Читать книгу Paskutinis iš jaunikių - Kimberly Lang - Страница 2

Marnė Prais giliai įkvėpė ir pasistengė įvertinti padėtį ir galimybes. Dabar ne metas spontaniškiems poelgiams. Minutę pamąsčiusi ji pasielgė taip, kaip tokiomis aplinkybėmis būtų pasielgusi bet kuri suaugusi protinga, logiškai mąstanti moteris: ištraukė iš kibirėlio su ledais butelį vyno ir sklidinai prisipildė taurę.

Nors šį vakarą ji jau ištuštino kelias taures, tebesijautė beviltiškai blaivi. O proga juk turėjo būti įsimintina: Kesė tuokėsi, ir sudeginti tiltai, kurių ji niekada nebesitikėjo atstatyti, pamažu vėl tiesėsi. Ji privalėjo jaustis laiminga ir – tikrai – Dievas matė, jautėsi.

Kita vertus, kažkas vis tvėrė kelią į tyrą džiaugsmą. Diena prasidėjo išsikraustymu iš darbo kabineto, o baigėsi naujiena, kuri privertė ją suvokti, kad draugės jai metų metus melavo ir kad tas susvetimėjimas buvo jos vienos kaltė. Šį vakarą dalyvaudama vestuvėse sužinojo, kad jos brolis dar kartą permiegojo su Džina. Nejaugi šiandien neužteko netekti darbo?

Taigi reikėjo dar vyno. Dar daug vyno.

Jos motina veikiausiai vartėsi karste – juk moterys, juo labiau viešumoje, negali sau leisti per daug, – bet čia Niujorkas, o ne Savana; be to, Marnė jau prieš daug metų sąmoningai atsisakė tikslo tapti dama.

Nors senus įpročius pakeisti sunku, vyno taurėje pietietiška kaltė skęsta neblogai.

Platus madingo restorano Tribekos terasa stalas buvo nuklotas į iškilmes pakviesto nedidelio svečių būrelio puotos likučiais; Takas su Kese ką tik pradėjo suktis šokių aikštelėje, ir nereikėjo didelio nuovokumo, kad suprastum, jog pora netrukus pasišalins praleisti vestuvinės nakties. Karteris su Džina, taip pat ir Meisonas su Rise lingavo lėtu ritmu, ir tai akivaizdžiai bylojo juos netrukus leisiantis į laimingos nakties pabaigos paieškas.

Marnė pakėlė taurę prie lūpų ir atsiduso. Nė vienos jos draugių kelias į laimę nebuvo lengvas, kaip tik todėl kiekvienos istorija nepakartojama. Aistringa. Aistra gali kelti sumaištį, ją gali būti sunku pakelti ir iškęsti, tačiau šios moterys buvo gyvas įrodymas, kad rezultatas vertas kančios. Kaip tik šito Marnė dabar labiausiai ir laukė. Jeigu būtų pageidavusi senamadiško, nuspėjamo ir įprasto gyvenimo, būtų likusi Savanoje.

O šią akimirką likimas lėmė, kad ji liktų viena su Dilanu Bruksu. Aštuoneto draugiją iš tiesų sudarė trys poros ir du atskiri asmenys, bet šitai tapo akivaizdu tik šešetui susiporavus. Būti penkta koja – ne itin malonu, bet tokio nesmagumo priežastys slypėjo gerokai giliau.

Šiandien Dilanas vestuvėse dalyvavo kaip Tako liudininkas, tačiau jį čia matyti buvo itin keista. Takas buvo ne tik geriausias Dilano draugas, bet ir Risės pusbrolis, o su Kese susipažino per Risės ir Dilano vestuves, per kurias Risė prie altoriaus iškeitė Dilaną į Meisoną. Viskas be galo painu. Regis, Risei ir Dilanui nemalonus įvykis nebekėlė rūpesčių, tačiau visiems kitiems, taip pat ir Marnei, situacija atrodė mažų mažiausiai keista.

Stebėti buvusią sužadėtinę glamonėjantis su vaikinu, dėl kurio buvai paliktas, turėjo būti nemalonu, bet net jeigu Dilanui tai ir kėlė trikdančių prisiminimų, jis tą puikiai slėpė.

Šiuo metu jis sėdėjo prie stalo ir mobiliuoju telefonu rinko tekstą; jeigu ir jautėsi sėdįs ne savo rogėse, niekas to nebūtų įtaręs.

Arba Dilanas – geras aktorius, arba nemaloni praeitis iš tiesų neberūpėjo. Marnė nesuprato, pavydėti jam ar jo gailėti.

Muzika neskambėjo pernelyg garsiai, tačiau buvo ganėtinai girdima, kad prie stalo nebūtų pastebimai nejaukios tylos. Beprasmio pokalbio jai visai nesinorėjo. Galvoje kirbėjo pernelyg daug minčių. Reikėjo viską apgalvoti.

Niekas nenorėjo sugadinti Kesei šventės, todėl visi šnibždėjosi už uždarų durų, kad tokios ypatingos dienos netemdytų net menkiausias debesėlis. Persisotinusiai naujienų ir emocijų Marnei įsiskaudo galvą.

Kai, ištuštinusi taurę, pakils su visais atsisveikinusi, niekas nė nepagalvos ją elgiantis keistai. Šaldytuve dar buvo vyno, o nusigerti iki užsimiršimo kaip tik ir turėjo būti geriausia tokios siaubingos dienos pabaiga. Rytoj ji turės marias laiko išsiaiškinti, kas įvyko.

– Turbūt turėčiau tave pakviesti šokti.

Dilanas visą vakarą jai neištarė nė žodžio, mieliau kalbėjosi su Taku ir – keista – Karteriu, todėl dabar jo prakalba Marnę smarkiai nustebino.

– Nesupratau?

Jis galva pamojo į šokių aikštelę, kur Risė per Meisono petį rodė gestus, reiškiančius: Eikite šokti.

Tik Marnei visai nereikėjo Dilano pasigailėjimo šokio.

– Ačiū, ne.

– Tai tau ačiū.

Dilanas su palengvėjimu atsiduso ir, nusisukęs į Risę, gūžtelėjo pečiais, taip suerzindamas Marnę. Risė iš apmaudo suspaudė lūpas ir, atsiplėšusi nuo Meisono, priėjo prie jų stalelio.

– Marne, pašok.

– Kodėl?

Risė akimirką galvojo.

– Nešokantys svečiai neša nelaimę jaunavedžiams.

Ak, galėjo ką nors geriau sugalvoti. Trejus metus mokydamasi Simonso koledže, Marnė dalyvavo keturiolikos mokslo draugių vestuvėse. Nebuvo tokios vestuvių tradicijos ar prietaro, kurio ji nežinotų.

– Išsigalvoji.

– Tai neturi reikšmės, – gūžtelėjusi pečiais, atkirto Risė. – Net jeigu tik aš tikiu, kad tai bloga lemiantis ženklas.

– O aš esu įsitikinusi, kad Dilanas nenori šokti, – atrėmė jos žodžius Marnė. – Be to, blogas ženklas šokti su nenorinčiu šokti partneriu.

Marnė matė, kad Risė suka galvą, tai tikras ar išgalvotas prietaras. Galiausiai ji nugręžė akis į Dilaną.

– Bet jeigu pasakysi taip, jis tikrai norės šokti. Juk tai šventė, o jūs nesilinksminate. Manau, kad esate šiek tiek nemandagūs.

Risė žinojo, kaip užgauti jautrią stygą. Nenoras būti nemandagiai Marnei įaugęs į kraują, jai nesisekė numoti į tai ranka. Todėl ji svarstė. Jeigu jau Risei kas nors šaudavo į galvą, niekas negalėdavo jos įtikinti priešingai. Ji buvo taikos saugotoja, reikalų švelnintoja, tobula šeimininkė, norinti, kad visi dalyvautų linksmybėse ir gerai praleistų laiką. Marnei beliko arba grakščiai pasiduoti, arba būti meiliai užbadytai peiliu.

– Kaip pasakysi. – Marnė susivertė pusę taurės vyno ir pakilo. Dilanas, atrodydamas taip, lyg nuobodžiautų ar jaustųsi susierzinęs – nebuvo įmanoma suprasti, kokio jausmo labiau skatinamas, – pakilo nuo stalo. Tik pagalvokite, kaip žmogų veikia žodis nemandagu…

– Puiku, – šypsodamasi ištarė Risė ir leidosi Meisono vėl įtraukiama į glėbį.

Marnė neprieštaravo, kai Dilanas uždėjo jai ant juosmens ranką ir palydėjo į šokių aikštelės vidurį, tik pastebėjo, kaip keletas moterų juodu nulydėjo pavydžiu žvilgsniu. Ir jai nekilo klausimų kodėl. Dilanas Bruksas buvo šaunus, išvaizdus, įspūdingų karjeros aukštumų pasiekęs vyras; žinia, kad jis vėl laisvas, grąžino viltį į dar netekėjusių, bet norinčių susirasti solidų gyvenimo partnerį, miesto moterų širdį.

Dilanas ne tik atrodė, bet ir buvo tikras Parko aveniu aristokratas – visiška priešingybė geriausiam draugui Takui, klasikiniam amerikietiško tipo dendžiui. Jis buvo gimęs dėvėti smokingą ir madinguose vakarėliuose maukti martinį. Net ir šį vakarą bet kuriam Dilaną stebinčiam pašaliečiui, matančiam jį vos suveltais plaukais, prasegtais marškiniais ir virš įdegusių rankų paraitotomis rankovėmis, į galvą pirmiausia būtų šovęs apibūdinimas galantiškas.

Velionė Marnės motina galėjo nusiraminti, nes Dilanas Bruksas buvo kaip tik toks vyras, su kuriuo panelė Marnė Suelen Prais, vienintelė Maršalo ir Almos Praisų – tesiilsi jų sielos ramybėje – dukra iš Savanos Džordžijos valstijoje, ir turėjo šokti: išvaizdus, turtingas, įtakingas ir gerbiamas teisininkas ir filantropas.

O su tokiu vyru ji nebuvo – sąmoningai – šokusi jau gerus penkerius metus.

Marnė gerai pažinojo Dilano tipo visuomenės atstovus, nes augo kaip tik tokių supama. Gerai išauklėti, apsiskaitę, išpuoselėti, nuo galvos iki kojų aprūpinti sūneliai, paruošti perimti tėvo pareigas ir valdyti pasaulį. Šaltakraujai, nuobodūs, dažniausiai arogantiški, besislepiantys po tūkstančio dolerių vertės kostiumais.

Na, vieną šokį ji kaip nors ištvers.

Dilanas sugniaužė jos ranką, kitą ranką uždėjo jai ant juosmens, ir abu, žvelgdami į tolį, ėmė lėtai suktis muzikos ritmu.

Dieve, blogiau nei per mokyklos baigimo pokylį. Vieną nuo kito juos skyrė gera pėda. Užplūdus prisiminimams, Marnė sunkiai susivaldė nesukikenusi. Savanos mero sūnaus Piterio Stivensono, gavusio Praisų šeimos pritarimą ją lydėti į išleistuvių vakarą, rankos nuolat prakaitavo. Tą vakarą jis veikiausiai pirmą kartą gavo progą paliesti moterį. Jie visą laiką stengėsi išlaikyti prideramą atstumą, o prie Marnės durų atsisveikino kuo nekalčiausiu rankos paspaudimu. Tada Marnė jautėsi patenkinta, buvo įsitikinusi, kad Piteris ją gerbia.

Ji dar dabar girdėjo Džinos juoką, kai šioji išgirdo Marnės pasakojimą, ir jį palydėjusius žodžius: Kaip patetiška. Net po visko, kas nutiko, Marnė jautėsi draugei dėkinga už tai, kad šioji jai atvėrė naivias aštuoniolikmetės akis į tikrą pasaulį.

– Iš ko juokiesi? – nutraukdamas prisiminimų grandinę, paklausė Dilanas.

Marnės šokių mokytojas pasibaisėtų sužinojęs, kad jos mokinė, numojusi ranka į etiketo taisykles, nekreipia dėmesio į šokio partnerį. Abejodama, ar prilygintas septyniolikmečiam išleistuvių vakaro partneriui, Dilanas nudžiugs, Marnė karštligiškai ieškojo padoraus atsakymo.

Dilaną ji matė vos kelis kartus, kai šis su Rise iš bendradarbių virto pora, ir juodu buvo persimetę vos vienu kitu žodžiu. Marnė žinojo viską apie jo karjerą ir buvo susidariusi ganėtinai aiškų šio vyro paveikslą. Ji visada šiek tiek užjautė draugę, kad ši susižadėjusi su tokiu nuobodžiu, senamadišku ir neįdomiu vaikinu. Jeigu jame ir buvo kažko daugiau – užslėptos ugnies, jaudinančių gelmių, – Risė to niekam niekada nepasakojo. Draugė asmeninius reikalus visada pasilaikydavo sau, todėl per tuos retus mergaitiškus pietus jos ir Dilano santykių niekas neaptarinėdavo.

Taigi nors Marnė Dilaną pažinojo, iš tiesų apie jį beveik nieko nežinojo. O tai, ką žinojo, šią akimirką visai nepadėjo.

Beliko pasitelkti į pagalbą tai, kas visiems ir taip akivaizdu.

– Tiesiog galvojau, kokia keista Kesės ir Tako pora, bet, kad ir kaip ten būtų, jie drauge be galo laimingi.

Dilanas linktelėjo.

– O jūs, merginos, puikiai pasidarbavote, rengdamos šią šventę. Jie abu už tai dėkingi.

Marnė mielai nusitvėrė tokios pokalbio gijos.

– Takas… taip, nes Kesei vestuvės buvo nė motais. Tačiau negalėjome jai leisti susituokti be jokios šventės. Taip paprasčiausiai neteisinga. Vienas dalykas – nenorėti didelių, baltų vestuvių, bet visai kas kita – apsiriboti vien parašais santuokų rūmuose.

Dilanas linktelėjo, ir pokalbis baigėsi. Kiek ilgai dar tęsis ši daina?

Marnė nusijuokė.

– Jaučiuosi taip, lyg vestuves švęsčiau jau nuo birželio…

– Žinau tą jausmą. Ir man jos jau gerokai įgriso.

Po galais. Nereikėjo apie tai užsiminti.

– Atleisk. Tau turėtų būti skaudu.

– Tiesą sakant, ne, – gūžtelėjęs pečiais, atsakė Dilanas.

Marnės smalsumas paėmė viršų.

– Nejaugi tau visai nesvarbu?

– Kas nesvarbu?

– Na, tai, kad Risė su kitu vaikinu. Matyti ją šitaip… – Tik stebėdama, kaip atvirai Risė glaustosi su Meisonu, Marnė suvokė niekada nemačiusi jos taip elgiantis su Dilanu, net kai juodu buvo susižadėję. Risė su Dilanu atrodė graži pora, bet, sprendžiant vien iš elgesio, būtų buvę sunku juodu pavadinti mylimaisiais.

– Nesu didelis viešo meilės demonstravimo gerbėjas, bet, išskyrus šitai, matyti juos drauge man tikrai nėra nesmagu.

Galbūt tai ir paaiškino, kodėl viešumoje jie niekada nerodė jausmų.

– Na, pats elgiesi be galo supratingai ir civilizuotai.

– O ar turiu kitą pasirinkimą? – kilstelėdamas antakius, nustebo Dilanas.

Marnė pamėgino įsivaizduoti, kaip jis atrodytų iš pavydo įsiutęs ar iš meilės melancholiškai nuliūdęs. Nepavyko.

– Veikiausiai ne.

– Mes – draugai, linkiu jai viso ko geriausio. Galiu tik viltis, kad antrą kartą ji nepadarys tos pačios klaidos…

Nemandagu įsiterpti, bet…

– Manai, kad Risė ir Meisonas yra klaida?

– Risės labui viliuosi, kad ne. Bet galimybių nedaug.

– Sakyčiau, – suskubo užsistoti draugę Marnė, – kad po visko, ką teko iškęsti, jie turi netgi labai daug galimybių. Jie vienas kitą myli.

Dilanas prunkštelėjo.

– Ko juokiesi? Tai tiesa.

– Meilė ir yra blogiausia priežastis tuoktis.

Šie žodžiai išmušė Marnę iš pusiausvyros.

– O kokia priežastis yra gera?

– Tu – romantikė. – Dilano tonas bylojo, kad jam ši savybė atrodo ydinga.

Tai nebuvo visiška tiesa. Taip, dėl santykių Marnė nepuoselėjo nerealistiškų iliuzijų, bet visiškai nurašyti meilę?

– Nes manau, kad meilė – gera priežastis tuoktis?

– Meilė efemeriška. Gerai santuokai ir sėkmingai partnerystei reikia tvirtesnio pagrindo.

Ak. Šitai ji girdėjo šimtus kartų. Kita vertus, nors jai nuolat kartojo, kad santuoka esanti tvirto šeimos pagrindo – kai žmona atlieka vyro pagalbininkės vaidmenį – kūrimas, meilė visada buvo nerašyta tokio mokymo palydovė.

– Vadinasi, manai, kad Meisono ir Risės partnerystė nebus tvirta ir sėkminga? Nes jie įsimylėję?

– O ar tu tekėtum už vyro vien todėl, kad jis geras sekso partneris?

Išgirdusi tokį tiesmuką klausimą, Marnė kluptelėjo. Dilano ranka tvirčiau suėmė ją už juosmens, kol ji atgavo pusiausvyrą. Kažin ar Dilanas sąmoningai siekė ją šokiruoti? Juk jis ne iš tų, kurie taip elgtųsi. Džina, taip, mėgo mėtyti jauką ir stulbinti, bet Dilanas… Ji sunkiai tai įsivaizdavo.

– Kaip ir meilė, tai neturėtų būti vienintelė santuokos priežastis, bet, taip, ji ganėtinai svarbi.

Dilnas vos pastebimai šyptelėjo, ir Marnė galėjo prisiekti pajutusi metaforišką, globėjišką patapšnojimą per galvą. Jau seniai niekas su ja taip globėjiškai nesielgė; kažin ko Risė apie ją pripasakojo…

– Palauk. – Marnė kaip įbesta sustojo viduryje šokio. – Jeigu meilė nėra tinkama priežastis tuoktis, ar nori pasakyti, kad Risės niekada nemylėjai? – Net jeigu dabar Risė iki ausų įsimylėjusi – o ji buvo prisiekusi tekėti vien iš meilės, – suvokimas, kad Dilanas jos niekada nemylėjo, ją turėjo gerokai įskaudinti.

– Žinoma, kad mylėjau. – Tai, kas turėjo būti ištarta kaip aistringas, kiekviename padoriame meilės romane aptinkamas prisipažinimas, nuskambėjo be galo lėkštai. Tokiu tonu kalbama apie mėgstamą picą ir panašius dalykus. Nieko sau. Atsisakydama tekėti už Dilano, Risė išvengė kuo tikriausio mirties nuosprendžio.

– Na, pastaruoju metu Risei puikiai sekasi vengti klaidų.

Dilanas išrietė antakį, bet, jam nespėjus atsakyti į ironiškus Marnės žodžius, daina baigėsi. Žengęs žingsnį atgal, jis pašaipiai nusilenkė ir tarė:

– Dėkoju už šokį, Marne.

Tada apsisuko, nužingsniavo prie Tako pradėjo su juo tyliai kalbėtis. Dar po akimirkos svečiai žiedlapiais barstė link durų skubančius Taką su Kese, kur jų laukė juodas automobilis.

Pajutusi ant alkūnės kažkieno ranką, Marnė atsisuko ir pamatė Karterį. Džina stovėjo už poros žingsnių ir atrodė negalinti apsispręsti, kaip elgtis. Marnės pečius vėl užgulė sunki minčių našta. Po galais. Dilanui ji jautėsi skolinga vien už tai, kad šis bent trumpam nuo jų atitraukė.

– Mes taip pat išeiname, – prakalbo Karteris. – Tikiuosi, susitiksime prieš man išvykstant iš miesto.

Marnė dar neapsiprato su tuo mes. Reikės nemažai laiko susitaikyti su faktu, kad Karteris ir Džina – pora. Pastaruosius dešimt metų jos santykiai su broliu nepaliaujamai šlijo, o dabar balansavo ant draudžiama įeiti teritorijos ribos; Marnė ir pati nežinojo, ar naujieji jo santykiai su Džina pagerins ar pablogins padėtį. Tačiau tarp jos ir Džinos viskas lyg ir taisėsi, ir Marnė tik dabar suvokė, kaip labai tuo džiaugėsi. Su Karteriu ji kaip nors susitvarkys. Turės susitvarkyti.

– Taip. Galbūt papietausime.

Džina elgėsi neįprastai santūriai, net lūpų nepražiojo, tačiau į pokalbį netruko įsiterpti Risė, ir dinamika pasikeitė; Risei ant peties kabojo rankinė, bylojanti, kad ir ji pasirengusi išeiti. Apkabinusi per pečius, Risė prisitraukė drauges artyn ir iškilmingai apkabino.

– Damos, mano nuomone, pasidarbavome šauniai.

– Sutinku, – linktelėjo Džina.

– O kaip mes pačios? – tyliai paklausė Risė. – Ar gerai jaučiamės?

Nors buvo kreiptasi į visas, Marnė suprato, kad labiausiai laukiama jos atsakymo. Ne tik jai su Džina dar reikėjo daug ką išsiaiškinti, ir pati Risė nešiojosi nemenką svorį – juk ji viena saugojo Džinos paslaptį apie persileidimą ir Marnei ją atskleidė tik šiandien.

Taip, ir su šituo reikės kažkaip susidoroti. Tačiau Marnė atsakė Risei spustelėjimu ir uždėjo plaštaką Džinai ant rankos.

– Mums viskas bus gerai.

Džina pažvelgė draugei į akis ir linktelėjo. Tas žvilgsnis padėjo perplėšti vidinės sumaišties skraistę ir nušvietė Marnės pasaulį skaistesnėmis spalvomis. Jai akyse kaupėsi ašaros.

– Pasikalbėsime vėliau.

– Juk neketini šį vakarą traukti namo? – paklausė Risė.

Ilgas kelias traukiniu iki Bruklino neviliojo ir pačios Marnės, net jeigu namie dar likę vyno. Laimė, ji turėjo kitą pasirinkimą, o pakeliui į SoHo buvo daugybė parduotuvių, kur ji galėjo prigriebti naujutėlaitį butelį.

– Ne, apsistosiu pas Sveną.

– Galėtume tave pamėtėti.

Džina išpūtė akis.

– Palauk, koks dar Svenas?

– Svenas – gėjus, kuris leidžia pas jį apsistoti, kai nebepajėgiu grįžti namo, – paaiškino Marnė ir mandagiai atsisakė Risės pasiūlymo. Šią akimirką visų mažiausiai norėjosi aiškintis santykius su draugėmis. Vienas Dievas žinojo, kokių dar naujienų pabirs. – Ištuštinsiu taurę ir šiek tiek pamąstysiu. Tada išsikviesiu taksi.

Risė šiek tiek sunerimo, bet galiausiai linktelėjo. Kai visi pakilo atsisveikinti, Marnė pasivedė Džiną į šalį.

– Noriu kai ko paprašyti… Neprasitark Karteriui, kad mane atleido. Nenoriu dar ir dėl to dabar aiškintis.

– Sutarta.

Tai, kad Džina net nedvejodama sutiko su prašymu, Marnei sušildė širdį. Taip, mums viskas bus gerai.

Pamojavusi dviem poroms, ji atsiduso ir susmego atgal į kėdę. Tada susipylė į taurę likusį Chardonnay.

– Švaistai gerą vyną.

Ak, Dilanas. Marnė jį visai pamiršo. Jis, regis, kaip tik baigė gėrimą – kažką tamsaus stikle su ledais.

– Vynas puikus, ir visai jo nešvaistau. Vertinu kiekvieną gardų ir svaiginantį jo lašelį. – Patvirtindama žodžius, Molė nurijo didelį gurkšnį raudono gėrimo.

– Sunki diena?

Tai dabar kalbėsis apie nieką?