Читать книгу Susižadėję! - Leanne Banks - Страница 2

– Aš – Lukas Hadsonas. Tavo sesuo Nikė pateko į avariją.

Gvenos Makord širdis nusirito į kulnus, kai ji nužvelgė aukštą patrauklų vyrą skvarbiomis mėlynomis akimis, stovintį jos priebutyje. Ją suėmė tokia panika, kad vargiai girdėjo savo auksaspalvio labradoro lojimą.

– Jai viskas gerai? Ar ji… – Pati blogiausia mintis užgniaužė jai balsą ir atėmė amą.

– Ji gyva, – patikino vyriškis ir linktelėjo durų pusėn. – Ar galėčiau užeiti?

– Taip, žinoma, – atsakė Gvena, užkišo plaukų sruogą už ausies ir žengtelėjo į šalį traukdama Džunę, savo šunį, nuo tarpdurio. Nors ir susisielojo dėl Nikės, jai vis tiek pro akis neprasprūdo vyriškio ūgis ir platūs pečiai. Nuo jo dvelkė brangaus odinio švarko ir vyriškumo aromatas. Gvena dirstelėjo už nugaros ir pamatė visureigį, kuriuo jis atvažiavo į rančą. Kad vienos įtakingiausių Holivudo šeimų, Hadsonų, narys asmeniškai atvyktų pas ją į Montaną, turėjo įvykti kažkas pasibaisėtino.

Gvenai iš baimės sutraukė skrandį.

– Būk geras, netylėk ir pasakyk. Ji ligoninėje?

– Ne, paguldėme ją į reabilitacijos kliniką, – atsakė Lukas, įsirėmęs rankomis į klubus. – Ji buvo suimta už vairavimą išgėrus. Važiavo prieš eismą vienpusio eismo gatve. Policija nustatė, kad trisdešimt mylių viršijo leistiną greitį. Ji tik per plauką nesirėžė į keturių asmenų šeimą, grįžtančią iš Disneilendo.

– Dieve mano, – išspaudė Gvena jausdama, kaip kraujas sustingsta gyslose. Ją apėmė šleikštulį keliantis svaigulys, kojos sulinko. Stiprios Luko rankos sugavo ją ir priglaudė prie krūtinės.

Jis įdėmiai tyrinėjo jos akis.

– Norėtum prisėsti?

Gvena linktelėjo.

– Manau, kad taip, – sutiko ji, o Lukas nuvedė prie minkštos sofos svetainėje, priekinėje jos rančos kotedžo dalyje.

– Kur virtuvė? Atnešiu tau vandens.

– Koridoriumi tiesiai, iki galo, – atsakė Gvena rankomis suėmusi galvą ir pliekdama pati save. O kad būtų privertusi Nikę jos paklausyti! Kelis kartus meldė seserį liautis palaidai gyvenus, tačiau Nikė jos nepaisė. Jaunesnioji sesutė buvo pasiryžusi vienaip ar kitaip išgarsėti, ir paskutiniu metu daugiau dėmesio buvo skiriama Nikės šėliojimams, o ne aktoriniams sugebėjimams.

Lukas grįžo su stikline vandens ir papurtė galvą, kai Gvena ėmė stotis.

– Tu vis dar išbalusi, – pasakė jis.

Ji gurkštelėjo vandens ir trūksmingai įkvėpė.

– Privalau pas ją važiuoti.

– Negali, – paprieštaravo jis. – Niekam neleista jos matyti detoksikacijos laikotarpiu.

Gvena įsistebeilijo į Luką.

– Net šeimos nariams?

– Niekam, – pakartojo jis. – Tokia buvo tos reabilitacijos klinikos priėmimo sąlyga. Įstaiga garsėja puikiais išgijimo rodikliais.

Neįstengdama daugiau nusėdėti, Gvena atsistojo.

– Aš mėginau priversti ją sustoti. Pavyko įtikinti kelioms dienoms atvažiuoti į rančą. Tikėjausi, kad grynas oras, ramybė ir buvimas kuo toliau nuo vakarėlių šėlsmo padės. Bet jos draugai nuolatos skambindavo ir siųsdavo žinutes. Nikė neištvėrė ir iškeliavo anksčiau. Priverčiau ją prisiekti, kad bus atsargesnė.

– Dabar ji gaus pagalbą, kurios reikia.

Gvena tramdė akis užplūdusias ašaras.

– Jaučiuosi tokia nevykėlė. Man reikėjo…

Lukas apglėbė ją per pečius.

– Ji – suaugusi moteris, galinti priimti savo sprendimus – teisingus arba klaidingus. Negali jos kontroliuoti.

Gvena suvokė, kad Lukas teisus. Būtų pasakiusi tą patį atsidūrusiam panašioje padėtyje, vis dėlto tai nesumažino ją gniaužiančio kaltės ir bejėgiškumo jausmo.

Giliai įkvėpusi pajuto netikėtą dėkingumą Hadsonams. Jie nugabeno seserį į saugią vietą.

– Labai dėkoju, kad pasirūpinai Nike. Būčiau norėjusi būti šalia, bet gerai, kad ja rūpinamasi. Viskas galėjo baigtis daug liūdniau.

Lėtai linktelėjęs ir ilgai, mąsliai į ją pažvelgęs, Lukas atsakė:

– Visi nori, kad Nikė pasveiktų. Bėda ta, kad tai įvyko lemiamu Hadsonų filmams metu. Nikė turėjo ruoštis reklamuoti Laukiamąjį. Tai, kad ji – reabilitacijos klinikoje, gali pakenkti filmo įvaizdžiui spaudoje ir visuomenėje.

Gvena iš savo aktorystės metų prisiminė įsipareigojimus viešiesiems ryšiams. Nors ir atsisakė perspektyvios aktorės karjeros ir gyvenimo Holivude, būtų reikėję amnezijos priepuolio, kad pamirštų alinamas reklamos filmų kampanijas: interviu žurnalams, pramoginės ir naujienų laidos, vieši pasirodymai.

– Sudėtinga, – pripažino ji ir truktelėjo pečiais. – Tačiau kol Nikė reabilitacijoje, nieko negalima pakeisti.

Lukas taip tvirtai atrėmė Gvenos žvilgsnį, kad ji pasijuto nesmagiai.

– Nesutinku, – tarė jis aksominiu balsu, bet ryžtingai. – Šiuo atveju būtina atitraukti spaudos dėmesį. Praėjusią naktį, pasirūpinę Nike, surengėme skubų susitikimą ir radome sprendimą.

Gvena vėl gūžtelėjo pečiais abejodama, ar jai būtina tai žinoti. Jos rūpestis – Nikė, o ne Hadsonų filmai.

– Džiugu girdėti.

Lukas ironiškai šyptelėjo.

– Dar pažiūrėsim. – Jis surimtėjo. – Norėdami atitraukti dėmesį nuo Nikės, vakar paskelbėme pranešimą spaudai. Pranešėme, kad mudu esame susižadėję.

Gveną ištiko šokas. Ji dėbsojo į Luką neįstengdama patikėti. Tada sumirksėjo ir papurtė galvą. Tikriausiai neteisingai išgirdo.

– Ką pasakei?

– Spauda mano, kad mudu esame susižadėję ir susituoksime.

Gvena dar stipriau papurtė galvą.

– Tikrai ne. Aš tavęs net nepažįstu. Aš nenoriu tavęs pažinti, – pridūrė ji pabrėžtinai. – Viena priežasčių, kodėl palikau Holivudą, kad pabėgčiau nuo nepaliaujamo viešųjų ryšių teroro. Joks…

– Jau paskelbta, – tvirtai tarė Lukas. – Jei nenori, kad sesers reputacija būtų maišoma su žemėmis, sutiksi bendradarbiauti.

Šaltas Luko balsas užgavo Gveną. Ji dar kartelį žvilgtelėjo jam į akis, ir sudrebėjo.

– Skamba beveik kaip šantažas, – išrėžė ji.

– Vadink kaip nori, – atsakė Lukas. – Išmanau savo darbą, bet stebuklų nedarau. Tavo sesuo užvirė šią košę, ir kažkam reikia ją išsrėbti. Niekam nebus geriau, jei dėl jos brandos ir drausmės stokos leisime žlugti Laukiamajam ir, žinoma, jai.

Gvena stojo ginti sesers.

– Nenutuoki, kiek Nikei teko patirti. Kai mūsų tėvai išsiskyrė, jai buvo labai sunku. Liko kone našlaitė – tiek dėmesio tėvai jai teskyrė. Visą tą laiką ji kovoja su skyrybų padariniais.

– Tam yra psichoterapija, – atkirto Lukas. – Niekieno gyvenimas nėra tobulas. Reikia suaugti ir prisiimti atsakomybę už tai, kas esi ir ko nori. Nikė to laiku nesuprato.

Net jeigu Luko žodžiuose ir buvo lašas tiesos, Gvena nesiruošė taikstytis su jo šaltumu.

– Lengva sakyti, kad niekieno gyvenimas nėra tobulas. Numanau, taviškis buvo beveik toks. Tobulieji galingieji Hadsonai.

Lukas vyptelėjo.

– Kad mes tobuli ir galingi, manai tik todėl, kad aš pasidarbavau su spauda. Lygiai tą patį dabar darau su šiuo filmu ir tavo sesute.

Na, žinoma, jos sesuo – tik nepageidautinas priedas. Gvena įsiuto.

– Puikus bandymas, bet nemanau, kad tai padės. Nes nesu įdomi, – paprieštaravo ji. – Nesisukioju Holivude. Paparacų manymu, ramiai ir nuobodžiai gyvenu gelbėdama arklius savo dėdės rančoje. Ir kaip tik taip ketinu gyventi ir toliau.

– Pakartosiu, kad klysti. Tu buvai numylėtinė. Moterys troško būti tokios gražios ir stiprios. Vyrai tavęs geidė. Paskutinis tavo filmas pasirodė prieš metus, o kai po dviejų savaičių jis išeis vaizdadiskio formatu, pirmaus perkamiausiųjų sąrašuose.

Gvena tyliai nusikeikė.

– Taigi, kalbant viešųjų ryšių terminais, aš esu mėnesio sensacija, – tarė ji ir pajuto, kad Luko sumanymas suveržia ją it tramdomieji marškiniai. – Vis tiek nieko neišeis. Aš turiu rančą.

– Nutarta, kad kurį laiką aš čia pasisvečiuosiu. Tada, po kelių savaičių, mes įspūdingai pasirodysime Los Andžele.

Gvenai pasidarė silpna.

– Aš net trims sekundėms nesugebėsiu apsimesti tave dievinančia sužadėtine.

– Laimėjai Auksinį gaublį ir buvai nominuota Oskarui. Tai bus vieni juokai.

– Juokai, – pakartojo Gvena dvejodama. – Tas pat, lyg būčiau susižadėjusi su pačiu velniu. Buvau ištekėjusi už vyro, kuriam manęs reikėjo tik dėl… – Ji nutilo. Vis dar buvo skausminga prisiminti. – Aš negaliu daugiau apsimetinėti.

– Gali dėl savo sesers, – paprieštaravo Lukas.

Gvena nuėjo prie sieninės spintos ir paėmė aulinius batus. Jautėsi įspeista į kampą, tokia bejėgė, kad norėjo spiegti. Pats laikas išmėžti gardus. Dievas mato, reikėjo atsikratyti energijos pertekliaus, kuris kiekvieną sekundę grasino pratrūkti. Gvena nusispyrė batus ir sukišo pėdas į aulinius, mėgindama nekreipti dėmesio į aukštą įspūdingą Luko Hadsono figūrą, stovinčią už trijų pėdų.

– Kur pageidautum, kad apsistočiau, kol čia viešėsiu? Turi svečių kambarį?

Galvon šovė keli griežti ir kandūs atsakymai, kur ji pageidautų matyti Luką, bet įsikando lūpą ir nutylėjo.

Lukas vyptelėjo.

– Suprantu, kad tau patiktų, jei apsistočiau tvarte, – tarė jis.

– Oi, ne. Arkliai to nenusipelnė, – atsakė Gvena. – Eik koridoriumi, antros durys dešinėje. Žalvarinė lova ir avikailio kilimėlis šalia. Gali užimti tą kambarį, – paaiškino ji ir išbėgo iš namo jausdama menkutį pasitenkinimą. Nors apgyvendinus Luką tame miegamajame jis miegos tik už sienos – pernelyg arti, ir tai jaudino, – Gvenai patiko mintis, kad jis per savo viešnagę gyvens rožiniame kambaryje. Tą miegamąjį įrengė galvodama apie Nikę, todėl sienos buvo rožinės, užuolaidos pasiūtos iš rožinio ir mėlyno gėlėto prancūziško satino, derančio su gėlėtu lovos užtiesalu. Nėriniuoti čiužinio papuošimai tiko prie nėriniuotų pagalvėlių ant lovos ir šalia stovinčio patogaus šviesiai mėlynu gobelenu apmušto supamojo krėslo.

Visas tas rožinis rojus išvarys Luką, vyrą, persisunkusį vyriškumu, iš proto. O jeigu pasiseks, išvarys iš savo namo ir gyvenimo.

Lukas nusinešė lagaminą į paskirtą kambarį ir apsidairė. Delnu pasitrynė akis ir veidą. Mergaitiškas kambarys toli gražu nepriminė nuosaikių ir šaltų linijų jo moderniuose, juodomis ir baltomis spalvomis dekoruotuose namuose. Dirstelėjęs į pompastiškas užuolaidas Lukas pajuto, kaip ima niežtėti odą, tarsi būtų ištikusi alerginė reakcija.

Ir kaip jis turėtų šiame kambaryje dirbti? Tualetinis staliukas buvo nuklotas mergaitiškais niekučiais. Lukas nepakentė netvarkos. Jo darbas buvo sutvarkyti kitų žmonių padarytą netvarką ir sukeltą chaosą. Kaip tik tam jis čia ir atvyko.

Mintys nuklydo prie moters, padėsiančios jam įgyvendinti apgaulę. Tikrovėje ji buvo dar įspūdingesnė nei ekrane. Sulig kiekviena emocija išraiškingos jos akys ir veidas patraukdavo ir prikaustydavo. Lukas puikiai mokėjo per pirmąsias trisdešimt susitikimo sekundžių perprasti žmones, tačiau Gvena buvo kietas riešutėlis.

Nereikėjo skaityti jos asmeninės bylos. Gvenos istorija ryškiomis raidėmis puikavosi kiekviename žurnale ir laikraštyje. Sklandė gandai, kad jos romanas su tame pačiame filme vaidinusiu aktoriumi lėmė visų dėmesį atkreipusios santuokos su vienu žymiausių Holivudo prodiuserių baigtį. Tada ji pradingo.

Bet akivaizdu, kad jos grožis ir talentas nedingo niekur. Kaip ir geidulingumas, kunkuliuojantis po santūria išore. Jei Lukas nebūtų pasimokęs iš romanų su aktorėmis, būtų susigundęs išsiaiškinti Gvenos paslaptis tiek lovoje, tiek kitur, bet dabar jis buvo išmintingesnis.

Suzvimbė mobilusis telefonas, ir jis tučtuojau atpažino brolio Makso skambutį.

– Ei, aš vietoje.

– Nusprendžiau patikrinti, nes nepaskambinai.

– Užtrukau ilgiau nei tikėjausi, kol išsinuomojau visureigį. Gvenos ranča – visiškame užkampyje. Galima neabejoti, kad ji troško pamiršti Angelų miestą.

– Kaip sutiko naujieną?

– Žiūrint, kurią, – atsakė Lukas, prisiartino prie lango ir ėmė apžiūrinėti, kaip nuimti užuolaidas. – Susisielojo dėl Nikės, norėjo važiuoti jos aplankyti.

– Tu neleidai, – įsiterpė brolis.

– Aha.

– O kaip malonioji dama reagavo į jūsų artėjančias vedybas? – paklausė brolis kitokiu tonu.

Lukas susiraukė ir papurtė galvą.

– Ko tik nepadarysi dėl šeimos verslo. Na, tarkime, man pasisekė, kad tą akimirką ji po ranka neturėjo jokių aštrių įrankių.

Maksas tyliai sukikeno.

– Nori pasakyti, ji nemirė troškimu susidėti su vienu geidžiamiausių miesto viengungių?

– Tu pernelyg įsismaginai.

– Gal ir tu galėtum pasismaginti, jei tinkamai elgtumeis. Gvena Makord buvo velniškai karšta mergužėlė. Ar tik ne ją prieš kažkiek metų vienas žurnalas išrinko seksualiausia moterimi?

Keli žurnalai. Lukui prieš akis iškilo ypač įsimintina nuotrauka iš vieno jos filmo, kur Gvena vilkėjo tik prasegtus vyriškus marškinius. Fotografija nešykštėdama atskleidė gundantį tarpą tarp krūtų, išryškino tamsius spenelius po drabužiu ir atidengė dailias iki begalybės ilgas kojas. Liežuvio galiukas, liečiantis jos viršutinę lūpą ir ilgi kirpčiukai, dengiantys vieną akį, įaudrino milijono vyrų, senų ir jaunų, fantazijas. Lukas nuvijo jaudinantį vaizdą.

– Šiuo metu Gvena karštligiškai siunta ant manęs ir visų Hadsonų.

– Ak, nejau jos žavesys išblėso?

– Ne, – atrėžė pyktelėjęs Lukas. – Ji vis dar graži, bet pyksta, kad buvo priversta susižadėti.

– Turėtų būti dėkinga, kad taip staigiai įtaisėme jos pamišusią seserį į reabilitacijos kliniką, – priminė Maksas.

– Ir yra. Tik netrokšta vėl būti viešas asmuo. – Atidaręs spintos duris Lukas pamatė, kad ji beveik tuščia. Gerokai palengvėjo. Galės čia sugrūsti visus niekučius ir nėriniuotas nesąmones.

– Manai, sutiks dalyvauti šiame farse? – pasiteiravo brolis.

– Neturi kito pasirinkimo. Todėl ir yra tokia įsiutusi, – paaiškino Lukas. – Jos lūkesčiai nesvarbūs, bent jau kol sutinka bendradarbiauti.

– Tą tavo kategorišką toną esu girdėjęs ir anksčiau, – tarė Maksas. – Nežinau, kurio gailėtis – tavęs ar jos.

– Man nereikia jokio gailesčio, – atkirto Lukas žvelgdamas į rožines sienas ir grieždamas dantimis. – Galiu pats savimi pasirūpinti.

Išmėžusi gardus ir pašėrusi arklius Gvena grįžo į namą, – vis dar susirūpinusi, bet susitvardžiusi. Ji trumpam paliko aulinius prie paradinių durų ir nuėjo į savo miegamąjį. Iš virtuvės atsklido kažkoks gardus kvapas. Kambario, kuriame miegos Lukas Hadsonas, durys buvo praviros. Dirstelėjus vidun, Gvenos vos neištiko širdies smūgis.

Lukas sėdėjo mėlynajame krėsle ir dirbo su nešiojamuoju kompiuteriu, bet užuolaidų nebebuvo, kaip ir pagalvėlių, statulėlių kolekcijos ir porcelianinių papuošalų dėžučių, visų ant sienos kabojusių paveikslų. Lovą dengė tamsi antklodė, kurią greičiausiai rado skalbinių spintoje koridoriuje. Langai liko pliki.

Gvena įėjo.

– Kur yra…

– Spintoje, – atsakė Lukas, dar jai nebaigus klausimo. Jis atsistojo. – Laikinai perdekoravau kambarį. Prieš išvažiuodamas, viską grąžinsiu į savo vietas. Nors įrengta… – Jis akimirksniui nutilo, – gražiai, tačiau blaško dėmesį. Dirbant reikia susikaupti.

Gvena dėbtelėjo į plikus langus ir linktelėjo.

– Gerai, – sutiko ji. Lukas prabus, vos tik ims brėkšti, bet tai – ne jos reikalas. – Nieko baisaus. Ką aš užuo…

– Mano virėja paruošė porą patiekalų, prieš iškeliaujant, – paaiškino jis. – Kai pasakiau, kad vykstu į Montaną, ji neabejojo, kad užstrigsiu kokioje dykvietėje, siaučiant pūgai. – Lukas metė žvilgsnį pro langą į lauke krintantį sniegą. – Ir beveik neklydo. Tu alkana?

Įgimta Gvenos nuojauta liepė atsisakyti. Vis dėlto nenorėjo, kad jis čia pasiliktų. Jis buvo nepageidaujamas ir įsiveržė į jos ramų pasaulį, kurį ji susikūrė sunkiu darbu. Gvenos skrandis tyliai sugurgė, ir ji nusprendė, kad nieko neatsitiks, jei truputėlį paragaus jo maisto. Nes kitaip teks gaminti pačiai, o ji toli gražu nepasižymėjo kulinariniais sugebėjimais.

– Truputėlį, – prisipažino Gvena.

– Kviečiu pasivaišinti, – pasiūlė Lukas. – Kepta vištiena su daržovėmis. Ir naminė duona, – pridūrė perspėjamai. – Nė viena moteris Los Andžele neprisilies prie duonos.

Namuose kepta duona. Gvena mėgino nuslėpti savo jaudulį, kai kojos pačios nunešė į virtuvę.

– Aš ne Los Andžele, – atkirto ji girdėdama, kaip Lukas seka iš paskos. Ant stalviršio pastebėjo dėžę su rankenėlėmis. – Leido tai įsinešti į lėktuvą? – paklausė ji.

– Aš jį išsinuomojau, – paaiškino Lukas.

– Ak, žinoma, – tarė Gvena prisiminusi, kaip retkarčiais pati skrisdavo užsakomaisiais reisais. Tos dienos liko praeityje, nes atsisakė aktorės duonos. Retai apgailestaudavo dėl prarastų savo kerinčios karjeros privalumų. Išskyrus virėjo paslaugas. Maisto ruoša niekada nebuvo stiprioji jos pusė.

Gvena dirstelėjo į dėžę ir įkvėpė šviežios duonos aromato. Dieviška. Ji nenoriai pasižiūrėjo į Luką.

– Tikrai nori pasidalyti?

– Tikrai, – atsakė jis ir gundančiai nusišypsojo. – Nė neįsivaizdavau, kad taip mėgsti angliavandenius.

Jis neturėtų jai patikti. Įtakingas, skleiste skleidžia pasitikėjimą savimi ir greičiausiai visada gauna ko užsimanęs. Vis dėlto Gvena nesusivaldė užjaučiamai nenusišypsojusi.

– Vienas iš dešimties pagrindinių nuostabių dalykų, palikus Holivudą, – kad galiu dažniau leisti sau mėgautis uždraustu maistu. Ačiū, – padėkojo ji ir atsikando šviežios duonos.

Lukas iš šaldytuvo išėmė kelias dėžutes.

– Pastebėjau, kad tavo šaldytuvas tuščias, išskyrus šaldytą greitmaistį. Kur tavo produktai?

– Mano dėdė, kuriam priklauso ranča, pasiūlė savo namų šeimininkę, bet aš nenoriu jokių papildomų išlaidų, kol nesibaigė pereinamasis laikotarpis, – atsakė Gvena. Ji sudėjo maistą į lėkštę ir įkišo į mikrobangų krosnelę.

– Taigi mano virėja neklydo, – tarė Lukas rankomis įsirėmęs į klubus.

– Šiuo metu visas mano dėmesys skirtas tam, kaip pagerinti ir paspartinti vadovavimą rančos gelbėjimo operacijoms. Laikui bėgant, atidarysiu vasaros stovyklą neįgaliems vaikams. Gaminti sau nėra pirmo būtinumo reikalas. Jei nuogąstauji dėl maisto, bet kada gali persikelti į miestą. Ten rasi restoraną ir užkandinę, motelį ir…

Lukas papurtė galvą.

– Mudu privalome būti drauge, kad įtikintume šia istorija.

Dzingtelėjo mikrobangų krosnelė, ir Gvena išėmė maistą. Belaukiant burnoje susikaupė seilės. Vos tik iš stalčiaus ištraukė peilį su šakute, sučirškė jos mobilusis telefonas. Dėbtelėjusi į numerį, tučtuojau atsiliepė.

– Klausau.

– Gvena, tai Robertas Viljamsas iš Priešgaisrinės apsaugos. Gavome pranešimą apie Makalisterio valdose užšalusiame tvenkinyje įstrigusią kumelę. Jei pavyktų ištraukti gyvą, ar norėtum ją globoti?

Įkliuvusio arklio vaizdas šmėkštelėjo priešais akis, ir jai suspaudė širdį.

– Ji nepriklauso nė vienai iš netoliese esančių rančų?

– Ne. Jie beveik neabejoja, kad ji laukinė.

– Oho, – nustebo Gvena, o adrenalinas sukunkuliavo. – Taip. Paskambinsiu Denisui su veterinaru ir atsivešiu priekabą. Ačiū. – Spustelėjusi mygtuką ji baigė pokalbį ir greitai surinko Deniso, visos rančos operacijų vadovo, numerį, bet įsijungė balso paštas. – Prakeikimas, – burbtelėjo Gvena prisiminusi, kad Denisas su žmona mieste švenčia vedybų metines. Greičiausiai jis savo telefoną išjungė.

– Kas nutiko? – pasiteiravo Lukas.

– Turiu važiuoti pasiimti išgelbėtą arklį. Paprastai su manimi važiuoja Denisas.

– Aš tau padėsiu, – pasisiūlė Lukas.

Gvena pervėrė jį nepatikliu žvilgsniu.

– Tai – laukinė kumelė. Jei Priešgaisrinei tarnybai pavyks ją ištraukti iš užšalusio tvenkinio, ji vis tiek gali būti nepaklusni.

– Geras mano tėvų draugas turi rančą. Būdamas vaikas ir paauglys, leisdavau ten vasaras. Dirbau su dresuotoju, kol jis prijaukino porelę laukinių ponių.

– Tikrai? – paklausė Gvena nustebusi. Jai atrodė, kad, būdamas privilegijuotas Hadsonas, Lukas bus tas vyras, kuris savo gyvenime reikalauja ir gauna tik pačius geriausius ir madingiausius patogumus. Būtų lažinusis iš pinigų, kad vieninteliai fiziniai sunkumai, su kuriais susidūrė, buvo patirti sporto klube su reguliuojama vidaus temperatūra… arba galbūt lovoje. Gvena žaibiškai nuvijo šią mintį. Kaip ji apskritai šovė galvon?