Читать книгу Nekromantijos klaidų riba - - Страница 5

– Dmitrijus Aleksandrovič, ar galiu tau paskambinti?

– Tai uždrausta.

– Tai kodėl tu mane kišai?

– Mano atgaivinimas yra mano taisyklės. Kokie mūsų koziriai ten?

– Kirmėlės.

– Nekenčiu kirminų. Bet aš ir toliau nekreipsiu dėmesio į tai, kaip tu apgaudinėji.

– Ir tu dar dažniau išeini iš kambario. Čia net angelas imtų apgauti!

– Gerai, kad nesutikau žaisti už pinigus.

– O, Dmitrijus Aleksandrovičiau, yra klausimas, kurį visą gyvenimą svajojau užduoti reanimatologui! Institute mums buvo vedami psichologijos kursai. Tarkime, pas jus vienu metu atvežami keli sunkios būklės žmonės: nusikaltėlis, policininkas, vaikas ir keturių vaikų mama. Jūs esate vienas ir galite juos paimti tik po vieną. Be to, žinoma, kad kitas variantas yra sumažintas, o paskutinis tikrai neišgyvens. Kokia tvarka juos reanimuosite?

– Nesąmonė.

– Atsakyk!

– Na… vaikas bus išvežtas į kitą reanimaciją, pas vaiką. Tai ne mano problema.

Pradėjau pykti:

– Gerai. Minus vienas. Ką darysime su likusiais?

Dmitrijus Aleksandrovičius mąsliai pažvelgė į savo kortas. Tada jis išleido:

– Ar matėte įėjimą į skyrių?

– Aš tai mačiau. Ir ką?

«Vienu metu ten eis tik vienas gurmanas, todėl jie atvyks tam tikra eile. Tokia tvarka atliksime gaivinimą.

– Bet kaip? – Aš nesupratau. – Ar tikrai nusikaltėlis svarbesnis už keturių vaikų mamą? Ar girdėjote apie socialinį teisingumą?

– Ar man reikia daryti ar galvoti apie socialinį teisingumą? Visi trys gali mirti, kol aš pasversiu savo galimybes.

– Keturi!

– Trys. Ar pamenate, kad vaikas jau buvo išvežtas į kitą reanimacijos skyrių? Ne mano problema.

– Tu esi cinikas! O jei išgelbėsi vieną nusikaltėlį, ar vėliau nesigailėsi?

– Nėra ko gailėtis. Nes net neklausiu kas yra kas.

– Ir aš tau pasakysiu! Tai ypač reikalinga, kad jūsų sąžinė jus kankintų.

– Be abejonės. Bet žinai, Olga, kartais geriau negalvoti, jei mintys trukdo veiksmams.

Riksmas iš koridoriaus neleido man paprieštarauti:

– Kas dirba pamainoje? Mes turime šaunamųjų ginklų!

«Taigi aš papietavau», – Dmitrijus Aleksandrovičius metė kortas ant lovos ir patraukė link išėjimo.

O kaip čia neapgausi? Nors šį kartą jis išbuvo su manimi visas vienuolika minučių! Įrašas.

Taiška, ilgai tylėjusi, dabar pralinksmino:

– Koks jis, oi, koks jis! Pasakyk man, kad tau taip pat trūksta kvapo, nes matai tai tokiomis pat akimis kaip ir aš!

Atsiguliau ant pagalvės ir žiovavau.

– Tanjukh, tu jau turėjai apsispręsti. Vienu metu galima įsimylėti tik vieną žmogų – tokia yra pagrindinė visatos taisyklė, jei to nežinai. Taigi kam užgniaužė kvapą: Dmitrijus Aleksandrovičius ar ponas Sciacca? Vakar jaudinausi dėl jūsų baimės, todėl susiaurinkime objektus, kad sukurtumėte baimę.

Ji ilgai svarstė atsakymą:

– Įsimylėti? Pasirodo, ar jautiesi įsimylėjęs?.. Tada atsiduriu kryžkelėje: mintimis myliu Dmitrijų Aleksandrovičių, o ponas Sciacca jaudina… šiek tiek žemiau nei galvoje.

Tai buvo tinkamiausias laikas iš jo pasijuokti, bet maniau, kad dabar svarbiau suprasti:

– Aistra?

– Gal… Iš kur turėčiau žinoti?

«Žiūrėk, Tanjukha, aš nežinau, ar vakar apalpote, kai mūsų aistringas nekromantas papasakojo istoriją. Ypač ta dalis, kai jis prisipažino, kad visas jo susižavėjimas buvo pasiūlymas. Garantija, kad pas jį ateisi savo noru.

– Taip, girdėjau…

– Ir ką, nenorėjai priešintis?

– Kam priešintis, Ol?

Neduok Dieve, kad man taip trūksta valios. Galbūt aš negalėjau iki galo suprasti jos jausmų, kai ji žiūrėjo į poną Šaką, bet galėjau įsivaizduoti save jos vietoje. Ir jei man kas būtų pasakęs, kad aš pati nemyliu, kad čia nėra pasirinkimo laisvės, tai bent jau man nepatiktų. Kažkoks vidinis «ne» tikrai būtų pavėluotas! O ši… skudurinė pagalvė net nesusimąsto. Kaip karvė, vedama į tvartą. Prie stendo – tai net geriausiu atveju… Net negalvojau apie tai viską slėpti – samprotavau, nors ir tyliai, bet atvirai, todėl tai neišvengiamai sekė:

– Tavo mintys labai įžeidžiančios, Olja!

aš atsidusau. Ji turi tiek ambicijų, kad galėtų man prieštarauti. Tyliai.

Supratusi, kad laikas miegoti arba jie manęs pasiilgs, nenorėjau atsisveikinti su savo mylimomis baltomis sienomis. Dmitrijus Aleksandrovičius dabar jau seniai užsiėmęs, o kai aš atsibusiu, jo pamaina tikriausiai bus baigta. Turėjome išspręsti problemas šiuo metu, bet aš tikrai nenorėjau. O ką gi nekromantas darys su mano negyvu kūnu? Ir jei ketinu ką nors daryti, verčiau ten nebūčiau.

Po poros valandų dykai suklupęs koridoriuje žvilgtelėjau į personalo kambarį. O ten, pasirodo, kava buvo pilama be manęs. Na, o aš sutrikusi atsisėdau ant tolimiausios taburetės. Mano charakteris toks, kad galiu lengvai pritapti bet kur. O čia dauguma veidų jau pažįstami. Vitalina Ivanovna, kuri čia dažnai atvyksta iš bendrosios terapijos, buvo sutrikusi dėl mano įžūlumo ir dėl inercijos pajudino savo puodelį mano kryptimi. Dėkingumo ašarų nuplautas, gurkšnoju iš džiaugsmo. Karčios, be cukraus ir pieno. Grožis!