Читать книгу Galingieji Vulfai. Vienišasis Džeikobas - Kate Hewitt - Страница 2

Kai Molę Parker atvežęs taksi sustojo priešais vartus, tolumoje dunksantis aptemęs Vulfų dvaras jai priminė didžiulį gremėzdą.

– Kur toliau, meilute? – per petį paklausė vairuotojas. – Vartai užrakinti.

– Užrakinti? – Molė pamėgino išsitiesti. Nuvargusi po skrydžio, ji sėdėjo atsilošusi į lagaminus ir palaimingai snaudė jaukioje taksi tvankumoje. – Keista, per amžius jų niekas nerakindavo. – Pernelyg pavargusi, kad dabar spręstų šią mįslę, mergina tik gūžtelėjo pečiais. Gal vietinis jaunimas senajame dvaro pastate ir vėl įsisiautėjo, gal mėtė akmenis į likusius neišdaužytus stiklus ar netgi įsilaužė į vidų – juokais ar drąsos išbandymui? Gal šį kartą policijai teko imtis gerokai rimtesnių veiksmų? – Nieko tokio, – pasakė Molė. Ir, įkišusi ranką į rankinę, išsitraukė porą banknotų. – Išleiskite mane čia. Likusią kelio dalį nueisiu pati.

Vairuotojas skeptiškai pasižiūrėjo – tolumoje nedegė nė menkiausia švieselė. Galiausiai jis gūžtelėjo pečiais ir, paėmęs iš Molės banknotus, padėjo iškelti iš automobilio aplamdytus lagaminus.

– Esi tikra, meilute? – paklausė, ir Molė jam nusišypsojo.

– Taip, mano trobelė štai ten. – Ji parodė į palei vartus augančią grėsmingai aukštą gyvatvorę. – Nesijaudinkite, kelią rasčiau net užmerktomis akimis. – Kai čia dar gyveno Anabela, dvarą ir sodininko trobelę jungiantį taką Molė mynė tūkstančius kartų. Kadangi draugė retai kada išeidavo iš namų, Molė, nutrūktgalvė sodininko dukra, buvo viena iš nedaugelio jos bičiulių.

Tačiau Anabela čia nebegyvena, nelikę ir nė vieno jos brolių; šią egzodo tradiciją pradėjo Džeikobas, vyriausiasis iš Vulfų, kuris, būdamas vos aštuoniolikos, atsuko šeimai nugarą. Dvarą vaikinas paliko apaugti kerpėmis ir pelėsiais, nė nesusimąstęs, kad vėliau galbūt galėtų jame gyventi.

Molė nuvijo juodas mintis šalin. Matyt, taip samprotauja vien dėl to, jog yra pavargusi: skrydis iš Romos buvo atidėtas kelioms valandoms. Bet kai taksi nuvažiavo, ir ji liko vienui viena tamsoje, net be mėnulio, kuris praskaidrintų nuotaiką ar nušviestų kelią, širdimi aiškiai jautė, kad praeities prisiminimus ir senus jausmus į paviršių kelia ne paprasčiausias nuovargis.

Po šešių mėnesių, kuriuos, keliaudama po Italiją, Molė savanaudiškai skyrė sau ir savo malonumui, grįžti buvo sunku. Vieniša. Vulfų dvare, išskyrus ją, jau seniai niekas negyveno.

Ilgai neužsibūsiu, – įtikinėjo save Molė. Susikraus likusią velionio tėvo mantą ir persikraustys į kaimą, gal netgi į gretimą prekybinį miestelį, susiras kokį nors mažą, švarų ir saulėtą butuką, kuriame nesklandys prisiminimai ir nuoskaudos. Molė pagalvojo apie lagamine gulinčią užrašų knygelę su naujomis dekoratyvinės sodininkystės idėjomis – viso savo gyvenimo energijos ir mąstymo vaisių, tik ir laukiantį, kada galės pakelti sparnus. Kada galės įsišaknyti. Ji imsis savo planų įgyvendinimo. Netrukus.

Timptelėjusi už madingo, įliemenuoto švarkelio, įsigyto Romos prekyvietėje, Molė šiek tiek droviai pasitaisė aptemptus džinsus, kurių nebuvo pratusi dėvėti. Su kelius siekiančiais minkštos itališkos odos batais ji vis dar jautėsi keistai ir neįprastai, nes dažniausiai avėdavo guminius aulinius. Drabužiai drauge su užrašų knygele dabar buvo jos naujo gyvenimo dalis. Jos naujos asmenybės dalis. Molė Parker nekantravo atversti naują puslapį.

Naujai atrastas ryžtas privertė ją nusišypsoti; tempdama paskui save lagaminus, ji ėmė lėtai eiti palei aukštą akmeninę tvorą, skiriančią dvarą nuo likusios pasaulio dalies. Su tvora taisyklingu kampu besijungianti aukšta gyvatvorė buvo tanki ir dygi; Molė pažinojo kiekvieną colį – nors jai čia niekas nepriklausė, pažinojo kiekvieną Vulfų valdų akrą. Pačiame dvare Molė buvo lankiusis vos kelis kartus: Vulfams tai buvo liūdesio ir skausmo irštva, todėl Anabela mieliau rinkdavosi užgriozdintos trobelės jaukumą; tačiau žemę Molė pažinojo kaip savo penkis pirštus, kaip savo širdį.

Žemė buvo tarsi sava.

Pusiaukelėje Molė priėjo gyvatvorės kiaurymę, apie kurią tik ji viena ir žinojo. Šio užslėpto mažo įėjimo dar nebuvo radęs joks žmogus, net išbandyti drąsos čia atklydę kaimo vaikiščiai. Įslinkusi pro tarpą, mergina patraukė namų link.

Sodininko trobelė buvo užsiglaudusi už dar vienos aukštos gyvatvorės, todėl nuo dvaro, galima sakyti, buvo visiškai izoliuota. Namelį supančiame nedideliame sode tvyrojo tamsa, ir Molei pasidarė smalsu, kiek jis bus spėjęs apželti ir apaugti piktžolėmis. Į Italiją Molė išvyko vidury žiemos, kai augmenija buvo numetusi lapus, kai žemė tebebuvo apmirusi, sukaustyta įšalo; tačiau dabar iš ore tvyrančio svaigaus rožių aromato ji žinojo, kad sodas – jos tėvo sodas – dar kartą atgijo gyvenimui.

Netikėtai gerklėje įstrigo ašarų gumulas. Net aksominėje tamsoje Molė įsivaizdavo virš numylėtų rožių palinkusį tėvą: su kastuvėliu rankoje, tuščiu žvilgsniu besidairantį aplinkui. Nors pasaulis keitėsi, sukosi ir judėjo į priekį, Henris Parkeris iki pat savo dienų pabaigos gyveno proto kalėjime… iš kurio išsivadavo tik prieš septynis mėnesius.

Sunkiai nurijusi seiles, Molė siektelėjo rakto. Nauja pradžia, – priminė sau. Nauji planai, naujas gyvenimas.

Trobelės viduje tvyrojo pelėsių ir užsistovėjusio oro kvapas; vienišumo tvaikas. Reikėjo paprašyti draugės iš kaimo, kad atidarytų langus, – atsidususi pagalvojo Molė, tačiau susisiekti su kuo nors buvo sudėtinga. Ji ištiesė ranką į šviesos jungiklį ir spragtelėjo.

Nieko neįvyko.

Spėliodama, ar nebus perdegusi lemputė, Molė tamsoje sumirksėjo. Gal prieš šešis mėnesius netyčia paliko įjungtą šviesą? Dairydamasi po sutemose skendinčius namus, ji netrukus pastebėjo, kad joks prietaisas nerodo elektros buvimo ženklų. Viryklės laikrodis atrodė grėsmingai aptemęs, šaldytuvas neburzgė kaip įprasta; trobelėje tvyrojo tyla, ramybė ir tamsa.

Elektra buvo išjungta.

Molė garsiai sudejavo. Nejaugi bus pamiršusi sumokėti sąskaitą? Tikriausiai taip ir nutiko, nors, ruošdamasi kelionei, apmokėjo galimas išlaidas kelis mėnesius į priekį. Veikiausiai įvyko nesusipratimas. Kažkas visgi turėjo nutikti, kažin koks biurokratinis nesklandumas, antraip dabar ji nekliuvinėtų tamsoje, kai visų labiausiai norėjosi išgerti puodelį arbatos ir kristi į lovą.

Atsidususi nustūmė nuo tarpdurio lagaminus ir išsitraukė iš senos pušinės prieangio spintelės žibintuvėlį. Rado jį nesunkiai, spragtelėjo mygtuką, ir siauras šviesos pluoštas perplėšė tamsą – Molė iš dėkingumo ir palengvėjimo atsiduso.

Tačiau žibintuvėlio spinduliui keliaujant per kambarį, jos atodūsis baigėsi liūdna gaida. Viskas buvo taip, kaip ir išvykstant: į kampą pristumtas stalas, sukritusi sofa, sena viryklė ir senovinis šaldytuvas. Prie durų tebestovėjo purvais aplipę tėvo batai. Šis vaizdas toks pažįstamas, toks brangus, toks teisingas, kad buvo sunku įsivaizduoti, jog batų ten gali nebūti, visgi…

Namuose tvyrojo tyla. Tuštuma. Tą akimirką Molė be galo aštriai pajuto savo begalinį vienišumą: plačiose Vulfų dvaro valdose ji buvo viena kaip pirštas; vos už kelių šimtų metrų stūksantis didžiulis dvaro pastatas buvo jau seniai apleistas ir ne kartą nusiaubtas, o trobelėje, išskyrus ją, daugiau niekas negyveno. Ji, vienintelė jau mirusių tėvų dukra, buvo viena visame pasaulyje.

Viena.

***

Džeikobui Vulfui užmigti nesisekė. Ir vėl. Tačiau prie nemigos jis buvo pripratęs, vertino ją netgi labiau už miegą. Gyvenime jis negalėjo valdyti tik sapnų. Jie ateidavo nekviesti, įsėlindavo į jo miegantį protą ir apnuodydavo prisiminimais. Bent jau aktyvioji, sąmoningoji proto dalis buvo jam pavaldi.

Savo kambarį, net patį dvarą, jis paliko nebenorėdamas gyventi tarp sienų, persisunkusių skausmo ir apgailestavimų. Ne, – nenorėdamas pats sau meluoti, pasitaisė Džeikobas. – Ne todėl, kad nenorėjo, o todėl, kad negalėjo. Pastaruosius šešis mėnesius gyvenimas Vulfų dvare, prižiūrint renovacijos darbus ir rūpinantis pardavimo reikalais, jam buvo sunkiausias išbandymas.

Šią akimirką, lenkiamas miego ir apniktas daugybės prisiminimų, jis jautė, kad išbandymo išlaikyti veikiausiai nepavyks.

Praėjęs pro apleistus ir tuščius brolių miegamuosius, Džeikobas prisivertė nusileisti įvijais laiptais, kadaise buvusiais Vulfų dvaro pažiba; praėjęs pro darbo kambarį, kuriame prieš devyniolika metų apsisprendė palikti dvarą, palikti šeimą, palikti save, išėjo į lauką.

Deja, visiškai pabėgti nuo tikrosios savasties neįmanoma. Tegalima ją valdyti.

Nakties oras buvo gaivus ir švelnus. Ieškodamas kišenėje žibintuvėlio, Džeikobas kelis kartus giliai įkvėpė. Jo galvoje tebesklandė dvaro prisiminimai: Čia mano brolis verkdavo tol, kol užmigdavo. Šioje vietoje nedaug trūko, kad vožčiau seseriai per veidą. Čia užmušiau tėvą.

– Užteks, – balsu ištarė Džeikobas. Tas vienintelis žodis nuaidėjo šaltai, kategoriškai. Džeikobas tarsi pats save perspėjo. Per devyniolika metų nuo tada, kai išvyko iš Vulfų dvaro, išmoko valdyti tiek kūną, tiek sielą. Valdyti kūną buvo kur kas lengviau: fizinės jėgos ir ištvermės išbandymai, lyginant su proto savidrausme, buvo vienas juokas. Valdyti apgaulų protą su jo viliojančiais šnabždesiais ir žiauriomis patyčiomis buvo sunku, skausminga, o ypač čia, kur jo senieji demonai – senasis aš – pakildavo ir imdavo kaukti, kad jis vėl spruktų į kitą pasaulio kraštą.

Didžiausią žalą nešdavo sapnai, nes miegodamas Džeikobas tapdavo pažeidžiamas. Senojo košmaro jis stengėsi neprisileisti metų metus, ir galiausiai šis nustojo – beveik – jį skaudinęs. Tačiau nuo pat grįžimo į Vulfų dvarą blogi sapnai taip pat grįžo – netgi dar blogiau. Net prabudęs jis jausdavo, kad kumščiai sugniaužti, ausyse tebeaidėdavo virpantis, laukinis juokas.

Džeikobas dar kartą giliai įkvėpė ir liepė kūnui ir protui aprimti. Mintys atsitraukė, prisiminimai susigūžė širdies kertelėje ir nuščiuvo pasirengę laukti. Įjungęs žibintuvėlį, jis leidosi eiti.

Dabar jau pažinojo visus savo valdų sodus, nes buvo įpratęs naktimis jais slampinėti. Nors Džeikobas abejojo kada nors sugebėsiąs apeiti visus plačių Vulfų valdų kampus, bet tvarkingai išgrįsti, nors ir gerokai apžėlę, takai ramino; ramybę teikė ir neįmantrūs gėlynai, krūmynai bei medžių guotai. Džeikobas ėjo.

Oras vėsino įkaitusią odą, ir į protą pamažu skverbėsi nebūtis. Dabar jis nieko negalvojo. Tik ėjo – ryžtingai, tarsi tikslą turintis žmogus, nors iš tiesų žingsniavo, kur akys matė.

Renovuoji dvarą, kad galėtum jį parduoti? Tu tiesiog ir vėl sprunki.

Galvoje tuščiai aidėjo užgaulus brolio Džeko pasmerkimas. Džekas tebepyko, kad vyriausias brolis juos paliko, tačiau Džeikobas to ir tikėjosi. Negalėjo dėl to kaltinti nė vieno. Per įvairius šeimos susitikimus Džeikobas jau buvo spėjęs patirti visų savo šeimos narių akyse atsispindintį nusivylimą ir skausmą, nors visi, išskyrus Džeką, jam atleido. Nepavyko gauti atleidimo tik iš jo; nors Džeikobas visomis išgalėmis stengėsi susitaikyti su savo paties sukeltu skausmu, nesitikėjo, kad širdį gels šitaip smarkiai.

Kad apgailestavimai ir kaltė, kuriuos buvo nustūmęs į tamsiausią sielos užkampį, iškils ir ims grasinti jį praryti – kad jis nebegalėtų apie nieką galvoti, nebegalėtų nieko jausti. Jis apleido brolius ir seserį; tokio poelgio pasekmes suprato jau seniai, tačiau sielvartą ir sutrikimą išduodantys šeimos narių veidai vėl skaudžiai priminė seną kaltę.

Kurgi dabar toji brangioji savidrausmė?

Džeikobas stabtelėjo – akies krašteliu pastebėjo lyg ir kokį judesį. Pojūčiai kaipmat paaštrėjo, Džeikobas pasuko galvą.

Šviesa.

Šviesa žybčiojo pro medžius, šoko šešėliuose. Gal ir vėl į valdas įsibrovę paaugliai nežinia ką sumanė miške? Laužai – Džeikobas tai žinojo iš ilgalaikės patirties statybų aikštelėse – lengvai gali virsti nevaldomu gaisru.

Jis ryžtingai patraukė per beržynėlį, skiriantį kadaise prižiūrėtą, tvarkingą sodą nuo laukinės gamtos. Dabar jis ėjo varomas ryžto, turėjo tikslą.

Išniręs iš už medžių kitame, mažesniame sodelyje, kuriame dar niekada nebuvo lankęsis, Džeikobas sustojo kaip įbestas. Sodo centre stovėjo mažutė, iš akmenų suręsta trobelė su nedideliu bokšteliu, tarsi ją kas čia būtų perkėlęs iš pasakos. Viduje blykčiojanti ugnis apšvietė langų stiklus.

Jis niekada net neįtarė, kad čia būta trobelės, tačiau velniškai aiškiai suprato, jog šis statinys yra jo valdose. Kaip ir viduje esantis įsibrovėlis. Kurstomas prisiminimų pykčio, Džeikobas skubiai nužingsniavo įėjimo link.

Sustojęs priešais duris, kurių viršutinė dalis buvo pagaminta iš vidlotėmis perskirto dailaus stiklo, jis vienu stipriu, efektingu judesiu jas išspyrė.

Pasigirdo klyktelėjimas; Džeikobas sustojo mažo trobelės prieangio prietemoje, kad geriau įsižiūrėtų į pažeidėją. Prie židinio, pusiau susilenkusi, stovėjo moteris. Ugnies skleidžiama šviesa žaidė jos plaukuose, kurie dabar atrodė tokios pačios spalvos kaip ir liepsnos.

Tebelaikydama rankoje pliauską – ginklą, – šioji atsitiesė.

Žinoma, toks ginklas jam buvo nepavojingas. Turėdamas beveik dvidešimties metų rytų kovų meno patirtį, Džeikobas žinojo per kelias sekundes galįs nuginkluoti bet ką. Tačiau šios moters nelies. Jis daugiau niekada niekam nepadarys žalos.

Džeikobas įdėmiai ją nužvelgė; moteris nebuvo panaši į įsibrovėlę. Kaštoninės spalvos garbanos neklusnia kupeta krito jai ant nugaros, oda buvo balta kaip sniegas. Apranga buvo madinga ir stilinga, tačiau visai nederėjo gyvenimui kaime.

Ką ji čia veikia?

Ir taip didelių akių vyzdžiai nuo šoko dar labiau išsiplėtė, o pliauska iškrito iš rankų.

– Džeikobai?

***

Kai Džeikobas Vulfas, tarsi beprotis iš siaubo filmo, įsiveržė pro pagrindines duris, Molė jo nepažino. Ji klyktelėjo tik kartą – klyksmas nutrūko, vos suvokus tiesą, kurią kaipmat pakeitė šokas. Džeikobas Vulfas – Vulfų dvaro savininkas – sugrįžo. Jis, žinoma, atrodė subrendęs, didesnis ir vyriškai raumeningas. Net būdama šoko būsenos, Molė negalėjo nepastebėti, kaip dailiai išblukusios pilkos spalvos marškinėliai ir nunešioti džinsai glunda prie jo tvirto kūno. Tamsūs plaukai buvo susišiaušę ir šiek tiek per ilgi, juodos akys šaltos. Rankoje laikomo žibintuvėlio šviesą jis nukreipė merginai į akis.

To negalėjo būti. Juk Džeikobas buvo dingęs, gal net miręs; vieną rytą tiesiog ėmė ir išvyko, palikdamas už nugaros šešis brolius ir seserį sudaužyta širdimi. Dvidešimt metų apie jį niekas nieko nežinojo.

Visgi dabar priešais ją stovėjo ne kas kitas, o pats Džeikobas Vulfas. Čia. Molei į jį bežiūrint, širdyje ėmė tvinkti gausybė įvairiausių jausmų: nuostaba, palengvėjimas, netgi keistas džiugesys. Paskui ją netikėtai pervėrė aštrus pykčio dūris. Ji matė, kaip Džeikobo išvykimas paveikė jo šeimą, iš tolo stebėjo Vulfų sielvartą ir kovas. Kovojo ir pati. Džeikobui išvykus, Molė ilgus, vienišus metus spėliojo, ar tik ne lėtas dvaro yrimas ir sodo laukėjimas pagreitino senatvinę jos tėvo silpnaprotystę. Sodininko duktė dažnai pasiduodavo gundantiems kas, jeigu… Kas, jeigu Džeikobas būtų likęs; kas, jeigu būtų likę visi Vulfai; kas, jeigu dvaras būtų buvęs mylimas ir gyvenamas, jeigu sodai būtų klestėję?..

Tačiau buvo per vėlu. Jos tėvas buvo miręs, Vulfai išsivažinėję, dvaras virtęs griuvėsiais. Nors Džeikobas grįžo, Molė nežinojo, ar turėtų dėl to džiaugtis.

Stovėdama ir žiūrėdama į jo rimtą, šaltą veidą, tokį gražų ir kartu atšiaurų, ji jautė venomis vėl plūstelint kartėlį, užpildžiusį tuščias širdies ir proto ertmes.

– Pažįsti mane? – Jo žodžiai nuskambėjo atsargiai, lyg būtų pasverti, tačiau visiškai be jausmo.

Netikėtai Molė trumpai nusijuokė.

– Taip, aš tave pažįstu. O tu pažįsti mane, nors matau, kad neprisimeni. Žinau, kad būdavau lengvai pamirštama. – Tai jai vis dar graužė paširdžius. Stebėdama Vulfų vaikus kartu žaidžiant ar išvykstant į Londone esančią prabangiąją universalinę šeimos parduotuvę, ji nevilties apimtos savo vaikiškos širdies kertelėje jiems pavydėdavo. Taip, jų gyvenimas buvo pažymėtas nelaimingumo ir beviltiškumo ženklu – kas to nežinojo? Visgi jie bent turėjo vienas kitą… iki tol, kol išvyko Džeikobas.

Primerkęs akis, vyras apsidairė po užgriozdintą trobelę. Molės lagaminai tebestovėjo prie durų; dabar ji aiškiai matė visus daiktus, kurių neišmetė prieš išvykdama, nes tada dar nebuvo tam pasiruošusi: ant židinio atbrailos gulėjo tėvo pypkė ir tabako kapšelis, ant durų kabėjo jo švarkas. Ant stalo pūpsojo tėvui atsiųstų vokų krūvelė: skrajutės, sąskaitos, laiškai, į kuriuos jau niekas neatsakys.

– Tu esi sodininko dukra.

Molę nutvilkė pasipiktinimas, širdyje sukilo kartėlis.

– Jo vardas buvo Henris Parkeris.

Džeikobo žvilgsnis įsmigo į Molę. Akys atrodė šaltos, pilkos ir klastingos.

– Buvo?

– Jis mirė prieš septynis mėnesius, – šaltai atsakė Molė.

– Užjaučiu. – Priimdama Džeikobo užuojautą Molė netvirtai linktelėjo, o jis pažiūrėjo į prie durų stovinčius lagaminus.

– Ką tik grįžai?..

– Buvau Italijoje. – Molė suvokė, kaip turėjo nuskambėti jos žodžiai: tėvas mirė, o ji išvyko pasišlaistyti po Italiją. Tačiau aiškintis neketino. Džeikobas galėjo galvoti, ką tinkamas. Ji nesiteisins. Nes jis nevertas pasiaiškinimų.

– Aišku. – Molė žinojo, kas jam buvo aišku. – O į trobelę grįžai todėl, kad?.. – Tai buvo ne tiek klausimas, kiek kaltinimas.

– Nes čia – mano namai, – atsakė Molė. – Čia gyvenu nuo gimimo. Net jei pats pabėgai iš Vulfų dvaro, dar nereiškia, kad ir visi kiti pasekė tavo pėdomis.

Džeikobas įsitempė, nuščiuvo, ir Molė pajuto tarsi drebulys oru nuo jo atvilnijant nematomo pykčio bangą. Paskui jis atsipalaidavo ir išlenkė vieną antakį, veido išraiška tapo iškalbingai paniekinanti.

– Vulfų dvaras yra tavo namai? – pavojingai švelniai paklausė.

Molės venomis plūstelėjęs įsiūtis sprogo širdyje.

– Taip, ir visada buvo, – atkirto ji. – Net jeigu tau visą gyvenimą atrodė kitaip. Bet nesijaudink, – Džeikobui nespėjus pasakyti ko nors užgaulaus, vėl prabilo ji, – ilgai neužsibūsiu. Grįžau tik susirinkti daiktų, netrukus išvyksiu.

Džeikobas sukryžiavo ant krūtinės rankas.

– Puiku. – Jis žvilgsniu dar kartą perbėgo per mažutę užgriozdintą trobelę. – Neturėtum ilgai užtrukti.

Suvokusi, ką vyras turi galvoje, Molė iš nuostabos prasižiojo.

– Nori, kad išvykčiau šiąnakt?

– Kad ir ką apie mane galvoji, toks beširdis nesu, – abejingai atsakė Džeikobas. – Nakčiai gali pasilikti.

Ji nurijo seiles.

– O paskui?

– Tai privati valda, panele Parker. – Molei bežiūrint į juodas, negailestingas Džeikobo Vulfo akis, į jo nepermaldaujamą išraišką, visa jam puoselėta pagieža ir nuoskaudos dabar susitvenkė širdyje ir išsiliejo pro lūpas.

– Ak, taip, suprantu, – kone springdama iškošė Molė. – Dvare pritrūkai vietos. Tau reikia dar ir šios trobelės.

– Tai privati valda, – pakartojo Džeikobas. Nė vienas veido raumuo nevirptelėjo.

– Čia buvo mano namai, – atkirto Molė. Jos balsas nežymiai virpėjo. – Ir mano tėvo namai. Jis mirė lovoje, antrame šio namo aukšte… – Molės balsas nutrūko, ji nuvijo šalin prisiminimus, nes nenorėjo jais dalytis su Džeikobu. Visų mažiausiai jai reikėjo jo gailesčio. Neskaičiuojant ketverių metų, praleistų studijuojant sodininkystę, šie namai Molei buvo vieninteliai. Jai diegė paširdžius, į vidurius tarsi kas žarijų būtų įmetęs – taip ją skaudino mintis, kad Džeikobas be lašelio gailesčio ar atsiprašymo išmes ją į gatvę, ypač turint galvoje, kad jos tėvas šiai pasigailėtinai šeimai pašventė visą gyvenimą.

Kita vertus, kaip galėjo prieštarauti? Juk gyveno čia metų metus nemokėdama nuomos; be to, Džeikobas teisus – valda privati. Molei ji niekada nepriklausė. Augant šis žinojimas tarsi svarmuo sunkiai gulė jai ant krūtinės; tad argi buvo sunku susitaikyti su įvykusiu faktu? Molė nurijo seiles ir kilstelėjo smakrą.

– Tegul bus taip, kaip nori. Man tereikia peržiūrėti tėvo daiktus, paskui su trobele galėsi daryti ką tinkamas. – Nors, tariant šiuos žodžius, vaidinant abejingą, Molei gėlė širdį, ji sukaupė visą drąsą ir pasitiko griežtą Džeikobo žvilgsnį. Juk jis tik keliomis dienomis ar savaitėmis paspartino jos planus.

Džeikobas ir toliau į ją žiūrėjo, tačiau dabar iš jo veido buvo galima suprasti, kad apie kažin ką svarsto. Jis lėtai apžvelgė kambaryje išsimėčiusius daiktus, trumpam žvilgsniu prie kiekvieno jų apsistojo.

– Turi pas ką kaime apsigyventi? – Žodžiai nuskambėjo daugiau kaip teiginys nei klausimas.

– Ketinu išsinuomoti butą, – atsakė Molė. Tai nebuvo patvirtinimas, nes jokio buto ji dar nebuvo nusižiūrėjusi. Džeikobas tikriausiai tai suprato, nes aštrus tarsi adata žvilgsnis vėl įsmigo į merginą.

– O kuo ketini užsiimti? Jau turi darbą?

Molė prikando lūpą.

– Turiu sodininkystės įmonę, – nenoriai prisipažino. – Tačiau viliuosi išsiplėsti į dekoratyvinę sodininkystę ir sodų planavimą.

– Štai kaip? – Džeikobas išlenkė antakį. Paskui linktelėjo, tarsi būtų priėjęs kažkokią išvadą. – Tuomet veikiausiai galėsime pasiekti mums abiem naudingą susitarimą.

Molė sutrikusi žvelgė į jį. Ji net neįsivaizdavo, kas jiems abiem galėtų būti naudinga.

– Aš ne…

– Jeigu visgi nori likti trobelėje, – nutraukė ją Džeikobas, – gali užsidirbti nakvynei ir maistui. Gali dirbti man.