausainius. Tai suteiks jiems energijos, kurios tikrai prireiks. O jei Greisė negeria kavos… na, dabar pats metas pradėti.

Greisė užsiminė apie nuomojamą sandėliuką daiktams iš buto pasidėti. Jai labai pasiseks, jei jau vėlyvą vakarą pavyks rasti tokią vietą. O jo namuose juk daugybė vietos, tikrai užteks jos daiktams. Nors Rolandas ir nelabai troško į visa tai veltis, vis dėlto norėtų, kad kas nors padėtų jo seseriai, jei toji pakliūtų į bėdą. Greisė – geriausio draugo svainė. Taigi jis kaip ir turi prisiimti atsakomybę už ją.

Grįždamas į butą Rolandas paskambino vienam iš savo bendradarbių ir paprašė atvaryti mikroautobusą.

Kai jis grįžo, Greisė jau krovė daiktus į savo automobilio bagažinę.

– Kava, – pasakė jis tiesdamas jai vieną popierinį puodelį. – Nežinojau, mėgsti kavą su cukrumi ar pienu, todėl paėmiau juodos ir kelis pakelius cukraus.

– Ačiū. Kiek aš tau skolinga? – paklausė ji.

Rolandas papurtė galvą.

– Nesirūpink. Taip pat iškviečiau mikroautobusą. Turi krepšių, dėžių ar lagaminų, į kuriuos galėčiau krauti daiktus?

– Mikroautobusą? – perklausė ji sutrikusi.

– Butas nedidelis, bet mums vis tiek nepavyks visko sutalpinti į savo automobilius, – paaiškino jis.

– Todėl išnuomojai mikroautobusą? – jos akys išsiplėtė. – Tiesą sakant, tai logiška. Turėjau apie tai pagalvoti. Ačiū. Grąžinsiu tau pinigus.

– Nėra reikalo – autobusiukas mano, – paprastai pasakė jis.

Greisė susiraukė.

– Bet visa tai – ne tavo rūpestis, tad kodėl…

– Nes esi Hugo svainė, – paaiškino Rolandas. – Jei taip būtų nutikę mano sesei, kol aš išvykęs iš šalies, Hugas su Tarkviu ja pasirūpintų. Todėl aš darau tą patį.

– Prisimenant, kaip mudviem nesisekė bendrauti per vestuves, – tarė ji, – tai labai gražus poelgis. Ir aš tai labai vertinu. Esu tau dėkinga.

Rolandas buvo bepradedąs manyti, kad apie Greisę susidarė visiškai klaidingą nuomonę. Jei ji būtų išlepinta, princesiškų įgeidžių valdoma, svaigalus mėgstanti mergiotė, kokia jis ją laikė, tik dejuotų ir tikėtųsi, kad viską už ją padarys kiti – kol ji, labai tikėtina, mėgausis taure vyno ar sukinėsis aplinkui nieko neveikdama. Tačiau Greisė, kol jo nebuvo, ėmėsi ramiai ir sistemingai kraustyti daiktus iš užtvindyto buto. Jausdamas, kaip nemaloniai vėl sukirba sąžinė, jis ištiesė merginai sausainį.

– Šokoladinis. Mano sesuo sako, kad šokoladas viską pataiso.

Greisė nusišypsojo; Rolandas pirmą kartą pamatė ją nuoširdžiai šypsantis ir nustebo supratęs, kad nuo jos šypsenos net gatvėje pasidarė šviesiau.

– Tavo sesuo, atrodo, išmintinga moteris.

– Tokia ir yra.

Greisė mažiausiai tikėjosi, kad jai į pagalbą ateis Rolandas Devero, tačiau buvo jam labai dėkinga. Ir šiandien jis visai kitoks nei vestuvių dieną. Šįkart Rolandas nevertė jos jaustis taip, kaip visada pasijusdavo šalia Hovardo motinos. Jis elgėsi su ja kaip su žmogumi, o ne kokia bjaurastimi, prilipusia prie bato pado.

Kava ir sausainiai suteikė jiems jėgų ir, kai atvažiavo autobusiukas, juodu jau buvo sudėję į dėžes ir išnešę į lauką daugumą Greisės daiktų. Tuo metu grįžo Greisės kaimynai ir nuoširdžiai užjausdami ją dėl visos tos netvarkos padiktavo buto šeimininko telefono numerį.

Ji paskambino savininkui, tačiau jis neatsiliepė, todėl paliko pranešimą apie tai, kas nutiko, padiktavo savo telefono numerį ir grįžo pakuoti daiktų.

Atvykęs Rolando pažįstamas santechnikas apžiūrėjo sprogusį vamzdį.

– Vamzdžiai šiame kvartale labai seni, – pasakė jis. – Matyt, kažkur sistemoje susidarė kamštis ir šitas silpnesnis vamzdis tiesiog neatlaikė spaudimo.

– Vadinasi, tai ne mano kaltė? – paklausė Greisė.

– Ne, mieloji, tiesiog viena tų nemalonių situacijų. Galiu jį aplopyti, o ryt sutvarkysiu tinkamai.

Ji linktelėjo.

– Ačiū jums. Išrašykite man sąskaitą ir iškart jums sumokėsiu.

– Nereikia – viršininkas moka.

– Viršininkas? – paklausė ji sutrikusi.

– Rolandas, – paaiškino santechnikas.

Ką? Tai neturėtų būti Rolando reikalas. Gerai. Dabar nėra laiko ginčams. Vėliau su juo išsiaiškins.

Vos ji pasitraukė nuo santechniko, prisistatė remonto specialistas. Jis viską nufotografavo ir paprašė jos palaikyti metalinį matuoklį prie sienos, kad matytųsi, koks vandens gylis.

– Draudimui, – paaiškino vyras. O tada iš autobusiuko atsinešė įrangą vandeniui išpumpuoti.

– Aš tikrai labai vertinu viską, ką dėl manęs padarei, – pasakė Greisė Rolandui. – Bet turiu dar vieną klausimą. Gal netyčia žinai, kas teikia patikimas sandėliavimo paslaugas?

Jis gūžtelėjo.

– Nėra reikalo. Gali palikti savo daiktus mano namuose.

Greisė sumirksėjo.

– Bet tu juk manęs nepažįsti. Iki šio vakaro buvome susitikę tik kartą. Juk aš galiu būti vagilė arba sukčiautoja.

Jis ir vėl gūžtelėjo pečiais.

– Esi geriausio mano draugo svainė – to man užtenka. – Rolandas trumpam nutilo. – Tu tikrai negalėsi likti bute, kol viskas čia išdžius.

– Žinau, – nusiviepė ji. – Tikiuosi, pavyks įkalbėti ką nors iš draugų leisti permiegoti šiąnakt ant grindų, tada susirasiu viešbutį, kol galėsiu grįžti į butą.

Šis planas atrodė gana apgalvotas, ir jei Rolandas būtų pritaręs, nebūtų reikėję į visa tai veltis.

Tačiau kažkas jos veido išraiškoje paskatino jį pasiūlyti:

– Turiu laisvą kambarį.

Ji papurtė galvą.

– Ačiū, bet jau ir taip pernelyg tave išnaudojau.

– Jau vėlu, – pasakė jis, – be to, visi tavo daiktai mudviejų automobiliuose ir mikroautobuse. Daugiau negali nieko padaryti, kol sulauksi buto savininko skambučio ir viską apžiūrės draudimo agentas – o tai nutiks anksčiausiai rytoj. Be to, sakei, kad nė vienas iš tavo draugų neturi tau kambario, kuriame galėtum apsistoti, ką jau kalbėti apie daiktus. Tad važiuojame, apsistosi pas mane.

– Tu… tu labai geras.

Pamatęs, kad ji tankiai mirksėdama stengiasi nepravirkti, Rolandas iškėlė rankas ją stabdydamas.

– Neverk. Prašau.

Jam ne itin gerai sekėsi tvarkytis su ašaromis. Niekada nesisekė. O paskutinį pusmetį su Linete tai daryti tekdavo gana dažnai. Jis atsitraukdavo tada, kai atsitraukti neturėjo. Ir ji sumokėjo didžiausią kainą.

Greisė nurijo ištrūkti grasinančias ašaras ir atgalia ranka pasitrynė akis.

– Gerai. Daugiau jokių ašarų, pažadu. Bet ačiū tau. Lieku skolinga.