Читать книгу Santjago meilė - Kim Lawrence - Страница 2

Sekundės dalį Lili troško atsiverti draugei, bet greitai šis noras praėjo.

Tiesa buvo tikrai šokiruojanti, o Reičelė nežinojo nė pusės to, kas atsitiko. Lili baiminosi, kaip sureaguos draugė į nepagražintą istoriją, kad ir kokių liberalių pažiūrų būdama.

Nuo ankstyvos jaunystės senelė mokė Lili viešai nerodyti jausmų, vengti spontaniškų emocijų. Jei kada nepavykdavo nuslėpti emocijų, gaudavo pastabą, kad niekas nemėgsta verksnių. Lili išmoko nesiskųsti ir verkdavo tik paslapčia.

– Nėra apie ką pasakoti.

– Pastarosiomis dienomis tu nieko nevalgai. Lili, tavo skrandyje atsivers opa, jei ir toliau taip badausi.

– Mano skrandis sveikas, – Lili rankomis apsivijo savo liemenį ir pati nustebo, koks jis liaunas. Dingo putlumas, kurio ji visada nekentė.

Apvalumai, kurie Santjagui atrodė tokie seksualūs ir moteriški. Lili iš patirties žinojo, kad kartais, kai nebegali kovoti su praeitimi… geriau leisti sau plaukti pasroviui… Jos sąmonę pasiekė neaiškus Reičelės balsas, bet ji tiesiog negalėjo atplėšti vokų ir leidosi nešama prisiminimų… Labai aiškiai ir skausmingai prisiminė nepakartojamose Santjago akyse įsižiebusią ugnį, kai jis seksualiai nusišypsojęs prisitraukė ją artyn ir priglaudė prie savo tvirto prakaulaus kūno… Ir tyliai sumurmėjo jai į ausį: Moteris turi būti minkšta ir apvali, o ne kampuota ir liesa.

Pyko ant savęs, kad net praėjus metams po tų deginančių bučinių vos tik pagalvojusi apie juos pradeda virpėti.

– Na?

Nekantrus Reičelės balsas buvo tarsi šiaudas, už kurio ji griebėsi, kad sugrįžtų realybėn. Kol kapstysis praeityje, galimybės susitvarkyti savo gyvenimą bus lygios nuliui.

Lili lėtai liežuviu persibraukė viršutinę lūpą ir nusišypsojusi patrynė drėgnus delnus į džinsus.

– Atsiprašau, aš… – Kodėl esu tokia apgailėtina ir gyvenu praeitimi?Negaliu įsikalti į savo buką galvą, kad jis manęs niekada nemylėjo?O gal man tinka abu variantai? – smerkė save mintyse.

– Tu nesiklausai. Matau… – Reičelė pažvelgė į paraudusį draugės veidą, – atrodai truputį…

– Viskas gerai, – nusišypsojo. Lili ir nuvijo šalin įkyrius vaizdus. Daugiau nebenorėjo galvoti apie Santjagą.

– Tau reikia išgerti vyno, – nusprendė Reičelė. – Nejudėk. – Basomis kojomis ji nutipeno prie didelio nerūdijančio plieno šaldytuvo. Po minutėlės grįžo nešina buteliu Chardonnay ir pripylė taures.

– Nuostabus vakaras… Ak, norėčiau visada taip gyventi, – prisipažino tiesdama taurę Lili. Tada patogiai įsitaisė ant sofos ir pasiėmė laikraštį.

– Įdomu, ką šį vakarą rodys televizija? – versdama puslapius kalbėjo Reičelė. Saiga stabtelėjo ir padėjo laikraštį ant stalelio…

– Štai, – geidulingai žvelgdama nusišypsojo, – ko norėčiau savo kalėdinėje kojinėje.

– O aš maniau, kad esi įsimylėjusi savo nuostabųjį Daną, – juokdamasi Lili metė žvilgsnį per draugės petį, kad pamatytų, kuo ji taip susižavėjo.

– Aš tik įsimylėjusi, bet ne apakusi. Štai šitas vyras tikrai gerai uždirba. Tik pažvelk į jo lūpas ir akis… – tarškėjo susižavėjusi.

– Ar pagal vyro lūpas galima spręsti apie jo pajamas? – erzino Lili draugę.

– Ne pagal lūpas, o pagal tai, kad jis nuolat šmėžuoja finansinių laikraščių puslapiuose. Įdomu, ar jis toks pat seksualus ir gyvenime? – Reičelė nutaisė komišką grimasą ir atsisuko į draugę. – Prašau, nesugadink visko sakydama, kad dėl to kaltas tik geras apšvietimas. Nebūk tokia pasibjaurėtinai ciniška.

Lili nusmelkė šaltis, kai pamatė rimto tamsiaakio vyriškio nuotrauką per pusę puslapio. Standartinė juodai balta nepaprastai patrauklaus vyro nuotrauka. Lili žinojo, kad net ir geriausias apšvietimas neatskleistų šio vyro tikrojo seksualumo. Nuotrauka niekada neperteiks tos auros, kurią jis spinduliavo.

Supratusi, kad iš jos tikimasi atsakymo, Lili atsikosėjo ir tarė:

– Na, jis kažką turi…

Ji akimis permetė straipsnio antraštę, kuri skelbė, kad Moreisas apskaičiavęs išlaidas atsisako sandorio.

Aš taip pat, – pagalvojo Lili.

– Kažką! – suklykė Reičelė. – Jis netelpa į jokią žavesio skalę. Šis vyras, – kalbėjo ji baksnodama pirštu laikraštį, – ne tik puikiai atrodo. Jis tikriausiai nuostabus ir lovoje!

Niekada daugiau nesišaipysiu iš Reičelės nuojautos, – nusprendė Lili. Draugės instinktas pakuždėjo šį tą iš Lili gyvenimo: jis nuostabus meilužis, nepaprastai aistringas ir beprotiškai švelnus… Pajutusi įsitempusius raumenis Lili prispaudė rankas prie pilvo.

– Be to, jis tikras finansų genijus. Santjagas Moreisas, – Reičelė suraukė kaktą, – jis italas arba…

– Ispanas, – nutraukė draugę Lili žemu tyliu balsu. – Jis ispanas. – Ir aš dėl jo pametusi galvą, – pagalvojo jausdama krūtinę užgulusį sunkumą.

– Taip, tu teisi. Lili, kada pradėjai domėtis finansais?

– Apie jį dažnai rašoma ir paskalų skiltyse, – teištarė stengdamasi paslėpti kartėlį, kai nuotraukoje šalia Santjago pamatė ryškią muzikos žvaigždę Suzę Sebastijan. Lili galvoje šmėkštelėjo, kad moteris atkištomis lūpomis tik ir taikosi į laukiančią vyriškio burną.

– Sugalvojau. Žinai, kitas atostogas praleisiu Ispanijoje. Negali žinoti, gal ponas Nuostabusis ten taip pat bus. Jis ant rankų nusineš mane į lovą mėgautis laukine aistringa meile.

Lili primerkusi akis pro vėjo kedenamas medžių šakas regėjo saulėlydžio šešėlių glostomą liekną auksinį torsą…

– Penkias dienas?

Reičelė metė į draugę linksmą žvilgsnį.

– Ei, susikurk savo fantaziją, ši – mano!

Lili paraudo, o draugė pradėjo kvatotis.

– Mergaite, tu giliai įklimpai.

Tu net neįsivaizduoji, kaip giliai, – mintyse jai pritarė Lili.

Grįžusi iš ligoninės Lili manė, kad daugiau niekada jos neaplankys tokie stiprūs jausmai. Dabar ji ir vėl troško patirti tokią meilę! Ak, kada jos gyvenimas pradės tekėti įprasta vaga? Ji norėtų vėl būti paprasta bibliotekininkė ir gyventi pajūrio miestelyje Devone.

Lili žinojo, labai neprotinga nuolat svarstyti, kas būtų, jei būtų. Vis dėlto negalėjo negalvoti, kaip būtų pasisukęs jos gyvenimas, jei tą rytą, prieš daug mėnesių, nebūtų nuėjusi prie baseino. Toks paprastas ir menkas sprendimas, tačiau jis pakeitė visą jos gyvenimą.

Tą ankstų rytą noras paplaukioti neatrodė nei pavojingas, nei kuo nors ypatingas. Tiesiog norėjosi atsipalaiduoti ir pravėdinti galvą po bemiegės nakties, kurią ji praleido vienumoje – nors ir medaus mėnesio apartamentuose. Girdėjo gandus, kad jau dabar visi kambariai tame penkių žvaigždučių viešbutyje rezervuoti visam sezonui.

Visai suprantama, kad tada Lili galvojo apie savo vyrą, kurio nebuvo šalia. Ji jaudinosi, nes Gordonas neatsakė į jos skambučius, nors prieš dieną pranešė negalįs atvykti: pablogėjo reikalai darbe ir todėl turėjo palikti ją oro uoste vos prasidėjus atostogoms.

Gordonas niekada nesužinos, kad įsižeidusi Lili nusprendė atostogas šiame nuostabiame Ispanijos kampelyje paversti pačiomis geriausiomis. Ji užsisakė ekskursiją į nepakartojamą Renesanso dvasia alsuojantį Baesos miestelį ir nuo tada tiesiog įsimylėjo Andalūziją.

Gidas aistringai žėrė istorinę informaciją, todėl Lili ne iš karto pastebėjo, kad į ją žvilgčioja vidutinio amžiaus turistų porelė. Šortų ir akį rėžiančių marškinėlių minioje ji atpažino Gordono bendradarbį su žmona. Lili neaiškiai prisiminė, kad buvo sutikusi juos keliuose firmos vakarėliuose.

– Sveiki, Matai… Zuzana, – ištarė nustebusi.

Jie apsikeitė nereikšmingomis frazėmis apie tokį mažą pasaulį ir bendrus pažįstamus. Vyriškis apsižvalgė ir nustebęs paklausė:

– Ar Gordonas ne su jumis?

– Ne, negalėjo ištrūkti iš darbo.

Jei vyras atostogautų kartu, tai Lili jokiu būdu nebūtų pasiekusi Baesos. Gordonas manė, kad prabangus viešbutis ir taip gerokai paplonino jo piniginę, ir nė už ką nebūtų sutikęs keliauti po Andalūzijos alyvmedžių giraites ir žaliąsias kalvas.

– Nieko keista, – sutiko vyriškis. – Matyt, turi atsidėti naujajam projektui. Negalėjau patikėti gandais, kad jis išeina iš darbo. Prisipažinsiu, laikau Gordoną pastoviu žmogumi. Jis toks kaip ir aš.

Kažkokios antgamtinės jėgos padėjo Lili išlikti ramiai ir net nusišypsoti.

– Ir aš taip manau, Matai.

– Galiu lažintis, kad jį perkels į aukštesnes pareigas.

Lili linktelėjo.

– Taip, jis minėjo, – Lili pagalvojo, kad tai vienas iš tų nedaugelio dalykų, apie kuriuos Gordonas jai pasakojo.

– Tikėkimės, kad jam pasiseks. Kartais verta rizikuoti, – Matas žvilgtelėjo į kitą aikštės pusę. – Ar tik ne jūsų grupė išeina?

– Taip, mano. Malonu buvo su jumis pasimatyti.

Keliais žodžiais Gordono bendradarbis atvėrė Lili akis: jos santuoka yra visiškas nesusipratimas. Matas atsisveikindamas džiaugsmingai pridūrė:

– Perduokite linkėjimus Gordonui, aš linkiu jam sėkmės.

Jam tikrai jos prireiks, kai susitiksime, – pagalvojo Lili ir nuoširdžiai nusišypsojusi pažadėjo:

– Būtinai.

Žinoma, ji ir anksčiau jautė, kad jų santuokai kilo pavojus, tačiau nemanė, kad yra dėl ko rimtai būgštauti. Mano vyras gyvena dvigubą gyvenimą?Po galais, ką jis sumanė?

Pasitaikius pirmai progai Lili atsiskyrė nuo grupės ir susirado prieglobstį nuostabioje, gėlėse skendinčioje miesto aikštėje. Įsitaisiusi jaukioje kavinukėje užsisakė puodelį kavos, bet persigalvojo ir neryžtingai paprašė vyno. Padavėjas atnešė visą butelį.

Sėdėjo gurkšnodama raudoną sodrų vyną ir svarstė, ką daryti. Juk moteriai, patekusiai į tokią padėtį, reikia turėti veiksmų planą.

Galėtų pereikvoti kredito kortelės limitą – Gordonas tikrai apsiverktų. Tai būtų saldus kerštas, nes vyras labai tausoja savo piniginės turinį – tiesą sakant, pinigai – jo gyvenimo prasmė!

Buvo kilusi mintis išsiaiškinti akis į akį. Sėsti į lėktuvą ir grįžus namo pateikti vyrui ultimatumą: jei jis nori būti kartu, tegul viską paaiškina. Bet ar verta dabar aiškintis, kai pati nėra tikra, ar nori išsaugoti santuoką.

Lili ir toliau galėjo trumpinti jo dievinamo dizainerio siūtų kostiumų rankoves, aukoti butelį vyno bažnytinei loterijai… Bet ne, tai jau daro kitos, dar iki jos apgautos pavyzdingos žmonos. O gal visai ne čia šuo pakastas? Gal jos įtarimai nepagrįsti ir jokia kita moteris čia nėra įsipainiojusi?

Kurgi ne, juk iki šiol Gordonas buvo ištikimas, – pagalvojo sarkastiškai.

Lili audė mintį pasimylėti su pirmu pasitaikiusiu žaviu vyriškiu. Taip galėtų atkeršyti Gordonui. Ji žinojo, kad tokiais minčių vingiais ją vedžioja vynas, bet buvo malonu jaustis drąsiai ir savarankiškai. Ji nenorėjo būti auka.

Butelis ištuštėjo, o ji vis dar nebuvo nusprendusi, ko imsis. Paslaugus kavinės padavėjas pasisiūlė iškviesti taksi. Lili paprašė sąskaitos.

Dienos įvykių įaudrinta ir apgirtusi Lili išmiegojo visą popietę, bet naktį kankinusi nemiga turėjo ir kitą priežastį – visas mintis apie jos paslaptingąjį sutuoktinį ir jo naująją veiklą užgožė tamsaus gymio dailių veido bruožų nepažįstamojo paveikslas. Lili beveik neabejojo, kad jis garbingas vyras.