Читать книгу Daktaras Tobulasis - Laura Iding - Страница 1

Prabudusi dėl tvyrančios tamsos Hana Stiuart akimirką sutriko. Paskui prisiminė.

Į kambarį nesklinda miesto šviesos, nes ji ne savo namuose. Nakvoja pas Džeiką.

Haną užliejo pasitenkinimo jausmas, kuris buvo keistai sumišęs su gėda. Dieve švenčiausias, kas gi ją apsėdo? Praeitą naktį leidosi Džeiko nuvežama į jo namus, nors toks elgesys jai nebūdingas. Tačiau gailėtis dėl šio impulsyvaus žingsnio ji nė neketino.

Tiksliau, net nemanė atgailauti dėl Džeiko glėbyje praleistų malonių akimirkų.

Vis dėlto fantazijų metas baigėsi. Hana atsargiai kilstelėjo galvą nuo pagalvės ir įsistebeilijo į mažo, ant spintelės stovinčio žadintuvo ciferblatą. Buvo pusė keturių ryto.

Vėlu. Arba anksti. Nelygu, kaip pažiūrėsi.

Tačiau jai reikėjo eiti. Dabar pat. Paskutinė laisvės diena baigėsi, Hana privalėjo grįžti namo ir ruoštis darbui ligoninėje.

Tyliai, kad nepažadintų šalia giliai įmigusio vyro, Hana išsliuogė iš patalų. Kai atsikėlusi nuo čiužinio atsistojo ant grindų, Džeikas kažką sumurmėjo ir neramiai pasimuistė. Ji laukė sulaikiusi kvapą, kol įsitikino, kad jis neprabudo.

Pagaliau įsidrąsino, pradėjo kvėpuoti ir apgraibomis ant grindų ieškoti savo drabužių. Tik po kurio laiko prisiminė, kad veikiausiai daugumą jų bus palikusi svetainėje.

Hanos skruostai nukaito vos prisiminus jų siautulingą naktį. Dar niekada nebuvo leidusi sau taip atsipalaiduoti kaip praeitą naktį su velniškai patraukliu Džeiku. Ji net neatsiminė, kiek kartų juodu mylėjosi. Dar dabar sopėjo kūną pačiose neįtikimiausiose vietose.

Išsmukusi iš miegamojo Hana nušlepsėjo koridoriumi į svetainę. Pakeliui susitrenkė kojos pirštą į chromuotą stiklinį stalelį ir turėjo sukąsti dantis, kad nerikteltų iš skausmo.

Apimta seksualinio jaudulio ji tik miglotai atsiminė, kaip atrodo Džeiko būstas, todėl akims apsipratus su blausia, pro langą sklindančia šviesa, ėmė smalsiai dairytis.

Hana atkreipė dėmesį, kad interjeras labai prabangus, modernus, ir šiek tiek nusivylusi suraukė nosį. Nors jai tai ne itin rūpėjo, tačiau stiklas ir chromas savotiškai dvelkė šaltumu. O apžvelgusi tariamą meną, kuriuo buvo nukabinėtos sienos, iš nuostabos kilstelėjo antakį.

Hm. Akivaizdu, kad jos protui tai neįkandama.

Gėdos jausmas vis stiprėjo. Hana pasijuto nepriklausanti šiam burlaivių, jachtų ir prabangių daugiaaukščių pasauliui. Ji jautėsi kvailai jau vien dėl to, kad leido sau pamėginti. Juk nė įsivaizduoti negalėjo, kad kada nors leistų sau taip gyventi net tapusi chirurge. Mediciną Hana pasirinko todėl, kad norėjo padėti žmonėms, o ne todėl, kad taptų turtinga ir garsi.

Fantazijų metas tikrai baigėsi.

Hana, purtydama galvą dėl savo kvailumo, susirinko drabužius, kurie buvo išmėtyti nuo vieno kambario kampo iki kito. Šlubčiodama, kad neliestų skaudamu pirštu grindų, ėmė vilktis geltoną bikinį ir dar kartą nuraudo. Paskui užsitempė palaidinę ir šortus, apsiavė vasarinius sandalus ir ištiesė ranką pasiimti rankinės.

– Kažkur susiruošei? – paklausė už nugaros stovintis Džeikas.

Hanos širdis nusirito į kulnus ir sukdamasi ji žioptelėjo. Džeikas stovėjo tarpduryje vien tik su žemai ant klubų kabančiomis trumpikėmis ir rūsčiai žiūrėjo į ją. Neleisdama grožėtis jo nuoga raumeninga krūtine, Hana stengėsi drąsiai žvelgti jam į akis, tačiau tylos akimirka užsitęsė iki ilgos nemalonios minutės.

– Taip. Man… metas eiti.

Džeikas įsmeigė akis į ją.

– Net neatsisveikinus?

Hana susigėdo ir nusuko žvilgsnį į šalį. Na gerai, gal ji šioje srityje ir naujokė, bet, tiesą sakant, ko gi jis tikėjosi? Jie net nežinojo vienas kito pavardės.

Ji nustūmė kaltės jausmą į šalį. Juk po vienos nakties nuotykio taip elgiasi visi, tiesa? Tiesa.

– Klausyk, naktis buvo puiki. Tiesą sakant, nuostabi. Tu… nepakartojamas. Tačiau šį rytą turiu dalyvauti svarbiame susitikime, todėl privalau skubėti namo.

Jo žvilgsnis nė akimirką nenuklydo į šalį.

– Gerai. Parvešiu tave.

– Ne! – Atsisakymas nuskambėjo griežčiau, nei Hana norėjo. Tačiau dėl nepaaiškinamos priežasties ji nedegė noru atskleisti Džeikui savo gyvenamosios vietos. Be to, nuo šiandien Hanos gyvenimas jai nebepriklauso. Ji nenutuokė, kaip Džeikas užsidirba pragyvenimui, tačiau buvo tikra, kad jis turi kur kas daugiau laisvo laiko nei ji.

– Noriu pasakyti, nesivargink. Grįšiu taksi. Arba metro.

– Hana, – bandė prieštarauti Džeikas žengdamas žingsnį į priekį, tačiau ji stvėrė rankinę, staigiai atidarė duris ir jam neliko kur dėtis.

– Lik sveikas, Džeikai. Tu net neįsivaizduoji, kaip man reikėjo šios nakties. Ačiū tau už viską. Pasprukusi iš buto ji sparčiai nužingsniavo koridoriumi lifto link. Sulaikė kvapą ir vylėsi, kad tik jis nesektų iš paskos.

Liftui skimbtelėjus Hana negalėjo susilaikyti nepažvelgusi per petį ir nustebo pamačiusi, kad Džeikas vis dėlto nusekė ją. Pečiu pasirėmęs į sieną, ant plačios raumeningos krūtinės susikryžiavęs rankas, jis atrodė be galo seksualus, o susivėlę juodi plaukai puikiai derėjo prie griežtų veido bruožų.

Haną užliejo savigraužos banga, ji kluptelėjo ir tik vos ne vos išsilaikė neparpuolusi.

Dieve švenčiausias, jis tarsi milžiniškas magnetas traukė ją prie savęs kiekviena kūno ląstele. Ji iš tikrųjų troško likti su juo.

Tačiau privalėjo eiti.

Hanai prireikė daug valios, kad atgautų pusiausvyrą – varganai šyptelėjusi ir nežymiai pamojusi ranka ji dingo lifte.

Durims užsivėrus spėjo išgirsti Džeiką sumurmant:

– Lik sveika, Hana.

Ji užsimerkė ir persibraukdama ranka per beviltiškai susivėlusius plaukus atsirėmė į lifto sieną. Gailesčio ašaros suvilgė akis, bet ji skubiai jas nubraukė. Kas, po galais, darosi?

Džeikas – paprastas vyras. Taip, beprotiškai seksualus ir patrauklus. Bet vis tiek vyras.

Geriau jau nutraukti su juo santykius. Kad ir kaip Hanai patiko drauge praleista naktis, vyrui vietos jos gyvenime nėra.

Kaip ir artimesniems santykiams.

Kita vertus, Džeikas juk apie juos net neužsiminė, – griežtai priminė sau Hana.

Žmonės nuolat mėgaujasi vienos nakties nuotykiais ir ji buvo beveik tikra, kad nė vienas paskui negaišta analizuodamas detales. Tai kodėl ji vis dar svarsto visus už ir prieš? Seksas – geras dalykas. Seksas – sveika. Jie gerai praleido naktį, bet dabar viskas baigta.

Diskusijos pabaiga.

Hana sėdo į taksi ir leidosi tamsiomis gatvėmis, kurios buvo jau nebe tokios žavingos kaip toje miesto dalyje, kur gyvena Džeikas. Buvusiame prekių sandėlyje įrengtas butas, kurį ji nuomojosi drauge su Mardže, buvo varganai ir eklektiškai apstatytas, tačiau jaukumo jam teikė didžiuliai langai. Kambario draugės kaip visada nebuvo. Mardžė neabejotinai leido naktį su savo vaikinu Brajenu.

Lengviau atsipūtusi, kad draugė nekankins jos kvosdama apie naktinį nuotykį, Hana nuėjo į kambarį.

Paprastai ji mėgdavo gerti kavą stebėdama kylančią saulę, bet šiandien jautėsi per daug susijaudinusi, kad bent pamėgintų atsipalaiduoti, todėl tik palindo po dušu ir apsirengė. Kelionė metro truko neilgai ir į Čikagos slaugos ligoninę ji atvyko penkiolika minučių anksčiau.

Laimei, savo pirmąją darbo dieną nepavėlavo. Tiesą sakant, Hana netgi jautėsi keistai energinga.

Nuostabus seksas daro stebuklus.

Tik didelėmis pastangomis jai pavyko užgniaužti šypsnį.

Ketvirtame aukšte, Bendrosios chirurgijos skyriaus konferencijų salėje buvo susirinkę apie trisdešimt penki žmonės – gydytojai praktikantai, kurie kaip ir ji laukė, kada galės pradėti pirmąją darbo dieną.

Hanos širdis prisipildė didžiulės baimės, kurią tik šiek tiek lengvino nekantrumas. Štai ir viskas. Akimirka, kurios taip ilgai laukė. Ji – gydytoja.

Gydytoja Hana Stiuart.

Vakar ji atšventė senojo gyvenimo pabaigą. Aštuoneri sunkaus, nuobodaus darbo ir studijų metai. Nebuvo lengva tuo pat metu dirbti du darbus, stengiantis išlaikyti save ir šeimą, ir gauti gana aukštus pažymius medicinos universitete. Beveik visus studijų metus ji praleido viena. Tad argi neužsitarnavo vienos užsimiršimo ir linksmybių nakties? To, kas būtų skirta tik jai ir niekam kitam?

Gal praleidusi naktį su Džeiku jo namuose šiek tiek ir perlenkė lazdą, tačiau dabar tai nebeturėjo reikšmės. Kokia prasmė nagrinėti praeitį? Hana žengia į naują karjeros etapą. Šios dienos ji laukė, regis, visą amžinybę. Vaikystėje jų šeima gyveno nuo vieno atlyginimo iki kito. Studijų metai, tiesą sakant, buvo neką geresni. Net paėmus milžinišką paskolą studijoms, Hanai vis tiek sunkiai sekėsi sudurti galą su galu.

Nors sunkumų netrūko nuo pat vidurinės mokyklos baigimo, ji nepalūžo. Hana išlaikė visus medicinos egzaminus ir buvo priimta į chirurgijos ordinatūrą.

Ji ryžtingai kilstelėjo smakrą. Jei ištvėrė ligi šiol, įveiks ir kitus penkerius sunkaus darbo metus.

Niekas jos nesulaikys.

Hana smarkiai nusivylė supratusi, kad pirmąsias dvi dienas reikės valandų valandas praleisti naujų darbuotojų orientaciniuose mokymuose. Savaime suprantama, pateikiama informacija svarbi, daug taisyklių, kurias ji stengėsi įsiminti, tačiau sėdėti didžiulėje auditorijoje ir klausytis, Hanai atrodė juokinga.

Leisti laiką su bendramoksliais vis tik nebuvo jau taip nepakenčiama. Su viena praktikante – nuostabaus grožio, karamelinės spalvos oda jauna moterimi vardu Andrėja Barkli – ji netgi susidraugavo. Joms kėlė nerimą tai, kad vyrams suteikiamos didesnės teisės nei moterims. Chirurgijos ordinatūra pasižymėjo nuožmia atranka, todėl nemažai moterų į ją nepakliūdavo. O jei ir pakliūdavo, nesugebėdavo baigti.

Bent jau taip pasakojo buvęs jos vaikinas Alekas, kuris mokėsi ordinatūroje tuo metu, kai ji dar tik buvo įstojusi į medicinos universitetą. Nenuostabu, kad jų santykiai ilgai netruko.

Tas niekšas jos nė trupučio nepalaikė siekiant išsvajotosios chirurgo profesijos. Tiesą sakant, jai netgi atrodė, kad jį baugina jos gebėjimai ir atkaklumas. Tarsi jie būtų nuolat varžęsi. Alekas niekada nepraleisdavo progos pasišaipyti iš jos neišmanymo. Dėl situacijos šeimoje jis taip pat jos nepalaikydavo. Nesuprato, ir kodėl turi dirbti du darbus.

Be jo Hanai buvo kur kas geriau.

Akimirką Hana prisiminė besijuokiančio Džeiko veidą. Ji šiurkščiai nustūmė šį vaizdinį šalin.

Vyrams laiko nėra. Net tokiems seksualiems ir žavingiems kaip Džeikas. Nėra prasmės spėlioti, ar jis palaikytų ją dėl karjeros. Ar dėl neatsakingos jos šeimos.

Džeikas ją tik blaškytų, o to ji sau negali leisti.

Trečią dieną Hana susitiko su Andrėja moterų chirurgijos ordinatūros persirengimo kambaryje ir su palengvėjimu atsiduso pamačiusi, kad abi liepos mėnesį paskirtos į Traumatologijos skyrių. Šiandien pirmoji diena, kai ordinatoriai pagaliau turės rūpintis tikrais pacientais.

Hana išdidžiai apsivilko kelius siekiantį chirurgo chalatą. Mat medicinos studentai privalėdavo dėvėti trumpus švarkelius, kad ligoninės personalui būtų aišku, jog jie tėra studentai.

Dabar ligoninės personalas matys, kad ji – gydytoja. Jauna praktikuojanti chirurgė, atsakinga už pacientus. Įsidėjusi stetoskopą į kišenę Hana giliai įkvėpė.

Jai pavyks. Juk sunkiai mokėsi ir ruošėsi tam.

– Jaudiniesi? – sušnabždėjo Hana Andrėjai pakeliui į niekad nenurimstančią operacinę. Tai buvo visų greitosios pagalbos skyrių pagrindinė veiksmo vieta. Kur pažvelgsi, vien ligoniai. Pacientai, kurie pasikliovė jais, medikais praktikantais, kad gautų atsakymus į visus jiems rūpimus sveikatos klausimus.

Hana iš karto užgniaužė širdyje besitvenkiančią dvejonę.

– Ne. – Andrėja akimirką pažvelgė į ją, paskui gūžtelėjo pečiais. – Na, gal truputį.

– Aš taip pat.

Priėjusios prie vyresniojo Traumatologijos skyriaus ordinatoriaus, gydytojo Ričardo Reinoldso, moterys prisistatė.

Šis neatrodė itin patenkintas gavęs rūpintis dviem naujomis kolegėmis. Gal jautė pagiežą praktikantams? Hana nebuvo tikra, bet pasiryžo įrodyti, jog jis klysta, kad ir kokios būtų jo išankstinės nuostatos.

– Į skyrių vežami du pacientai, patyrę traumas per automobilio avariją, – pranešė Ričardas. – Pasiimkite po vieną. Budintysis gydytojas šiandien profesorius Holtas, tad jei reikės pagalbos, kreiptis galėsite į mus abu. Klausimų yra?

Traumos? Pačią pirmąją dieną? Vyresniojo ordinatoriaus veide buvo matyti lengva pašaipa, tarsi jis lauktų, kada jos pradės atsikalbinėti norėdamos išsisukti nuo atsakomybės. Tačiau Hana išsitiesė ir kilstelėjo smakrą.

– Ne.

Ričardas šiek tiek prisimerkė, bet paskui linktelėjo.

– Gerai.

Kaip tik tą akimirką su trenksmu atsivėrė greitosios pagalbos automobilių durys ir į vidų įdardėjo nukentėjusieji. Akimirką panika Hanai užgniaužė kvapą, bet perėmusi savo žinion pirmąjį pacientą, pasijuto kur kas geriau.

– Džeimsas Turkovas, dvidešimt penkerių metų automobilio vairuotojas, važiavo prisisegęs diržu, tačiau į jį iš šono trenkėsi kitas automobilis, – raportavo greitosios pagalbos darbuotojas. – Gyvybiniai organai nepažeisti, įvykio vietoje buvo budrus ir sąmoningas, bet vežamas į ligoninę pradėjo slopti.

Tikriausiai pažeista galva, – padarė išvadą Hana. Tačiau jai nerimą kėlė mėlstančios paciento lūpos, todėl išsitraukusi stetoskopą paklausė plaučius. Tikrai nekas. Kiek ji suprato, nukentėjusiojo plaučiai nesugebėjo tiekti deguonį, kad užtikrintų gyvybines funkcijas.

– Intubacijos dėklą, – sukomandavo ji patraukdama deguonies kaukę ir savaime prisipučiantį gaivinimo įtaisą, kad galėtų pradėti tiekti deguonį. Hana padidino deguonies lygį iki šimto procentų. – Šiam vaikinui reikia kvėpavimo kanalo.

Medicinos sesuo akimirksniu ištraukė reikmenis ir padavė laringoskopą bei mentelę.

– Kokio dydžio vamzdelis?

– Aštunto. – Hana greitai apsimovė pirštines ir giliai įkvėpė norėdama bent kiek nurimti. Kol medicinos sesuo kišo zondą į endotrachėjinį vamzdelį, ji atsargiai įstatė mentelę pacientui į burną ir kilstelėjo aukštyn taip, kaip buvo mokyta, – kad rastų balso stygas.

Tačiau jų nesimatė.

Akimirką Haną apėmė panika ir ji karštligiškai ėmė dairytis ieškodama vyresniojo ordinatoriaus Ričardo. Kur jis, po galais? Nejaugi nežino, kad jai gali prireikti pagalbos? Tačiau Ričardo nesimatė ir ji pamėgino dar kartą, įdėmiau įsižiūrėti į gerklas. Kairiąja ranka valdydama laringoskopą, Hana dar kartą kilstelėjo mentelę, stengdamasi neužkliudyti dantų.

– Ramiai, tau puikiai sekasi, – pasigirdo tylus vyriškas balsas visai šalia. Pakako vien žinoti, kad yra ne viena, ir Hana aprimo. – Kilstelėk dar šiek tiek. Štai, matai stygas?

Savo nuostabai, Hana jas pamatė. Stengdamasi nesujudinti kairiosios rankos, dešiniąja pro balso stygas įvedė pacientui endotrachėjinį vamzdelį.

– Puiku, – sumurmėjo vyras. – Dabar išimk zondą ir pradėk pumpuoti. Palauksiu, kol įsitikinsiu, ar viskas gerai.

Hana linktelėjo ir tvirtai laikydama vamzdelį padarė kaip liepta. Įdėmiai žiūrėdama į paciento krūtinę ji su pasitenkinimu stebėjo, kaip ši kyla ir leidžiasi su kiekvienu gaivinimo įtaiso spustelėjimu.

– Puikiai atlikta. Atrodo, vamzdelis vietoje. – Tylus balsas skambėjo raminamai. Beveik hipnotizuojamai. Iš palengvėjimo Hanos keliai ėmė linkti ir tik valios pastangomis jai pavyko išsilaikyti ant kojų. Darbas dar nebaigtas. – Reikės rentgeno nuotraukos, patvirtinančios, kad vamzdelis įstatytas gerai.

– Bus padaryta, – pasakė Hana ir perdavė vamzdelį greta stovinčiai medicinos seselei. Dabar, galėdama žengti žingsnį į šalį, ji pažvelgė į savo išgelbėtoją.

Staiga Hana sustingo sutikusi atkaklų blykčiojančių žalių akių žvilgsnį.

Susidūrimo jėga buvo tokia stipri, kad širdis ėmė beprotiškai daužytis. Kambarys pradėjo suktis ratu, o ausyse kurtinamai ūžti.

Ne. Negali būti. Bet taip yra.

Džeikas. Jos Džeikas. Jos vienos nakties Džeikas stovi čia.

Jo akyse tvykstelėjusi nuostaba padėjo Hanai pasijusti šiek tiek geriau. Bent jau ne ją vieną šis susitikimas išmušė iš vėžių. Po minutėlės, perskaičiusi jo vardą ant prisegamos kortelės, pajuto sukylant šleikštulį.

Nuostabu. Kaip tik to jai ir reikia. Džeikas šioje ligoninėje yra ne šiaip gydytojas.

Jis profesorius Holtas. Vyriausiasis gydytojas. Ir Traumatologijos skyriaus vedėjas!

Vyras, su kuriuo ji impulso pagauta praleido naktį, yra žmogus, nuo kurio priklauso jos karjera.