Читать книгу Aš niekada nepralaimiu - Katherine Garbera - Страница 1

Koneriui Makafiui nebuvo naujiena, kad žurnalistai kiša nosį į jo šeimos reikalus. Senelio brolis buvo Džono F. Kenedžio patikėtinis, o paties Konerio šeima priklausė Amerikos politikų ir verslininkų elitui. Žinoma, jie neapsieidavo be skandalų, todėl nuolatos buvo spaudos akiratyje.

Tačiau Nikolė Reinolds, šalies dienraščio America Today gyvenimo būdo apžvalgininkė, ėmėsi užduoties dar neišbandytu būdu. Į Makafių šeimos pokylį Bridžhamptone Liepos ketvirtajai paminėti ji atėjo nekviesta ir labai stengėsi likti nepastebėta, bet iš to nieko gero neišėjo ir ji tik išsiskyrė iš kitų. Nikolė bandė apsimesti, kad jai nė motais, jog kviestiniai svečiai – aukšti pareigūnai ir pačios populiariausios garsenybės. Vis dėlto Koneris pastebėjo, kaip ji kažką energingai pasakoja modeliui ir polo žvaigždei Palmeriui Kasiniui.

Koneris su Palmeriu lankė tą pačią mokyklą ir žinojo, kad jis mėgsta linksmybes, dažnai lankosi vakarėliuose. Nors intensyviai sportavo, buvo velniškai linksmas vyrukas ir Koneris laikė Palmerį vienu iš artimiausių savo draugų. Tačiau ne Palmeris patraukė jo dėmesį, o ugniaplaukė dienraščio reporterė.

Jis žinojo, kodėl Nikolė čia. Koneris atmetė daugybę jos pačios ir dienraščio vadovybės prašymų duoti interviu. Suprato, kad ji draugauja su Vilou Styd, televizijos realybės šou Seksualūs ir vieniši, reklamuojančio jam priklausančią pažinčių tarnybą, vedėja. Pradėjusi nuo televizijos šou, Nikolė ketino parašyti keletą straipsnių apie pažinčių tarnybą, įkurtą dar Konerio senelės. Bet jis nepasitikėjo žurnalistais ir nieko jiems nepasakojo. Buvo pasamdęs rinkodaros vadybininką Zaką Levį, šis tvarkė visus reklamos ir spaudos reikalus. Koneris buvo atsargus ir stengėsi neatkreipti dėmesio.

– Kas ji tokia, Koneri? – atsistojusi šalia paklausė Rutana Makafi, jo motina.

– Apie ką kalbi, mama? – pasiteiravo jis, atitraukęs nuo Nikolės žvilgsnį. Tikino save, kad jam svarbu akylai stebėti žurnalistę. Aišku, ne spoksoti į jos vešlius vario spalvos plaukus, kurie bangomis krito ant pečių, ar į baltą aptemptą suknelę, su kuria atrodė stulbinamai. Tačiau Koneris suprato meluojąs pats sau. Jis jos geidė – jei tik būtų žinojęs, kaip stipriai paveiks jos apžavai, jau prieš keletą savaičių būtų sutikęs duoti interviu.

– Kas ta moteris, nuo kurios neįstengi atplėšti akių? Aš jos nepažįstu, todėl manau, kad ji ne iš mūsų aplinkos, – pasakė ji. Motinai buvo šešiasdešimt penkeri, tačiau dėl judraus gyvenimo būdo atrodė bent penkiolika metų jaunesnė. Ji žaidė teniso lygoje ir organizavo labdarą. Buvo ne iš tų moterų, kurios amžinai sėdi namie, ir Koneris dėl to ja žavėjosi. Net kai per lėktuvo katastrofą žuvo jo tėvas ir paaiškėjo skandalinga žinia, kuri būtų palaužusi bet kurią moterį, Rutana Makafi kaip visada laikėsi santūriai ir išliko tvirta.

– Nikolė Reinolds… dienraščio reporterė, – atsakė Koneris.

– O varge. Įdomu, ko ji čia atėjo. – Motinos balse jis išgirdo lyg ir nuogąstavimą. Ji nemėgo žurnalistų, o tam turėjo svarią priežastį. Koneris apkabino mamą per pečius ir spustelėjo.

– Dėl to mano rengiamo televizijos realybės šou… Ji nori, kad duočiau interviu.

– Tikrai? Ketini duoti jai interviu? Tau nederėtų kalbėti apie savo asmeninį gyvenimą. – Motinos požiūris Koneriui sukėlė šypseną. Sakyti, kad ji senamadiška, būtų per švelnu.

– Aš tai puikiai suprantu, – pasakė jis ir pasilenkęs pabučiavo motiną į kaktą. – Manau, bus geriau ja atsikratyti, kol dar nepridarė mums nemalonumų.

– Gerai sakai. Jei nori, paprašysiu Dareno, kad ją išlydėtų. Ir kaip ji čia pateko?

– Nereikia dėl to trukdyti apsaugos viršininko, – pasakė Koneris. Jau nuo keturiolikos metų jis mokėjo elgtis su tokiomis moterimis kaip Nikolė. – Ji tikriausiai atėjo su kuo nors iš kviestinių svečių.

– Kitais metais būtinai liepsiu atidžiau tikrinti kvietimus, – pasakė motina. – Nenoriu, kad tokios moterys čia patektų.

– Kokios? – paklausė prie jų priėjusi Konerio sesuo Džeinė.

Tai buvo puikių manierų stilinga moteris, vedanti savo kulinarijos ir gyvenimo būdo televizijos šou. Džeinė, priešingai nei Koneris ir motina, nevengė žiniasklaidos, kita vertus, ją daugiau ar mažiau pavyko apsaugoti nuo tėvo neištikimybės sukeltų pasekmių.

– Žurnalistės.

– Pasaulio pabaiga, – pasakė Džeinė ir mirktelėjo broliui. – Kur ji? Aš ja pasirūpinsiu.

Sesuo buvo ramybės drumstėja ir Koneris suprato, kad norint nuraminti motiną ir seserį reikia užbaigti šį pokalbį.

– Aš viską sutvarkysiu.

– Kuri iš jų? – neatlyžo Džeinė.

– Toji ugniaplaukė, – atsakė mama.

– A, dabar suprantu, kodėl nori ją sutvarkyti. Pirmyn, broluži, – paragino Džeinė.

– Mama, manau, turėjai griežčiau auklėti Džeinę, kai dar buvo jaunesnė. Ji elgiasi kaip vaikėzas.

– Ji elgiasi nepriekaištingai, – pareiškė mama, o Džeinė parodė Koneriui liežuvį.

Jis papurtė galvą ir nuėjo palikęs jas abi.

Jis skynėsi kelią per susirinkusių turtuolių minią ir, eidamas link Nikolės ir Palmerio, paėmė iš uniformuoto padavėjo stiklinaitę mojito1 – tai buvo Džeinės sumanymas.

Jam artinantis Nikolė pakėlė akis ir Koneris pastebėjo kaltą jos žvilgsnį, kurį akimirksniu nustelbė įžūli šypsena.

– Koneris Makafis, – pasakė ji pernelyg entuziastingai. – Kaip tik tas vyras, kurį troškau pamatyti.

– Nikolė Reinolds, – atsakė jis su tokia pat energija. – Kaip tik ta moteris, kurią vargu ar kviečiau į pokylį.

– Kur moterys, ten visada kokia nors intriga, – pasakė Palmeris.

– Tikra tiesa, – sutiko Koneris. – Ar tau smagu?

– Man visada smagu, – priminė jam Palmeris.

Nikolė paėmė Konerį už parankės ir nusivedė toliau nuo Palmerio.

– Jei būčiau laukusi kvietimo, niekada nebūčiau turėjusi progos asmeniškai su jumis pasikalbėti.

– Tai dėl to, kad neduodu interviu. – Konerio tėvas buvo politikas. Net palikęs postą jis ėmėsi labai populiaraus verslo, tad buvo priverstas leisti žiniasklaidos atstovams domėtis jo gyvenimu. Paauglystėje Konerį fotografavo ir kalbino beveik visų gyvenimo būdo žurnalų reporteriai. Jis nekentė tokio gyvenimo, kai esi it akvariume, ir prisiekė, kad suaugęs niekam neleis peržengti ribų. Jam kažkaip sekėsi – nors priklausė turtingų keliauninkų kastai ir turėjo lošėjo reputaciją, Koneris neduodavo interviu ir beveik nebuvo pakliuvęs paparacams į rankas.

– Manau, esate priešiškai nusiteikęs dėl kažko, kas nutiko praeityje, – pasakė Nikolė paleidusi jo ranką, nes jau buvo nuošaliai nuo visų. – Pažadu, kad neskaudės.

– Gal man patinka skausmas, – atšovė jis, visų pirma norėdamas pasišaipyti, bet ir dėl to, kad buvo laikas, kai vien tik skausmas primindavo jam, jog tebėra gyvas.

Ji prisimerkė, įdėmiai pažvelgė į jį ir Koneris suprato, kad Nikolė stengiasi suprasti, ar jis sako tiesą.

– Tai gal atsakytumėte į keletą klausimų?

– Ne, ponia.

– Padarysiu bet ką už šį interviu, Koneri.

Nikolė tai ištarė su tokiu ryžtingumu, jog jis susidomėjo. Jau seniai niekas nieko taip atkakliai iš jo nesiekė gauti.

– Bet ką?

– Taip, – patikino ji. – Visi žino, kad aš žūtbūt gaunu medžiagos straipsniui, o dėl jūsų gali pasirodyti, jog nemoku dirbti.

– Bet mes nepradėsime to interviu dabar, tiesa? – paklausė Koneris, žengė arčiau į jos asmeninę erdvę ir lengvai uždėjo rankas jai ant pečių. Kaip moteris Nikolė buvo aukšta – kokių penkių pėdų ir aštuonių colių – bet tesiekė jam iki krūtinės, o jam patiko žiūrėti į ją iš aukštai ir jausti savo galią. – Juk žinote, kad neduodu interviu, – pasakė jis.

– Bet šį kartą viskas kitaip. Jūs rengiate televizijos šou.

– Ne aš, o mano tarnyba. Tai didelis skirtumas, – pareiškė Koneris.

– Jūsų tėvas buvo kitokios nuomonės. Jis beveik nedingdavo iš Post puslapių.

Kaip tik dėl to Koneris ir nenorėjo bendrauti su žiniasklaida.

– Aš nesu mano tėvas. Ir atsakymas tebėra neigiamas.

– Prašau, – ištarė ji ir atlošusi galvą patempė lūpą.

Nuo jos prisirpusių raudonų lūpų jam kilo noras garsiai sudejuoti. Koneris jautė, kaip geismas persmelkia jį visą.

– Jei ir apsigalvočiau, kaina būtų didžiulė, – pasakė jis, nors gerai žinojo, kad niekada priešais ją nesėdės ir neatsakinės į klausimus. Bet jos geidė, tai kodėl gi maloniai nepafantazavus.

– Sakykite ją, – tarė ji.

Koneris paėmė jos plaukų sruogą ir apsivyniojo apie smilių. Nikolė sulaikė kvapą, skruostai ir kaklas paraudo. Kitos rankos pirštais jis palietė jos kreminę odą, šiek tiek nusėtą strazdanėlėmis.

Jis geidė šios moters.

Bet žinojo, kad niekada jos neturės. Nes negalėjo būti su moterimi, kuria nepasitiki, galų gale, ji juk ištikima tik savo laikraščiui. Tačiau negalėjo jos paleisti nenuvogęs bent bučinuko. Koneriui atrodė, kad tai, ką jis ketino pasakyti, Nikolę priblokš ir ji pasitrauks, o jis neteks bučinuko, kurio taip geidė. Tačiau toks buvo jo tikslas. Savisauga nugali geismą… na, kažkaip panašiai.

– Jeigu mėnesį būsite mano meilužė, atsakysiu į visus klausimus, – pažadėjo jis.

Nikolė įdėmiai žvelgė į pačias mėlyniausias akis, kokias kada nors buvo tekę matyti, ir stengėsi suvokti Konerio žodžių prasmę. Ji net neįsivaizdavo, kad ją taip sudomins toks… na, toks konservatyvus vyras. Taip, šis žodis jį tiksliai apibūdina. Tiesą sakant, jis ne jos nosiai, Nikolė suprato, kad Koneris tikriausiai flirtuoja.

Paprastai ji versdavosi per galvą, kad tik gautų medžiagos straipsniui, šįkart… reikėjo sukaupti visą drąsą ir rizikuoti, bet ji buvo linkusi sutikti. Ir tik dėl etinių sumetimų privalėjo atsisakyti. Kilo įtarimas, kad Koneris taip pasakė norėdamas ja atsikratyti, o tai ją supykdė.

– Mėnesį? – paklausė ji. – Kokias paslaptis slepiate, pone Makafi? Aš tik norėjau paklausinėti apie pažinčių tarnybą. Už tokią kainą turėčiau gauti leidimą išnarstyti jus po kaulelį.

Nikolė jautė, kad jis nepradės su ja derėtis. Kodėl turėtų? Ji buvo skaičiusi laikraščiuose apie jo tėvo žūtį. Žinojo skandalingą istoriją, kad senasis Džedas Makafis turėjo kitą šeimą, kurią ilgai slėpė, dar prisiminė mačiusi Konerio ir jo sesers Džeinės nuotraukas, darytas tuo metu, kai juodu sėdo į Learjet lėktuvą, priklausantį graikų milijardieriui. Kažkodėl jai buvo liūdna matyti, kad kadaise draugiški spaudos atstovams paaugliai dabar dangstosi tamsintais akiniais ir nė nežiūri į filmavimo kamerų pusę.

Koneris neduos jai interviu. Nikolė iš pat pradžių abejojo savo sėkme, bet vis tiek ryžosi pamėginti. Tėtis visada sakydavo, kad nieko nepasiekia tik tie, kurie bijo rizikuoti.

– Jums nepavyks, – perspėjo jis. – Jeigu sutiksite, aš nustatysiu taisykles, o jei bent vieną iš jų sulaužysite, turėsite pasitraukti ir palikti mane ramybėje.

Nikolė papurtė galvą.

– Jeigu sutiksiu, mudu parengsime įsipareigojimų sąrašą mums abiem. Kodėl iš viso tai pasiūlėte?

– Žinojau, kad nesutiksite, – tvirtai pareiškė jis – kalbėjo kaip vyras, kurio rankose visi koziriai. – Nors tikrai norėčiau jus pabučiuoti.

Nikolė suprato, jog neverta tikėtis iš jo interviu. Ji niekaip negalėtų būti kieno nors meilužė. Jei taip nutiktų, mama labai nusimintų. Ji auklėjo savo dukteris, kad jos taptų tvirtos ir savarankiškos. Tačiau tai nereiškė, jog Nikolė netroško atsidurti Konerio glėbyje.

– Vienas bučinys – vienas klausimas? – pasiūlė ji.

Koneris pakėlė antakį.

– Ir jums to pakaks?

– O jums ar pakaks vieno bučinio? – atrėmė ji. Dar nė vienam vyrui ji nebuvo taip greitai pajutusi geismo. Tiksliau, vyrui tikrame gyvenime. Nėra ko neigti, kai pirmą kartą pamatė Danielį Kreigą Džeimso Bondo vaidmenyje, ją iškart užplūdo geismas. Tačiau šį kartą viskas tikra. Koneris ją lietė, o ji nenorėjo, kad jis liautųsi.

– Ne, – prisipažino jis.

– Ką gi. Tada siūlau mainus: už kiekvieną klausimą po bučinį.

Koneris papurtė galvą.

– Tenoriu vieno bučinio. O jeigu bus daugiau, turėsite tapti mano meiluže.

Jo meiluže. Tai girdint Nikolę užplūdo keistas jaudulys, nes paslapčia ji norėjo būti Žiži, kad į ją pažvelgęs Luisas Žurdenas suprastų, kaip jos trokšta. Tik ar tai įmanoma?

– Aš norėjau parengti keletą straipsnių apie pasimatymus, kaip mūsų visuomenėje populiarėja internetinės pažinčių svetainės ir tokios tarnybos kaip jūsiškė. Neketinau užduoti asmeninių klausimų, Koneri, – pasakė ji.

– Neklausinėtumėte manęs, jei būčiau ir pats naudojęsis tomis paslaugomis? – pasiteiravo jis.

Nikolė gūžtelėjo pečiais.

– Gerai, tikriausiai būčiau uždavusi ir keletą asmeninių klausimų. Esu gera žurnalistė.

Labiausiai ji troško išsiaiškinti, ar jis iki šiol nevedęs dėl to, kad sužinojo apie savo tėvo slaptą antrąją šeimą. Nikolė žinojo: jeigu Koneris jai atsivertų, ji galėtų brangiai parduoti savo straipsnį. Tačiau ir jo prašoma kaina didžiulė. Ar sudariusi tokią sutartį ji dar įstengs iš ryto pažvelgti į save veidrodyje?

Laikraščiai visada pasirengę gerai atsilyginti už interviu, tačiau jai tektų sumokėti savo kūnu… ne, taip negerai. Gal ji galėtų apsukti Konerį aplink pirštą? Priversti jį patikėti, kad miegos su juo, leistis bučiuojamai, kol gaus, ko jai reikia, tačiau neiti iki galo?

Ak! Nikolė negalėjo apsispręsti. Juo labiau kad aistros kibirkštis, žybtelėjusi tą akimirką, kai jį pamatė, jau kaip reikiant įsiliepsnojo.

Koneris prašė jos to, ko ji neleido dar jokiam vyrui – jis norėjo užvaldyti jos kūną. Tačiau mainais siūlė jai tai, ko nepasiūlė jokiai kitai moteriai – teisę pažinti jo atsiskyrėlišką gyvenimą.

– Aš taip ir maniau. Kaip dabar bus, Nikole? Ar eisite su manimi ir būsite mano meilužė, ar man duoti ženklą apsaugos darbuotojui, kad išlydėtų jus iš šių valdų?

Ji pakreipė galvą į šoną ir susimąstė, stengdamasi pasverti visus už ir prieš. Žinoma, reikėtų atsisakyti. Kitos protingos išeities tiesiog nėra. Tačiau dabar Nikolei mažiausiai rūpėjo, ar ji elgiasi protingai.

Buvo įdomu. Ji pasisuko ir nusivedė Konerį prie suolelio už aukštos gyvatvorės, kad jiems niekas netrukdytų.

Jis uždėjo rankas jai ant pečių, Nikolė jautė nuo jo sklindančias karščio bangas, išskirtinis losjono po skutimosi kvapas apsuko jai galvą. Ji geidė bent vieno bučinio.

– Negalėsiu apsispręsti, jei nors kartą nepasibučiuosime, – pareiškė. Nikolė visada buvo lošėja ir nebijodavo rizikuoti dėl gero atlygio. Bučinys – tik pamanykite, baisus čia daiktas. Tačiau iš Konerio Makafio akių buvo aišku, kad reikia tikėtis ko nors nepaprasto.

– Kodėl?

– Kad tiksliai žinočiau, dėl ko tariuosi. Kūno geiduliais ne visada galima pasikliauti.

Viena jo ranka nuslydo nuogu Nikolės žastu iki liemens. Jis apkabino ją, prisitraukė ir jie prigludo vienas prie kito. Kita ranka nuslydo sprandu ir paniro jai į plaukus. Koneris laikė taip, kad Nikolė prarado pusiausvyrą ir turėjo įsikibti. Ji laikėsi apsikabinusi jį per liemenį ir žvelgė aukštyn į jo mėlynas akis.

Koneris lėtai palenkė galvą nenuleisdamas nuo jos akių, o Nikolė apsilaižė ūmai išdžiūvusias lūpas. Tačiau Koneris veikė iš lėto. Jo tankios blakstienos buvo tokios pat tamsios kaip ir plaukai. Kokios puikios, – pagalvojo ji, nors ir visa kita jai atrodė patrauklu.

Nikolė pajuto jo kvėpavimą, o tada ir lūpų prisilietimą. Jos buvo drėgnos, kietos ir nuostabios. Glamonė buvo lengva, jai ėmė dilgčioti lūpas. Koneris pakreipė galvą ir ji pajuto, kaip jis liežuvio galiuku perbraukė jai per lūpas ir įslydo į burną.

Jis braukė liežuviu jai per liežuvį, dilgčiojimas persimetė Nikolei į kaklą ir krūtinę, ji kone liovėsi kvėpavusi. Tos kūno vietos, kurias jis lietė, pasidarė skausmingai jautrios ir ji dar tvirčiau prigludo prie jo. Spaudė liežuviu jo liežuvį ir mėgavosi Konerio skoniu.

Jis atsitraukė, bet ir toliau ją laikė. Nikolė suprato, kad būtų protingiausia sprukti nuo Konerio Makafio. Tačiau jai gėlė visą kūną, krūtys pritvinko, apėmė noras pasitrinti jomis į jo tvirtą krūtinę. Jis atidžiai stebėjo ją prisimerkęs ir jo akyse Nikolė pastebėjo lyg ir abejonę.

To pakako ir ji jau nebeabejojo, jog dėl jųdviejų glamonių Koneris jaučiasi sutrikęs taip pat kaip ir ji. Nikolė jo nepaleido, pakėlusi galvą dar kartą palietė jo lūpas, o tada žengė žingsnį atgal.

– Na, ar atėjo metas klausti?

– Taip. Ir tu ką tik paklausei, – tarė jis.

Prakeikimas. Ji turėjo suprasti, kad jo nepavedžiosi už nosies, laimėti nebus lengva.

– Pasikalbėkime, – pasiūlė Nikolė. – Nemaniau, kad tu toks gudrus.

– Ne šįvakar, – atšovė Koneris. – Turiu grįžti pas pokylio svečius.

Ji neketino leisti jam pasitraukti… tik jau ne šitaip. Sulaikė uždėjusi ranką jam ant dilbio. Koneris pasisuko į ją, tada Nikolė suėmė delnais jam veidą ir iš visos širdies pabučiavo.

Jis apkabino rankomis ją per liemenį, priglaudė prie savęs ir įsisiurbė į lūpas. Šis bučinys buvo drąsus, įžūlus, tiesmukas ir geidulingas. Nikolei pagrindas išsprūdo iš po kojų, todėl teko laikytis už Konerio. Ir ji laikėsi tvirtai įsikibusi.

Ji visa drebėjo, kai jis pakėlė galvą, paskui vėl pasilenkė ir ėmė švelniai ją kandžioti, galiausiai atsargiai atsitraukė.

– Tai būsi mano meilužė? – paklausė Koneris. Tonas buvo išdidus, bet Nikolė pripažino, kad jis turi teisę jaustis patenkintas.

Ji paprasčiausiai puolė jam ant kaklo.

– Neskubėk. Turiu tau klausimą ir šįkart nepavyks išsisukti.

– Kodėl sumanei užduoti dar vieną klausimą? – pasiteiravo Koneris.

– Turiu įsitikinti, kad tavo teikiama informacija verta kainos, kurią moku.

– Ką gi, – sutiko jis. – Klausk.

– Kodėl tu, klestinčios pažinčių tarnybos savininkas, vis dar gyveni vienas?

– Man taip patinka, – atsakė jis.

– Vėl išsisukinėji.

– Iš ko sprendi?

– Tai ne atsakymas, – papriekaištavo Nikolė.

– Galiu atsakyti tik taip… Ar tave dar kas nors domina? – paklausė Koneris.

– Galbūt. Tačiau tavo atsakymai turi būti išsamesni.

– Mano rankose visi koziriai, – pareiškė jis.

– Nejaugi? – paklausė ji žinodama, kad Koneris jos geidžia. Vėl priėjo prie jo, bet šį kartą nepabučiavo. Tik palinko taip arti, kad kūnu lengvai prisilietė prie jo. Uždėjo ranką Koneriui ant peties, krūtimis liesdamasi jam prie krūtinės, prikišo lūpas prie ausies ir sušnabždėjo:

– Manau, turiu tai, ko tu nori.

Jis suėmė ją per liemenį ir prisitraukė prie savęs, kad jos klubai liestųsi su jo. Pajutusi, jog kieta kaip akmuo jo varpa spaudžia jai patį viduriuką, Nikolė sudrebėjo.

– Išsiaiškinsime viską ryt ryte, – pasakė jis. – Aštuntą valandą ateik į mano biurą.

Ji linktelėjo galvą, bet jis, pasisukęs ant kulno, jau žingsniavo tolyn. Jai beliko tik stebėti jį nueinantį, tačiau suprato laimėjusi šiokią tokią pergalę. Negalėjai neigti, kad tarp jų užsimezgė ryšys, ir Nikolė neketino leisti jam atstumti ją.

Nebebuvo reikalo čia pasilikti, todėl ji pasuko link savo automobilio. Suprato gresiantį pavojų, tačiau ketino priimti jo pasiūlymą – jai reikėjo ir medžiagos straipsniui, ir paties vyriškio.