Читать книгу Ar tu tam pasiruošęs? - Kelly Hunter - Страница 2

Jis pamiršdavo gimtadienius, pamiršo dvejas Kalėdas ir dvejus Naujuosius metus, tačiau nepraleido sesers vestuvių. Tai juk turėtų šį tą reikšti?

Tai kas, kad truputėlį pavėlavo ir pasirodė visiškai murzinas? Lena nė akimirkos nedvejodama įspraudė jį į vestuvininkų būrį, tada atsistojo priešais celebrantą ir susituokė su jo geriausiu bičiuliu Trigu Adrianu Sinkleru.

Tai įvyko prieš kelias valandas. Vestuvinių vaišių lėkštes padavėjai seniai nurinko, ir dabar palei tingiai vinguriuojančią upę, prožektoriams siunčiant į dangų raudonos šviesos pliūpsnius, šokio sūkury sukosi poros. Džeredas stengėsi dalyvauti šventėje ne tik kūnu, bet ir siela – šypsojosi, kol įskaudo žandikaulis, šoko su nuotaka ir erzino jaunąjį. Stoviniavo, kol galiausiai nebeatlaikė ir atsisėdo ant žemės po didžiule sena akacija, atsirėmė nugara į kamieną ir paliko aplink kunkuliuojančias linksmybes.

Vakaras tikriausiai jau bus įpusėjęs, nors daugelis svečių atrodė nusiteikę šėlti per naktį. Džeredas gi juto, kaip slopsta adrenalino poveikis, o jo vietoje lieka visus kaulus persmelkęs nuovargis. Reiktų susirasti lovą ir prigulti – kelioms dienoms, savaitėms ar net mėnesiams… Reiktų susirasti, kur pabūti, kur apsistoti.

Deimonas pasiūlė namuką paplūdimyje – kelioms dienoms tiktų. Bet ten tikriausiai kas nors būtinai užsuks, o Džeredas troško likti vienas.

Su lengvu susidomėjimu jis nužvelgė besiartinantį Trigą, kuriam iš paskos sekė moteris. Ji pasirodė maždaug prieš valandą ir neatrodė nė kiek sutrikusi, kad pavėlavo į ceremoniją ir vaišes. Reikia manyti, ne viešnia, bet kas ji tokia, Džeredas nenutuokė.

Iškart pripažino – apsirengusi nepriekaištingai. Klasikinis stilius, lieknos kojos apautos aukštakulniais, kurie tikriausiai kainavo krūvą pinigų. Abi Džeredo seserys perėjo tą brangių batelių etapą, tad itin kokybišką daiktą jis atpažino, nors prekės ženklo nebūtų galėjęs įvardyti.

Bateliai sustojo priešais jį, ir vyras, atrėmęs galvą į medžio kamieną, pakėlė akis. Moteris, kurios liekna, sportiška figūra jis pirma grožėjosi, pasirodė kiek vyresnė, nei jis manė anksčiau. Žiūrint iš arti atrodė, kad kūrėjas, kuris sutvėrė šios moters veidą, matyt, juto silpnybę neįprastiems dalykams. Plati burna putliomis lūpomis viršun riestais kampučiais, plačiai įstatytos kiek įkypos akys. Maža nosis. Rudi plaukai nukirpti trumpai ir berniokiškai. Ausys nedidelės, bet galbūt – tik truputėlį – atsikišusios.

Kartu sudėti bruožai sudarė visumą, kuri atrodė pernelyg keista, kad moteris panėšėtų į klasikinę gražuolę, ir pernelyg prikaustanti, kad galėtum nekreipti dėmesio.

– Džeredai, susipažink su Rovana Faringdon, – prakalbo Trigas. – Naujoji penktojo skyriaus kontržvalgybos vadovė.

Penktasis skyrius. Džeredas bandė priversti smegenis dirbti. Penktasis skyrius reiškia Rytų Europą. Kai jis išvyko prieš dvejus metus, skyriui vadovavo Senis Evansas. Sunku pasakyti, ar ji bus Džeredui paranki sąjungininkė, ar ne.

Veikiausiai ne.

– Garsas apie jūsų reputaciją sklinda pirma jūsų, pone Vestai.

Jos balsas nuskambėjo šiurkštokai, nors po juo glūdėjo viliojantis it medus švelnumas. Rovana pasilenkė žemiau, norėdama geriau apžiūrėti jo veidą.

– Neatrodote toks gražus, kaip man pasakojo.

– Duokit man laiko, mėlynės išblunka.

Ji nerūpestingai šyptelėjo, ir toji šypsena…

Toji šypsena trenkė kaip ginklas.

– Jūsų sesuo užsiminė, kad galbūt norėtumėte būti pavėžėtas iki namų. Aš čia turiu automobilį.

Džeredas jau pirmiau jį matė. Juodas, glotnus, veikiausiai šarvuotas.

– Kam prireikė tiek apsaugos vestuvėse? – Jis jau anksčiau juos pastebėjo – kaip būtų galėjęs nepamatyti?! Mažiausiai ketvirtis svečių buvo iš specialiųjų pajėgų, daugelis su ginklais. Kaip ir priešais stovinti moteris.

– Juk žinai atsakymą į tą klausimą, kaubojau, – ji darsyk nusišypsojo, šįkart švelniau. – Mes čia dėl jūsų.

– Jūs ne mano skyriaus viršininkė.

– Ir dėl to labai džiaugiuosi. Užvirėt košę. Bravo. Tačiau vis tiek privalome nugabenti jus į Kanberą ir pasirūpinti, kad pakeliui nieko nenutiktų.

– Duokite man laisvą savaitgalį, ir tada mielai važiuosiu, kur tik pasakysite.

– Pone Vestai… – jos balsas nuskambėjo atlaidžiai. – Duodame jums šį vakarą, ir už tai turėtumėte būti dėkingas. Turėjote grįžti prieš dvejus metus.

– Atsiprašau, vėluoju, – švystelėjo tingią šypseną Džeredas, norėdamas pasitikrinti, ar ją suerzins. – Jūs jauna eiti direktoriaus pareigas.

– Man keturiasdešimt, ir aš gudri kaip sena lapė.

Dešimt metų už jį vyresnė.

– Kaip ir sakiau…

Ji nusijuokė žemu nevaržomu juoku, ir Džeredas suprato padarysiąs bet ką, kad tik išgirstų ją juokiantis dar kartą.

– Nenuvertinkite manęs, pone Vestai, o aš nenuvertinsiu jūsų.

– Vadinkite mane Džeredu, – sumurmėjo jis ir staiga pastebėjo, kaip susidomėjęs juos stebi Trigas, jo geriausias bičiulis, ką tik tapęs svainiu.

– Džeredai… – Trigas atrodė kažko pralinksmėjęs, o gal tiesiog susitaikęs su padėtimi? Galbūt jo svainis turėjo ekstrasensorinių gebėjimų, o gal tiesiog pažinojo Džeredą taip seniai, kad mokėjo įskaityti kiekvieną krustelėjimą; Trigas užfiksavo jo susidomėjimą skyriaus viršininke keistu veidu, viskio mėgėjos balsu ir atomine šypsena. – Ne.

– Taip.

– Išties prasta mintis.

– Yra buvę ir prastesnių. – Džeredas vėl pasisuko į direktorę ir nusišypsojo.

Rovana Faringdon tuojau pat suuodė padėtį.

– Paklausykite savo draugo, pone Vestai. Tokius kaip jūs valgau pusryčiams.

– Aš ir nesiskųsčiau.

– Kurgi ne!

Nejau tos moters lūpos niekad nenustoja šypsotis?

– Jeigu sėsiu su jumis į tą automobilį, kur atsidursiu? Vešit mane ilsėtis ar į apklausą?

– Šįvakar – tik iki namų. Duodu žodį. Apklausoje turite būti ne anksčiau kaip po devynių ryt rytą.

– Ar nutuokiat, kas manęs laukia po to?

Jos veidas užsisklendė, ir tą akimirką Džeredas išvydo šmėkštelint aštrų protą ir strateginį mąstymą, dėl kurių ta moteris keturiasdešimties tapo skyriaus vadove.

– Drįstu pasakyti, kad tai priklausys nuo to, kaip pasinaudosite savo kortomis. Juk mokate lošti, tiesa?

Jis gražesnis, nei ji įsivaizdavo, galvojo Rovana; o jos lūkesčiai buvo išties dideli. Kūnas raumeningas ir negailestingai ištreniruotas kautis, trumpai kirpti juodi plaukai tik dar labiau stiprino grėsmingą įspūdį. Veidas, priešingai, būtų papuošęs bet kurį plakatą ar filmą, viliojo prisirpusios lūpos. Puiki žandikaulio linija ir skruostikauliai, o tos akys, kurios į seserį žvelgė švelniai ir gyvai, dabar įdėmiai ją vertino.

Šis vyras plikomis rankomis sugriovė šimtus milijardų dolerių nešusią neteisėtos prekybos ginklais imperiją. Pats vienas atskleidė puvinį Kovos su terorizmu skyriuje, kuriame dirbo; gijos siekė net direktoriaus pavaduotojo kėdę. Kilo skandalas, ir visi aistringai ginčijosi – ar laukti ko nors daugiau, ar jis nebus nuslėpęs informacijos ir pasilikęs geriausio pabaigai.

Ji būtent taip būtų padariusi.

– Pone Vestai, leiskite nuvežti jus į namus; ten jus apžiūrės gydytojas. Mano vyrai kerta lažybų, kiek šonkaulių susilaužėte ir ar praradote klausą, ar ne. Vienas iš trijų, kad tiesiog gerai skaitote iš lūpų.

– Jiems tiesiog patinka žiūrėti į mano lūpas. – Džeredas Vestas vėl tingiai šyptelėjo. – Aš prie to įpratęs.

– Nė neabejoju. Esu tikra, kad puikiai išnaudojate savo pranašumus. – Akimirką ir Rovana spoksojo į jo lūpas, nes jos buvo išties gražios, bet lėtai suskaičiavusi iki trijų liovėsi ir nukreipė žvilgsnį į jo akis. Kontrolė jos rankose, ir ji neketina jos paleisti. – Vis tiek norėtume, kad kas nors jus apžiūrėtų.

– Ar tai įsakymas?

– Ar jūs jų klausote?

Jis vėl šyptelėjo.

– Jūsų gal ir paklausyčiau.

– Galėtumėt nukrėsti jį elektrošoku, – pasiūlė Trigas. – Gal padėtų.

– Galėčiau, bet jis ir taip jau nekaip atrodo. Jei pribaigčiau, tektų pildyti nemažai popierių.

– Direktore, norėčiau asmeniškai su jaunikiu persimesti keliais žodžiais, – tarė Vestas.

Jis suformulavo žodžius kaip prašymą, tačiau buvo matyti, jog tikisi, kad prašymas bus patenkintas.

Rovana neketino niekur eiti neišsiaiškinusi, kokia jo sveikata.

– Galite paėjėti į paupį, – pasiūlė ji. – Ten ganėtinai privatu.

– Ir čia privatu.

– Pone Vestai. – Šalin pirštines, pakaks saugoti jo ego. – O gal galėtumėt atsistoti ir įrodyti mano žmonėms, kad vis dar pajėgiate vaikščioti?

Vyras kilstelėjo smakrą. Jo žvilgsnyje spindėjo iššūkis ir nė ženklo silpnumo.

– Aš galiu paeiti.

– Norėčiau tai pamatyti.

Bet jis nesistojo.

Išdidumas – bjaurus dalykas.

– Pasirūpinkite, kad jis būtų nuvežtas, kur reikia. Gydytojas laukia.

Nelaukdama Trigo atsakymo, Rovana pasuko automobilio link. Ji žinojo, kiek jėgų Vestui kainuos pasijudinti. Ji sekė jo judesius nuo to laiko, kai sprogo Antonovo jachta. Džeredo paliktas griuvėsių pėdsakas ir stiprus troškimas laiku parsirasti į sesers vestuves buvo stulbinami. Pastarąsias penkiasdešimt valandų jis nemiegojo ir buvo išsekęs – kūnas laikėsi iš paskutiniųjų.

Vienintelis dalykas, laikęs jį ant kojų, buvo valios jėga.

Šis vyras buvo pasirengęs vykdyti komandas nuo tos akimirkos, kai išlaikė pirmąjį egzaminą, kuriuo tikrinami pretendentai į žvalgybos tarnybą. Visas skirtas užduotis jis atliko kuo puikiausiai. Be to, jei su Antonovu praleistas laikas būtų vertinamas kaip operacija, ji jam irgi puikiai pasisekė. Rovana tikėjosi išvysti dailų veidą, kuris slėpė aštrų protą, geležinę valią ir polinkį veltis į bėdą.

Ir ji nenusivylė.

– Puiki eisena, – sumurmėjo Džeredas žiūrėdamas, kaip ji eina tolyn, pilna pasitikėjimo savimi ir siūbuodama klubais. Jos ausys jam irgi patiko.

– O tu pats ar gali paeiti? – Trigas neleido nusukti kalbos į šalį.

– Manau, kad taip. Tik atsistoti negaliu.

Trigas ištiesė ranką, ir Džeredas ją sučiupo – aukštai ties alkūne, kaip alpinistas. Kitą minutę jis stojosi gaudydamas orą, stengdamasis nenualpti arba neapsivemti, o gal ir viena, ir kita. Po poros akimirksnių šalia išdygo balta vestuvine suknele vilkinti Lena ir iš kito šono prilaikydama sugriebė jį už žasto.

– Eisi namo? – norėjo sužinoti ji.

– Netrukus.

Pirmiausia reikia išspręsti nedidelę problemėlę – kaip pajudėti iš vietos savomis kojomis.

Jis pajėgus paeiti. Juk taip?

– Prigulk didžiajame miegamajame.

– Turi minty – jūsų lovoje? – Jaunavedžių guolyje? Na jau ne. – Graži suknelė. Gal galėtum truputį pasitraukti į šalį?

Sesuo nesitraukė, ir Džeredas užgniaužė pykinimą. Lena niekada neklausė, kas jai sakoma. Tuo buvo labai panaši į jį patį. Ji prisislinko dar arčiau, suėmė delnu jo skruostą ir įdėmiai nužvelgė sunerimusiomis akimis.

– Atrodai klaikiai. Tarytum būtum perėjęs pragarą, kad čia atsigautum. Sakyk, juk nebevažiuosi atgal?

– Negaliu tau to pasakyti, Lena.

Ji užsispyrusiai suspaudė lūpas. Tai nežadėjo nieko gero.

– Reikia apsitvarkyti, – kimiu balsu prakalbo Džeredas, bandydamas ją numaldyti. – Nieko sudėtingo.

– Ar tavęs dar neatleido?

– Na, tikrai nesu populiariausias mėnesio darbuotojas.

Trigas prunkštelėjo.

– Ką sakė direktorė? – paklausė Lena.

– Kad rytoj išvykstame.

– Ar nesakė, kad name tavęs laukia gydytojas? Iškvietė po poros minučių, vos tave pamačiusi.

– Moterys amžinai kelia triukšmą dėl niekų.

– Nedrįsk to taikyti man. Arba jai, jei jau apie tai prakalbome. Jeigu aš būčiau taip atrodydama pasirodžiusi tavo vestuvėse, būtum per dvi minutes ištempęs mane į ligoninę.

– Jau einu, – subambėjo jis. – Liaukis žiūrėjusi į mane taip, lyg ruoščiausi sulūžti.

– Į mane žmonės taip žiūrėjo ištisus metus.

– Aš nežiūrėjau, – silpnai paprieštaravo Džeredas.

– Aha, nes tavęs čia nebuvo.

– Dabar aš čia, Lena.

Paskutiniai žodžiai nuskambėjo kaip meldimas. Nes jis iš tiesų meldė – pasigailėti ir atleisti. Jai tikrai reikėtų nuo jo pasitraukti, kol nesubjaurojo suknelės.

– Einu. Susirasiu lovą. Padarysiu viską, ką pasakys gerasis gydytojas. – Džeredas uždengė jos ranką savąja ir palinko jos pusėn. Silpnumo akimirka – išdavikiška užuomina stebintiesiems, o tokių buvo nemažai. – Jau einu. Tik mėgavausi švente, ir viskas.

Džeredas įkvėpė kartą, kitą. Žengė į priekį.

Ir pasaulį užliejo juoduma.