Читать книгу Paskutinį „taip“ tars ji - Kate Walker - Страница 1

Pamačiusi jį Alisa vos neatsisakė savo sumanymo ir buvo benusprendžianti, kad visas šis reikalas – beprotiškas ir labai pavojingas. Ji jau ketino išvykti anksčiau, kol prabangus labdaros pokylis dar neprasidėjo, bet galvodama apie savo pamišėlišką planą kelias sekundes užtruko. O tada minia priešais ją šiek tiek prasiskyrė padarydama taką, kuris vedė tiesiai prie aukšto tamsiaplaukio vyriškio kitoje salės pusėje.

Alisai užėmė kvapą, ji nusibraukė nuo veido užkritusius šviesius plaukus norėdama geriau į jį įsižiūrėti ir dar labiau išpūtė akis. Jis buvo…

– Nuostabus… – Žodis nevalingai išsprūdo jai iš lūpų ir tyliai nusklendė perkaitusiu oru.

Vyras kitoje salės pusėje atrodė visai kitoks, kone kaip ateivis. Jis smarkiai išsiskyrė iš kitų, atrodė tarsi didžiulis juodas erelis tarp pulko puikių žėrinčių povų. Taip pat paukštis, bet visai nepanašus į kitus.

Toks skirtumas prikaustė Alisos žvilgsnį ir ji negalėjo atitraukti nuo jo akių. Ji net sustingo su taure šampano pusiaukelėje prie burnos, negalėdama užbaigti judesio.

Jis buvo stulbinamas. Kitaip negalėtum pasakyti. Aukštas ir tvirtas, lieso galingo stoto, apsirengęs elegantišku madingu vakariniu kostiumu, su kuriuo vis tiek atrodė kaip laukinis, kuriam netinka elegantiškas šilkinis kostiumas ir pernelyg balti marškiniai. Kaklaraištis buvo paskubomis, nekantriai atlaisvintas ir dabar kabėjo ant kaklo, o viršutinė marškinių saga atsegta, tarsi jam trūktų oro. Plaukai kur kas ilgesni už kitų čia esančių vyrų, jie priminė galingo liūto karčius. Iškilūs skruostikauliai virš liesų skruostų, ilgos juodos blakstienos slėpė liepsnojančias akis, kurios įdėmiai apžvelgė salę, lengva šypsena jausmingose lūpose buvo užuomina į šaltą pašaipą, o ne nuoširdumo ženklas.

Kaip tik todėl vyras ir atrodė tobulas. Silpnas, tačiau akivaizdus ženklas, kad jis, kaip ir ji, visiškai čia nepritampa. Žinoma, Alisa abejojo, jog ir jis buvo priverstinai išstumtas į viešumą kaip ji. Tėvas primygtinai reikalavo, kad šįvakar ji atvyktų čia, nors Alisa mieliau būtų pasilikusi namie.

Užuot ištisas dienas tūnojusi toje skurdžioje ir ankštoje dailės galerijoje, tu privalai kur nors išeiti, – pareiškė jis.

Man patinka leisti laiką galerijoje! – atšovė jam Alisa. Gal tai ir nėra jos svajonių darbas, bet užsidirba pragyvenimui, be to, ji gali atsikvėpti nuo įtampos namuose, nes motinos liga slegia visus kaip juodi debesys.

Tu niekada su niekuo nesusipažinsi, jeigu nedalyvausi visuomeniniame gyvenime.

Tas niekas – tai Markas Kavanagis, ironiškai pagalvojo Alisa. Vyras, kuris pastaruoju metu savo nepageidaujamu dėmesiu ir nuolatiniais vizitais pavertė jos gyvenimą pragaru, jis pasiryžęs prisikalbinti ją už jo ištekėti. Markas netgi pradėjo lankytis skurdžioje ir ankštoje dailės galerijoje, taigi ji visai nebeturi ramybės. Ir štai neseniai jos tėvas kažkodėl nusprendė, kad santuoka dukrai bus geriausia išeitis.

Nors yra tavo viršininko sūnus ir įpėdinis, man jis nepatinka, – paprieštaravo Alisa, tačiau buvo akivaizdu, jog tėvas to nė girdėti nenori. Tiesą sakant, jis nespaudė jos sutikti su Marko pasiūlymu, bet ir taip aišku: įsitikinęs, kad jai neįtiks ir joks kitas.

Galiausiai pailsusi, jausdamasi puolama ir spaudžiama Alisa ryžosi šįvakar atvykti į pokylį ir pasinaudojusi šiuo renginiu išsisukti iš keblios padėties, kurioje atsidūrė. Ir štai, kitoje salės pusėje iš kažkur atsirado šis nepažįstamasis.

Žinoma, jis nesijaučia ne savo rogėse – ne taip kaip ji. Vyriškis ūgiu, stotu ir puikiais drabužiais išsiskiria iš visų, o jo veido išraiška rodo, kad jam nesvarbu, ką apie jį galvoja kiti. Tai jam teikia pranašumo, būtent tokio partnerio Alisa tikėjosi šįvakar.

Taip sakant, nusikaltimo bendrininko.

Kai ši mintis šovė jai į galvą, regis, ji pasiekė ir vyrą kitapus salės. Tarsi pajutęs pavojų jis įsitempė ir ėmė stebėti aplinką. Galva su liūto karčiais staiga pasisuko ir jųdviejų žvilgsniai susitiko.

Atrodė, kad tuo metu, kai jųdviejų akys susidūrė, žemė pakrypo ir susvyravo, Alisa atsirėmė ranka į sieną, kad nepargriūtų.

Pavojus!

Šis žodis staiga pervėrė jai smegenis priversdamas iš panikos prikąsti lūpą, bet jis kėlė ir jaudulį. Alisa troško kaip nors padaryti galą per daug atkakliam Marko persekiojimui; būtų puiku, jeigu drauge ji galėtų patirti ir šiek tiek malonumo. Nors žodis malonumas vargu ar tinka tai sumaiščiai, kurią šis vyras joje sukėlė, apibūdinti.

Dėl tokio nuožmaus akių kontakto Alisa nežymiai krūptelėjo ir iš sujudėjusios taurės ant ryškiai mėlyno šilko suknelės ištiško blyškūs žėrinčio skysčio lašai, palikdami drėgnas išsidriekusias dėmes.

– O ne!

Savo mažoje sidabraspalvėje rankinėje Alisa turėjo nosinaitę, bet viena ranka siekdama jos, o kita mėgindama išlaikyti taurę ji tik dar labiau apsunkino padėtį. Nepatogiai spausdama pirštais laibą taurės kojelę ji vos nenumetė rankinės ant grindų. Beviltiškai stengdamasi ją sulaikyti Alisa dar labiau pasilenkė ir vėl šliūkštelėjo vyno ant krūtinės gilioje suknelės iškirptėje.

– Leiskite padėti.

Balsas buvo ramus, tylus ir švelnus tarsi šilkas, labai raminantis. Alisai vos užteko laiko susivokti, jog jis žemas ir vyriškas, su nuostabiu akcentu, kai ilgos, stiprios įdegusios rankos paėmė iš jos plono stiklo taurę, sidabraspalvę rankinę ir padėjo ant artimiausio stalelio. Tada nepažįstamasis pagriebė nepriekaištingai baltą servetėlę, papurtė ją, kad išsilankstytų, ir prispaudė jai prie liemens sausindamas ant suknelės išsiliejusį vyną.

– A-ačiū.

Alisa nervinosi dėl kvailo silpnumo kojose ir mėgino susitvardyti. Bet kad ir kaip stengėsi, vis tiek nerangiai svirduliavo su aukštakulniais bateliais, kurių nebuvo pratusi avėti.

– Laikykitės.

Šį kartą balsas suskambo visai arti, beveik prie pat ausies. Galbūt todėl, kad jis liovėsi sausinęs dėmes ir dabar laikė ją stipria ranka nutvėręs už riešo.

– Dėkoju.

Alisai palengvėjo išgirdus, jog jos balsas jau stipresnis, ryžtingesnis, ir ji vėl atgavo pusiausvyrą. Pagaliau galėjo stovėti tiesiai, pakelti galvą ir pažiūrėti jam į akis.

Bet ir vėl vos neprarado sunkiai atgautos pusiausvyros, kai pažvelgė į neįtikėtinai mėlynas akis, kurios buvo gilios, ryškios ir tviskėjo nelyginant Viduržemio jūra vidurdienį plieskiant saulei.

Aukštas, tamsiaplaukis jaudulį keliantis vyras, kurį Alisa ką tik matė kitoje salės pusėje, dabar stovėjo šalia jos. Jis užstojo šviesą ir visus kitus, esančius pokylių salėje. Atrodė, kad jis apgaubė ją savo kūno šiluma, jo odos ir kažkokio aštraus odekolono kvapų mišinys veikė tarsi malonūs kerai, Alisa apsvaigo, jai pradėjo suktis galva.

– Jūs…

Šį kartą jai pakako proto išlaisvinti riešą iš jo gniaužtų ir įsikibti jam į parankę, kuri buvo visai arti. Po šilkinio kostiumo rankove Alisa pajuto tvirtus kaulus, stiprius įsitempusius raumenis ir ūmai ją užplūdo karštis, užliejo aistros banga, kuri degino nervus grasindama tuojau pat ištirpdyti ką tik atgautą pasitikėjimą.

– Aš… – patvirtino vyriškis, tą vienintelį keistai dviprasmiškai nuskambėjusį žodį palydėdamas kreiva šypsena. Jis perėmė servetėlę iš rankos, į kurią laikėsi įsikibusi Alisą, rengdamasis šluostyti toliau. – Geriau kuo greičiau išdžiovinti, kol suknelė dar nevisiškai sugadinta, – sumurmėjo jis.

– Aš… taip…

Ką dar buvo galima pasakyti? Ir kas dar galėjo ką nors pasakyti? Atrodė, kad jie vieni atsidūrė kažkokiame uždarame burbule, nuosavame pasaulėlyje, nors tuo metu aplink ją netilo šnekos.

Palenkęs įspūdingą tamsiaplaukę galvą ir švelniai liesdamas garbanotais plaukais jai skruostą nepažįstamasis susikaupęs valė vyno dėmes. Jis buvo taip arti, jog turėjo girdėti stiprų jos širdies plakimą, pastebėti, kaip padažnėjo kvėpavimas ir kaip keičiasi odos spalva. Dabar jis servetėle šluostė iškirptės kraštą, tą vietą, kur mėlynas šilkas susilieja su kremine paraudusia oda, braukė blizgančius vyno lašus, užtiškusius jai ant krūtų.

Jis tai darė švelniai, beveik subtiliai, tačiau jo elgesys kažkodėl atrodė panašus į pasikėsinimą, nes buvo per daug intymus tokiomis aplinkybėmis. Jis elgėsi per daug intymiai.

– Manau, jau pakaks…

Alisa norėjo nusisukti, nublokšti nuo savęs jo rankas, taip ją sukrėtė prisilietimai net per suglamžytą iškrakmolytą lininę servetėlę. Bet drauge ji troško daugiau tokių prisilietimų ir arčiau odos.

Ji norėjo ką nors pasakyti, tačiau bijojo, jog jeigu nebus atsargi, gali pasakyti ne tai, ką reikia. Ištarti žodžius, pakuždėtus primityvaus moteriško instinkto: maldauju dar, kurie pavojingai sukosi ant liežuvio galo.

– Dėkoju… jau viskas gerai.!

– Ir aš taip manau.

Vyriškis vis dar stovėjo taip arti, kad nuo jo šilto kvėpavimo judėjo jos šviesios garbanėlės prie ausies. Pagaliau jo ranka liovėsi lėtai ir švelniai braukyti, atsitraukė nuo jos kūno ir suglamžiusi servetėlę numetė ant stalo.

– Taigi dabar mes galime pradėti viską iš naujo.

Jo žodžiuose, ištartuose su nuostabiu akcentu, galėjai girdėti šypseną, kuri šmėžavo lūpų linkyje. Tačiau gilios mėlynos akys žvelgė šalčiau, vertinamai, dėl to Alisa pasijuto nejaukiai, tarsi mėginys, padėtas po mikroskopo stikleliu.

– Na, greičiau jau tiesiog pradėti.

Nepažįstamasis visiškai atsitiesė ir tik tada Alisa pamatė, koks jis aukštas. Kol susilenkęs valė jos suknelę ir odą, ji negalėjo tiksliai nustatyti jo ūgio: akivaizdu, kad maždaug septyniais centimetrais už ją aukštesnis, nors ji avėjo batelius su dešimties centimetrų kulniukais.

– Aš esu Darijus Oliveras, – tarė jis tiesdamas ranką oficialiam pasisveikinimui, kuris atrodė labai juokingas po tokių neįtikėtinai intymių akimirkų, kurias jie ką tik patyrė. Jo balsas nuskambėjo keistai šiurkščiai, tarsi būtų kalbėjęs perdžiūvusia gerkle.

– Alisa Gregori… – Ji pasekė jo pavyzdžiu, bet vos pajėgė ištarti žodžius, o liežuviu persibraukusi per staiga sukepusias lūpas pamatė, kaip jo mėlynos akys įdėmiai stebi tokį išdavikišką judesį. Alisa būtų galėjusi prisiekti, kad šios dailios burnos kampučiai kiek kilstelėjo, ir jai pasirodė, jog tokia šypsena gali nušvisti tigro snukyje, kai šis supranta, kad elnias, į kurį jis žvelgia, dreba iš baimės, nes žino apie jo buvimą.

Tačiau ši mintis iškart išgaravo jai iš galvos, kai Darijus paėmė jos ranką ir paspaudė stipriai, šiltai ir baugiai jaudinamai. Atrodė, dar niekada niekas nelaikė jos rankos. Bent jau niekada nenudegino taip smarkiai nuo prisilietimo. Karštis liejosi iš kiekvieno sąlyčio taškelio, kaitino jai nervus ir pasiekė patį jos moteriškumo centrą. Pojūčiai ir jų sukelti troškimai neabejotinai buvo nemoralūs, nederami tokioje viešoje vietoje, juo labiau sužadinti vyro, su kuriuo ji ką tik susipažino.

Šiaip ar taip, to ji dar niekada nepatyrė. Niekada taip greitai nepajuto tokios stiprios traukos prie visai nepažįstamo vyro.

Na, dabar ji bent jau žino jo vardą. Aišku, Alisa buvo girdėjusi apie Darijų Oliverą. O kas negirdėjo? Jo vynuogynai ir aukštus apdovanojimus laimintys vynai garsėja visame pasaulyje.

– Alisa… – ištarė jis. Vartydamas liežuviu tris skiemenis pasakė jos vardą tokiu tonu, kad šis nuskambėjo labai neįprastai ir geismingai, tai priminė glamonę. Tačiau jo žvilgsnis vis dar nederėjo prie ramaus balso. Ryškiai mėlynų akių žvilgsnis paaštrėjo, akimirką keistai susitelkė, paskui veidas vėl atsipalaidavo ir jis trumpai akinamai nusišypsojo.

Alisa Gregori. Šis vardas aidėjo Darijaus galvoje. Tai ji ir yra panelė Alisa Gregori. Jam sakė, kad ji turi būti pokylyje. Tai buvo vienintelė priežastis, dėl kurios jis taip ilgai iškentė šiame nuobodžiame renginyje, nors jam buvo visai smagu stebėti kitus svečius, žiūrėti į jų dirbtines šypsenas ir oro bučinius, kai nereikia prie žmogaus prisiliesti ir kurie nieko nereiškia.

Dar visai neseniai jis net nebūtų galėjęs peržengti šio namo slenksčio, ką jau kalbėti apie bendravimą su šia tituluotų turčių minia. Jeigu būtų pabandęs, jam neabejotinai būtų parodę duris. Greičiausiai užpakalines. Tas duris jis gerai pažinojo, kai buvo atsakingas už Korečio vyno gamyklos produkcijos pristatymą. Tai buvo jo pirmoji darbovietė ir kelias į sėkmę.

Galbūt jį tik todėl priėmė, kad jis buvo Henrio Kavanagio nesantuokinis sūnus, nors tėvas jo niekada nepripažino. Vien nuo šios minties Darijus pajuto nemalonų skonį burnoje. Jeigu jis kada nors to ir tikėjosi, šįvakar tokia mintis išgaravo iš galvos. Šiandien jis yra čia – pripažintas ir laukiamas kaip Darijus Oliveras, labai derlingų Toskanos vynuogynų savininkas, eksportuotojas vynų, dėl kurių rungiasi turtingieji ir galingieji, norėdami turėti jų ant stalų tokiuose pokyliuose kaip šis…

Vyras, kuris pats susikrovė turtus. O pinigai, žinoma, lemia viską.

Bet ne dėl to šįvakar jis čia atvyko. Ne, Darijus norėjo susipažinti su viena moterimi – su šia moterimi.

– Labas vakaras, Alisa Gregori, – jam prireikė pastangų, kad suvaldytų savo balso toną, kuriame jį užplūdęs pasitenkinimas buvo sumišęs su nuostaba.

Darijus tikėjosi, jog ji bus graži. Markas tokiame didžiuliame visuomeniniame renginyje kaip šis tikrai nepasirodytų su moterimi, prastesnės išvaizdos nei aukščiausio lygio supermodelis, nors ji ir būtų tituluota – abiem Kavanagiams, tėvui ir sūnui – teisėtam sūnui – tai buvo labai svarbu.

Tačiau Alisa Gregori visai nepanaši į kitas Marko merginas. Ji aukšta, šviesiaplaukė, graži – jos visos buvo tokios. Tačiau ši kažkuo skyrėsi nuo jų. Atrodė ypatinga.

Alisa gerokai natūralesnė nei tos išdažytos lėlytės, su kuriomis Markas mėgo fotografuotis. Be to, ji moteriškų formų – natūralių, ne silikonu padidintomis krūtimis, kaip priešpaskutinis Marko metų modelis. Kol šluostė vyną nuo jos kreminės odos gilioje iškirptėje, merginos pulsas padažnėjo ir Darijus pajuto, kad kelnės pasidarė nepatogiai ankštos. Jos kūno kvapas, susimaišęs su sodriais gėlių aromato kvepalais, atsklidęs nuo odos apgaubė jį kvapniu debesiu ir jam apsisuko galva. O kai mažas žvilgantis vyno lašelis nuriedėjo į blausų griovelį tarp krūtų, Darijui burna išdžiūvo tarsi pergamentas, tad prieš ištariant savo vardą, pirma teko sukaupti jėgas ir nuryti gerklėje įstrigusį gumulą.

Jis tik per plauką nepasirodė esąs visiškas kvailys, kai sveikindamasis per ilgai palaikė jos švelnią ilgapirštę ranką. Šypsena, pasirodžiusi jos lūpose, suvirpėjo ir Darijus pajuto, kaip įsitempė jos pirštai, tarsi juodu balansuotų ant bedugnės krašto.

– Atleiskite…

– Labas, Darijau…

Žodžiai, jųdviejų ištarti tuo pačiu metu, susidūrė ore ir staigiai atslūgus įtampai jie nusijuokė, nors gal šiek tiek nervingai. Paleidęs jos ranką Darijus nustebo suvokęs, kad ji dar kelias akimirkas laikė ją iškeltą, tarsi nenorėdama nutraukti sąlyčio su juo. Bet netrukus nuleido ir pradėjo žvalgytis savo rankinės, kurią jis kiek anksčiau buvo padėjęs ant stalo.

– Dėkoju, už pagalbą.

– Aš jau artinausi prie jūsų, – jis negalėjo nepasakyti tiesos.

– Nejaugi? – Alisa šiek tiek atlošė šviesiaplaukę galvą, įrėmė žalias akis jam į veidą ir tarp surauktų antakių susimetė raukšlelė.

– Bet jūs, žinoma… tai žinojote. – Darijus nusišypsojo jau daug natūralesne šypsena, todėl anksčiau, nei jos lūpos atsakydamos išsilenkė, jis pajuto blykstelint abipusio supratimo kibirkštėlę.

– Tikrai?

Ji ketina išsisukti. Tai jis suprato iš kandaus klausimo ir iš to, kaip staigiai, su iššūkiu ji kilstelėjo smakrą, suspaudusi putlias geismingas lūpas. Alisa nori paneigti šią stulbinamą, liepsningą abipusio supratimo kibirkštėlę, kuri įsižiebė jiems būnant priešingose didžiulės salės pusėse, tuo metu, kai jųdviejų akys susitiko. Kibirkštėlę, kuri paskatino jį veikti, pastūmėjo prie jos anksčiau, negu jis spėjo susivokti, kas atsitiko, ir liautis taip neįprastai elgtis. Darijus buvo ne iš tų vyrų, kurie veikia impulsyviai, jis niekada nežengė neapgalvoto žingsnio. Viskas būdavo apmąstyta iki mažiausios smulkmenos, sudėti visi taškai. Tuo jis garsėjo. Dėl to pelnė gerą vardą ir susikrovė turtus: padėjo gebėjimas susitelkti, ypatingas dėmesys smulkmenoms.

O štai dabar jis stovi priešais moterį, kurią pamatė iš kito salės galo, nes kitaip pasielgti nesugebėjo.

Jis net negali pasiteisinti, kad tai ta pati moteris, kurios ieškoti čia ir atvyko. Kai žengė pirmuosius žingsnius link jos, Darijus dar nenumanė, jog ji yra Alisa Gregori.

Tą patį jautė ir ji. Tai atsispindėjo Alisos veide, kai norėdama gurkštelėti vyno ji juo paspringo. Darijus tuo neabejojo…

– Ar tikrai? – ji vėl metė iššūkį.

Nusukusi nuo jo žalias akis Alisa greitai žvilgtelėjo į dešinę, į didžiulę arką, pro kurią net tokį vėlyvą metą nepaliaujama srove į perpildytą šokių salę plūdo nauji svečiai. Ši mergina tikriausiai galvoja, kaip pasprukti. Nuo minties, kad bailumas gali paskatinti ją neigti tiesą, Darijui pašiurpo oda.

Staiga ji nurimo, atsisuko ir vėl pakėlė galvą.

– Taip, žinojau, – ryžtingai, tvirtai ir truputį įžūliai prisipažino Alisa. – Jeigu jūs nebūtumėte priėjęs, tai būčiau padariusi aš.

Prisipažinimas buvo toks netikėtas, kad Darijui pasirodė, jog pasaulis pasviro ir kažkas nutiko, nes moteris, kurią jis ką tik pamatė pirmą kartą, staiga dingo ir ją pakeitė kita – identiškos išvaizdos, bet visai kitokia.

– Ką gi, tęskite, – paerzino ji kitaip sužibus akims. – Kodėl jūs atėjote prie manęs?!

Geras klausimas. Į kurį, velniai rautų, jis neturi atsakymo, nes smegenys staiga pavirto klampyne, ką jau kalbėti apie viso kūno reakciją, kuri kėsinosi sujaukti mintis.

Jam velniškai pasisekė, kad Alisa Gregori, kurios ieškoti jis čia ir atvyko, yra ta pati patraukli jauna moteris, įsmeigusi į jį žvilgsnį pilnutėlėje salėje, o kai jų akys susitiko ir akimirksniu trenkė žaibas, žvilgsniu tyliai pakvietusi jį prisiartinti. Dabar, kai jis čia…

Tuo metu akies krašteliu Darijus pastebėjo kažkokį bruzdesį ant laiptų ir pamatė išpuoselėtą šviesiaplaukę galvą, kurią kaipmat atpažino. Markas galiausiai pasirodė. Ir priminė Darijui, ko jis pats čia atvyko: pokyliui dar nepasibaigus ketino sužlugdyti Marko sumanymą pristatyti tėvui tituluotą marčią. Laikas grįžti prie A plano. Nors, jeigu pasiseks, jis drauge galėtų imtis ir naujo B plano.

– Aš noriu pakviesti jus šokti.

Kuri moteris jam atsakytų? Nejaugi Alisa Gregori jam atsakys, kad ir kaip bus nusiteikusi?

– Mielai.

Alisa tikrai buvo visai kitokia, o tai labai trikdė. Savo šypsena ji galėjo apšviesti salę, varžydamasi su aukštai palubėje kabančiais didžiuliais žėrinčiais sietynais. Ir vis dėlto joje buvo kažkas keista, kažkas nelabai panašu į tiesą. Kažkas per daug ryšku ir per daug nuostabu.

Tiesiog per daug.

Jeigu kaip tik tai ji norėjo jam pasiūlyti, jis pasiruošęs priimti. Tai atitiko jo planą. Po galais, tai sutapo su tuo, ko jis norėjo, bet Darijui buvo sunku prisiminti, ką jis suplanavo, nes tai, ko norėjo, pulsavo jo galvoje kaip tvinkčiojantis galvos skausmas.

– Mielai pašokčiau.

Alisa ištiesė ranką ir jam neliko nieko kito, tik ją paimti. Jie pasuko link šokių aikštelės ir išėjo į atvirą vietą. Grojo lėtą valsą, bet tai truko tik kelias akimirkas. Juodu spėjo užimti reikiamą padėtį, jis apkabino ją per liemenį, tada muzika nutilo ir šokis baigėsi.

– Štai… – Linksmai nužvelgusi jų susikabinusius pirštus ir deramai uždėtas rankas Alisa nusijuokė. Tačiau net nesujudėjo, nemėgino išsivaduoti iš glėbio. Stovėjo kaip stovėjusi, tik pakėlusi skaisčiai žalias it smaragdai akis žiūrėjo į jį. – Aš vis tiek noriu šokti…

Darijui šokiai buvo nė motais. Bet jeigu ji ketina pasilikti taip kaip dabar, susikabinusi su juo rankomis, o jai kvėpuojant jis galės matyti besikilnojančias jos krūtis, stebėti, kaip keičiasi skruostų spalva, palenkęs galvą įkvėpti šilto švelnaus jos kūno kvapo, tai pirmas jis neatsitrauks. Todėl Darijus stovėjo ir laukė.

Laimei, kitas šokis taip pat buvo valsas ir Alisa, kelias sekundes skaičiavusi taktą, pradėjo žingsniuoti ir siūbuodama nusivedė jį su savimi. Ji šoko be galo lengvai, vos liesdama kojomis grindis, tarsi nešama vėjo.

Aš vis tiek noriu šokti…

Jos pačios ištarti žodžiai aidėjo Alisos galvoje, bet vargu ar ji suprato, ką jie reiškia. Šią akimirką jautėsi taip, tarsi jos protą būtų netikėtai užtvindžiusi begalė pojūčių, jie gaudė ir švilpė galvoje.!

Ji ne šiaip norėjo šokti. Alisą užvaldė neįveikiamas troškimas šokti su šiuo vyru, jausti jo rankas ant savo kūno. Ir tai neturėjo nieko bendro su sumanymu, kuris kilo jos galvoje, kai ji pirmą kartą jį pamatė. Beprotišku sumanymu susirasti ką nors, kas padėtų atsikratyti Marko, sustabdytų jo įkyrų persekiojimą, nes niekas daugiau nepadeda.

Bet tai, kas dabar vyko, neturėjo nieko bendro su tuo planu. Tai buvo susiję tik su Darijumi Oliveru ir su tuo, koks jis yra. Su vyru, kuris išmušė ją iš pusiausvyros tą pačią akimirką, kai ji pirmą kartą jį pamatė. Nuo tada Alisos protas jos nebeklausė.

– Darijus… – ištarė ji ir pajuto, kad jo vardas skamba keistai, stringa lūpose. Bet šokio muzika jį prarijo. – Darijus… – pabandė ji dar kartą šiek tiek garsiau.

Tamsiaplaukė galva palinko, mėlynos akys pažvelgė į jos akis ir pralaužė jos apsauginius sluoksnius: Alisa jautė viską, kiekvieną prisilietimą, kiekvieną judesį, šiltą jo kvėpavimą, kuris neįprastai ir jaudinamai kedeno jai plaukus. Ji nesuprato, kaip judina kojas, tiesiog iš įpročio ėjo šokio žingsniu ir neatitraukdama akių žiūrėjo į jį.

– Jūs gerai šokate, – išspaudė pro dantis Alisa. Žodžiai buvo neaiškūs, ištempti ir padriki. – Net labai gerai, – pridūrė ji ir greičiau pajuto, nei išgirdo jo krūtinėje sugaudžiant juoką.

– Šiek tiek per vėlai supratote, – švelniai paerzino Darijus. – O jeigu aš būčiau nevikrus ir nuo pat pradžių mindyčiau jums kojas?

Aš nekreipčiau dėmesio. Alisai reikėjo kuo greičiau sučiaupti lūpas, kad iš burnos netyčia neišsprūstų šie žodžiai. Šiaip ar taip, ji nejautė kojų. Atrodė, kad skrajoja pakilusi per sprindį nuo grindų, žingsniai buvo lengvi, ji judėjo be jokių pastangų.

– Tai atsipalaiduokite.

– Aš atsipalaidavusi.

Darijus neatsakė – bent jau žodžiais, tik lėtai pakėlė tamsų antakį, tarsi abejodamas jos atsakymu, ir Alisos širdis suspurdėjo. Nuo jausmų antplūdžio jai sukosi galva, tačiau kūnas išliko tvirtas ir tiesus, kaip buvo išmokyta per šokių pamokas, kurias vertė lankyti motina, kai ji mokėsi privačioje mokykloje. Atstumas tarp jųdviejų buvo nedidelis… jo beveik nebuvo.

Tada Alisa pažvelgė į jo nuostabias mėlynas akis ir širdis trumpam sustojo. Dabar jos buvo nebe tokios mėlynos, išsiplėtę juodi vyzdžiai uždengė beveik visą spalvą ir Darijaus akys tapo panašios į juodo stiklo ežerą, kuriame ji matė smulkų ir silpną savo atspindį. Ūmai Alisa prarado nuovoką ir vos nesuklupo. Būtų pargriuvusi, jeigu ne stiprios ją laikančios jo rankos ir platūs tvirti pečiai po jos delnu.

Bet ne dėl jos pažeidžiamumo taip smarkiai suplazdėjo širdis po mėlyno šilko suknele, kad ji sužiopčiojo gaudydama orą. Alisai svaigo galva ir padažnėjo pulsas, kai ji galop suprato.

Jis jaučia tą patį.

Alisa negalėjo tuo patikėti, bet veikiausiai tai buvo tiesa. Tamsiaplaukis, pavojingas, panašus į piratą Darijus Oliveras, kurio prieš kelias minutes ji net nepažinojo, dabar liepsnojo tokia pat aistra, kokia it krūmynų gaisras degino ir ją. Jie abu buvo apimti geismo ir ji vos nenualpo nuo tokio jausmų pertekliaus, kokio dar niekada nebuvo patyrusi.

– Darijau… – šį kartą jo vardą nuskambėjo it kvarkimas. Alisos burna taip išdžiūvo, kad ji beveik negalėjo kalbėti.

Tačiau jis viską suprato ir keista šypsenėlė suvirpino seksualių jo lūpų kampučius. Darijus vėl palenkė galvą, skruostu prisiglaudė prie jos ir lūpomis liesdamas plaukus pakartojo tą patį žodį:

– Atsipalaiduokite… – Tada švelniai, bet valdingai prisitraukė Alisą prie savęs. Tvirta ranka spaudė nugarą, o jo delno šiluma degino jos nuogą odą ties stuburu. – Atsipalaiduokite, – pakartojo dar kartą ir švelniai ištartas žodis ją pakerėjo.

Alisa prigludo prie jo visu kūnu ir atsipalaidavo. Jos galva buvo prie jo krūtinės, ji girdėjo stiprų Darijaus širdies plakimą. Jo kvapas ją svaigino, juodu lingavo į taktą ir Alisa, atmetusi visus kitus galimus jausmus, sąmoningai ir jautriai pasidavė aistrai. Stiprus sustandėjusio jo vyriškumo spaudimas prie pilvo pažadino giliai jos viduje atsakomąjį skausmingą poreikį, tai buvo ir malonumas, ir didelis troškimas, kurį reikėjo numalšinti.

Bet ne dabar. Kol kas ji mėgaujasi šiais artumo teikiamais pojūčiais, jų sąlytis užsitęs ir ji pasiims viską, ką gali gauti.

Įžūlu pasiūlyti Alisai atsipalaiduoti, kai jo paties kūnas apimtas kažkokios baisios karštinės, grasinančios jį sudeginti ir bet kokią savitvardos galimybę paversti pelenų debesiu, sklandančiu jam aplink galvą. O tai, kad ji pakluso, tik dar labiau padidino įtampą, nervų galūnėlės dilgčiojo sulig kiekvienu jos judesiu.

Alisos padų šiurenimas per grindis, besiplaikstanti aplink grakščias kojas ryškiai mėlyna suknelė veikė hipnotizuojamai. Visi jausmai, visas kūnas, visas jo dėmesys – visa tai buvo nukreipta į moterį, kurią jis laikė glėbyje: į pojūtį ją laikant, į jos kvapą, į prisilietimą rankomis prie jos odos. Tačiau to nepakako. Darijus norėjo daugiau ir neketino liautis, privalėjo eiti iki galo. Dar ne dabar, nors ir troško kažkokio vidinio poreikio patenkinimo. Atrodė, kiekviena jo kūno ląstelė pradėjo nenumaldomai ir ryžtingai to reikalauti.

Jis tam nesiruošė ir nesitikėjo, kad taip atsitiks. Bet dabar buvo visiškai pasirengęs leisti įvykiams rutuliotis natūraliai. Bet kokia mintis apie Marko planų sužlugdymą buvo nustumta į tolimą sąmonės kertelę. Tegul viskas vyksta taip kaip iki šiol…

Jis giliai raminamai atsikvėpė, kai pasibaigus vienai dainai orkestras ėmė groti kitą. Lėtas šokis. Toks šokis padrąsina vyrą apkabinti moterį ir laikyti ją arti savęs.

Ar jis tai padarė, ar pati Alisa nedvejodama prisiglaudė prie jo? Ji buvo labai arti, jos kūnas atkartojo jo kūno linijas. Ji visu kūnu glaudėsi jam prie krūtinės, liemens ir klubų, todėl neišvengiamai turėjo pajusti jo aistrą ir sustandėjusį vyriškumą, kurio jis nepajėgė nuslėpti. Turėjo pajusti, tačiau neparodė ne menkiausio nepasitenkinimo. Atvirkščiai, prisiglaudė dar arčiau ir privertė jį tyliai nusikeikti iš malonumo, kuris buvo labai panašus į skausmą.