Читать книгу Jis sugrįžo - Kelly Hunter - Страница 2

– Galėtum ištekėti už manęs. – Maksas Karmišelis įdėmiai žiūrėjo į bendruomenės centro brėžinius ant Evos braižomojo stalo.

Brėžiniai buvo jo ir iš tikrųjų labai gražūs. Kainos ir skaičiavimai buvo Evos darbas, o tos kainos didesnės – daug didesnės – nei visko, prie ko ji kada nors dirbo.

Eva stabtelėjo, kad įdėmiai apmąstytų finansinius klausimus, gana ilgam, kad užmestų akį į verslo partnerį, su kuriuo triūsė šešerius metus. Maksas buvo architektas, vizualiosios architektūros atstovas. Eva – inžinierė, nuolat sugadindavo įmantrius Makso sumanymus. Susiėję jie sukurdavo gerų dalykų.

Nors ne visada.

– Ar kalbi su manimi?

– Taip, su tavimi, – atsakė Maksas, kaip pats manė, kantriai it šventasis. – Man reikia galimybės naudotis savo patikos fondu. Tam turiu sulaukti trisdešimtojo gimtadienio arba vesti. Trisdešimt sukaks tik po dvejų metų.

– Užduosiu du klausimus, Maksai. Kodėl aš ir kodėl dabar?

– Klausimas „kodėl tu“ lengvas: a, aš tavęs nemyliu ir tu nemyli manęs…

Eva tyrinėjo jį primerkusi akis.

– … todėl po dvejų metų skyrybos bus daug lengvesnės. Ir ištekėtum už manęs MEP labui.

MEP reiškė „Makso ir Evos partnerystę“, statybų bendrovę, kurią jie įkūrė prieš šešerius metus.

– Tam reikės daug pinigų, Eva.

Maksas pirštu pabarbeno į priešais pažertus brėžinius.

Eva jam tai aiškino pastarąją savaitę. Bendruomenės centro pastatas buvo projekto esmė ir naujausia Makso manija. Išskirtinis, modernaus dizaino projektas pagerins jo profesinę reputaciją. Bet pastatas bus priešais vandens telkinį, taigi statant prieplauką reikės gręžti, pamatus įrengti bus sudėtinga, o MEP turės apmokėti sąskaitas iki pirmo mokėjimo pirmo etapo pabaigoje.

– Šis projektas mums per didelis, Maksai.

– Per siaurai mąstai.

– Mąstau realistiškai.

Jų bendrovė buvo maža, bet veikli, pastovus šešių žmonių kolektyvas, patikima subrangovų komanda ir tvirta finansinė bazė. Jei jie laimės bendruomenės centro statybų konkursą, turės plėsti verslą visais atžvilgiais. Jei pristigs pinigų, bankrutuos per kelis mėnesius.

– Reikia dešimt milijonų dolerių grynųjų rezervo, kad imtumės šio projekto, Maksai. Sakau tau.

– Ištekėk už manęs ir tiek turėsi.

Eva sumirksėjo.

– Užsičiaupk, Eva, – sumurmėjo Maksas ir Eva garsiai kaukštelėjo dantis.

Ir bemat juos atlaisvino.

– Tu turi dešimties milijonų patikos fondą?

– Penkiasdešimt.

– Penk… Ir niekada nepagalvojai užsiminti apie jį?

– Taip, atrodė, kad liko daug laiko.

Jis neatrodė kaip vyras, turintis penkiasdešimt milijonų. Aukštas, plonomis rankomis ir kojomis, rudų akių ir plaukų, paprastai apsirengęs, sunkiai dirbantis. Puikus architektas.

– Kam tau dar reikia dirbti?

– Man patinka dirbti. Noriu šio projekto, Eva, – jis šiek tiek atsipalaidavo. – Nelauksiu dešimt metų, kol sukaupsim lėšų tokiam dideliam projektui. Šitas vienintelis toks.

– Galbūt, – ji dvejojo. – Bet pradėjome šį verslą kaip lygiaverčiai partneriai. Kas nutiktų, jei į bendrą fondą įneštum dešimt milijonų, o aš nieko?

– Laikysime tai paskola. Investuosime pinigus projekto pradžioje, kad apsisaugotume nuo netikėtumų, ir paimsime pabaigoje. Mums reikės vedybinės sutarties.

– Ak, ir tai visa romantika, – šaltai sumurmėjo Eva.

– Tai pagalvosi apie tai?

– Pinigus ar vedybas?

– Praverstų pagalvoti apie abu dalykus, – atsakė Maksas. – Ką veiki penktadienį?

– Neketinu penktadienį už tavęs ištekėti, – atšovė Eva.

– Žinoma, ne, – nuramino Maksas. – Turim palaukti dokumentų. Pagalvojau, kad penktadienį galėčiau nusivežti savo sužadėtinę į namus Melburne ir supažindinti su mama. Pasiliktume porai naktų, surengtume smagų reginį, grįžtume sekmadienį ir susituoktume kitą savaitę. Puikus sprendimas, Eva. Daug apie tai svarsčiau.

– Taip, na, o aš apie tai nė negalvojau.

– Pagalvok dieną, – pasiūlė Maksas. – Dvi.

Eva tik dėbtelėjo į jį.

– Gerai, tris.

Jie užtruko savaitę, kol išsprendė visus klausimus, bet galiausiai Eva pasakė „taip“. Žinoma, su sąlygomis. Vestuvės įvyks, jei MEP pasiūlymas dėl bendruomenės centro statybų projekto bus patvirtintas. Santuoka pasibaigs, kai Maksui sukaks trisdešimt. Jie gyvens vienuose namuose, bet nemiegos vienoje lovoje. Ir jokio sekso su niekuo kitu.

Maksas spyriojosi dėl paskutinės sąlygos.

Prieštaraudamas siūlė būti diskretiškiems. Dveji metai – ilgas laikas, ginčijosi jis. Eva juk nenori, kad jis būtų įsitempęs ir paniuręs ateinančius dvejus metus, ar ne?

Eva nenorėjo, bet išduotos žmonos vaidmuo neviliojo.

Galiausiai juodu sutarė dėl ekstremalaus diskretiškumo – nukentėjusi pusė gautų du šimtus tūkstančių dolerių kaskart, kai nesantuokinis romanas iškiltų į viešumą.

– Jei būčiau apsukri, įdarbinčiau būrelį moterų, kurios gundytų tave taip, kad neatsilaikytum, – tarė Eva, jiems nusileidus papietauti į Apvaliąją krantinę.

– Jei būtum apsukri, tavęs nevesčiau, – atsakė Maksas, kai juodu pasitraukė nuo Sidnėjaus dangoraižio į vasaros dienos saulę. – Ko norėtum pietums? Jūrų gėrybių?

– Taip. Beje, neatrodai kaip vyras, kuris tuoj paveldės penkiasdešimt milijonų dolerių.

– O kaip dabar? – Maksas stabtelėjo, pakėlė smakrą, primerkė akis ir įdėmiai pasižiūrėjo į dangoraižį tarsi svarstytų, ar jo nepasisavinti.

– Tai padėtų, jei tavo darbiniai batai neatrodytų kaip šimto metų senumo, – rimtai atsakė Eva.

– Jie patogūs.

– O tavo laikrodis – ne iš parduotuvės, kurioje viskas kainuoja po du dolerius.

– Jis vis tiek rodo laiką. Žinai, tu ir mano mama puikiai sutarsite, – aiškino Maksas. – Žmonai tai naudinga.

– Jei taip sakai.

– Mielasis, – kreipėsi Maksas. – Jei tu taip sakai, mielasis.

– Ak, vargšas, apgautas vyras.

Maksas nusišypsojo ir stabtelėjo vidury šaligatvio. Jis truktelėjo Evą į save ir nufotografavo laikydamas telefoną rankos atstumu.

– Papasakok dar apie savo šeimą, – paprašė ji.

– Mama. Vyresnysis brolis. Kiti artimieji. Netrukus susipažinsi.

Eva šį savaitgalį susitiks su jo motina; viskas suorganizuota. Maksas parodė ką tik padarytą nuotrauką.

– Kaip manai? Pranešti dabar?

– Taip. – Jie jau kalbėjo apie tai anksčiau. – Dabar pats laikas.

Maksas vėl nukreipė dėmesį į telefoną, rašė kažkokią žinutę, kurią ketino išsiųsti su nuotrauka.

– Baigta, – sumurmėjo. – Jaučiuosi apsvaigęs.

– Gal alkanas? – paklausė Eva.

– Tu nesijauti apsvaigusi?

– Dar ne. Kad taip nutiktų, reikėtų šampano.

Kai jie restorane užsisakė lėkštę jūrų gėrybių, Maksas užsakė ir šampano, jie paskelbė tostą už įmonę, bendruomenės centro projektą ir galiausiai už save pačius.

– Kodėl tai tave trikdo? – pasidomėjo Maksas, jiems baigus valgyti ir geriant jau antrą šampano butelį. – Santuoka dėl savanaudiškų priežasčių?

– Žinant mano šeimos istoriją? – paklausė ji. – Tai visiškai normalu.

Jos tėvas, būdamas panašaus amžiaus, buvo penktą kartą vedęs, o motina – trečią kartą ištekėjusi. Tik vienos jos vedybos buvo iš meilės.

– Buvai kada nors įsimylėjusi? – paklausė jis.

– O tu? – atrėmė Eva.

– Dar ne. – Maksas apmokėjo sąskaitą, ir jo atsakymas buvo tiesa. Jis susitikinėjo su daug merginų. Dauguma buvo žavingos. Nė su viena iš jų draugystė netruko ilgiau nei porą mėnesių.

– Kartą buvau įsimylėjusi. – Eva atsistojo ir bemat suvokė nesanti blaivi. – Tai buvo geriausia savaitė mano gyvenime.

– Koks jis buvo?

– Aukštas, tamsus ir tobulas. Sužeidė mane taip, kad po jo nebenoriu jokio kito vyro.

– Šunsnukis.

– Tiesa ir tai. – Eva ilgesingai atsiduso. – Aš buvau labai jauna. Jis labai patyręs. Blogiausia savaitė gyvenime.

– Sakei, kad geriausia.

– Ir tokia, ir tokia, – rimtai ir oriai atsakė ji, tada viską sugadino nusišypsodama kaip apgauta lengvabūdė. – Pavadinkim ją įsimintina. Ar minėjau, kad po jo esu tokia sužeista, kad nenoriu jokio kito vyro?

– Taip. – Maksas padėjo ranką jai ant alkūnės nuramindamas, nukreipdamas ją link laiptų ir vesdamas žemyn, kol jie pasiekė šaligatvį lauke. – Tu apsvaigusi.

– Tu teisus.

– O jeigu pasigautume taksi ir važiuotume į tavo namus? Pažadu palydėti į vidų, įpilti stiklinę vandens, surasti aspirino ir išvažiuoti namo. Nesakyk, kad esu blogas sužadėtinis.

– Vitamino B, – sumurmėjo Eva. – Surask ir jo.

Makso telefonas supypsėjo, jis pažiūrėjo į aparatą ir nusišypsojo.

– Loganas nori žinoti, ar tu ne nėščia.

– Kas tas Loganas?

Vien šis vardas pažadino atbukusius jos pojūčius ir privertė stabtelėti. To nelabojo vardas irgi buvo Loganas. Loganas Blekas.

– Loganas – mano brolis. Jo labai keistas humoras.

– Aš jo jau nekenčiu.

– Pasakysiu, kad ne, – linksmai sumurmėjo Maksas.

Po kelių minučių Makso telefonas vėl pyptelėjo.

– Jis sveikina.

Tai negalėjo būti ji. Loganas vėl stebeilijo į nuotrauką telefone, nuotrauką, kurią Maksas ką tik atsiuntė. Maksas atrodė laimingas, plati šypsena ir švytinčios akys rodė, kokia tai maloni akimirka. Bet Logano dėmesį patraukė būsima nuotaka. Žvilgantys varno juodumo plaukai, migdolo formos akys – jų pokrypis ir deginto sviesto spalva. Ji priminė kitą moterį… moterį, kurią jis velniškai sunkiai stengėsi pamiršti.

Žinoma, tai nebuvo ta pati moteris. Makso sužadėtinės veidas daug kampuotesnis, o akys ne tokio paties rudo atspalvio. Jos lūpos buvo skulptūriškesnės, mažiau pažeidžiamos… bet jį traukė. Šiek tiek keistos. Bet labai gražios.

Galinčios išvesti vyrą iš proto.

Loganas nė nežinojo, kad Maksas užmezgęs rimtus santykius, nors žinodamas, kokią atsakomybę Maksas išsiugdęs, ir jo dabartinį norą jos įgyti, turėjo nuspėti, kad santuoka bus kitas jo jaunesnio netikro brolio žingsnis.

Eva – Maksas ją vadino taip. Gražus vardas.

Moters, kurią jis pažinojo, vardas buvo Angė.

Eva. Angė. Evangelina? Koks skirtumas?

Loganas toliau tyrinėjo nuotrauką, norėdamas, kad fonas nebūtų toks šviesus, o jų veidų taip netemdytų šešėlis. Moteris, kurią jis pažinojo kaip Angę, praleido su juo beveik savaitę. Lovoje, pakeliui į lovą, duše išlipus iš lovos. Ji buvo jauna. Smalsi. Gąsdinamai nevaržoma. Tai buvo žaidimas vaidmenimis. Vergovės žaidimas. Per daug žaidimų ir dažniausiai juos provokavo Loganas. Beprotiškos dienos ir blizgančios nuo prakaito naktys, prarasta savikontrolė, ir dar buvo likę pakankamai, kad galėtų pabėgti.

Didžiausiu greičiu.

Tada jam buvo dvidešimt penkeri, dabar – trisdešimt šešeri, ir kažin ar dabar su Ange sektųsi geriau nei prieš visus tuos metus.

Loganas prisimerkė. Vėl pažvelgė į nuotrauką. Ar galėjo tai būti Angė? Didelė tikimybė. Nepalaikė su ja ryšio, nežinojo, kur ji ir ką veikė…

Ne – antrą kartą taip pat ryžtingai nusprendė jis. Tai ne ji.

– Ji nėščia? – jis parašė broliui.

Velnias, ne, – atėjo Makso atsakymas visomis didžiosiomis raidėmis, Loganas nusišypsojo ir nusiuntė sveikinimus taip pat didžiosiomis raidėmis. Tada ištrynė nuotrauką, kad nežiopsotų klausdamas savęs, kaip Angė – jo Angė – atrodo dabar.

Evangelina Džouns aiškiai nervinosi, kai Maksas padėjo jai išlipti iš taksi ir lydėjo sodo takeliu prie motinos namo pagrindinių durų. Viena buvo sutikti su santuoka iš išskaičiavimo. Vaidinti įsimylėjusią sužadėtinę prieš Makso šeimą visai kas kita.

– Kieno tai idėja? – sumurmėjo ji Maksui stebeilydama į dviaukštį Viktorijos stiliaus namą. – Ir kodėl maniau, kad ji gera?

– Atsipalaiduok, – ramino Maksas. – Net jeigu mama nepatikės, kad tuokiamės iš meilės, apie tai neužsimins.

– Gal ne tau, – tarė Eva, tada durys atsidarė ir prie jų išskėstomis rankomis žengė elegantiškai apsirengusi moteris.

Makso motina buvo kaip tik tokia, kokia turėtų būti turtinga Turako našlė. Idealiai sušukuoti pilko atspalvio šviesūs plaukai elegantiškai susukti, makiažas ją pajaunino dešimčia metų. Kvepalai švelnūs, papuošalai rafinuoti. Ji šiltomis sausomis rankomis ir lengvu bučiniu pasisveikino su Eva, tada atsitraukė per žingsnį, kad patyrinėtų viešnią kaip bandinį po stikleliu.

– Sveika atvykusi į mūsų šeimą, Evangelina, – pasisveikino Karolina, santūriame ir kultūringame balse nebuvo pasmerkimo. – Maksas daug apie tave pasakojo per tuos metus, nors kažin ar buvome susitikusios.

– Skirtingi miestai, – droviai tarė Eva. – Prašau vadinti mane Eva. Maksas jums irgi tai minėjo.

– Tikiuosi, viskas gerai.

– Visada, – kartu ištarė Maksas ir Eva.

Tiesą sakant, per tuos šešerius metus, kai Eva jį pažinojo, Maksas mažai užsimindavo apie motiną, tik sakė, kad ji niekada nebuvo motiniška ir viskam taikė aukštus standartus; nesvarbu, tai manikiūras ar jos vyrų ar sūnų elgesys.

– Negavai sužadėtuvių žiedo? – Karolina elegantiškai pakėlė antakį.

– Ak, ne, – sutriko Eva. – Dar ne. Toks didelis pasirinkimas, kad… neapsisprendžiau.

– Iš tikrųjų, – sumurmėjo Karolina prieš atsisukdama į Maksą. – Aš, žinoma, galiu susitarti dėl susitikimo su savo juvelyru šią popietę. Jis tikrai turės ką nors idealiai tinkamo. Tada Eva mūvės žiedą ant piršto kokteilių vakarėlyje, kurį jums rengiu šį vakarą.

– Tau nereikia jaudintis, – nuramino Maksas, statydamas lagaminus, kuriuose buvo daiktai vienai nakčiai, prie durų šalia plačių laiptų.

– Aš nesijaudinu prieš supažindindama būsimą marčią su šeima ir draugais, – paprieštaravo Makso motina. – Visi to laukė, tad žiedas turi būti. Beje, čia vieši tavo brolis.

– Tu jį irgi pakvietei?

– Atėjo savo noru, – šaltai atsakė Karolina. – Niekas neverčia tavo brolio ką nors daryti.

– Jis man autoritetas, – sušnibždėjo Maksas, jiems einant paskui seniausią ir labiausiai gerbiamą namų moterį per vestibiulį.

– Man reikia kokteilinės suknelės, – sušnibždėjo ir Eva.

– Nusipirksi, kai eisiu ieškoti žiedo. Su kokiu akmeniu nori?

– Deimantu

– Kokios spalvos?

– Baltos.

– Puikus pasirinkimas, – pagyrė Karolina, žingsniuodama priešakyje, ir Maksas liūdnai nusišypsojo.

– Klausa kaip šikšnosparnio, – žemu baritonu pasakė jis.

– Šnabždesys kaip rūko sirena, – atrėžė mama ir nustebino Evą maloniai šiltai sukrizendama.

Namas buvo nuostabus. Dvidešimties pėdų aukščio lubos ir modernus remontas išryškino Viktorijos laikų stilių. Medis švytėjo bičių vašku, oras dvelkė angliškų rožių aromatu.

– Darėte remontą? – paklausė Eva ir klusnus jos sužadėtinis linktelėjo.

– Pirmas mano projektas po diplomo įteikimo.

– Puikus darbas, – pagyrė ji, kai Karolina vedė juos į didelę svetainę, kuri nepastebimai jungėsi su grįsta lauko terasa. Stalas pritaikytas keturiems asmenims. Į kelias dideles vazas pamerkta kvepiančių rožių – dėl nesuderintų jų spalvų Eva nusišypsojo.

– Turėjau itin reiklų klientą, kuris tiksliai žinojo, ko nori, – paaiškino Maksas. – Tai buvo smūgis mano savimeilei. Dabar noriu, kad visi mano klientai būtų kaip tik tokie.

– Maksas sakė, kad esi inžinierė, – įsiterpė Karolina. – Tau patinka tavo darbas?

– Dievinu jį, – atsakė Eva.

– O tą projektą, apie kurį Maksas vis kalba? Tu pilnas entuziazmo, Maksai?

– Turite omenyje bendruomenės centrą? Taip. Mums tai gera proga. – Mums reiškė bendrovę. – Puiki proga tinkamu metu.

– Matau. – Karolina paslaptingai žvelgė į sūnų. – Tikiuosi, jis to vertas. Pasakysiu Amelijai, kad mes pasiruošę pietauti. – Ji atsipalaidavusi išėjo iš kambario, kol niekas neatsakė.

– Ji netiki, – nerimavo Eva. – Sužadėtuvės įvyko labai greitai.

– Ne, – atsakė Maksas. – Ji neryžtinga. Visiškai kitoks žmogus.

– Tu nepanašus į ją.

– Ne, – sutiko Maksas. – Aš panašus į tėvą.

– Turi omenyje, esi aukštas, tamsus ir turtingas? – paerzino Eva.

– Jis nėra turtingas, – atsakė žemas balsas už nugaros. – Dar ne.

Tas balsas. Toks žemas, gergždžiantis baritonas. Makso balsas irgi žemas, bet ne toks.

– Loganai, – apsigręždamas kreipėsi Maksas ir Eva prisivertė atsipalaiduoti.

Maksas turėjo brolį, vargu Loganas, Eva tai žinojo. Tai tik vardas – nėra dėl ko jaudintis. Pasaulyje daug vyrų tokiu vardu.

Tada Eva pasisuko ten, iš kur sklido tas balsas, ir pasaulis, kuriame ji gyveno, nustojo egzistavęs, nes ji pažinojo šį vyrą, šis Loganas buvo Makso brolis.

Ir jis pažinojo ją.

– Eva, čia mano brolis. – Maksas atsisuko į vyresnį vyrą. – Loganai, susipažink su Eva.

Iš mandagumo Eva kaip lėlė žengė prie Makso ir palaukė, kol vyrai apsikabins. Mazochizmas vertė ją pakelti smakrą ir ištiesti ranką Loganui, kai jie išreiškė brolišką meilę. Jis atrodė vyresnis. Griežtesnis. Raukšlės giliau įsirėžusios veide, o šaltas ir niūrus žvilgsnis kietas kaip uola. Bet tai buvo jis.

Loganas nekreipė dėmesio į ištiestą ranką ir susikišo rankas giliai į kelnių kišenes. Šis judesys kai ką priminė. Tas pats judesys. Kitas laikas ir vieta.

– Gražus vardas, – sumurmėjo jis, kai Eva nuleido ranką sau prie šono.

Loganas ją pažinojo kaip Angę – vardu, kuriuo ji kartą pasivadino. Vardu, kurį ji sunkiai stengėsi pamiršti, nes Angė alko ir troško, buvo per daug nuolaidi. Logano Bleko nežabotiems prisilietimams.

– Tai Evangelinos trumpinys, – sumurmėjusi ji sutiko Logano žvilgsnį, bet norėjo, kad tai nebūtų įvykę, nes po ne itin malonia išraiška slėpėsi subtilus įniršis.

Taigi jis apsigavo dėl vardo. Na, kaip ir ji. Ji laukė Logano Karmišelio, Makso Karmišelio brolio.

Ne Logano Bleko.

Logano žvilgsnis nuslydo žemyn maža dailia dizainerio suknele iki jos rožine spalva lakuotų kojų nagų, kyšančių iš batelių su dirželiais.

– Sveika atvykusi į mūsų šeimą, Evangelina.

Maksas nebuvo kvailas. Jis pajuto nesantaiką, švelniai apkabino Evą per liemenį ir paragino pasisukti prie jo, tai ji ir padarė – kaip mažas skęstantis laivas, ieškantis uosto.

– Ačiū, – tyliai tarė įbedusi žvilgsnį į Logano kasdienių marškinių sagas.

Ne pirmas kartais, kai rado prieglobstį Makso rankose, ir tai nekėlė nepatogumų. Tik tai… negerai.

– Kiek pasiliksi?

– Neilgai.

Loganas ranka persibraukė trumpai kirptus plaukus, marškinių rankovių siūlės išsitempė virš išsipūtusių raumenų. Eva neramiai pasimuistė Makso glėbyje, pajautrėjo kiekvienas nervas ir visai ne dėl tų priežasčių.

– Tu turėjai toli važiuoti iki čia? – paklausė ji Logano. Tyčia uždavė šį klausimą.

Jai reikėjo, kad šis vyras gyventų ir dirbtų kuo toliausiai.

– Iš Perto. Ten kompanijos biuras. Pagrindinis biuras Londone. Ar kada nors buvai Londone, Evangelina?

– Taip. – Eva su juo susipažino Londone. Ji prarado save būdama su juo Londone. – Seniai.

– Ar šis miestas pateisino lūkesčius? – šilkiniu balsu sumurkė Loganas.

– Taip ir ne. Kai kurie ten sutikti žmonės pavertė mane šalta.

Logano akys grėsmingai susiaurėjo.

– Tai kuo vertiesi, Loganai? Kuo verteisi prieš tai? – Tai buvo stačiokiška ir ji tai žinojo, bet knietėjo žinoti, kaip jis užsidirbo. Eva niekada neklausė. Tai nebuvo tokie santykiai.

– Perku daiktus, juos išardau, ir surenku iš naujo už užmokestį.

– Kaip įdomu, – atsakė Eva. – O aš kuriu daiktus.

Buvo neįmanoma nepastebėti, kad jie be žodžių metė vienas kitam iššūkį, ir Makso tylaus sumišimo įdėmiai žiūrint į juodu.

– Maksai, ar tavo mama neprieštarautų, jei nusineščiau krepšį į kambarį? – paklausė ji. – Būtų neblogai nusiprausti.

– Tavo bagažas jau kambaryje, – atsakė Karolina stovėdama tarpduryje. – Aišku, kad norėtum nusiprausti. Ateik, parodysiu kur.

Prieš penkias minutes Eva nebūtų norėjusi pasilikti dviese su Karolina Karmišel.

Dabar tai atrodė tobulas išsigelbėjimas.

Loganas žiūrėjo, kaip ji išeina, jis negalėjo susilaikyti. Prisiminė tą eiseną, tas kojas, prisiminė trūksmingus maldavimus, kai ji nuoga laukdama gulėjo ant lovos. Prisiminė akimirkas, kai buvo su ja; šaižų savo kvėpavimą, degančias savo mintis. Kad ir kiek kartų ją paėmė, nebuvo gana. Kad ir ko ji norėjo, kada to norėjo, jis neįžvelgė pavojaus jai duodamas tai, ko ji prašė, kol stalas po jais sulūžo ir Angė krisdama prasiskėlė galvą į nulūžusią stalo koją.

– Man viskas gerai, – pasakė ji ir vis kartojo: – Loganai, viskas gerai.

Po vienuolikos metų jis dar prisiminė šiltą lipnų kraują, bėgantį per Angės veidą, bėgantį per jos rankas, kai jis bandė išsiaiškinti, ar ji smarkiai sužeista. Būtent tas prisiminimas įsirėžė į sielą.

– Nelaimingas atsitikimas, – ligoninėje paaiškino ji gydytojui, kai tas susiuvo žaizdą ir paliepė seselėms nuvalyti jos veidą. – Parkritau.

Seselės atsegė Angės marškinių apykaklę, kad nušluostytų kraują, ir ant odos pasimatė mėlynės, senos ir naujos, užjaučiantis seselės žvilgsnis suledėjo, kai ji pasisuko į Loganą ir tarė:

– Atsiprašau. Ar negalėtumėte palaukti už durų?

Loganas pametė savo pietus nutekamajame vamzdyje pakeliui į mašiną, svirduliuodamas nuo kraujo ant savo rankų – nesvarbu, nelaimingas atsitikimas tai ar ne, tai jo kaltė, visa kaltė.

Koks tėvas, toks ir sūnus.

Jokio prakeikto susitvardymo.

Angė nežinojo, kad jis Makso brolis, sužinojo tik dabar.

Loganas tikėjosi, kad niekas daugiau negalėjo sukelti tokios siaubingos baimės, lyg tai būtų planuota. Ar po to sukilusio priešiškumo.

– Tai kaip viskas buvo? – paklausė Loganas, menkai slepiamas kaltinimas buvo stipresnis už ramią prigimtį. – Tu ir Eva.

– Tikrai ją vesi?

Ar tu ją myli? – tai jis turėjo omenyje.

Ar miegi su ja? Ar ji rėkia su tavimi taip, kaip rėkė su manimi?