Читать книгу Sofija ir karštasis sicilietis - Kim Lawrence - Страница 1

Sofija užlipusi iki laiptų viršaus stabtelėjo ir atsivertė užrašų knygelę. Nužvelgė tvarkingai jos pačios ranka pieštuku nupieštą žemėlapį, paskui dirstelėjo aukštyn dar sykį pasitikrinti, ar ant kuklios terasos durų tikrai tas numeris. Gatvėje lygiavo eilės panašių namų, bet, kita vertus, juk sakoma, kad nekilnojamajam turtui svarbiausia vieta.

Delnu prisidengusi akis nuo spiginančios liepos saulės, ji nužvelgė medžių alėjoje sustatytus prabangius automobilius. Jie, regis, išdavė, kad ši vieta galėtų būti vertinama kaip prabangi, kalbant nekilnojamojo turto brokerių terminais.

Ji vėl atsisuko į pastatą. Nusprendė, kad pataikė tikrai ten, kur ir reikėjo, nors dar pasižvalgiusi nerado tokio elementaraus daikto kaip ženklas ant durų.

Nedidelė, bet ypatinga, sakė tėvas, ir su vis augančia reputacija. Patikino, kad tai tinkamiausia vieta Sofijai skleisti savo meninius sparnus.

– Tramplinas į sėkmingą ateitį! – entuziastingai tikino jis. – Tavo talentas tave toli nuves, Sofija, tau tereikia žengti į pasaulį ir parodyti jam, ką sugebi!

Kitaip tariant, jokio spaudimo.

Sofija susivaldė netarstelėjusi, kad interjero dizaino paskaitų semestras nebūtinai garantuoja, kad ji užkariaus pasaulį kurdama interjerus, na, bent jau ne pernakt.

Panašu, kad nebus jokio darbo pokalbio, o jai paklausus, kada galės pradėti dirbti, tėvo atsakymas privertė smarkiai supanikuoti.

– Pirmadienį… šį pirmadienį… Manai, galėsi?

Tėvas atrodė rūstus; Oskaras Balforas panorėjęs galėjo atrodyti labai rūstus, bet paprastai ne bendraudamas su ja.

Ji niekada nesuteikdavo tam priežasčių – visada elgėsi deramai, o jos gyvenime nebuvo jokių didžiulių dramų. Jos niekada nereikėjo gelbėti, ji nebuvo minima gėdingose laikraščių antraštėse, jos praeities nepuošė netikę vyrai – ji buvo atvira ir gana nuobodi knyga.

Liūdna, kai geriau pagalvoji.

– Žinau, kad galėsi.

– Tikrai?

– Sofija, žinau, kad tu ir tavo seserys manęs nenuvilsite. Tikiu jumis. Visos tavo seserys iššūkį priėmė.

O jei ji nepriims, kas tada?

– Žinau, kad priėmė, – ji jau ilgėjosi jų.

– Tai aš kaltas, – tikino Oskaras Balforas.

Gerajai Sofijai suspaudė širdį pamačius, kad mylimas tėvas laiko save už viską atsakingu, tad nors tai ir nebuvo visiška tiesa, ji šiltai tarė:

– Buvai nuostabus tėtis.

Apkabinusi jį pamatė ant jo stalo atverstą paskalų žurnalą. Žinodama, kad jame išspausdintas itin aršus straipsnis, išgirdo save sakančią:

– Sutinku.

Iš kambario Sofija išėjo su golfo kamuoliuko dydžio gniutulu gerklėje, buvo priblokšta, bet pasiryžusi nenuvilti tėvo ir seserų – bent sykį gyvenime pasielgs kaip tikra Balfor.

Po savaitės gniutulas tebebuvo, kur buvęs, bet ji jau droviai kėlė ranką pasibelsti į praviras duris, ir skrandyje atsirado dar vienas, šįsyk nerimo, gniužulas.

Vis dar buvo priblokšta.

Žinojo, kad visa tai tikrai nenuostabu. Po tų skandalingųjų įvykių, lydėjusių kasmetinį Balforų labdaros pokylį, ji stebėjo, kaip seserys viena po kitos išsiunčiamos į pasaulį, kad atsistotų ant kojų be Balforų turto ir įtakos paramos.

Laikas bėgo, o Sofija nerimastingai laukė kvietimo į tėvo studiją. Kai pagaliau buvo pakviesta, atsipalaidavo manydama, kad yra saugi. Bet tada…

Kai ėjo į dvarą pro šonines duris, liokajus į ją metė tokį gailesčio kupiną žvilgsnį, kad jai tapo neramu, bet jos apkabinti pripuolusi ašaringa virėja tik patvirtino – tėvo sankcijos palies ir ją.

Tėvas pasakojo, kad kantriai ieškojo jai tobulos vietos. Sofija, kuriai pačiai tobula vieta buvo sargo namelis ir motina šalia, pasistengė subtiliai pasidžiaugti jo pastangomis.

Sofija dirstelėjo į laikrodį – pirmąją dieną pasirodė penkiolika minučių per anksti. Svarstydama, ar dėl to neatrodys beviltiška ar nekantri, pamanė, kad verta pasivaikščioti ir grįžti vėliau.

Ne, dabar arba niekada – nebūk skysta, Sofija, tu gali! Giliai įkvėpusi ji apsidairė, ieškodama skambučio, bet netyčia užkliudė duris alkūne ir šios atsivėrė.

– Sveiki!

Jokio atsakymo.

Sukaupusi visą drąsą, ji žengė pro atviras duris. Kambarys, kuriame atsidūrė, buvo įrengtas kaip užmiesčio dvaro svetainė, dekoras skirtas žmonėms, turintiems ir gerą skonį, ir pinigų.

Pirma jos dėmesį patraukė kavos aromatas, paskui – dailiai ir išmaniai baldų apmušalams panaudotos spalvos ir audinių tekstūros. Akivaizdu, kad tai kaži koks parodomasis kambarys, nors nei ant pavienių moderniojo meno kūrinių, nei tokių pat įspūdingų antikinių baldų kainų nebuvo matyti.

Sofija pasijuto sužavėta ir įbauginta, nes visa tai taip skyrėsi nuo jos nedidukės studijos Balforų sargo namelyje su piešimo lenta, spalvų diagramomis ir apmušalų pavyzdžiais.

Ji pirštų galais palietė dailų, ryškiaspalvį rytietišką kilimą, užmestą ant odinės kėdės aukšta atkalte, niekaip nepajėgdama įsivaizduoti savęs čia dirbančios.

– Sveiki? – riktelėjo dar sykį.

Stovėjo sutrikusi ir svarstė, ką daryti toliau, kai pasigirdo balsai – triukšmas sklido iš tolimojo kambario galo, bet ji nieko ten nematė. Sumišusi susiraukė, tamsūs antakiai kone susijungė, ir Sofija žengė balsų link, staiga suvokusi, kad tai, ką buvo palaikiusi siena, iš tikrųjų buvo širma.

Balsai buvo girdėti kitoje jos pusėje, o merginai žengiant artyn garsėjo.

Vogčia dirstelėjusi pro tarpą širmoje pamatė dar vieną baldais apstatytą erdvę, apšviestą dviejų pribloškiamų sietynų. Šis kambarys aiškiai buvo Gustavian stiliaus, blyškių spalvų ir apgaulingai paprastas, o lengvą, erdvią atmosferą pabrėžė pagrindiniai kambario akcentai – įstabūs antikiniai veidrodžiai ištaigingai išraižytuose baltuose rėmuose.

Šis pastatas akivaizdžiai daug didesnis, nei atrodė iš lauko.

Ji išsižiojo kalbėti, išgirdo žodį Balfor ir tuoj vėl susičiaupė nusprendusi, kad jei dabar pasirodys, žmonės kitoje širmos pusėje gali susigėsti. Iš balsų Sofija spėjo, kad kalbasi dvi moterys, nors matė tik jų pakaušius virš medinio suolo aukšta atkalte.

Jau norėjo pereiti į kitą kambario pusę, kai išgirdo šūktelint žmogų, kuris iki šiol prabilęs nebuvo.

– Viena iš Balforų merginų! Tikriausiai juokauji! Čia dirbs! Ar jos išvis dirba? Nemanau, juk gali nusilaužti nagą.

– Jei tu būtum visuomenės pažiba ir turtų paveldėtoja, ar tu dirbtum, brangute?

– Na, pažiūrėkim…

Sofija išgirdo merginų juoką.

– Bet tą turtą tau tektų dalytis su… kiek ten tų seserų?

– Ar skaičiuojame ir tą, naujai atrastą?

Paprastai gana rami Sofija pajuto, kaip į veidą plūsteli pykčio raudonis – pykčio, kurį juto už savo netikrą seserį Miją.

Oskaras dukterį, apie kurios egzistavimą iki šiol nė nenutuokė, priėmė į šeimą, ir nors Sofija dar neilgai ją pažinojo, savo dailiajai pusiau italei seseriai juto ypatingą artumą.

– Be to, juk Zojė Balfor ne visai Balfor… gal ji čia ir atvyksta? – spėliojo vienas iš balsų.

Atsakiusiame balse buvo girdėti keista piktdžiuga.

– Taip, gal tėvelis nebeduoda jai pinigų, sužinojęs tiesą. Ak, kaip norėčiau būti buvus musė ant sienos šimtajame Balforų labdaros pokylyje!

Sofija sugniaužė kumščius ir prikando liežuvį, troško visiems jiems išaiškinti tiesą, bet susitramdė, nes žinojo, kad jei tai padarys, visi supras, jog ji slapčia klausėsi.

Na, žinoma, pokylio metu buvo atskleista, kad Zojė – nesantuokinė duktė, o po to kilęs skandalas aukštyn kojomis apvertė jų tėvo auklėjimo stilių, bet tiek jo, tiek ir visų seserų akyse Zojė ir toliau išliko Balfor, kad ir kas buvo jos tikrasis tėvas.

– Tai kiek jų yra?

– Šešios, septynios, kas žino… Bet atiduočiau viską, jei tik turėčiau jų išvaizdą ir pinigus! – pasigirdo ilgesingas atsakymas.

Aštuonios, – pamanė Sofija, mintyse pataisydama kalbančiųjų skaičiavimus, ir prisidėjo prie jų troškimo, na, bent jau dėl išvaizdos. Pinigai jai niekada bėdų nekėlė, nes ji nebuvo linkusi į prabangą, bet Balforų pavardė suteikė laisvę sekti savo instinktais.

O Sofijos instinktai ją it namo grįžtantį karvelį traukė į sargo namelį prie vartų, kur po tragiškos antrojo vyro mirties gyveno jos motina. Sofijos akys apsiblausė nuo ašarų prisiminus vyrą, kuris trims savo žmonos dukterims buvo antrasis tėvas.

Kurį laiką namais Sofija laikė Šri Lanką, bet dabar būtent Balforų dvaras Bakingamšyre buvo ta vieta, kur ji jautėsi geriausiai, kur nejuto spaudimo apsimetinėti kažkuo kitu.

Skirtingai nei jos seserys, ji neturėjo to išsyk atpažįstamo veido, išskyrus galbūt tik Balforų dvaro darbuotojams ir vietiniams kaimo gyventojams.

– Mergaitės, aš jums niekada nekėliau jokių iššūkių, – dejavo Oskaras Balforas. – Vaikus reikia stumti, bet juk niekada ne per vėlu. Buvau aplaidus tėvas, bet žadu pasitaisyti. Nepriklausomybė, Sofija, – kalbėjo jis, įvardydamas taisyklę, kuri jai taps pati brangiausia, tačiau įspėjo, kad išmokti jos paprasta nebus. – Balforų šeimos nariai privalo siekti realizuoti save, o ne tikėtis, kad pavardė it plaustas plukdys juos per gyvenimą.

– Kad ir kuri iš jų bus, galite būti tikri, kad visi jos darbai atiteks mums.

Klausydamasi antrosios merginos nepasitenkinimo kupino purkštelėjimo, Sofija sugriežė dantimis ir pamanė, kad parodys jiems, jog ši Balfor nėra vien tik dailus veidelis – tiesą sakant, visai ne dailus veidelis, bet to juk nepakeisi.

Šiaip ar taip, darbo etiką ji vertino ir tikrai parodys, kad sunkaus darbo nebijo.

– Ką ta Amberė sau galvojo ją priimdama?

Dabar jau begėdiškai besiklausanti Sofija ištiesė kaklą, norėdama išgirsti, ką patyliukais šnipštelėjo viena iš merginų.

– Žinai tą deimantinę Amberės apyrankę?

Tyla, tikriausiai antroji mergina linktelėjo.

– Na, tai buvo nedidelė atsisveikinimo dovanėlė nuo Oskaro Balforo.

– Amberė ir Oskaras Balforas… oho! Kodėl aš to nežinojau?

– Tai buvo labai seniai ir ilgai netruko.

– Oskaras Balforas… Jis gana patrauklus, nors ir gerokai vyresnis, ar ne? Tiesą sakant, visai seksualus, be to, atrodo, kad žino…

Sofija susiraukė ir visai netrokšdama klausyti, kaip moterys aptarinėja jos tėvą, užsidengė ausis. Kai vėl atsidengė, viena merginų kaip tik sakė:

– Ir pripažinkim – čia dirbanti Balforų mergina… Dievaži, už tokią reklamą nė neišsimokėtum.

– Ta dvynė… Bela, liesoji?..

– Ta neįtikėtinai nuostabi?

– Na, taip, ta nuostabi. Ar pameni, kai ją Balforų pokylyje nufotografavo vilkinčią suknele iš tos labdaros krautuvės? Parduotuvės lentynos pernakt ištuštėjo.

Sofija prisiminė. Apie tai buvo kalbėta per šeimyninę vakarienę.

Zojė tada sakė, kad nesupranta, ko čia visi taip šėlsta. Dar pridūrė, kad Sofija juk drabužius iš labdaros krautuvių vilki metų metus.

Sofija juokėsi drauge su visais, net pajuokavo, lygindama savo mėgstamas sportines liemenėles su krūtis pakeliančiomis, kurios tėra tik kelios juostelės nėrinių. Bet vėliau, grįžusi į savo kambarį, peržvelgė savo spintą, pilną visokiausių drabužių – geriau pavadinti juos nuobodžių spalvų palapinėmis, kaip sykį jos stilių apibūdino Anė, – kurie nuostabiąsias seseris vedė iš proto, ir tada šypsena dingo.

Tos palapinės spintoje atsidūrė visai ne netyčia, bet jos žemesnės, smulkesnės seserys, neturinčios tokių krūtų, kurias pamatę vyrai prunkšdavo ir spoksodavo, nesuprastų priežasties putnią krūtinę slėpti po plačiais marškinėliais.

Šeimoje, kuri garsėjo grožiu, elegancija ir šmaikštumu – būtent tuo, ko Sofijai trūko, – jai teko, gal kaip kokia kompensacija, nevikrumas. Nepatogumas, taip… Sofijos nuomone, tai buvo kur kas geriau nei toks nuolatinis dėmesys, kurio susilaukdavo jos seserys.

Balforų mergina, nemėgstanti atsidurti dėmesio centre, – Balforų mergina… kaip ji nekenčia šios frazės, kuri nėra nei šmaikšti, nei graži. Tikra keistuolė.

Tokia keistuolė, kad Sofija net kartais susimąstydavo, ar tik tikrasis Balforų kūdikis tądien, kai ją parsivežė namo, neliko ligoninėje – bet ji turėjo tas žymiąsias mėlynas Balforų akis, tas pačias kiaurai veriančias tėvo akis.

Bet kuriam iš Balforų atsidurti dėmesio centre buvo taip pat natūralu, kaip kvėpuoti, jie nė nekreipė į tai dėmesio.

Sofijai tai buvo tikras pragaras.

Bet ji rado išeitį. Prireikė laiko, bet sulaukusi dvidešimt trejų ji jau buvo įgudusi išnykti antrame plane. Kadangi buvo žema ir kresnoka, tai nebuvo labai sunku, tad dabar prašalaičiai pastebėdavo ją tik tada, kai ji suklupdavo užkliuvusi už savo pačios kojų arba ką nors išliedavo.

O kai balsas už nugaros pasiteiravo: Ar galiu kuo nors padėti?, ji būtent tai ir padarė.

Sofija pašoko, apsisuko ir ant vaškuotų grindų išmetė rankinę. Aukšta šviesiaplaukė moteris aptempta raudona suknele, paryškinančia figūros vingius, pakėlusi vieną antakį stebėjo, kaip Sofija susmunka ant kelių ir ima rinkti iš piniginės pažirusias monetas.

– Atleiskite… aš… – nubraukusi plaukus nuo išraudusio veido, Sofija ištiesė ranką.

Moteris tik vangiai ją nužvelgė.

Sofija ranką nuleido.

– Aš Sofija… Sofija Balfor, aš turėjau atvykti… dirbti… aš… mano tėvas…

– Jūs Sofija Balfor? – šviesiaplaukė moteris neslėpė skepticizmo.

Sofija, kuri tokią reakciją tikrai matė ne pirmą sykį, kinktelėjo ir vos susitvardė nešūktelėjusi: Ne, aš įsibrovėlė! Tikrąją Sofiją Balfor pagrobiau!

– Taip. Manau, manęs laukėte.

– Laukiau…

Moteris nebaigė sakinio – jai ir nereikėjo. Tylą užpildyti buvo nesunku – ji tikėjosi kažko žavaus ir stilingo.

O gavo mane.

Šviesiaplaukė suspaudė raudonai dažytas lūpas. Jei jos kakta galėtų bent kiek sujudėti – Sofija matė kūdikių su daugiau raukšlių, nei jų buvo lygiame šios moters veide, – ji tikrai susirauktų, bet jau netrukus susivokė ir dirbtinai nusišypsojo.

– Aš Amberė Čarlz. Jūsų tėvas sakė, kad jūs labai talentinga.

Sofija tik gūžtelėjo pečiais, bet nušvitusiu veidu droviai pratarė:

– Na, mėgstu spalvas ir tekstūras… – ji nutilo ir vėl paniuro, suvokusi, kad rafinuotoji dizainerė dabar su vis didesniu siaubu vertino jos apdarus.

Sofija dirstelėjo žemyn, staiga pamiršusi, kuo vilki.

– Turiu savo gyvenimo aprašymą, – nors, žinoma, jos pažymiai tikrai nepadarys šiai moteriai įspūdžio.

Mokykloje Sofija nedemonstravo jokių gabumų kokiems nors akademiniams dalykams ar sportui ir dažnai svajodavo, kad turi tiek drąsos, kad galėtų iš ten pasprukti kaip Ketė. Bet ji tik tyliai tupėjo ir laukė dienos, kada galės išeiti.

Amberė ištiesė ranką ir papurtė galvą.

– Esu tikra, kad jame viskas nepriekaištinga.

Nori lažintis? – pamanė Sofija ir nusišypsojo.

– Didelė dalis merginų iš jūsų lankytos mokyklos toliau mokosi Oksbridže. Mano pusseserės dukra baigia kitais metais – jai ten labai patinka. Kokiame universitete jūs mokėtės?

– Tiesą sakant, nesimokiau universitete.

Plonyčiai antakiai šoko aukštyn.

– Baigiau kursą namie, – paaiškino ji svarstydama, ar dera pridurti, kad baigė nepriekaištingai.

– Kaip… miela.

Sofija stebėjo, kaip jos naujoji vadovė stengiasi nusišypsoti – akivaizdu, kad tėtis, prašydamas duoti jai darbo, smulkmenų šiai savo buvusiai aistrai nepasakojo.

– Na, Sofija, tai ką su tavimi darysime?

Iš jos veido Sofija suprato, kad labiausiai jai patiktų variantas pradanginsime.

– Gal tu ir talentinga…

Sofija žinojo, kad derėtų skubiai įsiterpti į šią abejonių kupiną pauzę ir drąsiai pareikšti, kad ji ne tik talentinga, bet, tiesą sakant, net šiek tiek geniali, bet girtis jai niekada nesisekė.

– … bet talento negana…

– Negana?

– Žinoma, negana, ši rinka labai konkurencinga, tad turime rūpintis viskuo. Bijau, kad lygiai taip pat svarbu ir išvaizda. Mūsų klientai tikisi tam tikro… Žinote, manau, jums labiau patiktų dirbti užkulisiuose.

– Tai jūs norite, kad dirbčiau užkulisiuose?

Sofija, kuri puikiai žinojo, jog tai reiškia negaliu rizikuoti, kad klientai tave pamatytų, visai neįsižeidė; tai buvo geriausia tądien gauta žinia.

Supratusi, kad Sofija nesispyrios, Amberė atlyžo ir kryptelėjo galvą.

– Žinote, brangute, jums derėtų dažniau šypsotis. Atrodote beveik graži.