Читать книгу Slapta koncentracijos stovykla - - Страница 4

Iki trečiadienio vakaro dar buvo likę nemažai laiko, o tai buvo gerai. Nes reikėjo atlikti daug parengiamųjų darbų. Pirmiausia turėtumėte apgalvoti operaciją ir išanalizuoti savo veiksmus. Mazharinas buvo laikomas pagrindiniu analitiku mažoje Smerševo grupėje. Jis buvo ramus, kruopštus žmogus, niekada nepriimantis skubotų sprendimų, kiekvienas sprendimas buvo subalansuotas ir patikrintas. Visi kiti grupės nariai – impulsyvus ir nekantrus Semjonas Martynokas, melancholiškasis Kirilas Černychas, kryptingas ir nelankstus Chausas ir Zarečnevas – buvo labiau atlikėjai nei analitikai. Nors, žinoma, jie taip pat mokėjo galvoti. Be gebėjimo mąstyti Smerše nėra ką veikti, toks įgūdis, ko gero, yra pagrindinis smerševiečio ginklas.

Taip, Chausas ir Zarečnevas… Jų net negalėjo prisiminti, nes nei Chauso, nei Zarečnevo dabar grupėje nebuvo. Jų buvo tik trys – pats Mazharinas, Martynokas ir Černychas. Tai buvo jėgų pusiausvyra, ir patinka tai ar ne, į tai reikėjo atsižvelgti.

Taigi, pagalvojo Mazharinas – lėtai, kruopščiai, stengdamasis nepraleisti akimirkų ir niuansų, net menkiausių ir nereikšmingiausių. Ką jis galvojo? Apie įtartinus keturis žmones, kas dar? Tai yra apie gražią damą, nuolatinę jos kompanionę, padavėją ir restorano «Golden Dove» savininką.

Ne, jis jų dar nelaikė nei vokiečiais, nei kieno nors kito šnipais; jis neturėjo tam įrodymų. Buvo tik įtarimai, o tuo rimti ir pagrįsti įtarimai, bet įtarimai nėra įrodymas. Dar reikėjo gauti įrodymų. Ir įvairiais būdais ir būdais.

Taigi. Naciams okupavus Krokuvą, ta įdomi ponia nuolat susitikdavo su Kaufmanu, vienu iš pagrindinių Krokuvos gestapo pareigūnų. Ir kadangi Kaufmanas užėmė svarbias pareigas Krokuvos gestape, tai reiškia, kad reikalas, kurį jis aptarė su ponia, buvo svarbus. Aukštas gestapo laipsnis neišspręstų kai kurių smulkmenų, tam yra kiti žemesnio rango darbuotojai. Logiška? Logiška.

Jei taip, tada eikime toliau. Kad reikalas buvo svarbus, liudija ir tai, kad ponios ir Kaufmano susitikimai vykdavo reguliariai. Tai yra, tai buvo klausimas, kurio neįmanoma išspręsti vienu ypu. Matyt, tai buvo rimtas reikalas, kurį reikėjo spręsti žingsnis po žingsnio. Taip sakant, žingsnis po žingsnio.

Kas buvo šis verslas, Mazharinas, žinoma, nežinojo. Net nemaniau. Net nebandžiau spėlioti, nes spėjimas yra itin nepatikimas dalykas. Galite daryti prielaidas, jei nėra faktų. O kai nėra faktų, neišvengiamai turi susikurti paveikslą remdamasis savo fantazijomis ir spėjimais, perteikdamas juos faktais. Ir tai neteisinga, nes anksčiau ar vėliau spėlionės ir fantazijos tikrai nuves į tokias abstrakčias džiungles, iš kurių bus sunku ištrūkti.

Nors, žinoma, be prielaidų neapsieidavo. Pavyzdžiui: kokias problemas galėtų išspręsti tas pats Kaufmanas ir ta paslaptinga gražuolė? Susijęs su intelektu? Taigi gestapas nėra žvalgyba. Gestapas turi savo, dažniausiai vidines, užduotis. Žinoma, gestapas turi ir savo agentus, bet jie pirmiausia orientuoti į įvairiausių vidinių problemų sprendimą. Ir todėl, jei darysime prielaidą, kad graži moteris buvo asmeninis Kaufmano agentas, tada jis išsprendė su ja problemas, greičiausiai vidinio pobūdžio. Logiška? Atrodo logiška.

Jei taip, tada eikime toliau. Matyt, problemos, kurias Kaufmanas išsprendė padedamas savo agento, iš tiesų buvo tokio pobūdžio, kad jų nepavyko išspręsti iš karto. Ilgalaikės užduotys. Ir dabar tai buvo ne tiek spėlionės, kiek faktas. Mat artėjant Raudonajai armijai Kaufmanas dingo iš Krokuvos, bet gražuolė agentė liko. Ji liko nepaisant to, kad bet kurią akimirką ją buvo galima atpažinti ir atskleisti. Tai yra, iš esmės ponia žaidė all-in. Kada jie paprastai patenka į viską? Ir tada, kai nieko daugiau nebelieka. Tai yra, užduotis dar nėra iki galo atlikta, bet ją reikia atlikti bet kokia kaina, nepaisant visų rizikų.

Kita vertus, kas yra all-in žaidimas? Tai trumpalaikis žaidimas. Sužaidėte vieną kartą, žaidėte antrą kartą, o trečią kartą negalėsite ištraukti to paties numerio. Tai, galima sakyti, yra įstatymas. Ir jei taip, vadinasi, ponia ir jos palyda Krokuvoje ilgai neliks. Taigi mums reikia paskubėti. Tai yra, kuo greičiau griebkite damą ir visą jos palydą. Galutinis terminas – kitą sekmadienį.

Žinoma, per tokį trumpą laiką greičiausiai nesurinksite jokių įrodymų. Net ir tariama paieška gali nieko neduoti. Bet jūs taip pat negalite dvejoti. «All-in» žaidimas turi savo taisykles, kurios yra labai trumpalaikės.

Be to, vis dar yra keletas įrodymų. Ši ponia ilgai kalbėjosi su Kaufmanu. Žinoma, jei pasižiūri, tai jos bendravimas su gestapu nėra jos nusikalstamos veiklos įrodymas. Na, tarkime, ji bendravo, o kas? Galbūt jie yra įsimylėję. Kur čia nusikaltimas? Nors tuo pat metu Kaufmanas buvo vienas pagrindinių gestapo pareigūnų Krokuvos okupacijos metais. Tai ta pati liūdnai pagarsėjusi skaudanti vieta, kurią galima paspausti – ir belieka laukti, kaip ponia elgsis. Gal šito užteks. Na, pažiūrėsim.

Bet vis tiek, vis tiek… Kokia tai užduotis, kokia jos esmė? Na, Krokuvoje fašistų nebėra, bet užduotis lieka… O jei tik tai būtų susiję su žvalgyba, viskas būtų aišku ir paaiškinama. Nes Vokietijos žvalgyba, net ir dabartinėmis aplinkybėmis, Krokuvoje taip pat gali turėti savų interesų. Bet gestapas? Ko jis nori išlaisvintoje Krokuvoje?

* * *

Kaip tik tuo metu, kai Mazharinas intensyviai mąstė ir analizavo situaciją su ponia, Semjonas Martynokas atliko visai kitą užduotį. Ši užduotis taip pat buvo susijusi su būsima operacija, tačiau ji buvo kitokia. Netgi galima sakyti, linksmas ir jaudinantis – bent jau pačiam Martynui su savo neramiu ir beatodairiška prigimtimi.

Semjonas Martynokas ieškojo moters, su kuria rytoj vakare turėjo vykti į restoraną «Golden Dove». Byla buvo sunki dėl daugelio priežasčių. Pirmas dalykas – iš principo susirasti tokią moterį. Ir ne šiaip sau moteris, o tokia, kuri būtų protinga, drąsi ir mokėtų elgtis su ginklais, nes – niekada nežinai? Kas žino, kaip viskas gali pasisekti tame prakeiktame «Golden Dove» restorane? Ką daryti, jei kas nors pastebės, kad yra sekamas ir atidengia ugnį? Arba, tarkime, jis puls į tave su peiliu? Viskas galėjo nutikti: jie yra šnipai… Čia praverčia moters drąsa, sumanumas ir gebėjimas šaudyti.

O be to, tokia moteris, anot Martynkos, irgi turėtų būti graži. Semjonas ypatingą reikšmę skyrė moteriškam grožiui. Čia, pasak Martynkos, buvo paslėpta speciali operatyvinė gudrybė. Tarkime, rytoj jis pasirodys restorane su bjauria ponia. Taigi kas iš to išeis? Bus taip, kad visi kiti restorano lankytojai iškart atkreips dėmesį į jį ir ponią ir pradės galvoti: kodėl ši ponia tokia negraži? Kas veža bjaurias moteris į restoranus? Ei, ei, nejaugi šis leitenantas pasirodė restorane su savo bjauriąja mergina kažkokiu slaptu tikslu? Juk visi žino, kad bjaurios ponios egzistuoja tam, kad atliktų tam tikras užduotis ir užduotis. Ir dar – už ką?

Ir visai kas kita, jei ponia su Semjonu yra gražuolė. Žinoma, tokiu atveju visi atkreips į ją dėmesį, tačiau galvos kitaip. Ir todėl niekam neateitų į galvą, kad tokia ponia taip pat budi. Moteriškas grožis yra geriausias ir patikimiausias būdas užsimaskuoti visais šnipinėjimo klausimais!

Tai tiesa, bet kur rasti tokį pavogimą? Ir per trumpiausią įmanomą laiką, nes trečiadienis jau čia, rytoj! O iki trečiadienio damai dar reikia pasiruošti, ją reikia tinkamai instruktuoti, nes net jei ji yra pati gražiausia moteris visoje Krokuvoje, laukianti užduotis yra subtili ir jos tiesiog imtis atsitiktinai neįmanoma!

Ir be viso kito, ponia neturėtų būti nei lenkė, nei vietinė gyventoja, nes kas žino, kuo jie kvėpuoja, šie vietiniai gyventojai? Ne, čia reikia savo ponios, brangioji, sovietinės kilmės. Žinoma, reikalas nėra lengvas, bet, kita vertus, ar tikrai smerševikas turi paprastų dalykų? Visos jo bylos yra sudėtingesnės.

Ieškodamas partnerio būsimai bylai, Semjonas lankėsi ligoninėje, tarp priešlėktuvinių ginkluotųjų ir tarp signalininkų. Ir be konkretaus rezultato. Semjono nuomone, jis neatrado tinkamo kandidato.

Viskas, kaip įprasta tokiuose reikaluose, buvo nulemta atsitiktinai. Kai Semjonas jau buvo arti puls į neviltį, jo dėmesį patraukė pulkas merginų, vilkinčių karinę uniformą, sėdinčių ant suoliuko prie kokio nors oficialaus pastato, o prie įėjimo – sargybinis. Jų buvo penki, o tarp jų buvo vienas… Iš pirmo žvilgsnio į ją Semjonas suprato, kad tai yra ta laimė, kurios jis ieško! Bent jau sprendžiant iš merginos išvaizdos. Be abejo, ji buvo graži mergina. Šviesiai rudais plaukais, griežtomis, jūros žalumo akimis. Ir kitos merginos nepaliaujamai juokėsi ir čiulbėjo, bet ši toli tylėjo. Iš to Semjonas padarė išvadą, kad ji buvo ne lengvabūdiška plepioji, o rimta ir atsakinga mergina, tai yra būtent tai, ko jis iš tikrųjų ir ieškojo. Mergina ant pečių turėjo meistro antpečius, ir tai Semjoną dar labiau įkvėpė: nieko vertas žmogus nebus paaukštintas į meistrą.

Semjonas tapo orus, ištiesino diržą ir kardo diržą, pastūmė skrybėlę į vieną pusę ir priėjo prie merginų. Žinoma, jie pastebėjo jauną garbanotą leitenantą ir tuoj pat pažiūrėjo į jį gudriomis akimis. Visi, išskyrus tą pačią merginą seržantę. Ji vis dar sėdėjo ant paties suoliuko krašto ir nepakeldama žvilgsnio žiūrėjo į plonu ledo gabalėliu padengtą balą, į kurią buvo įšalęs iš kur nežinia išlindęs klevo lapas.

– Labas, drauge leitenante! – draugišku choru su Semjonu pasisveikino merginos. Jiems jis visai nesigėdino ir, žinoma, net negalvojo apie bent kažkokio pavaldumo išlaikymą. – Iš kur pas mus atėjai – tokia graži ir garbanota? Kodėl ten visi tokie gražūs? Na, supažindinsime jus! Mes neprieštaraujame!

Ir merginos juokėsi kartu – visos, išskyrus vieną. Ji tik žvilgtelėjo į Semjoną, ir viskas. Na, ji žiūrėjo ir akis! Tokios akys, kad Semjoną iš karto apėmė nevalingas tėvynės ilgesys – šiltų pajūrio kraštų, kuriuose jis nebuvo daug metų. Kadangi iš pradžių išvyko į aktyviąją tarnybą, o paskui iš karto išvyko į karą, tėvynėje nesilankė. Ir kas žino, ar jis dar kada nors ten bus. Juk tai karas. O kare tu gali mirti.

– Taip, štai ką! – Semjonas žaidė kartu su merginomis. – Kuris iš manęs yra gražus? Taigi, valkata iš tolimų pakraščių… Bet tada visi kiti mano bendražygiai – tie, žinoma… Jie gražūs!

– Na, pristatyk mane! – linksmai šūktelėjo vienas čiulbesys.

«Štai kodėl aš atėjau», – nusišypsojo Semjonas. – Bet aš pastebiu, kad tu čia merdi be vyriško dėmesio.

– Na, mums dar užtenka vyriško dėmesio! – pašaipiai sumurmėjo kita mergina. – Norėtume kažko patikimesnio. Taigi visam gyvenimui!

Semjonas norėjo ką nors atsakyti į šį nepretenzingą mergaitišką pokštą, bet persigalvojo, nes neturėjo laiko juokauti. Trečiadienis artėjo nenumaldomai ir nenumaldomai. Tiksliau trečiadienio vakarą.

– Tiesą sakant, aš tikriausiai ateisiu pas tave, – tarė jis, žiūrėdamas į vyresniąją merginą.

– Oi-oi-oi! – iš karto pasigirdo keli linksmi mergaitiški balsai. – Taigi, drauge leitenante, jūs nusprendėte tuoj pat pažaisti koziriais! Stebėkite mūsų Pavliną! Bet jūsų pastangos bergždžios!

– Kodėl taip yra? – paklausė Semjonas.

– Nes mūsų Pavlina yra…

– Užsičiaupk! – suirzusi rėkė vyresnioji mergina, kurią jie vadino Pavlina, palūžusioms mergelėms ir ramiai pažvelgė į Martynką. -Kas tu esi ir ko tu nori?

Atrodė, kad pokalbis nuo pat pradžių įgauna dalykišką formą, Semjonui tai patiko. Su tokia mergina kaip ji, visokie požiūriai neturėjo prasmės. Reikėjo su ja pasikalbėti tiesiai ir atvirai.

– Štai, – pasakė Semjonas ir iš krūtinės kišenės išsitraukė raudoną asmens dokumentą. – Aš esu iš Smersh. Ar girdėjote šį pavadinimą?

– Oho! – iš nugaros sukrėstas sušuko merginos balsas. – Iš Smersh! Rimtas vaikinas! Ir mes kaip lygūs!..

– Mums reikia pasikalbėti, – pasakė Semjonas, atsisukęs į vyresniąją merginą.

– Kaip tik su manimi? – ramiai paklausė ji, o Semjonui patiko tokia ramybė. Jis pats daugeliu atžvilgių buvo neramus ir chaotiškas žmogus, todėl labai vertino ramybę kitame. Pavyzdžiui, savo vadą Mazhariną jis gerbė pirmiausia už nuolatinę ramybę.

«Taip, būtent su tavimi», – pasakė Semjonas.

– Apie ką? – paklausė mergina.

– Ne čia, – Martynokas atsigręžė į kitas tylias merginas. – Kažkur į šoną.

Mergina tyliai pakilo ir ramiai ėmė žiūrėti į Semjoną.

– Koks čia biuras? – Semjonas linktelėjo į sargybinį.

– Bendravimas, – trumpai paaiškino vyresnioji mergina. – Šifravimas ir iššifravimas.

– Suprantu, – pasakė Semjonas. – Na, eime į vidų. Ieškokime kampelio pokalbiui.

«Turime griežtą prieigos sistemą», – sakė mergina. – Jie tavęs nepraleis…

– Jie manęs nepraleis? – linksmai nustebo Martynokas. – Viskas gerai, mes prasimušim! Tai ne tokios tvirtovės, kurios buvo paimtos!

Jis atsigręžė į apstulbusias merginas, nusišypsojo joms ir ironišku tonu pasakė:

– Kol kas būkite ten, gražios merginos! Norėčiau su tavimi pasikalbėti ilgiau, taip – verslo reikalais. Ir todėl linkiu tau…

Ir kartu su vyresniąja mergina patraukė prie įėjimo, kur šmėkštelėjo sargyba. Nepaisant to, kad Semjonas sargybiniui įteikė identifikavimo kortelę su užrašu Smersh – iš pradžių pluta, o paskui išskleista forma – sargybinis nenorėjo leisti Semjono.

– Negaliu to praleisti be savo vyresniojo! – baimingai, bet kartu ir ryžtingai pasakė jis. – Įsakymas!

– Na, tada švilpkite vyresnėliui, – taikiai pasakė Martynokas.

Netrukus pasirodė niūrus vyresnysis leitenantas ir įtariai spoksojo į Martynką.

– Kas tai? – suriko jis. – Ko tau reikia?

Semjonas tylėdamas padavė jam asmens dokumentą. Sąmoningas niūrumas tuoj pat dingo iš vyresniojo leitenanto veido.

– Klausau jūsų, drauge leitenante, – pasakė jis. – Ar galiu tau kuo nors padėti?

«Galite», – pasakė Martinokas. – Įleisk mane į vidų ir surask vietos pokalbiui. Lauke šalta. Žiema!

– Ak… – vyresnysis leitenantas žvilgtelėjo į merginą šonu.

– Su manimi, – trumpai pasakė Martynokas.

– Suprantu, – pasakė vyresnysis leitenantas. – Prašau sekti mane.

Nuvedė juos į pastatą, kuriame sėlino uniformuoti vyrai. Čia buvo ir vyrų, ir moterų.

– Štai, – parodė vyresnysis leitenantas, atidarydamas duris. – Niekas tau čia netrukdys. Ar tau dar ko nors reikia?

– Dar nieko, – atsakė Semjonas. -Jei manęs prireiks, aš tau paskambinsiu. Tik tuo atveju, neikite per toli.

– Suprantu, – pasakė vyresnysis leitenantas ir atsargiai uždarė už savęs duris.

«Visi taip tavęs bijo», – ramiai pasakė mergina. «Šis vyresnysis leitenantas net išbalo iš išgąsčio.

– Ar tu manęs nebijai? – paklausė Semjonas.

– Ne, – ramiai atsakė mergina. – Kodėl turėčiau tavęs bijoti? Aš nesu šnipas.

Semjonui patiko šis atsakymas ir jis nusišypsojo. Apskritai ši mergina jam vis labiau patiko. Jis net mintyse pagyrė save, kad atkreipė į ją dėmesį. Galų gale, jis galėjo to nepasukti…

«Mums reikia pasikalbėti», – pasakė jis.

– Apie ką?

– Apie vieną labai įdomų reikalą. Kitaip tariant, mums reikia jūsų pagalbos.

– Mano? – patikslino mergina.

– Taip, tai tavo, – patvirtino Semjonas.

– Kam turėčiau padėti? – paklausė mergina, o Semjonui šis klausimas taip pat patiko, nes tai buvo klausimas iki galo – be jokio meilės ir kitų damų dalykų.

– Mes, – atsakė Semjonas. – Tai yra, Smerša. Ir konkrečiai man.

Į tai mergina visiškai nieko nesakė, tik ramiai laukdama pažvelgė į Semjoną.

«Pirmiausia susipažinkime», – pasakė Martynokas. – Negaliu pakęsti kalbėjimo per stalą ar stovėjimą priešais. Tokie pokalbiai mane erzina dėl savo paprastumo… Mano vardas Semjonas.

«Pavlina», – prisistatė mergina, stabtelėjo ir pridūrė: «Pavlinos bučinys». Įvardink savo poziciją?

– Nereikia, – mostelėjo ranka Semjonas. – Kam man reikia tavo pareigų? Man reikia dar kažko… Jūsų pagalbos. «Taip, atsisėsk», – jis parodė į kampe stūksančią senamadišką sofą. – Pakalbėkim… O, kokie baldai – nieko panašaus gyvenime nemačiau! Užsienyje supjaustyti! Nieko minkštesnio už medinį suolą gyvenime nesu matęs. Neturėjau galimybės dėl savo gyvenimo paprastumo.

Pavlina nusišypsojo pirmą kartą – ir tada tik iš lūpų kraštų. Atrodo, kad paprastumas, kuriuo Martynokas reiškė emocijas, ją džiugino. Ji priėjo prie sofos ir atsisėdo ant jos krašto. Semjonas trypčiojo aplinkui ir atsisėdo kitame sofos gale.

– Taip, padėk, – pradėjo Semjonas. – Padėti Smeršui ir man asmeniškai. Štai toks dalykas…

Per visą istoriją Pavlina neištarė nė žodžio. Ji tiesiog sėdėjo ant sofos ir tyliai klausėsi.

– Štai, – užbaigė savo istoriją Semjonas. – Tokia situacija. Be tavęs, žinai, tai neįmanoma. Ne, žinoma, tai įmanoma ir be jūsų, bet tai bus įsilaužimo darbas. Tačiau negalime leisti, kad įsilaužtų. Nes mes išgąsdinsime savo paukščius, jei susimaišysime. Turime būti tikimi. Galime neturėti kitos progos atlikti spektaklį.

– Suprantu, – ramiai pasakė Pavlina. – Noriu daugiau sužinoti apie savo vaidmenį.

– Taip, vaidmuo, tiesą sakant, paprastas – ir tavo, ir mano. Aš esu linksmas sovietų karininkas, jūs mano jaunoji. Pakviečiau tave į restoraną. Įprastas dalykas. Sėdime, apsimetame, kad vaikštome, gurkšnojame ir žiūrime. O kai tik mūsų klientai išeina iš restorano, mes, nepastebėti, sekame paskui juos. Nepastebimai, tai labai svarbu! Tiesą sakant, kitas mūsų žmogus prisiriš prie jų, o jūs ir aš būsime tarsi atsarginiai.

– Kam? – paklausė Pavlina.

– Ir tada, kad šį žmogų galima pajausti. Ir jei jie užuodžia, jie gali bandyti atsikratyti arba supainioti savo pėdsakus. Tai yra, pabėgti į skirtingas puses.

«Taip, aš suprantu», – pasakė Pavlina.

«Tai nuostabu», – su palengvėjimu pasakė Semjonas. «Priešingu atveju turėčiau pasakyti ilgą ir pamokančią kalbą. Ir tokios kalbos mane vargina. Dabar štai kas. Ar gali šaudyti?

– Ugnis? – Pavlina pirmą kartą pažvelgė į Semjoną nustebusiomis akimis. – Į ką šaudyti?

– Iš principo, – atsakė Semjonas. – Iš pistoleto.

– Taip, aš galiu…

– Tai gerai, – nusišypsojo Semjonas. – Aš neturiu omenyje, kad turėsime šaudyti į visas puses. Tai aš tik tuo atveju… Nežinoma, kaip viskas gali pasisekti. Todėl ir paklausiau apie šaudymą.

«Suprantu», – atsakė Pavlina.

– Ir tada aš turiu dar vieną klausimą. Ar turi suknelę?

– Kokią suknelę? – sutrikusi paklausė Pavlina.

– Nuostabu. Pilietinis», – paaiškino Semjonas.

– Kam?

– Tada, jei eisi į šį prakeiktą restoraną su seržanto uniforma, vėlgi, tai bus liūdnas įsilaužimas. Viskas bus akivaizdžiai matoma, juk ar sovietų senoliai, net gražios merginos, vaikšto į lenkų restoranus? Matai, jie nevaikšto. Bet jei pasipuošite prašmatnia civiline suknele, tai visai kitas reikalas! Tada mūsų serenada bus daug teisingesnė. Viskas bus paprasta ir aišku: į restoraną atėjo linksmas pareigūnas su ponia. Be to, ponia – graži lenkė, o ne Raudonosios armijos seržantė… Įprastas dalykas! Na, o kaip su suknele?

«Aš neturiu jokios suknelės», – sutrikusi pasakė Pavlina. – Kam man to reikia kare?

«Na, yra įvairių karo tipų», – filosofiškai pastebėjo Semjonas. – Kaip matote, kartais reikia civilinės suknelės… Taigi, jūs sakote, neturite prašmatnios suknelės.

– Ne…

– Na, jokių problemų! Sulauksime! Sako, čia tiesiog kvapą gniaužiančios buržuazinės parduotuvės. Mes ten eisime. Verslas!

– Bet…

«Apsieikime be «bet», – šypsojosi Semjonas. – Ką su tuo turi visokie «bet», jei reikia susitvarkyti? Geriau pasakykite man pagrindinį dalyką – ar sutinkate mums padėti?

– Taip, – atsakė Pavlina, tik šiek tiek dvejodama.

– Puiku! – Semjonas pliaukštelėjo sau per kelį ir pakilo nuo sofos. – Taigi, taip. Dabar tu ir aš einame pas tavo viršininką, ten pasakau jam keletą įdomių žodžių, po kurių einame tiesiai į buržuazinę parduotuvę naujų drabužių. O mums viskas bus gerai ir puiku!

«Neturiu pinigų naujiems dalykams», – dvejodama pasakė Pavlina.

– Na, čia tokia nesąmonė! – Semjonas nerūpestingai mostelėjo ranka. – Aš turiu pinigų. Ir mūsų brangūs rubliai, ir Lenkijos zlotai!

– Bet…

– Ir vėl «Bet»? – Semjonas nusijuokė. – Pabandykime apsieiti be šio žodžio. Geriau jį pakeisti žodžiu «privalai».

– Ar visi «Smersh» tokie turtingi, ar tik jūs? – paklausė mergina.

– Žinoma, tik aš! – Semjonas nusijuokė. – Visi kiti visiškai tuščiagalviai ir valkatos. Taip, pamatysite patys, kai juos sutiksite! Baisus vaizdas! Na, kur tavo viršininkai? Nuveskite mane pas jį, aš noriu pasakyti jam keletą švelnių žodžių!

* * *

Martynokas tikrai greitai susitarė su viršininkais – tereikėjo pateikti asmens dokumentą su užrašu «Smersh».

– Ar ketini amžiams atimti mūsų kovotoją, ar sugrąžinsi ją atgal? – paklausė valdžia.

– Ir štai kaip išeis! – linksmai atsakė Semjonas. «O kas, jei ji mums taip patinka, kad norime, kad ji liktų su savimi amžinai». Ji rimta mergina. Na, mes irgi rimtai. Taigi viskas įmanoma.

Išgirdusi tokius žodžius, vadovybė tik purto galvas, ir tuo pokalbis baigėsi.

– Įsakymas! – Semjonas pasakė Pavlinai. – Jūsų viršininkai neturi nieko prieš. Tiesa, pagaliau apsiverkiau. Jis sako, kad mes prarandame tokį kovotoją seržanto majoro Pavlinos asmenyje… pamiršai, kokia tavo pavardė?

– Pabučiuok.

«Tai geras vardas», – pritariamai pasakė Martynokas. – Man patinka. Tokia pavardė kelia ramybę. Ramybė, tyla ir jokio karo. Tarsi kažkas grotų akordeonu kur nors vakare ant griuvėsių.

– Ką jums rodo jūsų pačios pavardė? – šį kartą atviriau nusišypsojo Pavlina.

– Mano? – Semjonas atsiduso. – Manau, kad mano pavardė kilusi iš žodžio «martynas». Tai paukštis, kaip didelis žuvėdra. Baisiai žalinga ir kvaila. Ir taip pat išdykęs. Taigi aš negaunu jokio malonumo iš savo pavardės.

Taigi, kalbėdami, jie ėjo pirma pasitaikiusia Krokuvos gatve. Gatvė, galima sakyti, buvo nepažeista; jos beveik nepaveikė pastarieji sprogdinimai ir artilerijos apšaudymai. Netrukus jie pamatė didelį pastatą su dideliais stikliniais langais.

– Štai, – sustodamas pasakė Martinokas. – Tai turi būti buržuazinė prekybos įstaiga. Teisingai, taip ir yra. Žiūrėk, net pasipuošusi manekenė kyšo už stiklo. Na, eikime į vidų, ar ne?

Vos jiems įėjus, prie jų iškart pririedėjo mažas plikas vyriškis. Semjono nuostabai, mažasis žmogelis kalbėjo rusiškai, gana aiškiai ir teisingai.

– APIE! – plonu, skardžiu balsu suriko žmogelis. – Panova, rusų karininkai! Teisingai pasielgei, įeidamas į mūsų kriptą… mūsų parduotuvę! Kitos tokios parduotuvės visoje Krokuvoje nėra, galite tuo įsitikinti. Ką iš mūsų nori nupirkti ponų pareigūnai? Vyriškas kostiumas? Moteriška suknelė? Turime abu! Pati geriausia kokybė! Iš Paryžiaus! Viso ko geriausio ponams ir ponioms! Nes jūs esate herojai, o kas dabar nutiktų mums, jei ne jūs!

Net Semjonas buvo šiek tiek sutrikęs dėl tokio žodžių srauto, o Pavlina buvo visiškai pasimetusi. Tuo tarpu vyras toliau kažką barškėjo ir pakaitomis griebė Semjoną ir Pavliną už rankų, bandydamas juos nutempti gilyn į savo parduotuvę.

– Tikrai tiesiai iš Paryžiaus? – palaukęs akimirkos, kai žmogelis sekundę nutilo, paklausė Semjonas. – Kur Paryžius, o kur tavo Krokuva…

– Matau, kad pareigūnas manimi netiki? – įsižeidęs žmogelis nusišypsojo. – Na, tada pareigūnas gali savo akimis pasižiūrėti į prekes! Ir ponia pareigūnė taip pat. Ir net pasimatuoti drabužius, kurie patiks džentelmenams! Ką jie sako Rusijoje? Jie neima pinigų už žiūrėjimą – taip atrodo?

«Tu taip gerai kalbi rusiškai…» – pastebėjo Martynokas.

– O, tai atskira ir, pasakysiu, liūdna istorija! – mostelėjo ranka žmogeliukas, parodydamas, kad dabar šia tema kalbėti nenori. – Taigi, ką norėtumėte nusipirkti? Ką nors sau? Dėl panelės?

– Dėl panelės, – nevalingai nusišypsojo Semjonas. – Kokia graži suknelė, tada paltas ar lietpaltis… na, kad būtų šilta, o paskui…

Semjonas nutilo ir kritiškai pažvelgė į šalia jo tyliai stovinčią Pavliną. Ji buvo apsirengusi visais kareiviškais drabužiais – ilgu paltu, dėvėta kepurėle su auskarais, o ant kojų buvo aulinukai – nors ir ne brezentu, o chromu, bet vis tiek toks apdaras, Semjono nuomone, atrodė labai liūdnai. Ir – nesvarbu, atsižvelgiant į užduotį, kurią turėjo atlikti Pavlina.

«Ir taip pat, – pakartojo Martynokas, – panelei reikia gražių batų. Ir taip pat gražus galvos apdangalas. Ir kažkas tokio… – čia Semjonas nerado tinkamo žodžio ir tik perbraukė ranka per veidą, parodydamas, kad, be viso kito, jam reikia ir kosmetikos.

– O, aš suprantu pone pareigūne! – entuziastingai sušuko žmogelis. – Ir aš suprantu pareigūną! Karas baigiasi, o ponia nori būti graži!

«Štai tiek», – patvirtino Martynokas. – Taigi, ar turite tokį asortimentą?

– Rusijos karininkų ponams – yra visko, ko ponai nori! – sumurmėjo žmogelis. – Kaip mes galime ką nors neigti savo gynėjams ir išvaduotojams! Jadzia! – sušuko jis kažkur giliau į parduotuvę. – Kur tu esi? Tada pas mus atėjo rusų karininkai!

Mergina iškart atėjo į skambutį.

«Jadvyga, mano dukra ir mano padėjėja», – pristatė mergaitę mažasis žmogelis. – Jadzia, ši ponia nori gražiai apsirengti. Pasiimk ją su savimi ir daryk viską teisingai. Pone, pareigūne, jums teks palaukti. Ką daryti – moteriškam grožiui reikia kantrybės! O gal džentelmenas irgi nori nusipirkti sau…

– Jis nenori, – pertraukė mažąjį žmogutį Semjonas. – Mes aprengsime damas.

– O, aš tave suprantu! – iš karto sutiko žmogelis. – Viskam savas laikas!

«Eik ir išbandyk», – sušnibždėjo Semjonas Pavlinai.

Bet Pavlina stovėjo ir stovėjo toliau.

– Kam visa tai? – sušnibždėjo ji atgal.

– Nes tai karas, – atsakydamas sušnibždėjo Semjonas.

Pavlina atsiduso ir nedrąsiai žengė paskui tyliąją Jadvygą.

…Pavlina pasirodė maždaug po pusvalandžio. Semjonas pažvelgė į ją, ir jo lūpos nevalingai drebėjo. Nes tai buvo ne Pavlina, o kažkas kitas. Prieš jį stovėjo liekna, didelėmis akimis, šviesiaplaukė mergina ir iš gėdos nežinojo, kur dėti rankas. Ji vilkėjo blyškiai mėlynos spalvos civilinę suknelę, ant galvos – tokios pat spalvos pūkuotą beretę, ant kojų – lengvus ir elegantiškus žieminius batus, o ant rankos – lengvą paltą su kailiniu pamušalu. Ir visa tai tiesiog nuostabiai tiko Pavlinai, todėl ji tapo neatpažįstama.

«Pasirodo, ji tokia graži…» Semjonas nevalingai pagalvojo. «Ar įmanoma kovoti, kai esi toks gražus?..» O Semjonas negalėjo galvoti apie nieką kitą, dabar jis buvo kupinas ne minčių, o jausmų ir emocijų. Tačiau parduotuvės savininkas, pamatęs pasikeitusią Pavliną, tiesiog apsidžiaugė.

– O, kokia graži ponia! – sušnibždėjo aukštu balsu. – Ką turi omenyje – gražūs civiliai drabužiai! Kaip tai keičia žmogų, ypač jei tai jauna graži moteris! Manau, pareigūnas su manimi sutiks! Ar sutinki su manimi? – pažvelgė į Martinoką.

– Ką? – Semjonas pabudo. – O, taip… Gražūs civiliai drabužiai… Žinoma…

– Čia… – dvejodama tarė Pavlina.

– Kiek aš tau skolingas? – Semjonas paklausė parduotuvės savininko. Be to, jis to klausė su pastangomis, nes dabar nenorėjo su niekuo kalbėtis, o norėjo pažvelgti į transformuotą Povą. Žiūrėk ir žiūrėk, nenuleisdamas akių ir nesakydamas jokių žodžių, nes dabar visi žodžiai pasaulyje buvo pertekliniai.

– O, tokių drabužių kaina nemaža! – sušuko žmogelis. «Nes jūs patys matote, koks čia grožis ir kaip jauna ponia persirengė tokiais drabužiais! Bet rusų karininkų džentelmenams ir tokiai gražiai panelei aš pasiruošęs padaryti nuolaidą. Didelė nuolaida! Sutinku parduoti viską už pusę kainos!

«Taigi tu derėsisi», – nepatikliai nusišypsojo Martynokas.

– O, nesakyk man tokių žodžių! – paprieštaravo parduotuvės savininkas. – Nes ne viskas šiame pasaulyje matuojama pinigais. Ar pareigūnas sutinka su manimi? Galiu atsiskaityti tiek zlotais, tiek sovietiniais rubliais. Kaip džentelmenas nori.

Tiesą sakant, Semjonas mokėjo derėtis, nes nuo vaikystės turėjo užsidirbti sau centą ir žinojo jo vertę. Tačiau dabar taip nebuvo. Dabar prieš jį stovėjo beveik nepažįstama mergina, vardu Pavlina, ir droviai slinko iš kojos ant kojos. Gražiausia mergina pasaulyje – Semjonas tuo buvo nepajudinamai įsitikinęs. Taigi jis netyčia įsikišo į kišenę ir, neskaičiuodamas, išsitraukė saują suglamžytų kupiūrų. Atrodo, čia buvo sumaišyti rubliai ir zlotai. Ir įstūmė juos į parduotuvės savininko rankas.

– Barzo Zenku! – šeimininkas iš džiaugsmo net perėjo į lenkų kalbą. Panašu, kad Semjonas abejingai davė savininkui daug daugiau pinigų, nei buvo verti pirkiniai. «Pani nori išeiti iš parduotuvės naujais drabužiais, o gal nori persirengti? Jei nori persirengti, tai Yadviga gražiai supakuosi visus pirkinius!

«Pani nori persirengti», – pasakė Semjonas.

– O aš suprantu! – iškart sutiko parduotuvės savininkas. – Karas dar nesibaigė, o ponia yra rusų karininkė. Jadzia, padėk panelei.

Pavlina vėl nuėjo už ekrano ir netrukus išėjo apsirengusi sena kareivio uniforma. Ji rankose nešė keletą gražių dėžučių.

«Taip, karas!..» – atsiduso parduotuvės savininkas. – Karas turi savo veidą, ir tai labai baisus veidas! Manau, pareigūnas suprato, ką norėjau pasakyti.

Šį kartą parduotuvės savininko žodžiai nuskambėjo liūdnai, todėl nuoširdžiai.

* * *

Jie tylėdami ėjo atgal. Pavlina tylėjo, Semjonas tylėjo. Kiekvienas iš jų turėjo savo priežastį tylėti. Pavlina tylėjo, nes jai niekada neteko ne tik dėvėti, bet net pasimatuoti tokių gražių apdarų. Be to, juos pirko ne ji, o jai visiškai nepažįstamas jaunuolis. Žinoma, ji suprato, kad tai būtina, kad ši apranga iš esmės yra ne apranga, o kažkas panašaus į sceninį kostiumą, ir kad rytoj, pasipuošusi, ji eis su šiuo jaunuoliu į restoraną ir apskritai. būtų ne restoranas, o kažkoks scenos panašumas, kur ji atliks jai skirtą vaidmenį prieš publiką, kurios galbūt net nepamatys, bet vis tiek – tie žiūrovai bus ten, ir jie stebės Pavlinos pasirodymą akys pilnos neapykantos, nes jie bus ne patys žiūrovai – jie bus priešai. Pavlina visa tai puikiai suprato, bet jos gėda niekur nedingo.

Bet kodėl Semjonas tylėjo, buvo sunkiau suprasti. Apskritai jis pats nesuprato savo tylėjimo priežasčių. Jis tik vaikščiojo ir tylėjo, o prieš jo akis stovėjo liekna, susigėdusi mergina didžiulėmis mėlynomis akimis, pasipuošusi suknele ir berete, dėl kurios ji tapo pačia pirmąja gražuole pasaulyje.

«Niekada viso šito nenaudojau…» Pavlina pirmoji prabilo ir papurtė dėžutę, kurioje, matyt, buvo visokių kvepalų. «Aš net nežinau, kaip teisingai pasidaryti makiažą».

– Viskas gerai, mano draugai tave išmokys! – atsakė Semjonas. Jis džiaugėsi, kad Pavlina bent apie ką nors kalbėjo. – Jie tokie gyvi!

– O, jie išmokys! – Pavlina išsišiepė, nutilo ir pridūrė: – O kaip jie pavydės!

– Nieko, – šyptelėjo Semjonas. – Tai geras pavydas. Tegul jie pavydi. Pavydėti grožio nėra nuodėmė.

– Ką su visu tuo daryti, kai spektaklis baigiasi? – paklausė Pavlina.

– Ko tik nori, – gūžtelėjo pečiais Semjonas.

– Štai kaip yra, – mergina pažvelgė į jį. «Ir tada aš viską atiduosiu merginoms». Jie bus laimingi!

Semjonui šie žodžiai taip nepatiko, kad jis net sustojo.

– Kodėl merginos? – jis paklausė. – Ar tau pačiam to neprireiks?

– Kam man viso to reikia? – Pavlina gūžtelėjo pečiais.

«Kai baigsis karas, – ne iš karto atsakė Martynokas, – tada gal jų prireiks. Kaip tu visą šitą grožį apsivilksi, kaip tu pasirodysi prieš… na, nežinau… prieš ką nors!

– Taip, aš neturiu kam savęs parodyti! – nekaltai atsakė Pavlina.

– Kaip niekam nepastebėjus? – Semjonas pamažu grįžo prie įprastos, linksmos nuotaikos. – Pavyzdžiui, priešais mane. Kodėl gi ne? Aš tikrai tai įvertinsiu!

Pavlina nieko nesakė, tik pažiūrėjo į Semjoną.

«Na, štai mes», – pasakė Semjonas. – Taigi, taip. Rytoj lygiai šešioliktą ateisiu pas tave. Tiksliau, aš užsuksiu. Iki to laiko turėtumėte būti pasiruošę. Tai yra, pasipuošę, pasipuošę ir visas tas džiazas. Jei valdžia susidomės, kam skirtas toks kaukių balius, sakyk, kad «Smersh» taip užsakė. Ir niekam daugiau nieko nesakyk. Nei kur eisi, nei su niekuo, nei pagal poreikius – niekam nieko!

«Taip, aš suprantu», – linktelėjo Pavlina.

«Tai nuostabu», – nusišypsojo Martynokas. «Taigi, aš ateisiu, nuvesiu tave pas savo viršininkus, rekomenduosiu ir visa kita». O paskui – į restoraną. Tai yra, kovinėje misijoje. Na, kol kas pasilik čia.

Buvo aišku, kad Semjonas tikrai nenorėjo skirtis su Pavlina. Ir atrodo, kad Pavlina tai suprato. Taigi ji pasuko pirma išeiti. Ir ji nuėjo. Semjonas akimirką ją prižiūrėjo, o paskui sušuko:

– Pavlina!

– Ką? – ji sustojo.

– Taigi jūs sakote, kad mokate šaudyti iš pistoleto? – jis paklausė.

– Taip, aš galiu…

– Tai gerai, – iš niekur išsprūdo Semjonas.