Читать книгу Sprendžia ji - Katherine Garbera - Страница 1

Buvo dienų, kai Vilou Styd mėgo savo darbą. Ji jautėsi labai laiminga, būdama pati sau viršininkė. Bet tik ne šiandien.

Tiesą sakant, keblumų kilo prieš keletą mėnesių, kai transliacijų agentūros tūzai spustelėjo ką reikia ir jos laidą ėmė vesti antroji pagal populiarumą Amerikoje televizijos laidų žvaigždė. Puiku, tiesa?

Deja, ta žvaigždė – Džekas Kraunas.

Tiesa, jis geros išvaizdos ir turi žavesio. Tačiau plati šypsena ir trykštanti per kraštus energija slepia jo niekšišką prigimtį. Toks blogiukas gali papirkti televizijos žiūroves ar meilės romanų skaitytojas, tačiau tik ne realiame gyvenime. Tą Vilou žinojo iš asmeninės patirties, nes šis vyras sudaužė jai širdį, kai ji dar buvo trapi šešiolikos metų paauglė.

– Vilou, aš tau siūlau tik gėrimų, – kalbėjo Džekas, šypsodamasis savo gundančia šypsena.

Nekilo jokių abejonių dėl ko pastaruosius ketverius metus buvo keliama jo kandidatūra seksualiausio metų vyro People’s Choice rinkimuose. Tačiau ji nepasiduos jo žavesiui. Tai jau tikrai. Vien prisiminus jo beširdiškumą – ir ką jūs sau manote, juk jis ją nuvylė išleistuvių vakarą, – nekilo nė menkiausio noro jį pamilti.

Pastaruosius šešis mėnesius Vilou stengėsi laikytis nuo jo atokiau, nors jie kartu darbavosi jos kuriamame ir Niujorke filmuojamame televizijos pažinčių šou Seksualūs ir vieniši. Bet ji turėjo pripažinti, jog norėtų priimti jo pasiūlymą.

– Hm… Kadangi dar neatsisakei, spėju, jog norėtum, kad imčiau tave įkalbinėti, – ėmė kuždėti Džekas. – Juk nori to?

– Tik noriu, kad liautumeisi su manimi elgęsis, lyg priklausyčiau tavo nuolat papildomam haremui, – šiek tiek paniekinamai atsakė ji. – Nesu viena iš tų, kurios puola tau po kojų.

– Ak, pataikei man tiesiai į širdį, – pasakė Džekas, griebdamasis už vietos, kur turėtų būti širdis.

– Abejoju, – atrėžė ji. – Bet kadangi mums reikia pasikalbėti apie šou, sutinku.

– Po perkūnais, Vilou, nebūk tokia kandi, – pareiškė jis. – Juk buvo laikai, kai tau patiko būti su manimi.

Vilou suraukė nosį. Nemėgo, kai jai primindavo ankstyvosios jaunystės meilę. Dieve, argi negalėjo tada būti bent kiek protingesnė? Jei galėtų parašyti sau, šešiolikos metų mergaitei, laišką, pradėtų nuo žodžių: Liaukis veltui svajojusi apie Džeką Krauną! Ir viskas būtų baigta.

– Aš jau nebe ta mergaitė, – tarė ji.

– Netikiu, – pasakė jis. – Primeni man ją, nes bendrauji su visais, išskyrus mane. Kodėl? Aišku, būsiu padaręs kažką ne taip.

– Kad nepasikliauju tavo viešuoju įvaizdžiu, dar nieko nereiškia, – atsakė Vilou. – Geila man pakankamai papasakojo apie viešuosius ryšius ir reklamą, taigi suprantu, kad tikrovėje nesi Amerikos numylėtinis.

Geila Litl buvo viena iš geriausių Vilou draugių, ir tik dėl jos Vilou ėmėsi įtikinėti transliacijos agentūros vadovus pradėti rodyti šį šou. Geilos asmeninė patirtis pažinčių šou buvo užfiksuota laidos Seksualūs ir vieniši pirmosiose dalyse – jos pasimatymai su milijardieriumi lėbautoju Raselu Holovėjumi iš Naujosios Zelandijos tikrai padidino žiūrovų skaičių. Laida apie ramią išprususią Geilą, kuri sutramdė smarkuolį Raselą, puikavosi reitingų viršūnėse.

– Negalvok apie įvaizdį. Juk pažįsti mane, – nepasidavė Džekas. – Kuriuo tu tiki?

Jis nenorėjo žinoti, o Vilou ir nesiruošė leistis į tokius apmąstymus.

– Nedaug apie tave žinau. Tik šiek tiek. Dažniausiai skraidai po šalį, nes vedi kitas laidas, ne tik šioje filmavimo aikštelėje su manimi. Bet nesvarbu. Tai kaip ten dėl gėrimų?

Džekas išpūtė akis.

– Pavaišinsiu tave ir vakariene, ir gėrimais, jeigu liausiesi išsisukinėjusi nuo klausimo ir pasakysi, kas yra. Kartu dirbame jau šešis mėnesius, o tu vis atsuki man nugarą. Turbūt aš kitaip prisimenu mūsų mokykloje praleistus metus, nes manau, kad mudu buvome draugai.

– Turbūt, – tarė Vilou. – Ar galėsime pavalgyti mieste be minios visur tave randančių gerbėjų?

– Ne, – atsakė jis. – Tačiau netoliese yra mano butas. Ką pasakysi? Gal nori ir šį kartą užeiti pas mane?

Vilou norėjo papurtyti galvą, bet susilaikė. Iš tikrųjų norėjo su juo pavakarieniauti. Netgi tikėjosi, jog jis ja susidomės, jie susitars susitikti, o ji neateis į pasimatymą, kaip jis neatėjo jos vestis į išleistuvių vakarą. Suprato, kad taip elgtis žema, kad tai nepateisinama, tačiau nebuvo iš tų, kuri mušančiam atsuktų kitą skruostą. Niekada.

Vilou laukė savo keršto valandos. Ir, atrodo, toji valanda atėjo lygiai po keturiolikos metų. Kas pasakė, kad už kantrybę nebus atlyginta?

– Gerai, tegul bus taip, – sutiko Vilou. Gal tame laiške sau, šešiolikos metų mergaitei, vėliau galės įterpti epizodą, kaip Džekas gavo pelnytą bausmę.

– Puiku. Kiek laiko dar čia užtruksi? – paklausė jis.

– Maždaug dvidešimt minučių. Turiu pasikalbėti su filmavimo grupe. Aną vakarą jiems befilmuojant kilo problemų. Gal palik man adresą, ir susitiksime pas tave, – pasiūlė ji.

– Juk neketini apsigalvoti, tiesa?

– Nė nemanau. Pasakiau ir būsiu.

– Šaunu. Kiek prisimenu, visada laikeisi duoto žodžio, – pasakė jis. Džekas buvo linkęs pasitikėti, ir šis jo bruožas buvo patrauklus – kaip negerai, juk Vilou jo nekenčia. Ji norėjo, kad sprogtų Amerikos numylėtinio įvaizdžio burbulas. Norėjo, kad kartais gyvenimas jį imtų mėtyti ir vėtyti.

– Džekai?

– Hm?

– Moterims nepatinka, kai prisimenama jų ankstyvoji jaunystė, – pasakė ji.

– Suklydau, – tarstelėjo jis ir mirktelėjo.

– Jei paminėsi dar sykį, padarysi dar vieną didžiulę klaidą.

Džekas nusijuokė ir nuėjo šalin. Vilou negalėjo atitraukti akių nuo jo puikių sėdmenų ir spoksojo, kol jis dingo už durų.

– Panašu, kad lazda ims ir sužaliuos, – tarė Nikolė Reinolds eidama Vilou link.

– Užsičiaupk, – atrėžė Vilou savo kitai geriausiai draugei. Nikolė dirbo populiariosios kultūros apžvalgininke šalies dienraštyje Amerika šiandien bei internetiniame dienoraštyje rašė apie šou laidos įvykius už kadro. Ji buvo viena iš keleto žmonių, kurie žinojo visą tiesą apie Džeką.

– Tik tarp kitko. O tu turėtum gražiau su manimi elgtis, nes tuoj būsiu mamytė, – pasakė Nikolė ir paglostė savo atsikišusį pilvą.

Ji buvo neseniai ištekėjusi už Konerio Makafio, šou laidose reklamuojamos pažinčių tarnybos savininko, ir dabar laukėsi pirmagimio. Nikolė ir Koneris buvo išties laimingi, ir Vilou džiaugėsi savo draugės sėkme.

– Turiu būti maloni, nes esi nėščia? – paklausė Vilou. Tiesa ta, kad buvo tik du žmonės pasaulyje, kurie rūpėjo Vilou, Nikolė – viena iš jų.

– Nepakenktų. Jei gerai išgirdau – ketini vakarieniauti su Džeku Kraunu? O kaip dėl noro atkeršyti? – paklausė Nikolė.

– Tebenoriu, – prisipažino Vilou. – Tai tik paprasta vakarienė. Net ir aš nesu tokia žavi, kad vyras mane taip greitai pamiltų.

O Dieve, iš kur visa tai? Ji jau nebe toji mergaitė. Toji, kuri tirpo iš laimės, nes jai nusišypsojo mergaičių numylėtinis.

– Ak, Vilou, neapsigauk. – Nikolė šelmiškai šyptelėjo. – Nėra ko abejoti, jis tavimi domisi.

– Laikinas dalykas. Ir tik dėl to, kad aš nekreipiu į jį dėmesio. Galiu lažintis, kad jei šiąnakt leisčiausi jo įkalbama, jis prarastų susidomėjimą, – pasakė Vilou.

– Kertu lažybų, – tarė Nikolė.

– Ką?

– Lažinuosi, kad jis nepraras susidomėjimo, – pasakė Nikolė. – Ką statai?

– Nieko. Nelabai noriu lažintis dėl Džeko, – prisipažino Vilou.

– Kodėl? Sakei, kad jis tik šiaip sau. Ką tu prarasi? – paklausė Nikolė.

Savigarbą. Kas bus, jei ji pamils jį iš naujo, ir vėl turės matyti, kaip jis išeina? Šie santykiai neturi baigtis jos pralaimėjimu – antrą kartą.

– Buvau supykusi.

– Ne, nebuvai. Nagi. Statau dieną Elisabeth Arden Red Door SPA centre, – pasakė Nikolė.

– Taip nesąžininga, juk žinai, kad man ten patinka, – papriekaištavo Vilou. – Kodėl esi tokia atkakli?

Nikolė apkabino Vilou per pečius.

– Nebepasitiki jokiu vyru dėl vienintelio atsitikimo su Džeku, kuris buvo taip seniai. Norėčiau matyti, kaip viso to atsikratai, susirandi vyruką ir už jo išteki, kaip padarėme mudvi su Geila. Mes abi laimingos, ir tau linkime to paties.

Ji apkabino draugę per nugarą. Gal ir ji sau linki to paties.

– Tik noriu, kad ir jis kentėtų.

– Man nerūpi, kas bus vėliau, svarbu, kad tau būtų gerai, – pasakė Nikolė.

– Ką gi. Lažinuosi. Tačiau tu pralaimėsi, o aš džiūgausiu, – pareiškė Vilou.

– Na ir puiku, bet jei jis ir toliau tavimi domėsis, tada laimėsiu aš, o dieną SPA centre praleisiu gimus kūdikiui.

– Gerai, – sutiko Vilou. – Greičiau pragaras užšals, nei pamilsiu Džeką Krauną.

– Nuolat sau tai kartok, – patarė Nikolė. – Nuo to mano pergalė bus tik saldesnė.

***

Lapkričio mėnesį Niujorke buvo juntamas tam tikras jaudulys. Miestui ir taip netrūko gyvybingumo, bet šis metų laikas buvo kažkuo ypatingas, nes buvo energingai ruošiamasi Kalėdoms.

Džekui tai buvo darbingiausio metų laiko pradžia. Jis buvo pakviestas į tris šventinius renginius – visi trys bus filmuojami tiesiogiai. Taip pat metų gale bus kartojama šou laida Rizikingos profesijos, nors ji jau buvo pasibaigusi. Jo agentas tarėsi dar dėl vieno didžiulio renginio, ir Džekas suprato, kad jis gerokai šoktelėjo karjeros laiptais aukštyn. Pagaliau nebereikia pačiam ieškotis darbo – prodiuseriai ir transliacijų agentūros patys jį susiranda.

Kadangi buvo toks užimtas, jo visai nenustebino, kad būtent dabar Vilou pagaliau priėmė jo pasiūlymą susitikti. Tik ji galėjo dar labiau sujaukti jo gyvenimą. Bet gal būtent dėl to jis ir pakvietė ją pavakarieniauti.

Džekas žvalgėsi po savo butą, norėjo būti tikras, jog viskas be priekaištų. Ne, jis taip labai nesijaudina – ei, juk jis Džekas Kraunas, moterų numylėtinis, – bet juk laukia Vilou. Net negalėtų pasakyti, kada ji ėmė jam taip rūpėti.

Jis jautė, kad gal dėl to, jog ji ne tokia, kaip kitos merginos, ji tik… ji elgiasi su juo kaip su kitais savo komandos nariais. Nesišypsojo tik jam, nebandė pasilikti su juo vienudu. Neturėtų kreipti į tai dėmesio. Bet jam rūpėjo.

Džekas vargiai prisiminė Vilou iš gimnazijos laikų, kai ji padėjo jam mokytis anglų kalbos, kad jis išlaikytų valstybinį egzaminą ir galėtų toliau žaisti futbolą. Tik tiek. Trumpos akimirkos iš tų dienų, kai Vilou įsiterpdavo į jo dienas su futbolo varžybomis.

Tada futbolas buvo visas jo gyvenimas. Reikia nepamiršti, kad jis užaugo Teksase, miesto neturtingųjų kvartale, ir sportas jam buvo vienintelis išsigelbėjimas nuo skurdo. Būdamas krašto puolėju jis laimėjo Heismano prizą, o tada pirmuoju šaukimu buvo pakviestas į New York Giants komandą. Deja, kai buvo pargriautas stabdant, jo karjerai atėjo galas. Po tokios traumos Džekas netruko suprasti, kad jam reikia užsiimti kuo nors kitu, ir nedelsiant. Laimei, jis visada mėgo būti filmuojamas, tad sugebėjo pereiti prie filmavimosi masiniuose renginiuose.

Suzvimbė skambutis, ir Džekas nuskubėjo į jį atsakyti. Jo lofte buvo įrengta moderni saugos sistema. Kai jis paspaudė mygtuką, mažame nespalvotame ekranėlyje pamatė prie laukujų durų stovinčią Vilou.

Jis paspaudė mygtuką, kad ją įleistų, o tada dar kartą apsidairė bute, kad įsitikintų, jog viskas savo vietose. Jam nereikėjo būti Saliamonu, kad suprastų, jog Vilou nesuteiks jam dar vienos galimybės. Šis pirmasis pasimatymas privalo būti tobulas.

Pasigirdo beldimas į duris ir Džekas, šypsodamasis sau, nuėjo jų atidaryti. Jis ketino priblokšti Vilou ir užsitikrinti, kad išėjusi – pageidautina rytą – mirs iš troškimo pamatyti jį vėl.

Vilou turėjo tokio natūralaus geidulingumo, kad kiekvieną kartą jiems susitikus Džekas vis labiau jos geidė. Pirmiausia jis tik norėjo atnaujinti anų laikų jųdviejų draugystę, bet ji nekreipė į jį dėmesio, o tai pažadino Džeko instinktus. Jam atrodė, kad romanas su Vilou paveiks jų darbo santykius, tačiau buvo tvirtai įsitikinęs, jog patenkins savo savimeilę tik tada, kai gaus iš jos ko nori. Jam reikėjo įrodyti sau ir jai, kad nekreipdama į jį dėmesio ji daro klaidą.

Džekas atidarė duris ir jį pasitiko piktas Vilou akių žvilgsnis. Ji atrodė pavargusi ir sulysusi, ko jis nepastebėjo jiems dirbant filmavimo aikštelėje ar montažo kabinoje. Ji visada buvo tokia energinga, o šį vakarą atrodė visai išsekusi.

Visai ne tokios nuotaikos iš jos tikėjosi. Bet Džeką augino vieniša mama, ir jis anksti išmoko pralinksminti ją dėmesingumu. Taigi mintyse pakeitė planą.

Jis prisitraukė Vilou, apkabino ir paplekšnojo jai per nugarą. Tačiau ji įrėmė į jį rankas.

– Ką čia darai?

– Pasirodė, jog nori, kad apkabinčiau, – atsakė jis, žengė žingsnį atgal ir įleido ją į savo butą. Jame nebuvo tiek daug prabangos kaip tame, kuriame jį prieš keletą mėnesių fotografavo žurnalui Architectural Digest. Jis taip negalėtų gyventi. Manė, kad jame tebetūno mažo Teksaso miestelio berniukas, ir apsuptam tokios prabangos jam būdavo nejauku.

Jo loftas buvo be pertvarų, su virtuve viename gale ir didžiule svetaine kitame. Džekas nepraleido progos pasišvaistyti. Čia stovėjo didžiulės patogios sofos, ir buvo gražiai įrengta valgomojo erdvė.

– Mielai ko nors išgerčiau, – sutiko Vilou.

– Vyno, alaus, ar ko nors stipresnio? – paklausė Džekas. Jo baras buvo pilnas gėrimų, nors pats nebuvo mėgėjas išgerti. Jam nepatiko jausti, kad viskas slysta iš rankų. Tai suprato, kai besigydydamas kelio traumą ir neturėdamas vilties gauti darbo, buvo pridaręs kvailysčių.

– Kokio vyno turi? – paklausė ji.

– Beveik visų rūšių. Esu pasirašęs sutartį su vynuogynu, ir jie atsiuntė man dėžę visko, ką gamina – Džekas kreivai šyptelėjo.

– Taip ir turi būti. Esi visų mėgiamas reklamos veidas. Norėčiau sauso baltojo vyno, – paprašė Vilou.

– Tuojau. Vakarienė bus paruošta maždaug po dešimties minučių. Gal nori eiti į balkoną? – paklausė jis.

– Lauke šalta, – atsakė ji.

– Turiu lauko terasų šildytuvų. Tau bus patogu, – patikino Džekas.

Vilou linktelėjo galva ir nusisuko. Jis žiūrėjo, kaip ji lėtai vaikštinėja po jo butą, o tada pasuko virtuvės link. Ji buvo įsitempusi ir, matyt, nenusiteikusi maloniai praleisti su juo vakarą. Kitas vyras būtų metęs viską iš galvos, bet Džekas buvo pratęs nugalėti sunkumus ir pasiekti pergalę. Kai po traumos baigėsi jo futbolininko karjera, visi sakė, kad jam teks grįžti į Friską Teksaso valstijoje. Bet jis negrįžo.

Džekas pripylė jai ir sau po taurę vyno ir nuėjo į balkoną. Ten buvo ramu, nes lauko terasą supo stiklo sienos, ir šilta, nes buvo įrengti šildytuvai.

– Ačiū, – padėkojo Vilou. – Atleisk, kad buvau atžari.

– Nieko tokio, – nuramino jis. Palietė jos taurę savąja. – Už naują pradžią.

– Naują pradžią, – pakartojo ji. – Nuo šio vakaro ar nuo tada, kai susipažinome?

Tai išgirdęs Džekas pagalvojo, kad tarp jų kylančių nesutarimų priežasties reikia ieškoti praeityje.

– Už viską. Žinau, kad pasikeičiau nuo tada, kai palikau Friską, esu tikras, jog ir tu dabar kitokia.

– Ne taip smarkiai pasikeičiau, kaip tau atrodo, – pasakė ji ir nugėrė gurkšnelį vyno. – Tebemėgstu futbolą ir jaučiuosi kalta, jei sekmadienį nenueinu į bažnyčią. Nors baptistų bažnyčia, kurią čia lankau, nė kiek neprimena Prestonvudo baptistų bažnyčios namuose.

Džekas tyliai nusijuokė. Nė vienoje valstijoje žmonės nėra tokie religingi kaip Teksase.

– Žinau, apie ką kalbi. Mama nuolatos meldžiasi už mano sielą, nes aš paprastai dirbu ir nenueinu į bažnyčią taip dažnai, kaip turėčiau.

– Nusidėjėlis. Esi toks nedoras, – tarė ji su šypsena veide.

– Ar ne toks visada buvau?

– Tikrai taip. Papasakok man apie dabartinį Džeką Krauną. Gal ko nors nepastebėjau? – paklausė Vilou.

Jis pradėjo pasakoti apie save, bet tuojau pat liovėsi. Nelabai žinojo kodėl, tačiau jam pasirodė, jog pasakojimai apie jo televizijos šou bei gyvenimo būdą yra netinkama taktika sudominti Vilou.

– Tai visai neįdomu. Geriau papasakok apie save. Prisimenu gimnazijoje norėjai tapti rašytoja.

Džekas pastebėjo jos akyse nuostabos blyksnį, tada ji vėl užsidėjo kaukę. Vilou nusisuko nuo jo, vėl nugėrė gurkšnelį vyno ir kostelėjo.

– Tikrai. Norėjau, bet dar mokykloje supratau, kad esu labiau linkusi vadovauti žmonėms.

Džekas šyptelėjo, nes pamanė, kad ji norėtų vadovauti ir jam. Tačiau jis jau buvo ragavęs žymaus sportininko duonos ir praradęs gebėjimą žaisti, todėl žinojo, kad svajonių – ypač tų, kurios lydi nuo vaikystės, – sunku atsisakyti.

– Džiaugiuosi, kad tavo pokyčiai vyko sklandžiai. Man buvo sunkiau.

– Kalbi apie futbolą? – pasiteiravo Vilou. – Mačiau tas rungtynes, kurių metu buvai traumuotas, ir, nepaisant nieko, apgailestavau, kad taip atsitiko.

– Ką turi omenyje sakydama nepaisant nieko? – paklausė Džekas.

– Tik tai, kad nebuvau Giants aistruolė, – išsisuko ji.

Ir vėl Džekui pasirodė, kad Vilou kažin ko nepasako, bet juk suprantama – tai jų pirmas pasimatymas. Laikui bėgant paaiškės, ką ji nuo jo slepia.

Pyptelėjo Džeko iPod laikmatis ir jis atsistojo.

– Vakarienė paruošta.

– Manau, eisiu nusiplauti rankų, – pasakė ji. – Gal pasakytum, kur vonios kambarys?

– Į kairę nuo sieninio televizoriaus, – paaiškino Džekas. – Po vakarienės aprodysiu tau butą.

Vilou kilstelėjo antakį.

– Ką dar galėtum man parodyti, išskyrus miegamąjį? Juk visas butas kaip ant delno.

– Parodysiu ir savo miegamąjį, – atsakė jis. – Bet palauksiu, kol pati panorėsi jį pamatyti.

– Neįsijausk, – atrėžė ji.

– Kai valgysime vakarienę, norėsiu, kad paaiškintum man, kodėl esi tokia įžeidi, – tarė Džekas.

– Tik dėl to, kad nealpstu pagalvojusi apie tavo miegamąjį? – paklausė Vilou.

– Galbūt. Bet man atrodo, jog pyksti ant manęs, ir aš nesuprantu kodėl, – paaiškino jis.

– Ak, aš…

– Paskui. Eik, nusiplauk rankas, papasakosi, kai valgysime. Aš puikiai sutvarkau visus reikalus, – pasakė jis.

Vilou papurtė galvą.

– Tik ne šį.

Džekas vėl stebėjo ją nueinančią ir šį kartą buvo dar labiau suglumęs nei anksčiau. Jis geidė jos, dėl to dėjo visas pastangas, kad įtikintų ją eiti su juo į pasimatymą. Bet dabar, kai Vilou čia, jis suprato, kokia ji slapukė… Ką gi, dėl to jam tik įdomiau.

Jis norėjo pažinti tikrąją Vilou, ne vien įsivilioti ją į lovą. Bet abu tikslus pasiekti bus daug sunkiau, nei jam atrodė iš pradžių.

Aišku, kad jis kažin ką ne taip bus padaręs praeityje, jei ji taip sielojasi. Tačiau gali galvą guldyti, jog nenutuokia ką. Jis retai prisimindavo senas dienas.

Džekas atnešė ką tik namų šeimininkės pagamintą vakarienę ir padengė stalą dviem. Vilou dar tebebuvo vonios kambaryje, ir jis susirūpino.

Jau norėjo belsti į duris, bet štai ji pasirodė su dirbtine linksma šypsena veide.

– Vakarienė gardžiai kvepia. Nė nežinojau, kad moki gaminti valgį.

– Nemoku, – prisipažino jis.

– Ir čia suklydau, – pasakė Vilou.

– Juk nesakiau, kad moku gaminti valgį, – tarė Džekas.

– Suprantu. Tik atrodo, jog moki viską, – pasakė ji. – Visi tie šou ir lengvabūdiškas žavesys. Atrodo, kad gyvenime tau tikrai sekasi.

– Sekasi, bet nėra lengva. Man reikia labai stengtis, kaip ir visiems.

Džekas patraukė kėdę, ir ji atsisėdo prie stalo.

– Džekas Kraunas ne toks kaip visi.

– Tikėjausi tai iš tavęs išgirsti. Nesu toks kaip kiti tavo pažįstami vyrai, – tarė jis. – Bet manau, kad pasakei tai neigiama prasme. Todėl paaiškink man, ką aš padariau, kad tave taip supykdžiau?

Vilou giliai įkvėpė ir pakėlė į jį didžiules tamsiai rudas akis.

– Nieko. Tik praeityje esu nukentėjusi nuo vyrų, kurie atrodė neįtikėtinai geri.

– Kai pažinsi mane geriau, pamatysi, kad esu toks, koks tau atrodau.

– Tai gali būti ne tavo naudai, – pasakė ji. – Nedarai man teigiamo įspūdžio.

– Kaip nors išgyvensiu, – tarė Džekas. Jam visada atrodė, kad ji prastos nuomonės apie jį, ir vieną dalyką jis tikrai žinojo apie Vilou – ji buvo atvira ir jos nereikėjo traukti už liežuvio.

– Kaip mane apibūdintum?

– Esi pernelyg žavingas, – atsakė ji.

– Tegul bus žavingas, – sutiko jis.