Читать книгу Vyras už pinigus - Leslie Kelly - Страница 1

Jei galėtų rinktis, susikišti į nosį įkaitusius iešmus ar dalyvauti trisdešimt penktosiose tėvų sutuoktuvių metinėse be vaikino, Anė Deivis nedvejodama griebtų degųjį skystį ir degtuką. Tačiau paėmė čekių knygelę svarstydama, kaip žemai gali nusiristi – ir kiek gali išleisti, – kad išvengtų už išdegintas šnerves baisesnio likimo.

– Du su puse tūkstančio – tiek galiu, – priminė sau ir draugei Tarai, kuri kartu su ja sėdėjo prie tuščio stalo viešbučio pokylių salės gale.

Du tūkstančiai penki šimtai – maždaug tokia suma, kokią išleidusi, ji vis dar pajėgtų apmokėti sąskaitas ir turėtų ką valgyti kitą mėnesį.

Tara, retkarčiais padedanti sėkmingai veikiančiame Anės darželyje Kūdikių svajonė, į šį viengungių labdaros aukcioną atėjo tik morališkai palaikyti draugės. Juk aktorės karjeros siekiančios merginos čekių knygutė neleidžia pirkti vaikino net Gelbėjimo armijos stovėjimo aikštelės aukcione, ką jau kalbėti apie spindintį tarpžemyninį Čikagos viešbutį.

Jei atvirai, ir Anė – ne turtuolė, o savo taupomosios sąskaitos lėšas naudoja tik būtiniausiu atveju.Ją šiandien čia atvedė juodžiausia neviltis. Rankos sviro pagalvojus apie savaitgalį namuose – be vaikino, – kai visos šeimos moterys gaili ir kudakuoja, vyrai, ypač broliai, šaiposi, o kiti mažo miestelio gyventojai bando supiršti.

Ką jau kalbėti apie neišvengiamus klausimus, kodėl ji atvažiavo viena, juk visa šeima žino, kad ji jau kelias savaites susitikinėja su mielu gražuoliu. Žiūrint tėvams į akis prisipažinti, kad gražuolis, su kuriuos susitikinėjo, pasirodė esąs vedęs pašlemėkas? Geriau jau pasivers ant tų iešmų ir pasivadins šašlyku. Tuščios sąskaitos – nedidelė kaina už galimybę išvengti agonijos. Na, gal išleisčiau dar ir santaupas.

Ne. Jokiu būdu. Nebent scenoje kartu pasirodytų Džonis Depas ir Džošas Duhamelis ir pasiūlytų didžiausią kainą sumokėjusiai merginai galimybę visą savaitgalį eksploatuoti jų kūnus.

– Nieko čia negausi pigiau kaip už tris tūkstančius, – priminė Tara. Gražutė brunetė, paprastai kunkuliuojanti džiaugsmu ir lengvabūdiška, kalbėjo neįprastai pesimistiškai. – Net to išglebusio puošeivos blondino, kuris visiškai apsijuokė, šokdamas striptizą.

Anė susigūžė ir panoro muilu nusiplauti prisiminimą apie tai, kaip išblyškęs dvidešimties su trupučiu vaikinas šoko taip baisiai, kad pirmose eilėse sėdinčios damos apsimetė alpstančios.

Bjauru. Kaip tokį parsiveši namo? Gal geriau būtų pasiimti kokį benamį, norintį užsidirbti keletą šlamančiųjų, ir surengti jam savaitgalio atostogas mažame JAV miestelyje?

Gera mintis…

Bent jau būtų pigiau nei tas prašmatnus aukcionas.

– Gal man apžiūrėti suolelius parke prie geležinkelio? Ten turėtų būti vyrukas, padarysiantis tą patį už gerokai mažiau nei du su puse tūkstančio.

– Tu nusiminusi, – priminė jai Tara, – o ne savižudė.

– O ar nerizikinga tai, ką dabar žadu daryti? Tų vaikinų irgi nepažįstu.

Vienintelis skirtumas – jie rodomi ir parduodami miniai gerokai įkaušusių turtingų moteriškių viešbučio salėje. Tiesa, jie siūlo padorų pasimatymą – romantišką vakarienę, pasivaikščiojimą paplūdimyje, kruizą po pietų ar iškylą – pasiūliusiai aukščiausią kainą. Bet Anei tie vyrai vis tiek visiškai svetimi.

Be to, abejojo, ar įkalbės išloštą viengungį iškeisti, kad ir ką jis ten siūlo, į pasimatymą Aplankykime tėvus. Tai kodėl ji tai daro?

Tara tarsi perskaitė jos mintis.

– Beviltiški laikai reikalauja…

– …palydovų tarnybos.

Tara suprunkštė.

– Na žinoma, pasirodyk pas tėvus su parsiduodančiu vaikinu. Tikrai pasiseks.

– Gal jis neatrodytų pigus. Gal būtų mielas, normalus, patrauklus.

– Čia ne filmas Vestuvių data. – Susuktu lankstinuku Tara pliaukštelėjo Anei per ranką. – Tokie neegzistuoja.

– Tačiau man reikia atsarginio plano, – vapėjo Anė.

Juk žino, kad laikas tirpsta. Gal pasitaikytų koks jaunas padoriai atrodantis vaikinas prie darbo biržos? Jei tik jis turi visus dantis ir keturias galūnes, šeima ir nesužinos, kad čia ne tas, su kuriuo ji susitikinėjo.

Net jei galūnės tik trys… Jis gali būti kilnus nelaimę išgyvenęs žmogus.

Kilnumas gerai. Labai gerai. Anė tuojau peržvelgė šio vakaro programą ieškodama ugniagesių, gelbėtojų, policininkų. Tėtei tikrai patiktų.

Šeima nežino, iš ko gyvena jos buvęs vaikinas Bleikas. Beveik nieko nežino. Tik kad ji susižavėjo kažkokiu aukštu tamsiaplaukiu gražuoliu. Tiksliai nežino, kaip jis atrodo. Todėl pristatyti jiems gali bet ką ir pasakyti, kad tai tas nuostabusis vaikinas, apie kurį daug pasakojo. Bet ką, išskyrus tikrąjį nuostabų vaikiną, kuris pasirodė besąs nuostabus melagis.

– Liaukis galvojusi apie Šunsnukį Bleiką.

– Negi mintis skaitai?

– Ne, bet tave labai lengva perkąsti, panele, visada besišypsanti blondine iš gretimo buto. Vos tik apie jį pagalvojusi susirauki, atrodo, kad nori ką nors prikulti, – pridūrė gūžtelėjusi pečiais Tara gurkšnodama alų. – Žinoma, taip pat atrodai riedamasi su kuria nors supermama, bet čia nė vienos nėra.

Supermamos. Taip jos su Tara vadina keletą ypatingai sudėtingų Anės klienčių. Tokių nedaug, bet jos puikiai organizuotos, pretenzingos, arogantiškos Kūdikių svajonėje paliktų vaikučių motinos, laikančios darželio auklėtojas gerai apmokamomis šunų vedžiotojomis.

Tarsi prižiūrėti pradedantį vaikščioti kūdikį reikštų tik pakeisti jam sauskelnes.

– Tu juk jo nemylėjai, pati prisipažinai. Net nemiegojai su juo.

– Ačiū Dievui.

Kažkas sulaikė. Nuojauta. Kaip tik jai mergina buvo dėkinga, kai sužinojo, kad, nors jis teigė priešingai, Ponas Išsiskyręs Gražuolis tebuvo Vedęs Klastingas Paršas.

– Tai užmiršk jį.

– Užmiršau. Beveik. Man reikia tik iškęsti šį savaitgalį, o tada galėsiu apsimesti, kad to vyro visai nebuvau sutikusi.

– Primink, kodėl negali paprasčiausiai papasakoti šeimai, kas atsitiko? Neatrodo, kad čia būta tavo kaltės.

– Juk praėjusį pavasarį buvai sutikusi mano artimuosius. Negi tau tikrai kyla toks klausimas?

Tara papūtė lūpas ir lėtai papurtė galvą. Ji tik akimirką žvilgterėjo į Anės gyvenimą: vienintelė duktė globėjiškoje mažo miestelio šeimoje, tenorinčioje, kad ji sugrįžtų namo, ištekėtų ir gimdytų vaikus. Dabar, o dar geriau – prieš pusę metų. Sužinoję, kad jų mergaitė turėjo romaną su vedusiu vyru, nepaliaus zysti, kad Anė pamirštų didmiesčio svajones ir parvažiuotų namo, kur sutiks padorų vietinį vaikiną ir apsiramins.

– Užmiršk, kad klausiau.

– Susirasiu, kas suvaidins mano vaikiną, įtikinsiu juos, kad esu visiškai laiminga ir man sekasi, tada per keletą savaitgalio skambučių pamažu suorganizuosiu išsiskyrimą.

Beveik patenkinta sumanymu, Anė paėmė taurę tebegalvodama apie atsarginį planą. Vyras, su kuriuo ji pasirodys, neprivalo būti labai gražus vien dėl to, kad ji taip papasakojo šeimai. Tiktų ir gerokai paprastesnis, atrodantis kukliau už tuos seksualius viengungius, pateiktus aukcione, skirtame paremti vaikų Kalėdas. Grožis, kiek ji žino, slypi žiūrinčiojo akyse, ir jos šeima tai supranta. Praėjusiais metais Džedas, jos brolis, įtikinėjo sutikęs būsimąją Mis Ameriką. Vis dėlto jo mylimoji – labai miela mergina, kurią dievina visa šeima – labiau primena Mis Pilsberio Spurgą.

Tai gal jie pagalvotų, kad Anė paprasčiausiai persistengė pasakodama, koks gražuolis jos vaikinas. Kad ji, kaip ir jos brolis, beprotiškai įsimylėjusi. Anė neprivalo parsivežti vaikino, atrodančio kaip… kaip…

Dieve mano, kaip… jis.

Jos akys vėl, kaip ir visą vakarą, nukrypo į aukciono programą, atverstą ant stalelio. Praslinko kokios dvi minutės nuo paskutinio godaus žvilgsnio – o tai ilgiausias laiko tarpas per visą vakarą, kai ji bent jau akies neužmetė į viengungį numeris dvidešimt, geraširdį gelbėtoją. Tikrą didvyrį. Visiškai tobulą.

Be to, vaikinas – tikras raumenų kalnas.

Spoksant į nakties mėlynumo akis, Anės širdis krūtinėje žaidė klases. Visai kaip tą akimirką, kai pastebėjo jį – visiškai svetimą žmogų, kurio vardo ji nežinojo, bet veidas ir kūnas priminė paskutinį erotinį sapną.

Skruostikauliai aukšti ir išraiškingi, nosis vanagiška, smakras tarsi iš granito iškaltas. Vienos ausies lezgelyje blizgėjo mažutis auksinis auskaras. Lūpos gundomai šypsojosi, atrodo, joks tikras vyras negali taip šypsotis ir kartu išlikti toks velniškai vyriškas. Vešlių rašalo juodumo plaukų – ilgų, šilkinių, surištų į uodegėlę – blizgesys ir neišmatuojamos mėlynos akys turėjo būti Photoshop programos kūrinys.

Koks skirtumas? Tokio nelaimėsi. Jokių šansų. Tik ne po tokios praėjusio vaikino sėkmės.

Staiga Anė užsimanė dingti iš čia, kad nematytų, kuri jį laimės. Tai nereiškia, kad nenorėtų jo pamatyti gyvo, nes, jei atvirai, net ir nuotrauka sujaudino. Joks vyras tikrovėje negali būti toks gražus.

Anei nespėjus pajudėti, Tara mostelėjo į sceną, kur žiūrovų palaikymo maldaute maldavo pranešėjas, ruošiantis auditoriją paskutinei vakaro akimirkai. Didžiajam finalui. Viengungiui numeris dvidešimt.

– Šitas aukcionas – geriausia proga, o šitas vaikinas – paskutinė viltis. Nepražiopsok.

– Geriau eikime. – Anė atsirėmė į stalelį ketindama keltis. – Nieko neišeis.

– Juk pinigai tam ir reikalingi, kad išleistum. Abi žinome, kad kaip tik į šį paskutinį vaikiną visą vakarą smailinai akis.

Negi ji tikrai tokia nuspėjama? Gal tik Tarai – pirmai draugei, kurią susirado prieš penkerius metus persikrausčiusi į Čikagą. Antra vertus, namiškiai visuomet patardavo nelošti pokerio, nes Anė demonstruojanti jausmus panašiai kaip kitos – papuošalus: begėdiškai.

– Ar pastebėjai, kaip ištuštėjo salė? – Tara pasilenkė arčiau norėdama įtikinti ne tik ramiu tonu, bet ir žodžiais. – Pusė moterų pakilo ir išėjo po paskutinio vaikino, tarptautinio verslininko, pasirodymo.

Anė pastebėjo, bet nesuprato kodėl.

– Vis tiek nesuprantu, – burbtelėjo ji.

Prieš dešimt minučių, kai už neįtikėtiną sumą – dvidešimt penkis tūkstančius dolerių – buvo parduotas viengungis numeris devyniolika, pirkėjos akimirksniu ėmė tirpti. Tarsi brangakmeniais pasidabinusios moterys buvo atėjusios tik dėl šio vyro. Iš salės traukė grupėmis, tuojau ištuštėjo priekiniai staleliai.

Rudakis viengungis buvo gražus. Tačiau, Anės nuomone, paskutiniajam jis nė žvakelės palaikyti nevertas.

– Kertu lažybų, kad visas išgąsdino aukštos kainos, juk tai reiškia, kad paskutinis vaikinas kainuos penkiasdešimt tūkstančių.

– Nemanau. – Tara palinko dar arčiau. – Kilmingosios dingo. Žiūrėk, kas liko… Tik triukšmingos darbininkės, kaip mes.

Anė paskubomis apsižvalgė: atmosfera salėje buvo linksmesnė ir lengvesnė. O gal Tara teisi? Šios panašesnės į merginas, ieškančias, kur nusipirkti du už vieno kainą. Visai ne Dom Perignon tipo, kurios kaip pakvaišusios varžėsi dėl viengungio numeris devyniolika.

Tara raudonu nagu bakstelėjo į seksualiojo viengungio veidą.

– Tu gali jį laimėti, Ane. Tu nusipelnei.

O gal…

– Pažiūrėk į nuotrauką, – energingai kalbėjo Tara, – prisimink, kad geriausia paliekama pabaigai. Ryžkis, arba su tavimi daugiau niekada nebekalbėsiu!

Bet kurią kitą dieną tai būtų labiau palaima nei bausmė, bet Anė buvo per daug susirūpinusi, kad apie tai pagalvotų.

Aukciono vedėjas ėmė skaityti paskutinio viengungio biografiją, moterys salėje nutilo. Anės pulsas visą vakarą vis greitėjo: ji apsimetė besidominti kitais vyrais – pasidrąsindama už keletą net kainą siūlė. Dabar širdis lėkė šuoliais.

Kraujas ošė gyslomis, ji vos kvėpavo ir jautėsi kiek apsvaigusi.

– Tikrai gali sumokėti daugiau nei du su puse tūkstančio. Juk žinai, kad sukrapštytum dar keletą šlamančiųjų, – kuždėjo Tara.

– Tu labai jau greita tuštinti mano sąskaitas, – atkirto Anė.

Kiek aš turiu santaupų?

– Nusiaubk aukų stiklainį žaidimų kambaryje. Vaikai nepasiges dar vienos abėcėlinės dėlionės, juk vis tiek nemėgsta lavinamųjų žaidimų.

– Ša!

Nekantraudama, kad vedėjas ilgai kalba, ji stebėjo judesius už juodos užuolaidos ir troško išvengti nusivylimo, bet dar labiau geidė pamatyti tą vyrą gyvai. Tik sužinoti, ar jis egzistuoja.

– Jei jau kitą mėnesį badausi, pažadu pasidalyti riešutų sviestu ir žele, – pridūrė nutrūktgalviškai šypsodama Tara. – Bet tikiuosi, būsi tokia soti pirkiniu, kad alkio nejausi.

Anė papurtė galvą – tai neįmanoma.

– Čia tik verslo sandoris. Savaitgalis, po kurio šeima nulips man nuo kupros taip ir nesužinojusi apie…

– Šunsnukį Bleiką.

Taigi.

– Nieko asmeniško. Jau išmokau pamoką apie romaniukus su gražiais saldžiai suokiančiais vyrais. Tu žiūri į moterį, visiškai suvaldžiusią savo libido.

Anė neabejojo nė vienu žodeliu. Ji pasitikinti savimi, stipri, rami ir tikrai susidorotų su viskuo.

Bet tada užuolaida pakilo, ir pasirodė juodaplaukis dievas. Net iš toli Anė matė, kokia šelmiška ir dviprasmiška jo išraiška.

Nuotrauka neperteikė jo plačių pečių, aukšto kūno lieknumo. Jis vilkėjo juodą smokingą, kuris tiko puikiai – atrodė, kad pasiūtas tiesiog ant jo.

Anė įsakė sau nurimti. Protauti. Elgtis apdairiai. Siūlyti žemą kainą, neišsiduoti.

Tada jis sviedė auditorijai gundančią supratingą šypseną, mėlynos akys suspindėjo prožektorių šviesoje. Geidulingas gardžių lūpų vingis žadėjo kuždesius ir gundė visas kambaryje buvusias moteris, ypač Anę.

Staiga visą jos kūną užvaldė instinktai, ji pašoko ant kojų ir energingai sušuko keistu balsu:

– Penki tūkstančiai dolerių!

Vienintelis pasiūlymas. Parduotas po vienintelio šūktelėjimo, atskriejusio iš blondinės salės gale lūpų.

Šonas Merfis – ne pats brangiausias vaikinas šį vakarą – ši nominacija atiteko vyrukui prieš jį, gelbėtojui, vardu Džeikas. Tačiau Šonas neabejojo, kad nė vienas iš dalyvių negavo penkių tūkstančių dolerių pasiūlymo, vos tik vedėjui leidus siūlyti kainą.

Vienintelė paguoda šį juokingą vakarą. Ir dar gerai, kad nebuvo parduotas vienai tų anksčiau išėjusių bjaurybių.

– Dar kartą dėkoju, pone Merfi, kad šį vakarą sutikote padėti. Surinkome labai didelę sumą. Daugelio vaikų Kalėdos Čikagos prieglaudose šią žiemą bus gerokai linksmesnės.

Šonas linktelėjo galva moteriai, tvarkysiančiai šio renginio labdaros lėšas. Ji atrodė pavargusi, bet graži, tamsiaplaukė, rodos, vardu Noelė. Stengėsi elgtis profesionaliai, išlikti pagarbi ir mandagi, bandė išvengti grūsties, kurios galėjai tikėtis po šio vakaro įvykių.

– Nėra už ką.

Parduotas miniai moterų. Pagalvojęs, kad tam ryžosi – o jo pavardė ir nuotrauka, ko gero, paplis spaudoje, – vyras atsiduso, puikiai suprato, ką pasakys tėvas. Senis nuolat perkrato pagrindinių laikraščių tinklalapius, iš namų Airijoje stebi finansų rinkas. Jei tik šios naujienos pasklis socialiniuose tinkluose, Šoną užgrius dar viena žinučių ir elektroninių laiškų lavina: Tu darai gėdą, važiuok namo, nusiramink, gauk atleidimą ir daryk tai, ko aš noriu.

– Kam turiu dėkoti, kad sutikote dalyvauti? – paklausė Noelė.

Hm. Kažin, ką moteris pasakytų išgirdusi, kad jį paskatino viena nuobodžiaujanti turtuolio žmonelė, kurią jis atsitiktinai aplankė, būdamas Amerikoje. Ne šiaip draugė, o pirmoji jo klientė, kurią sutiko prieš šešerius metus Singapūre. Jos vyras pasamdė Šoną lydėti žmoną, užtikrinti jos saugumą ir… užimti.

Šonas nelabai suprato, ką tai reiškia, kol moteriškė jį suviliojo.

Tokiu sandoriu galiausiai jie visi buvo labai patenkinti. Verslininkas susigrąžino savo žmonelę, o Šonas galėjo užmesti savo finansinius tinklus. Moteriškė gavo seksualinių paslaugų iš menkai patyrusio – o tokį dar įdomiau mokyti – dvidešimt dvejų metų beprotiškai ją įsimylėjusio jaunuolio. Šonas įgijo neįkainojamos patirties, seksualinės ir emocinės, o galiausiai buvo švelniai atstumtas. Ir ne tuščiomis kišenėmis. Toli gražu.

– Pone Merfi. – Skubanti aukciono darbuotoja tebelaukė atsakymo.

Ar ji, kaip ir daugelis moterų, akimirksniu supras, ar tik pamanys supratusi? O gal pasišaipys? Pasisiūlys? Griebs jį? O gal atstums? Visa tai jis jau patyrė.

Per tuos metus, kai blaškėsi po pasaulį, susipažino su žmonėmis – su moterimis – išgirdo įvairiausių nuomonių apie savo gyvenimo būdą. Bet vargu ar daugelis iš tikrųjų suprato, koks jis.

Arba jis pats. Tačiau nepaneigsi – egzistuoja išankstinė nuomonė, nuostata apie Šono veiklą.

Kartais jis tokią nuostatą keisdavo. Kartais – ne.

Dažniausiai nesivargindavo aiškinti. Tuo labiau visiškai svetimiems. Todėl atsakė paprastai:

– Išgirdau iš draugų ir panorau padėti, jei tik galiu.

Moteris patikėjo ir nusišypsojo.

– Nuostabu. Kai kuriems viengungiams rankas supančiojo seserys, bendradarbės ir panašiai.

Šonas nujautė, kad taip nutiko ir vyrukui, parduotam prieš jį, tam gelbėtojui. Jis vilkėdamas smokingą jautėsi taip nejaukiai, kaip Šonas pasijustų apsivilkęs darbinį kombinezoną arba užsidėjęs šiaudinę skrybėlę. Ar, dar blogiau, pakliuvęs į klasę, sausakimšą klykiančių vaikų.

Smokingas? Juo vilkėdamas, jis jaučiasi puikiai.

Prisimenant, kokia jo šeima, galima numanyti, kad pirmuoju smokingu jį apvilko dar neišmokusį nė ropoti.

– Laimėtojoms ir jų viengungiams salėje rengiame nediduką pobūvį, kad galėtumėte susitikti ir apsikeisti informacija.

Aha. Tvarkaraštis, telefono numeris.

Pageidautinos apsaugos priemonės.

Po velnių, gal jis paprasčiausiai persisotinęs. Nebėra jokių gal. Jis tikrai persisotinęs. Vis dėlto numanė, kad dalis čia atėjusių moterų nesitiki nieko daugiau, tik malonaus vakaro už garbingą labdarą.

Tačiau ne visos. Anaiptol.

– Atleiskite, turiu grįžti prie darbo, – tarė organizatorė, pamačiusi sutrikusius savanorius, skaičiuojančius šūsnis grynųjų iš užrakintos dėžės.

Priešais ją nekantriai pirštais barbeno smulkutė, bet krūtinga brunetė, laimėjusi prieš Šoną parduotą vyruką.

Ji buvo patraukli. Labai. Ir jauna. Šonas susimąstė apie savo perspektyvas. Deja, ne kažin kas, kiek spėjo pamatyti, žvilgterėjęs iš užkulisių į salę, kur sėdėjo daugiausia gerokai vyresnės ir… kietesnės moterys.

– Malonaus vakaro, – tarė Noelė ir nuėjo.

Šonas sumurmėjo dėkodamas ir pasuko organizatorės nurodyta kryptimi. Greičiau pradės, greičiau baigs.

Jis norėjo gerai įsižiūrėti į moterį, su kuria teks praleisti savaitgalį, neužteko nuo ryškiai apšviestos scenos žvilgterėti į šviesią galvą. Šonas svarstė, kokie jos planai vakarui nebūtų pernelyg sudėtingi. Jam reikės gal trisdešimties sekundžių suprasti, ar ji žino, ką nusipirkusi, ar ne.

Turint omenyje, kaip garsiai ji šūktelėjo tokią didelę sumą net neraginta aukciono vedėjo, Šonas atsakymą numanė. Jautė, kad kaip tik dėl to niekas kitas kainos nekėlė. Žinodama, kaip varžomasi buvo dėl ankstesnio vaikino, ji paprasčiausiai pergąsdino varžoves. Jos, kaip ir Šonas, pirmosios pirkėjos balse išgirdo nepalenkiamą ryžtą.

Matyt, ta moteris yra girdėjusi apie jį paskalų. Kas jis iš tikrųjų, iš kur kilęs ir ką iš tiesų veikia.

Šonas abejojo, ar tuose ganduose yra bent dalelė tiesos. Todėl tikėjosi, kad moteriškė tokią sumą paklojo ne vien tikėdamasi rytoj rytą pabusti ant jo pagalvės.

To niekas negarantuoja. Nebent Šonas susigundytų pats. Koks skirtumas, kas ta moteris ir kokia jos sąskaita. Jei Šonui nebus patraukli, jis bus tik palydovas, gidas, vertėjas ar net, jei prireiks, asmens sargybinis. Kad ir ką visi galvotų. Išpaikintos moterys. Ir jų turtingi pagyvenę vyrai, norintys, kad jų žmonos būtų užimtos.

Ir net pats Šono tėvas.

Pasiruošęs gintis jis įžengė į mažesnę salę, kur porelės tyliai šnabždėjosi pakampėse ir prie kilnojamo baro. Kelios moterys pernelyg garsiai juokėsi, keli vaikinai rangėsi, gavę tiek dėmesio. Ketvirtis laimėtojų buvo gal dvidešimčia metų vyresnės nei jų vaikinai, bet iškentusios pakankamai operacijų, kad atrodytų pakenčiamai. Tik kelios poros atrodė paprasčiausiai besikalbančios – t. y. tokios, kur turtinga aukciono laimėtoja nebando įkalbėti vaikino vietoje iškylos parke pakilti į ištaigingus viešbučio apartamentus.

Šonas apžvelgė kambarį, tikėdamasis atpažinti savo laimėtojos plaukų spalvą, nors ryškiai apšviestoje pokylių salėje jie ir spindėjo auksu.

Tada pamatė. Ji stovėjo viena.

Šviesiaplaukė. Jauna. Tikrai jauna, o ne tokia apsimetanti. Priėjęs arčiau pamatė, kad ji graži. Labai graži: skaistaus veiduko, amerikiečių mergaičių tipo, makiažas tikriausiai slepia strazdanas.

Nuostabi nebuvo, visai nepanaši į tykančią piraniją, o tai reiškė, kad tikrai gali būti asmenybė.

Gali pavykti. Nebent prasižios ir leptelės ką nors, kaip tos besmegenės kvaišos, kurios ieško mados ir skonio patarimų blizgiuose žurnaluose, viešai džiaustančiuose Holivudo apatinius.

Tačiau Šonas abejojo, ar taip atsitiks. Sprendžiant iš gelsvos šilkinės jos suknelės, paprastos šukuosenos – trumpų, sušukuotų ir ant pakaušio surištų plaukų, – vos keleto papuošalų, ji atrodo gana natūrali.

Tą akimirką mergina pastebėjo jį. Rausvos lūpos prasivėrė, akys – tokios pat spalvos kaip rugiagėlės, augančios Viklou, – išsiplėtė ir įsmigo į jį. Šonas suprato buvęs teisus: mergina jaudinasi. Jokia ji grobuonė, kokią tikėjosi pamatyti.

Labai labai patraukli.

Šonui staiga dingtelėjo, kad idėja rengti tokį aukcioną – ne tokia jau ir bloga.