Читать книгу Tu kažką slepi… - Kira Sinclair - Страница 2

Po keleto valandų jie pagaliau išplaukė į atvirą jūrą. Vėliau, nei buvo ketinęs Knoksas, nes iškilo logistikos problemų… įskaitant ir šešių daktarės Volš lagaminų gabenimą į laivą.

Negi ji visą spintą susikrovė? Ir kokių gi drabužių jai gali prisireikti viduryje Karibų?

Net pagalvojo, ar neatidarius ir nepasirausus juose – juk reikėtų išmesti visus aukštakulnius, perlus ir derančius kostiumėlius, kuriuos ten surastų, – tačiau nusprendė, kad tokio išbandymo jo kraujospūdis gali neatlaikyti.

Verčiau paieškos kad ir menkiausios užuominos, ką ji slepia. Tačiau ir to nepadarė.

Eiverė dingo jai skirtoje kajutėje, kurią užėmė pati viena, nors visos kitos buvo sausakimšos, o antroji moteris laive – virėja – gyveno tuojau už kambuzo. Taigi, nuo to laiko Eiverė nepasirodė. Nei vakarienės, nei su komanda susipažinti.

Jiems visiems teks kartu dirbti keletą savaičių. Galėtų bent jau prisistatyti ir nusišypsoti kitiems laive esantiems žmonėms. „Tridantis“ įsteigtas prieš gerus dvejus metus, bet, nors verslas sąlyginai naujas, o dalis įgulos pasamdyta neseniai, komanda buvo kaip vienas kumštis.

Gal tai tarnybos laivyne palikimas, bet Ašeris, Džeksonas ir Knoksas labai stengėsi, kad darbuotojai taptų bičiuliais, jaustųsi kaip viena šeima. Kareivių gyvybė tarnyboje dažnai priklausydavo nuo pasitikėjimo vienas kitu. Ir nors dabar kulkos aplink nebeskraido, reikia žinoti, kad šalia esantis vaikinas išmano, ką daro, ir daro kompetentingai, greitai užbaigia savo darbą, tuomet ir tu gali tinkamai atlikti savąjį.

Jie sunkiai dirbo, bet rimtai ir linksminosi. Kai darbas pareikalauja dvidešimt keturių valandų per parą ir septynių dienų per savaitę atsidavimo, kai tenka gyventi ankštose kajutėse, labai svarbu ir garą mokėti nuleisti kartu.

Nusprendęs neskęsti pyktyje Knoksas užlipo į denį ir pabandė nusiraminti. Paprastai „Amfitritei“ skrodžiant jūrą tylus bangų pliuškenimas į korpusą padėdavo. Bet ne šį kartą. Iš tiesų jis būtų norėjęs sėsti už savo šelbio vairo, bet tai neįmanoma.

Šį vakarą jis jautėsi neramus – pirmą kartą po to, kai paliko būrį. Tiek kartų buvo atsidūręs tarp gyvenimo ir mirties, kad jau ir skaičiuoti nustojo, net įgijęs nuosavą verslą nerimo niekada nejausdavo.

Tačiau visas šitas nuotykis jam atrodė kažkoks neaiškus. Ir ne tik dėl to, kad laive Eiverė. Erzino ir Maknairo keliamos pretenzijos.

Knoksas nujautė, kad tas vyras stengiasi užgrobti jų radinį. Tą žaidimą Maknairas pradėjo norėdamas laimėti teisę į sudužusį laivą ir visą lobį pasiimti vienas. Kai „Tridantis“ pranešė, jog buvo rasta „Chimera“, kilo nepaprastas susidomėjimas, gandai apie konfederatų Jungtinėms Valstijoms gabentą auksą, suūžė žiniasklaida.

Juos jau aplankė didžiausio mokslinio televizijos kanalo dokumentinių filmų komanda, panorusi filmuoti laivo iškėlimo ir konservavimo procesą. Kenedi kaip tik dabar derino projekto detales.

Maknairas – tik vienas iš gelmių iškilęs ryklys.

Bet jis kelia rimtų problemų.

Knoksas neketino leisti Maknairui sugriauti jų planų ištyrinėti „Chimerą“. Deja, kovoje su juos užgriuvusiomis negandomis didžioji sėkmės dalis priklauso nuo Eiverės Volš. Todėl Knoksas privalo sutikti su Ašerio pasiūlymu: prikąsti liežuvį, kai ta iš proto varanti moteriškė netoliese, ir leisti jai dirbti savo darbą.

Bet ir nenuleisti aštrios akies nuo to, ką ji daro.

Kuo greičiau ji užbaigs užduotį, tuo greičiau dings iš laivo. Ir tuo greičiau jie galės grįžti prie savo įprastų reikalų. O Knoksas vėl galės mėgautis nekomplikuotu gyvenimu kaip pastaruosius dvejus metus.

Štai ko jis troško.

Jokių komplikacijų. Jokios skubos. Gyventi, daryti tai, ką mėgsta: nardyti šiltame tropikų vandenyje su dviem savo geriausiais draugais.

Po pastarųjų šešiolikos metų neramumų jis nusipelnė atokvėpio.

Knoksas žiūrėjo į neaprėpiamą vandenį. Jūra buvo rami, lygi, jie plaukė toli nuo krantų. Tokiomis akimirkomis jis visuomet pasijusdavo mažas ir nereikšmingas. Gal kai kuriuos žmones tai gąsdintų, bet Knoksą ramino. Suvokimas, kad esi tik mažutė, smulkutė neaprėpiamos visatos dalelė, padėdavo atsikratyti įtampos. Ne viskas nuo jo priklauso, jis nėra dėl visko kaltas.

Kartais tą pamoką labai sunku prisiminti.

Kaip ir kaskart, kai vakaro padangėje suspindėdavo žvaigždės, Knoksas turėdamas galimybę visuomet pakeldavo akis į dangų. Išsirinkęs vieną šviesulį užsimerkdavo ir sukuždėdavo keletą žodžių savo didžiajam broliui. Apie savo gyvenimą, apie pasibaigusią dieną – gerą ar blogą.

Knoksas taip užsimiršo, kad nieko negirdėjo tol, kol už nugaros pasigirdo švelnus balsas:

– Jos nuostabios, ar ne?

Nuleidęs akis Knoksas kurį laiką tiesiog žiūrėjo į Eiverę.

Ji stovėjo ne šalia. Juos skyrė bent trys pėdos turėklų. Bet tai nieko nereiškė. Vyro kūnas sureagavo taip, tarsi ji tuos žodžius būtų sukuždėjusi tiesiai į ausį, lyg šiltas alsavimas būtų palietęs jo odą.

Knoksas užgniaužė reakciją, suvaldė ją, kaip buvo išmokytas suvaldyti ir visa kita. Aistros, kaip ir skausmo, galima nepaisyti.

O jis buvo nusiteikęs nekreipti dėmesio į jokius pojūčius, kuriuos sukels daktarė Volš.

Ji buvo persirengusi, jos manymu, kasdieniais drabužiais. Žinoma, vilkėjo šortus, bet ir tie buvo lininiai – atrodė nepaprastai brangūs. Suderino juos su permatoma blyškiai melsvo atspalvio palaidinuke ir įnoringomis basutėmis su dirželiais, sukryžiuotais ant kulkšnių. O tie prakeikti perlai… šį kartą dar ilgesni kabojo jai tarp krūtų.

Ryškiai raudonus plaukus buvo susukusi ant viršugalvio į kažkokią lyg bandelę, bet labai įmantrią. Be to, plaukai buvo taip įtempti, kad turėtų skaudėti galvos odą. Knoksas panoro tą šukuoseną sutaršyti.

Akimirką svarstė, ar jai pasakyti, kad kelios sruogos pabėgo iš kietų gniaužtų ir dabar vyniojasi ant sprando, ant veido. Nusprendė patylėti, nes suprato, kad moteris tuojau pasistengs jas surišti.

O jam tos raudonos sruogelės buvo pačios gražiausios.

– Ką? – galų gale paklausė suvokęs, kad jau per ilgai į ją vėpso.

– Žvaigždės nuostabios. Tai vienas iš nuostabiausių dalykų, kuriuos pamatai būdamas atvirame vandenyne. Tokios ryškios. Ir jokio skirtumo, kur nukeliaudavo mano šeima ir kokie svetimi atrodydavo ten namai, žvaigždės visuomet tokios pačios. Galėdavau pažiūrėti į dangų ir net pirmą naktį naujame mieste ar kaimelyje jausdavausi drąsiau.

Jos prisipažinimas Knoksui pasirodė liūdnas ir ilgesingas, palietė širdį. Ir sukėlė smalsumą.

– Daug keliavai?

Moteris nusijuokė, tyliai ir neramiai.

– Kas kelis mėnesius. Mano tėtis buvo archeologas, tačiau tėvai norėjo, kad visa šeima būtų kartu, kad ir kaip toli tektų keliauti.

Eiverė klubu atsirėmė į turėklus. Pažvelgė į tylų vandenį.

Knoksas nebežinojo, ką daryti su tokia susimąsčiusia moterimi. Todėl tylėjo ir paprasčiausiai klausėsi.

– Mes su seserimi mokėmės namuose. Tėvai norėjo, kad mūsų klasė būtų visas pasaulis, ir turiu pripažinti, kad yra patirties, kurios į nieką neiškeisčiau. Tačiau į drovumą linkusiam vaikui sunku rasti jėgų kaskart naujoje vietoje vėl susirasti draugų.

Knoksas įdėmiai ją nužiūrėjo, nuojauta perspėjamai suskambo galvoje. Ką ji sumanė? Žaidžia su juo? Atskleidžia informaciją, kurios jis neprašė, vildamasi, kad palies jo širdies stygas, – jei tik jis tokių turi?

Kaip bet kuris gerai išauklėtas karininkas Knoksas leido jai kalbėti tikėdamasis išgirsti atsakymus bent į kai kuriuos klausimus.

– Mudvi su seserimi dažnai pirmai vakaro žvaigždei išsakydavome norus. Bet manau, kad dideliam blogam jūrų ruoniui tai būtų per kvaila, ar ne?

– Daktariuke, manau, kad susidarei apie mane klaidingą įspūdį. Mano gyvenime buvo daugybė akimirkų, kai būčiau pasimeldęs miško nimfoms, actekų dievams, po velnių, net marsiečiams, kad tik padėtų išgelbėti gyvybę. Tikiu savo pasirengimu. Gerbiu brolius, kurie kovėsi greta manęs. Ir esu pakankamai išmintingas, kad suvokčiau: yra jėgų, kurių neįmanoma suvaldyti. Branginu gyvenimą ir suprantu, kas visų svarbiausia – žmonės, o ne daiktai.

Eiverė pakėlė į jį šviesiai melsvas akis.

– Įdomu.

– Kas?

Ji gūžtelėjo.

– Ne to tikėjausi.

Knoksas juto, kaip susiraukė jo lūpos.

Ji lėtai atsikrenkštė, pasirėmė sunertomis rankomis į turėklus, kad galėtų pamatyti po jais teliūskuojantį vandenį.

– Klausyk, gal mes ne ta koja pradėjome.

– Gal?

Nėra ko abejoti, kad jie pradėjo blogai.

– Ei, juk tai tu vos nepartrenkei manęs tuo automobiliuku.

– Daktaryte, ten ne šiaip automobiliukas buvo. Nors jis ir mažutis, bet labai galingas.

– Ir greitas.

Knoksas nusišypsojo.

– Ir greitas.

Vyras atkartojo jos pozą, pasislinko arčiau ir pasirėmė į turėklus.

– Kuo tas automobilis toks ypatingas? Išskyrus tai, kad trūko vos kelių centimetrų, kad tapčiau jo kapoto puošmena.

Knoksas būtų galėjęs užversti ją statistiniais duomenimis, papasakoti automobilių lenktynių istoriją. Tačiau tik pasakė:

– Pirmiausia, kaip jau tada sakiau, aš viską kontroliavau, tau nebuvo iškilęs joks pavojus.

– Atsiprašau, jei tavo nuomone nepasitikiu.

Knokso lūpų kampučiai kilstelėjo – gailesčio sau šypsena. Taip šypsosi žmogus, pripažįstantis išgirstą teiginį, bet tuojau į jį numojantis ranka. Nes ji klysta. Kad ir kaip būtų, Knoksas pakankamai protingas ir supranta: ginčydamasis čia nieko nepasieksi.

– Bet dar svarbiau, kad jis mano brolio.

Tai ne visai tiesa, nes Kailui mašina niekuomet nepriklausė, tačiau Knoksas ją visuomet laikė brolio nuosavybe. Taip turėjo būti.

Kailas nesustodamas kalbėdavo apie tokį automobilį. Visas sienas buvo nuklijavęs šelbio nuotraukomis. Jiedu kartu planavo kokį vieną mažylį restauruoti. Brolis jau ir taupyti buvo pradėjęs.

Kadangi Kailas savo svajonės jau niekuomet nebegalės įgyvendinti, laisvu laiku Knoksas padarė tai už jį. Tas darbas jam buvo meilė ir atgaila. Bent jau tiek galėjo padaryti, nes Kailas mirė dėl jo kaltės. Tas automobilis buvo vienintelis ir didžiausias Knokso turtas.