Читать книгу Sofija ir karštasis sicilietis - Kim Lawrence - Страница 2

Palikęs automobilį, Markas paskutinę mylią besisukančiu keliu į rūmus, ištisus šimtmečius priklausiusius jo šeimai, nuėjo pėsčias.

Kišenėje nešėsi masyvų raktą nuo laukujų durų, kurias užrakino prieš metus.

Užrakino ir išėjo neatsigręždamas. Tuo metu sau sakė, kad tai simboliška – už tų durų paliko savo klaidas, pažeminimą ir žlugusią santuoką.

Kartojo, kad svarbiausia yra judėti pirmyn, palikti viską praeityje ir gyventi toliau. Buvo logiška kur nors nukreipti savo energiją, ją įprasminti. Įprasminimas, – svarstė jis paniekinamai išsišiepęs, – skamba kur kas geriau nei pabėgimas.

Gal jo strategijos ir buvo paremtos saviapgaule, bet tikslas buvo finansinis, ir jis jį pasiekė.

Nusprendęs atsiriboti nuo visų tų nesibaigiančių visuomeninių įvykių, kurių jis, kaip senosios Speranzos giminės atstovas, manė negalįs praleisti, jis suprato turįs daugiau laiko, kurį galėjo skirti darbui, – ir jam ėmė sektis labiau, nei numatė net ir drąsiausi ekspertai.

Kai pajuto galįs net ir moralės atžvilgiu – gal pasenusiu, bet jam įgimtu, – nebegerbti santuokos, nes žmona visiškai neslėpė savo romanų, Markas ėmė susitikinėti su moterimis, nors gal žodis susitikinėti reiškia intymumą ne tik lovoje, o jo pasimatymai su žavingiausiomis moterimis tuo nepasižymėjo.

Nors po aistringo nuotykio jusdavo tam tikrą tuštumą, jos užpildyti jausmais Markas tikrai netroško. Su tuštuma gyventi kur kas lengviau nei su romantiškais santykiais. Kadangi būdamas susituokęs su Alegra jis tikrai nebuvo iš tų beprotiškų romantikų, tai ir dabar nesirengė padovanoti širdies kokiai nors moteriai, galinčiai savo aukštakulniais bateliais ją sutrypti.

Ne, ši naujojo jo gyvenimo dalis tikrai nebuvo klaida, skirtingai nei bėgimas nuo atsakomybės, dabar jis tai suprato. Jis turi pareigų dėl savo kilmės ir jo šeimai tarnavusiems žmonėms, kai kurie jų tai darė kartų kartas. Jis gėdijosi to savanaudiško ir bailaus impulso, kurio genamas nusisuko nuo namų vien todėl, kad nenorėjo kasdien matyti priminimų apie savo nesėkmes.

Sukandęs dantis jis nužvelgė vaizdą priekyje. Kiti žmonės neturėtų kęsti dėl to, kad jam nepavyko. Šiandien sugrįžti jį privertė pareiga, jam tokia pat įgimta kaip ir akių spalva, – pareiga ir troškimas susigrąžinti tai, ką… prarado?

Ar įmanoma žinoti, kad kažką praradai, bet nežinoti, ką? Markas, šiaip jau nelinkęs į tokius filosofinius apmąstymus, to nežinojo, suprato tik, kad artėjant prie namų širdis iš nerimo neėmė daužytis greičiau kaip kadaise, – jis pažino vaizdą ir kvapus, bet jų nebejuto.

Visada aistringai didžiuodavosi savo paveldu. Kada ta aistra virto pareiga? – susimąstė jis, stabtelėjęs nužvelgti savo protėvių dvaro.

Namai, į kuriuos jis atsivedė savo sužadėtinę, namai, kuriuos jis paliko tądien, kai ji pabėgo su geriausiu jo draugu, o jis padavė prašymą skirtis.

Markas išmetė iš galvos tamsias mintis – visoje šio senovinio pastato istorijoje tai tebuvo vienas mirksnis, o jo paties gyvenime laikas žaizdoms laižytis baigėsi; jei jis taip ir toliau jausis, tai jau virs savęs gailėjimusi. Žinoma, buvusi žmona sužeidė jo savigarbą, bet jos neatgausi bėgdamas, o visi šio namo sienose likę slogūs prisiminimai tikrai nebus blogesni gyvenimo palydovai nei buvo Alegra!

Jų santuoka jau nuo pat pradžių buvo košmariška, bet labiausiai jį pykdė ne žmonos išgėrinėjimai ar neištikimybė – labiausiai pykdė tai, kad jis patikėjo jos vaidyba.

Čia buvo ir kitų atsiminimų.

Šiame name jis praleido savo vaikystę.

Tyrinėjo dvarą ir mėgavosi tokia laisve, kokios gal ir nebūtų turėjęs, jei jo tėvai būtų labiau juo rūpinęsi.

Bet aktorė motina dažnai buvo išvykusi filmuotis. Tėvą, tolimą figūrą, matydavo dažniau, bet išmainęs daug žadančią teisininko karjerą į politiką, kur dėl savo sąžiningumo susirado tiek draugų, tiek priešų, šeimą jis paliko labai jau tolimoje antroje vietoje.

Turėjo gal net daugiau priešų nei draugų, pamanė Markas, prisiminęs tą niūrią dešimtojo dešimtmečio dieną, kai per žinias išgirdo, kad įvyko žmogžudystė.

Viena kulka, ir jo tėvas žuvo vietoje, o titulas perėjo Markui.

– Marchese.

Markas krūptelėjo, išgirdęs kreipinį, kuriuo profesiniame gyvenime į jį niekas nesikreipdavo.

– Albertai! – nuoširdi pasitenkinimo šypsena nušvito jo veide, sušvelnino klasikinius jo bruožus. Vyras žengė pirmyn, ištiesęs ranką pasisveikinti.

Antrasis vyras iššoko iš bestogio automobilio taip gyvybingai, kad pavydėtų ir dvidešimčia metų jaunesni, ir priėjo paspausti rankos.

– Gerai atrodai, Albertai, – nuoširdžiai tarė Markas.

– Tu taip pat.

Jis paplekšnojo jaunesniajam vyrui per petį ir po delnu pajuto tvirtus raumenis.

Brangus jo kostiumas slėpė ne minkštą pilvą, o nuo jodinėjimo ir įvairių kitų ekstremalių sporto šakų, kurioms Albertas iš esmės nepritarė, tvirtą ir įdiržusį kūną.

Jam palengvėjo pamačius, kad prabangus miesto gyvenimas – juk žmogus negali nuolat tūnoti kambaryje – nesuminkštino Marko Speranzos, tačiau apgailestavo, kad žaliose jo akyse atsirado kietumo ir cinizmo, ko jaunystėje tikrai nebuvo.

Kita vertus, tiek patyrusiam žmogui šiek tiek cinizmo turėti leistina.

– Ar prižiūri naują žmogų?

Dvaro prižiūrėtojas, Marko pasamdytas prieš trejus metus, Albertui, kurio šeima Marko šeimai tarnavo ištisas kartas, visada bus naujokas.

– Jis stropiai dirba.

Markas nusišypsojo.

– Na, iš tavęs tai tikra pagyra, Albertai, o kaip Natalija? – tariant jos vardą Marko veidas sušvelnėjo.

Alberto žmonos oficialios pareigos buvo virėja, ji vadovavo virtuvėje Markui augant. O iš tikrųjų ji buvo tas žmogus, kuris guosdavo augantį vaiką tais atvejais, kai paprastai jį apkabinti turėtų motina.

Net ir būdama namie motina apkabinimais nesišvaistydavo, išskyrus atvejus, kai kamera įamžindavo jos motiniško atsidavimo akimirkas.

– Gerai, Marchese, – Albertas metė į jį klausiamą žvilgsnį. – Ji norėtų su tavimi pasimatyti…

Išgirdęs tai Markas pajuto kaltės dūrį. Atsiribojęs nuo namų po tų skandalingų skyrybų apleido daug ką, senus draugus taip pat.

– Ir pamatys, – pažadėjo jis. – Tik bijau, kad ne šiandien, – kryptelėjęs riešą, dirstelėjo į laikrodį, mintyse skaičiuodamas, kiek užtruks kelionė į Palermą. – Turiu susitikimą Neapolyje.

– Ilgėjomės tavęs.

Markas linktelėjo; jis išgirdo priekaištą Alberto balse ir jautėsi jo nusipelnęs. Kurį laiką rūmai buvo tikras kovos laukas, ir įsivėlęs į sekinantį karą Markas pamiršo, kad tai taip pat ir jo namai.

Vyras taip nuoširdžiai tai pripažino, kad tokį vaizdą išvydusių jo konkurentų akys tikriausiai išsprogtų.

– Buvau neteisus, kad taip atsiribojau. Pasiilgau čia būti, tad šiandien atvykau patikrinti, ką reikia nuveikti.

– Grįžti namo?

Kur namo? Stengdamasis išlaikyti teigiamą veido išraišką Markas nužvelgė Renesanso stiliaus fasadą. Laimei, jokių didelių struktūrinių darbų nereikia, tarė sau, ir susitelkė į pastatą, o ne tamsias emocijas, verdančias jame vos pažvelgus į protėvių namus.

Ar jam kada pavyks ištrinti žlugusios santuokos šešėlius? Ar kada pajėgs pažvelgęs į šį pastatą laikyti jį tikraisiais savo namais? Tam prireiks daugiau nei šviežio dažų sluoksnio, bet, būdamas tikras pragmatikas, jis pamanė, kad tai gali būti pirmas žingsnis.

– Taip, bet pirmiausia noriu juos padaryti… gyvenamus.

Albertas supratingai linktelėjo. Pernelyg supratingai, pamanė Markas, – gailestis, net ir rodomas seno draugo, jam nepatiko.

– Tik reikia surasti ką nors, kas suprastų, ko vertas šis pastatas.

Ką nors, kas suprastų Marko norą išsaugoti šio pastato atmosferą ir mylėtų savo darbą… kad galėtų kompensuoti jo paties nemeilę… Jis atitraukė akis nuo fasado ir tarė:

– Ir, žinoma, naujos namų šeimininkės. Kaip manai, ar Natalija norėtų to imtis?

Per vieną iš jo išvykų Alegra išvijo Nataliją iš virtuvės ir pakeitė ją prancūzu šefu. Vos grįžęs Markas šefą atleido ir mėgino įkalbėti Nataliją grįžti, bet ši griežtai atsisakė koją kelti į rūmus, kol juos valdo Alegra.

Alegra atkeršijo jam prisigerdama viešumoje, ją nufotografavo pusnuogę ant galinės taksi sėdynės su vaikinu, dirbusiu naktiniame klube, iš kurio ji išvirto ketvirtą ryto.

Tad laimėjo abi pusės.

Albertas visas švytėdamas tarė:

– Manau, kad tai įmanoma.

Markas išsitraukė iš kišenės raktą, įkvėpė oro ir priėjo prie durų.

Prieš išvykdamas nurodė, kad dvaro liesti nevalia, ir jo buvo paklausyta: išskyrus storą dulkių sluoksnį, viskas buvo visai taip, kaip jis paliko.

Pasivaikščiojęs po pastatą jis nepralinksmėjo. Jaunystėje čia viskas buvo it muziejuje, dabar visas pastatas skendėjo niūrioje tamsoje, ir to paslėpti nepajėgė net didinga architektūra ar prabangūs baldai.

Ar čia visada buvo taip tamsu ir niūru? – svarstė jis, atitraukdamas dulkiną užuolaidą, kad įleistų šviesos. Šviesoje ant aukštų, raižytų lubų pasimatė drėgmės dėmės, ir Markas dar labiau susiraukė.

Tyliai panosėj nusikeikęs ryžtingai išėjo laukan, į saulėkaitą, pas laukiantį Albertą, ir nusprendė grąžinti į savo namus šviesą ir gyvybę.

– Tereikia surasti ką nors, kuo galėčiau pasitikėti ir kas suprastų, ko šis pastatas nusipelno.

Tuo metu tikrai neatrodė, kad surasti tokį žmogų bus sunku, bet po savaitės ir susitikimo su šešiais kandidatais, kurie nepadarė Markui jokio įspūdžio, jis ėmė suprasti, kad reikia ieškoti plačiau.

Prisiminęs kažkokio pažįstamo, vasarą praleidusio Londone, pasakojimą apie įmonę, kuri pertvarkė jo apartamentus – ir labai dailiai pertvarkė, – jis paskambino savo asmeninei sekretorei.

Nors apie įmonę žinojo nedaug, sekretorė sugebėjo ją surasti, – ta moteris tiesiog nuostabi, gaila, kad netrukus išeis motinystės atostogų.