Читать книгу Jūrinis romanas - Kira Sinclair - Страница 2

Po aštuonių mėnesių.

Lorelė Lankaster nurijo gerklę gniaužiantį baimės gumulą ir žengė į doką.

Tas prakeiktasis judėjo po kojomis, siūbavo sulig kiekvienu vandens pliaukštelėjimu. Tačiau merginai atrodė, kad didžiulė potvynio banga ketina ją praryti: parversti ant šono ir nugramzdinti tiesiai į mėlyną vandenį.

Daugeliui žmonių kelionė į Terkso ir Kaikoso salas – nuostabiausios atostogos. O jai tikras pragaras. Visą laiką apsupta vandens. Ir ne tik doke stovint. Visi langai, pro kuriuos pažvelgdavo, atsivėrė į vandenyną.

Susiimk.

Merginos galvoje aidėjo tėčio balsas, žemas ir kimus. Bet dabar jis jau taip neberamina, kaip tuomet, kai tėtis dar buvo gyvas. O ir girdi jį nedažnai.

Tiesą sakant, augdama ištisus mėnesius jo neišgirsdavo. O pamatydavo… gal kokius du kartus per metus, jei pasisekdavo. Gal kaip tik pasisekė, kad tėvas nesistengė jos išsitempti į savo permainingą ir pilną vandens gyvenimą.

Gali būti, kad taip abu buvo laimingesni, nors tokios mintys nenumalšino Lorelės apmaudo. Po netikėtos mamos žūties nardant, tėvas pametė Lorelę žemyne ir leido ją auginti žmonos giminėms.

– Lorele! – iš laivo, prisišvartavusio prie doko už kelių pėdų, suriko Brajanas.

Merginai pasirodė, kad už kokios mylios.

Paėjus doku vos keletą žingsnių, kūnas suakmenėjo. Dabar kojos visiškai atsisakė judėti. Ir nebuvo jokių turėklų, į kuriuos ji galėtų saugiai įsikibti. Kodėl nepadaro turėklų, kad žmonės neįkristų į vandenį?

Kažkuri mazochistinė smegenų dalis ragino atsigręžti. Pasukti galvą ir pažvelgti žemyn. Tačiau ji nepakluso. Žinojo, kad to jau būtų per daug.

Staiga Brajanas atsirado priešais, apkabino sustingusį kūną. Jis turbūt nė nesuprato, kad ji negali pajudėti. O tai gerai. Gal niekas nepastebės jos vandens baimės.

Lorelė labai stengėsi nuslėpti šią savo silpnybę.

Logiškai suprato, kad bijoti kvaila. Šimtai, o gal ir tūkstančiai žmonių kasdien lipa į vandenį ir nenuskęsta. Tačiau visus tuos metus logika jai nepadėjo. Keletą kartų paauglystėje ji sugebėjo įkišti kojų pirštus į baseiną, bet nieko gero neišėjo. Ir štai ji – naujoji „Lankasterio narai ir gelbėtojai“ savininkė. Ką, po galais, jai daryti su nardymo kompanija?

Juo labiau patiriančia šitokių finansinių sunkumų.

Lorelė prisiminė drąsinančius žodžius, kurie padėjo jai atsidurti lėktuve į Čikagą. Juk tereikia iškęsti kelias savaites. Tiek ji gali. Privalo.

Tėvas, paskyręs ją vienintele paveldėtoja kompanijos, kurios mergina visai nenorėjo, paliko ir priemonę, kad kompanija atrodytų pelninga bent tiek, kad sudomintų galimus pirkėjus. Jis buvo labai priartėjęs prie legendinės „Chimeros“ sudužimo vietos.

Istorija pasakoja, kad laivas plaukęs iš Mergelių Salų į Naująjį Orleaną ir Valstijų Konfederacijai gabenęs atsargas bei amuniciją.

Daugelis tikėjo, kad triumuose buvo ir šio to daugiau, kai juos užklupo uraganas ir laivas nuskendo kažkur tarp Haičio, Terkso ir Kaikoso. Pasak legendos, jame buvo aukso. Daug.

Lorelę domino gandai apie tai, kad jei laivas, kaip planuota, būtų pasiekęs uostą, „Chimeros“ krovinys galėjo nulemti kitokią karo baigtį.

Aišku, čia tik spėlionės. Bet slaptas lobis, sukauptas Karibų plantacijų savininkų, kuriems labai rūpėjo tai, už ką kovojo konfederacija…

Lorelės istorikės smalsumas prabudo vos pradėjus skaityti tėvo užrašus apie „Chimeros“ paieškas. Bet pati istorija jai buvo staigmena. Kol nesurado dokumentų apie „Chimerą“, net nenumanė, kad tėvas domėjosi istorija. Mergina užaugo galvodama, kad troškimas atskleisti praeitį, sužinoti, kaip žmonės mąstė, mylėjo, nekentė ir gyveno, atsirado pats savaime.

Kodėl tėvui reikėjo numirti, kad duktė sužinotų, jog juos kažkas siejo?

Tai Lorelei kėlė daugiausia nerimo. Bei buvo pagrindinė priežastis, kodėl, nepaisydama vandens, prisivertė čia atvažiuoti ir užbaigti, ką jis buvo pradėjęs.

Remiantis surastais užrašais, jos tėtis manė užtikęs kelias galimas laivo žūties vietas.

Jei pavyktų surasti dingusį laivą, padengtų kompanijos skolas ir dar puikiai papildytų savo sąskaitą, o tuomet galėtų atsidėti akademiniams tyrimams.

Gaila, neišgali pasamdyti žmogaus, kuris prižiūrėtų visą ekspediciją. Vargu ar pajėgs sumokėti ir nardytojams. Tačiau dėl to jaudinsis, kai ateis laikas.

Apkabinęs per pečius Brajanas nusivedė ją į priekį.

Lorelė norėjo jam padėkoti, bet suvokusi, kad šis nesupras už ką, prikando liežuvį.

Jos kūnas buvo tarsi medinis, bet vėl judėjo reikiama kryptimi.

Tą vyruką ji pažinojo beveik visą gyvenimą, rankų ir kojų pirštų neužtektų suskaičiuoti, kiek kartų jiedu buvo susitikę akis į akį. Prie tėčio komandos Brajanas prisidėjo būdamas penkiolikos. Baigęs koledžą ėmė dirbti jau ne tik vasarą per atostogas, bet ir visą laiką – tai visai logiška.

Reikia pripažinti, kad būdama jaunesnė Lorelė net pavyduliavo, kad tėtis tiek daug laiko praleidžia su šiuo vaikinu, o ne su savo dukra. Dabar tik džiaugėsi, kad turės žmogų, nusimanantį, kas dedasi, ir galintį padėti jai kelias savaites.

Sugriebęs už liemens Brajanas prilaikė, kol ji kopėčiomis įlipo į savo laivą „Emilės fortūna“.

Pamačius ant šono išrašytą apsilupusį savo mamos vardą, išblukusias raudonas raides, staiga skaudžiai pervėrė krūtinę.

Bet ir tai ji kažkaip sugebėjo užgniaužti.

Mergina lengviau atsiduso, kai Brajanas nusivedė į laivo triumą. Lengvą sūpavimą ji vis dar jautė, bet į vandenį žiūrėti jau nebereikėjo. Nors tiek. Užmerkusi akis gal net įtikintų save, kad atsidūrė lėktuve, traukinyje ar kur kitur.

Tačiau sūrokas jūros kvapas ir paukščių balsai tokias fantazijas tuojau nutraukė.

– „Tridančio“ komanda jau čia.

Sudribusi ant suolelio, einančio palei sieną aplinkui stalą, Lorelė pasitrynė rankomis smilkinius.

– Kas?

– „Tridantis“. Prisimeni, telefonu pasakojau apie nardymo kompaniją.

– Tą, kuri prieš aštuonis mėnesius pavogė mūsų klientus?

– Taip, tie patys. Jie jau čia.

Nuleidusi rankas Lorelė pažvelgė į Brajaną. Jis kokiais devyneriais metais už ją vyresnis, bet, kai šypsosi, atrodo dar senesnis. Laikas jūroje ir saulėje paryškino raukšles akių kampučiuose ir ant kaktos. Vyro oda buvo tamsiai ruda – net keliais atspalviais tamsesnė nei jos iš lotynų amerikietės motinos paveldėta oda – ir įdiržusi.

– Kodėl?

Brajanas susiraukė. Raukšlės tarp jo antakių virto grioveliu.

– Nežinau kodėl, bet man neramu.

Taip, ir Lorelė nerimauja.

Jei Brajanas sako tiesą, o abejoti juo Lorelė neturi pagrindo, „Tridantis“ ilgus mėnesius buvo tikras dieglys tėčio šone.

Juk negali būti atsitiktinumas, kad jie čia pasirodė kaip tik dabar?

Ne, jai taip nebūna.

– Po velnių, tai reiškia, kad turime varžovą, ar ne?

– Ko gero.

Džeksonas įsiliejo tarp žmonių, dirbančių prieplaukoje, ir ėmė stebėti.

Moters, kurią Brajanas pasitiko su šypsena ir apkabino, jis nebuvo matęs, bet turbūt nesuklydo manydamas, kad tai Lankasterio dukra.

Buvo girdėjęs, kad prieš tris mėnesius Džeimsas mirė nuo širdies smūgio. Labai gaila, bet nieko keisto. Per paskutinį jų pokalbį senukas neatrodė sveikas. Visas išraudęs rėkė ant jo.

Džeimsas netrukus susigaudė, kad „Tridantis“, o tiksliau Džeksonas, vilioja jų klientus. Nebuvo sunku. Tačiau Džeimsas įniršęs įlėkė į „Tridančio“ kontorą ir užgulė visu svoriu grasindamas pradžioje pasirašyta nekonkuravimo sutartimi.

Tada Džeksonas jau žinojo, kokių didžiulių finansinių bėdų turi Lankasteris, todėl pasiūlė šiam eiti sau ir pasisamdyti advokatą – suprato, kad Džeimsas jo neįperka.

Ir nejautė nė mažiausios sąžinės graužaties. Juk kalbama apie žmonių gyvybes, jų saugumą.

Tas galimas nelaimingas atsitikimas su sprogmenimis parodė, kaip visokios sumautos naftos kompanijos vykdo sprogdinimus ir kodėl kartais į švarų vandenį išsilieja milijonai galonų teršalų.

Po kelių savaičių pagrindinės jų kontoros durys buvo išlaužtos ir kažko viduje ieškota. Brangi įranga ir kompiuteriai liko nepaliesti, jie nepasigedo nieko vertingo.

Bet Ašeriui, Knoksui, Kenedi ir jam pačiam teko tvarkytis kelias dienas. Niekaip neįrodysi, kad įsilaužėliai labiausiai ieškojo Džeksono užrašų apie „Chimeros“ paieškas, ar kad juos pasiuntė Džeimsas Lankasteris, bet nuojauta kuždėjo, kad taip ir bus nutikę.

Patirtis rodė, kad nuojauta pasitikėti galima. Pavojingose misijose ji ne kartą nulėmė gyvenimą ar mirtį.

O dabar nuojauta kuždėjo, kad ne be reikalo Lankasterio narai sukiojasi aplink Terkso ir Kaikoso salas. Lorelė Lankaster dingo po deniu, Brajanas paskui ją beveik neliesdamas ranka jos nugaros. Narų bendruomenė nedidelė ir Džeksonas pasistengė surinkti viską, kas tik įmanoma apie „Lankasterio narus ir gelbėtojus“… taip pat ir moterį, kuri paveldės Džeimso užvirtą košę.

Džeksonui buvo Lorelės šiek tiek gaila. Bet gailesčio nepakako, kad liautųsi stūmęs juos iš verslo. Bet pirmiausia turi išlaikyti juos kuo toliau nuo „Chimeros“. Ištisą dešimtmetį Džeksonas ieškojo laivo sudužimo vietos. Nieku gyvu neleis Lankasterio komandai jo aplenkti. Juo labiau pasinaudojant jo paties užrašais.

Nepaneigsi, kad Lorelė daili. Egzotiška. Oda tamsiai ruda, lyg nubučiuota saulės. Šortai, kuriuos vilkėjo, aptempė apvalius klubus ir leido gėrėtis ilgomis, dailiomis kojomis. Lengva palaidinukė laisvai glaustėsi apie kūną – tikra nerūpestinga tropikų gražuolė.

Remdamasis informacija, kurią pasisekė surankioti, vaikinas tikėjosi, kad ji bus įžūli ir drąsiai eis „Emilės fortūnos“ deniu. Tačiau mergina buvo įbedusi žvilgsnį tiesiai prieš save, kiekvienas judesys kupinas įtampos.

Kodėl?

Džeksonas nežinojo ir žinoti nenorėjo. Tačiau jis – kareivis, todėl įsidėmėjo ir apsvarstė.

Vyras troško pereiti doką, įsiveržti į jos laivą ir susidurti su ja akis į akį.

Bet iš to nieko gero neišeis. Ji, be abejo, meluos, kaip melavo jos tėvas, Brajanas ir visi kiti, susiję su Lankasterio kompanija.

Todėl planas kitoks.

Sunėręs rankas ant krūtinės Džeksonas atsirėmė į žemus turėklus ir ėmė laukti. Tai nebuvo sunku, jis gerai treniruotas pakęsti nuobodulį, kuris daugelį vyrų varytų iš proto.

Jis stebėjo iš uosto išplaukiančius ir sugrįžtančius laivus, todėl bet kuris jį pastebėjęs žmogus būtų palaikęs tiesiog turistu, besidominčiu vietiniu koloritu. Tačiau Džeksonas nepaleido iš akių Lankasterio laivo.

Laimei, ilgai laukti nereikėjo. Po valandos pasirodė Lorelė, Brajanas tebebuvo prisiklijavęs jai prie šono.

Galvą ji laikė aukštai iškėlusi, akys įsmeigtos tiesiai priešais. Brajano lūpos judėjo, bet išgirsti, ką jis sako, nepavyko. Ir koks skirtumas. Lorelei jis jau buvo nusibodęs arba neįdomus – ji nesiteikė atsakyti. Merginos lūpos buvo kietai suspaustos, kūnas įsitempęs.

Ilgus juodus plaukus kedeno nuo vandens kylantis vėjelis. Džeksonas kažkodėl manė, kad jos akys bus rudos, bet iš tiesų jos buvo šviesiai žalios. Kaip tėvo.

Tai gal vienintelis panašumas tarp lokio raudonu veidu, nuolat liepsnojančiu nuo ilgų saulėje ir negailestingame jūros vėjyje praleistų metų, ir besiartinančios merginos.

Net jiems priėjus Džeksonas nesiteikė nė krustelėti. Abu buvo paskendę mintyse. Brajanas jo net nepastebėjo.

O štai Lorelės akys už jo užkliuvo. Ir stabtelėjo. Ne prie veido, bet prie jo kūno. Vaikinas žinojo, ką ji pamatė. Daug metų jis galando savo kūną lyg ginklą, kokio jam ir reikėjo. Kad įvykdytų užduotį, jam reikėjo ir jėgos, ir judrumo.

Džeksonas buvo pratęs, kad moterys jį pastebi. Reikia pripažinti, kad tarnybos jūrų laivyne pavojai ir slaptumas sukuria daugelį moterų žavinčią reputaciją. Per ilgus metus jis mielai pasinaudodavo šia savo darbo privilegija.

Bet jau daug mėnesių tokių progų neieškojo. Visą dėmesį ir energiją skyrė „Tridančiui“, jį įsteigė, kūrė gerą vardą, siekė rasti klientų, rinko informaciją ir lėšas, skirtas „Chimeros“ paieškoms ir tyrinėjimams.

Vyras susierzino, nes Lorelė Lankaster pažadino ištisus aštuoniolika mėnesių snaudusius pojūčius.

Akivaizdu, jo kūnas nėra itin išrankus. Laimė, bent smegenys geriau veikia.

Nužvelgusi jį praeidama pro šalį, mergina dingo. Bet jos pabudinti pojūčiai išliko, oda nuzvimbė nekviestas šaltukas.

Sugniaužęs pirštais turėklus Džeksonas prisivertė neatsigręžti, nepažiūrėti, kaip ji nueina. Kokia prasmė? Juk tiksliai žino, kur gali ją rasti.

Lorelei reikėjo taurelės. O gal net kelių. Taip, keleto tų rausvai oranžinių dalykėlių, kuriuos čia siūlo, rodos, kiekvienas restoranas ar baras. Vaisių mišinio su užtektinai alkoholio, padėsiančio pamiršti, kad rytoj ir vėl lips į laivą, apsuptą tik vandenyno.

Dieve, kaip gaila, kad čia nėra Melodės. Geriausia draugė siūlėsi važiuoti, bet nepavyko gauti laisvadienių. Melodė – vienintelė, žinanti apie Lorelės baimę. Ji nemano, kad ją reikėtų taip labai slėpti, tačiau pati silpnybių nemėgsta – ypač savų. O į Lorelės baimę sunku žiūrėti kaip nors kitaip. Daug metų ji stengėsi logiškai įtikinti save, kad tokia reakcija neracionali, bet niekas nepadėjo.

Melodė tiesą sužinojo atsitiktinai, po kelerių draugystės metų. Net tuomet Lorelė nenorėjo prisipažinti, kokia stipri jos fobija, kol draugė neįspraudė į kampą ir nesiteikė toliau taikstytis su melu.

Nepasivarginusi persirengti Lorelė pasuko į barą šalia viešbučio. Ji neieškojo nuotykių ir nieko nesitikėjo, todėl visai nesijaudino, jei makiažas ir bus apsitrynęs, o drabužiai susiglamžę po ilgos dienos kelyje.

Jai nuoširdžiai daugiau niekas nerūpėjo, tik kaip nuraminti nervus.

Perėjusi minkštu kilimu Lorelė paniro į blausią šviesą ir tylius garsus. Jei ne kalipso muzika ir paplūdimio stiliaus dekoras, jai beveik būtų pavykę apsimesti, kad tebėra namuose Čikagoje, kur būti norėjo daug labiau nei Karibų saloje.

Įsmukusi į kabiną pačiame kampe ji užsisakė ir laukdama, kol padavėja atneš užsakymą, barbeno pirštais į stalą. Turbūt vertėtų ir pavalgyti. Bet gal kiek vėliau, kai nurims skrandis.

Padavėja padėjo sunkią Margaritos taurę ant mažutės baltos servetėlės ir dingo. Lorelė priglaudė gėrimą prie lūpų ir gurkštelėjo, užsimerkė iš malonumo, pajutusi ant liežuvio sprogusį vaisių pliūpsnį. Ananasų, žemuogių, ko gero, mangų.

Kai vėl atmerkė akis, prie jos stalelio stovėjo vyras ir žvelgė į ją. Lorelė krūptelėjo. Pažliugęs taurės turinys kliūstelėjo pro kraštus, lipnus, tirštas skystis nuvarvėjo pirštais.

Susiraukusi Lorelė nukratė ranką, prikišo pirštus prie lūpų ir nučiulpė.

Vyras kimiai sudejavo. Tiesiai tarp menčių ji pajuto nerimą.

– Neprieštarausi, jei prisėsiu? – paklausė jis ir nė nebaigęs klausimo persilenkė perpus.

– Taip, prieštarausiu. Nieko asmeniško, bet aš draugijos neieškau.

Vyras sustingo, akimirką jo veide blykstelėjo nuostaba, bet tuojau dingo. Lorelė pamanė, kad jis ne iš tų vaikinų, kurie dažnai išgirsta žodį ne. Jis buvo gana gražus, atrodė profesionalus. Ko gero, atostogauja. O žmona turbūt viršuje.

Nustebimą pakeitė meili šypsena, tarsi būtų tikėjęsis, kad ji bet kurią akimirką persigalvos.

Kažkodėl šalia šio vaikino Lorelei buvo labai nejauku. O tai šį tą reiškia, nes ji jau grūmėsi su sumišusiais jausmais.

Vyras bent jau išsitiesė, neatsisėdo ant kėdės priešais ją.

– Leisk nupirkti tau dar vieną taurę.

– Ne, tik ką pradėjau šitą ir ketinu kiek su ja pasiterlioti.

Neketino, bet nekaltas melas juk nieko blogo, kai turi svarbesnių tikslų? Nepakenks, kad tik padėtų tą vaikiną išlaikyti kuo toliau.

Akies kampeliu mergina pastebėjo per barą atžingsniuojantį vyrą, kurį buvo mačiusi doke. Per gerbėjo petį pastebėjo, kad vyras eina jų pusėn.

Dabar jis atrodė tikras gražuolis, lyg šviesiaplaukis bangų dievas. Aukštas, jei reikėtų spėti – daugiau nei šešios pėdos. Ji pati, būdama penkių pėdų, daugeliui vaikinų žvelgia tiesiai į akis. Bet ne jam.

Jei būtų čia atėjusi ko nors susirasti, jis tikrai pakliūtų į sąrašo viršų. Aukštas ir raumeningas. Šalia tokio iškart turi pasitempi.

Skanėstas ant pagaliuko, kaip pasakytų Melodė.

Vyras vilkėjo rusvai žalsvos spalvos šortus su daugybe kišenių – jos dengė visas šlaunis. Šviesiai mėlyni polo marškinėliai užtempti ant plačios krūtinės, plona medžiaga prastai slėpė kalnelius ir įdubas. Jis nebuvo užsegęs trijų viršutinių sagučių ir ji matė krūtinę, pabarstytą šviesių plaukelių rūkeliu.

Marškinėliai puikiai derėjo prie medaus spalvos susivėlusių plaukų, atrodė, kad jį sušiaušė vėjas arba kokia raudonlūpė sirena.

Lorelei išdžiūvo burna. Ji pakėlė prie lūpų taurę, kurią tebelaikė, ir norėdama atsikratyti įtampos godžiai gurkštelėjo tiršto skanėsto. Nepasisekė.

Suvokė, kad bronzinis dievas suka tiesiai prie jos, o ne kurio nors kito gretimo staliuko.

Vos jai spėjus įkvėpti pilna burna, jis pastūmė vaikiną, kurį Lorelė jau buvo ir pamiršusi, iš kelio.

– Atsiprašau, – tarė eidamas prie jos.

Pasilenkęs perbraukė jos burną lūpomis – šiltomis ir švelniomis. Lorelė pajėgė tik sėdėti ir žiūrėti išpūtusi akis.

– Atleisk, kad pavėlavau, mažute, – sukuždėjo.

Žemas balso tembras – sutirpo visi jos kūno raumenėliai. Lorelė neabejojo, kad suskystėjo ir šaldytas gėrimas taurėje.

Matyt, pavyko sumurmėti kažką tinkamo, nes vyras nusišypsojo, o neįtikėtinai žydros akys linksmai, šelmiškai blykstelėjo.

Lorelė net išsižiojo – nežinia, ar ragindama jį dar kartą pabučiuoti, ar suprasdama, kad privalo ką nors pasakyti, pavyzdžiui: Kas tu toks, po velnių?

Nespėjus apsispręsti, tvirtas vyro kūnas prisispaudė prie jos, kviesdamas pasislinkti suoleliu toliau. Ji taip ir padarė šiek tiek įsižeidusi ir visiškai sumišusi.

Sujudo stalelio gale tebestypsantis vaikinas:

– Maniau, kad kompanijos neieškai.

– Ir neieško. Ji mane jau turi.

Vaikinas susiraukė. Akyse žybtelėjo pyktis.

– Kodėl nesakei, kad esi čia su kažkuo?

Nes ir nebuvo. Vis dėlto aiškiai suvokė, kad dabar to sakyti garsiai nereikia. Todėl tik patraukiojo pečiais ir atsiprašydama šyptelėjo.

Vaikinas energingai nužingsniavo šalin pagaliau supratęs, kad ginčydamasis su ja nieko nepasieks. Juo labiau kai tarp jų įsitaisė kažkokia raumenų siena. Būtų kvailys, jei šoktų ant vyro, prisispaudusio prie jos nuo pečių iki klubų.

Jo karštis skverbėsi pro odą. Gal vis dėlto reikėjo persirengti, užsimesti ilgesnius šortus. Šie buvo sukilę iki viršaus ir dabar mergina nuoga oda jautė trinantis plaukuotą šlaunį.

Pagaliau atgavusi balsą sugebėjo paklausti:

– Kas tu toks?

Kalbėjo tyliai, kad tik jis vienas girdėtų.

Užmetęs ranką ant atlošo, vyras priglaudė ją arčiau. Dar prieš kelias sekundes ji būtų maniusi, kad tai fiziškai nebeįmanoma. Bet akivaizdžiai klydo.

– Džekas, – atsakė vyras, palenkęs galvą prie pat jautrios ausies.

– Malonu susipažinti, – nepagalvojusi leptelėjo Lorelė.

Atsitraukęs vaikinas jai nusišypsojo. Net Lorelės skrandis sudrebėjo. Kažkodėl jo veidas atrodė nuoširdus, jausmingas ir kupinas grobuoniškų pažadų. Mirtinas derinys jos libido.

Lorelė nejaukiai pasimuistė kėdėje.

– Ką čia darai?

Jis gūžtelėjo.

– Tave gelbėju. Regis, akivaizdu.

– Na taip, bet kodėl?

Jo šypsena pasikeitė, tapo pavojinga.

– Nes noriu.

O, šitas vaikinas tikra bėda. Aišku. Jis tas, kuris visada gauna ko panorėjęs.

Blogai. Šį vakarą jam teks nusivilti, nes jos tikrai neturės.