Читать книгу Aš niekada nepralaimiu - Katherine Garbera - Страница 2

Kitą rytą iš savo buto, esančio Aukštutinio Manhatano rytinėje dalyje, Nikolė išėjo pasidabinusi. Leisdamasi liftu žemyn ji metė žvilgsnį į savo atspindį veidrodyje, o švilpimas, kurį išgirdo lipdama į taksi, tik patvirtino, kad ji daro įspūdį.

Kitu atveju ji būtų nuėjusi pėsčiomis tuos kelis kvartalus iki Konerio biuro pastato, tačiau dabar neketino rizikuoti, kad susitaršys plaukai ar nulūš batelio kulniukas. Praėjusią savaitę kulniukas jau buvo įstrigęs metro grotelėse. Jei jau eina tartis su tokiu derybų meistru kaip Koneris, turi atrodyti kuo puikiausiai.

Pasakiusi vairuotojui adresą Nikolė įsitaisė patogiai ir pamėgino atsipalaiduoti. Tačiau galvoje sukosi praėjusio vakaro bučinių ir neužduotų klausimų kratinys. Ji ketino būti kaip Ana Kari2 – draugiška, lyg ir atvira, tačiau užduodanti keblius klausimus, į kuriuos jis nenorės atsakyti.

Nikolė ruošėsi įrodyti, kad ją tenkins tik pergalė. Kad ji yra rimta žurnalistė… vis dėlto buvo pasirengusi nusileisti ir už atsakymą į klausimą sumokėti bučiniu, o tai galėjo pakenkti jos reputacijai. Bet tegul tik jis priima ją.

Taksi sustojo priešais Konerio biuro pastatą ir Nikolė sumokėjo vairuotojui. Išlipusi giliai įkvėpė ir nuėjo prie sukamųjų durų. Gatvė buvo pilna į darbą atvykusių biuro tarnautojų. Ji nedvejodama drąsiai įėjo į vestibiulį.

Pasakiusi savo pavardę ji nusišypsojo apsaugos darbuotojui ir šis taip sutriko, kad net išmetė rašiklį. Mintyse save pagyrusi Nikolė paėmė iš jo svečio kortelę. Darbuotojas nurodė jai eiti prie viduriniojo lifto.

Įėjusi į liftą ir nustebo, kad viena keliasi į viršų. Pasiekusi reikiamą aukštą išlipo ir pamatė didžiulį Makafių įmonės logotipą. Jai įėjus į biurą, priimamojo sekretorius užsirašė jos pavardę ir paprašė prisėsti svečių laukiamajame, ji taip ir padarė.

Kavos Nikolė atsisakė. Ji atėjo čia ne dėl gėrimų. Atėjo pas Konerį Makafį.

– Ponia Reinolds, prašyčiau eiti paskui mane, – praėjus keletui minučių pakvietė priimamojo sekretorius.

Jis nuvedė ją ilgu koridoriumi iki kabineto su Konerio pavarde ant durų. Jos buvo praviros ir Nikolė įėjo į vidų. Pirmiausia į akis krito kabineto dydis. Kambarys buvo milžiniškas, su stiklo siena ir vaizdu į miestą. Ji akimirką stabtelėjo, bet Konerio veidas buvo šešėlyje, todėl negalėjo matyti, kokį įspūdį jam padarė.

Nikolė atkreipė dėmesį, kad Koneris išėjo iš užstalės norėdamas paduoti jai ranką.

– Labas rytas, ponia Reinolds.

– Man regis, jau nebereikia formalumų, Koneri. Prašau vadinti mane Nikole.

Jis papurtė galvą.

– Drąsi kaip visada.

– Nejaugi manai, kad galėjau per naktį pasikeisti? – paklausė ji. – Ko gero, nesi toks supratingas, kaip man pasirodė.

Jis nusijuokė, o tai privertė Nikolę nusišypsoti. Su juo buvo smagu. Jei būtų susitikę kitomis aplinkybėmis… gal. Kas – gal? – paklausė ji savęs. Jie nebūtų susitikę, jeigu jos draugė Geila Litl nebūtų nusprendusi kreiptis į pažinčių tarnybą ir galiausiai atsidūrusi televizijos šou.

Geila nusprendė pabandyti pasinaudoti pažinčių tarnyba, nes dėjo visas pastangas susirasti vyriškį, su kuriuo galėtų rimtai susitikinėti. Ji buvo viešųjų ryšių įmonės savininkė, labai užsiėmusi ir visai neturinti laiko. Ji papasakojo Vilou ir Nikolei apie tą tarnybą, tada Vilou kilo mintis nufilmuoti, kaip einasi Geilai, ir parodyti per savo televizijos šou.

– Esu tikras, kad dar tave nustebinsiu, – tarė Koneris.

Nikolė irgi taip manė.

– Tai nusprendei man nusileisti ir duoti interviu? Pamatysi, kaip malonu bus visa tai užbaigti.

– Prašau sėstis, – pasiūlė Koneris. – Man regis, tau susisuko galva, jei tikiesi, kad interviu man gali būti malonus.

Nikolė priėjo prie odinio fotelio, kuris stovėjo priešais jo darbo stalą, ir atsisėdo. Atsilošė ir užsikėlė koją ant kojos, o Koneris ją stebėjo. Jai pasimuisčius fotelyje, suknelės apačia šiek tiek pasislinko šlaunimis aukštyn ir Nikolė stebėjo, kokį įspūdį jam tai daro.

Konerio vyzdžiai išsiplėtė, jis palinko į priekį ir įsirėmė alkūnėmis į stalą. Dabar ji nebeabejojo, kad praėjusį vakarą tarp jų atsiradęs potraukis nėra vien tik jos vaizduotės vaisius. Jis buvo toks stiprus, jog ji beveik išsigando, ar tik nesapnuoja.

– Ar apsvarstei pasiūlymą būti mano meiluže? – pasiteiravo Koneris.

– Atrodo, aiškiai pasakiau, kad to nebus… Tikėjausi, kad būsi atėjęs į protą, – atšovė ji.

– Nieko neatsitiko nei mano protui, nei kitiems pojūčiams… Aš visada stengiuosi gauti tai, ko noriu, Nikole, ir visada gaunu.

– Aš taip pat, – pareiškė Nikolė. – Man sekasi.

– Visada?

Na, išskyrus gana sunkią vaikystę. Tačiau tai buvo labai seniai, ji buvo per maža ir nežinojo, kaip pasielgti.

– Kiek pamenu, visada, – patikino ji. – Manau, mes rasime kokią nors išeitį…

– Aš jau radau. Man reikia tavęs. O tau reikia manęs. Abu turime tai, ko trokšta kitas. Dabar tereikia paprasčiausiai apsispręsti, kaip toli norėsime eiti, kad tai gautume.

Nikolė suprato, kad Koneris kalba rimtai. Matė iš jo akių.

– Aš norėčiau laikytis santykio: už vieną bučinį – atsakymas į vieną klausimą.

Jis papurtė galvą.

– Aš ne. Negaliu patikėti, kad tave tenkintų toks veiksmų planas. Man nepatinka gyventi daugiaprogramiu režimu. Kai paimsiu tave į glėbį, garantuoju, jog tau nebekils jokių klausimų.

Nikolei per nugarą perbėgo malonus šiurpuliukas. Ji troško būti Konerio glėbyje ir suprato: jam tereikės tik truputėlį pasistengti ir bus taip, kaip jis sakė. Galėtų pamiršti tą interviu ir užmegzti su šiuo vyru meilės romaną. Būtų lyg žaibui trenkus į perdžiūvusią žemę – jis įskeltų ugnį, kiltų nenumaldomos liepsnos, kol galiausiai viskas pamažu užgestų.

Tada jis nueitų savo keliu, o ji liktų viena. Nikolė sėdėjo fotelyje atsilošusi, tai užsikeldama koją, tai vėl ją nukeldama, nes žinojo, kad taip išblaškys jo dėmesį, o pati turės laiko pagalvoti. Bet per tą papildomą laiką niekas nepaaiškėjo. Nikolei reikėjo daugiau nei meilės romano.

Panorėjusi ji galėtų pasimėgauti audringu seksu, bet toks interviu pasitaiko tik kartą gyvenime. Be to, ji dvejojo, ar Koneris jos geis, jei ji taip lengvai nusileis. Nikolė norėjo, kad jis jos siektų.

– Aš taip nemanau, Koneri, – tarė ji. – Atrodai labai sumanus vyras, esu tvirtai įsitikinusi, kad susikaupęs galėtum be vargo atsakyti į bet kokį klausimą… nebent bijai, kad kas nors neišaiškėtų, jei nebūsi pakankamai budrus.

Nikolė pamatė, kad jos žodžiai pataikė tiesiai į taikinį, nes Koneris atsilošė krėsle ir susikryžiavo rankas ant krūtinės. Anksčiau jis sėdėjo palinkęs į priekį ir bandė ją sudominti, o dabar tarp jųdviejų iškilo nematoma užtvara. Koneris Makafis pasirodė esąs toks, kaip ji ir tikėjosi.

Koneriui nepatiko, kad Nikolė surado jo silpnąją vietą. Jis suprato: vienintelis būdas suvaldyti Nikolę – parodyti jai duris ir toliau gyventi savo gyvenimą. Bet Koneris nebuvo pratęs pralaimėti ir dabar neketino nusileisti. Ji geidžia jo ir nori gauti interviu, todėl jau pats laikas sužinoti, kad Koneris Makafis nesitraukia.

Jis nori ją turėti, bet ji privalo paklusti jo reikalavimams. Jam nepriimtinas kitoks sprendimas.

– Aš neturiu silpnybių, Nikole, tačiau jei nori, gali jų paieškoti.

Ji nežymiai gūžtelėjo pečiais ir vėl nukėlė koją. Koneris akimis sekė šį judesį. Jam patiko tas Nikolės šlaunies ruoželis, kuris šmėkštelėdavo jai sujudėjus fotelyje. Jautė, kad taip ji nori išblaškyti jo dėmesį, o gal net sujaudinti, ir tam neprieštaravo.

Jam patiko toks jo savitvardos išbandymas. Tai vertė jį labiau susikaupti ir neleisti jai laimėti šios partijos.

Ir jokios kitos partijos. Koneris nemėgo pralaimėti ir jam buvo neparanku, kad Nikolė naudojasi įgimtu moteriškumu. Jis žinojo, jog ji tai jaučia… na, bent jau įtarė, kad ji supranta, kaip jį jaudina. Kvaila, tiesa? Jis pasiūlė Nikolei tapti jo meiluže. Ji žino, jog jis geidžia jos.