Читать книгу Vyras už pinigus - Leslie Kelly - Страница 2

– Labas vakaras, – tyliai pasisveikino Šonas, priėjęs prie merginos, nusipirkusios jį visam vakarui. – Atleisk, kad priverčiau laukti.

– Tu kalbi su akcentu!

Jis tyliai nusijuokė.

– O gal tu – su akcentu?

– O Dieve, kaip nemandagiai pasakiau, ar ne? – Ji ištiesė ranką, smulkutę, ji beveik pradingo Šono delne. – Aš Anė Deivis. O tu…

– Šonas. Šonas Merfis.

– Kaip Bondas, – suvapėjo mergina. – Džeimsas Bondas.

– Ne visai. – Jis nusijuokė. – Aš juk nesakiau Merfis. Šonas Merfis. Be to, Bondas – britas.

– O tu – ne?

– Dieve, ne.

Supratusi, kad jį įžeidė, mergina prikando lūpą.

– Atsiprašau. Man tik patinka seni filmai, o tu kalbėjai kaip Šonas Koneris.

Jos skonis neblogas, bent jau Bondą mėgsta, bet akivaizdžiai neskiria akcentų.

– Koneris – škotas. Net sala kita.

Mergina suglumo, Šonas žinojo, kad negražu ją erzinti, bet nesusilaikė. Trečią dešimtį vos įpusėjusi mergina, tik keleriais metais už jį jaunesnė, tikrai puiki. Ypač kai svarsto, ką čia pasakyti, kad nereikėtų graužti nagų.

– Tai kas tu esi?

– Vyras, kaip man sakė. Airis. Tavo vaikinas.

Ji ištraukė ranką tarsi tik dabar pajutusi, kad Šonas ją tebelaiko, ir pasitrynė smilkinį.

– Nelabai skiriu.

– Aš tave suerzinau, – prisipažino Šonas švelniai nusijuokęs.

– Nemėgstu, kai mane erzina, – perspėjo ji susiraukusi. – Vyresnysis brolis vieną rytą atsibudo su šamu gerklėje, nes po pirmųjų mėnesinių ėmė pravardžiuoti mane Mažąja Mis Amerika. – Jos blyškus veidas išraudo. Ji prisidengė burną ranka, matyt, tik dabar suprato, ką pasakė. – Juk aš to nepasakiau, ar ne?

Šonas nesusilaikė, ėmė nesulaikomai kvatotis.

– Pasakei. Tikrai.

– Vesk mane iš čia.

Jis užstojo kelią nenorėdamas, kad mergina išeitų, – kas minutę ji Šonui patiko vis labiau. Kaip galėjo palaikyti ją paprasčiausiai gražia? Kai merginos akys štai taip sužibėjo, jam kvapą užgniaužė.

– Man labiau patinka kardžuvė. Tik paaiškinau. Ir nors mėgstu sušį, paprastai jūros gėrybes valgau keptas.

– Jei atleisi, aš eisiu ir palįsiu po stalu.

– Ne. Neatleisiu, céadsearc, – sukuždėjo Šonas, imdamas ją už rankos.

Jautė, kokia švelni jos oda, kaip kvepia persikais. Šonas nusišypsojo. Jokio muskuso. Jokių šleikščių gardenijų.

Persikai.

Nenorėdamas paleisti merginos iš akių, nuvedė ją prie šešėlio baro kampe. Nujautė, kad ji ketina sprukti, jei jis visko tinkamai nesutvarkys. Antra vertus, nenumanė, kodėl mergina suploja penkis tūkstančius dolerių už galimybę praleisti vakarą su juo, o paskui pabėga?

– Kaip mane pavadinai?

Nuslydo nuo liežuvio.

– Mieląja, – prisipažino jis.

– Seksistas.

– Jūs… amerikietės… neprivalote nuolat stovėti sargyboje. Čia tik malonus kreipinys.

– Kaip galiu būti mieloji, jei vos susipažinome?

– Ne mano mieloji, – sutiko Šonas. – Bet turėdamas omenyje, kiek kartų norėjau šypsotis, vos tau pravėrus burną, noriu pasakyti: manau, kad tu tikriausiai labai miela, linksma ir geraširdė. – Šonas nusišiepė. – Nepaisant slaptos atakos šamu. – Paleidęs jos švelnią kaip šilkas ranką, jis pridūrė: – Nekantrauju geriau tave pažinti, Ane Deivis.

Jis kalbėjo rimtai. Bet pats nustebo, kad taip pasakė. Šonas paprastai neatsiveria taip greitai. O ši jauna mergina kaipmat jį demaskavo.

Siekdamas jos palankumo jis neflirtavo ir nesistengė sužavėti. Paprasčiausiai kalbėjo atvirai, o taip su moterimis elgiasi retokai. Paprastai sakydavo tai, ką jos nori girdėti, – už tai jam mokėdavo. Viską, išskyrus ne. Tai joms niekuomet nepatinka. Šonas turėjo sąžinės to nesakyti.

– Juk mes ketiname geriau pažinti vienas kitą, ar ne? – paklausė jis. – Papasakok man apie save.

Jis laukė svarstydamas, ką ji atsakys. Saldžiai kvepianti blondinė, stebinti jį nepatikliomis akimis.

– Tas žodis, kurį pasakei… Kokia tai kalba?

– Airių. Kai kurie vadina gėlų kalba.

Ji susiraukė.

– Ar gali kalbėti be akcento?

– Mes dar neįrodėme, kad aš kalbu su akcentu, – burbtelėjo Šonas. Jam kažkodėl patiko erzinti Anę, nors ir rizikavo vieną dieną atsibusti pilna burna žuvies.

Žavu.

Ji nusisuko, vyptelėjo nuostabiosiomis lūpomis.

– Na, turbūt nesakiau, kad jis kalba be akcento.

– Kas?

– Tu.

– Atleisk?

– Norėjau pasakyti, jis.

– Klausiu dar kartą. Kas?

– Nesvarbu. Kalbėjau apie tave… tave tokį, koks noriu, kad būtum, jei tik sutiksi.

Šonas atsiduso.

– Manau, man reikia išgerti. Nori?

Ji atsisakė, ir vyras mostelėjo padavėjui. Parodė per pirštą įpilti viskio, bet paskui kilstelėjo pirštus prašydamas daugiau.

Vos po kelių akimirkų dėmesinga padavėja trumpu juodu sijonėliu pristatė gėrimą. Ji apsimestinai droviai nusišypsojo ir akimirką per ilgai lietė jo ranką – ilgiau nei reikia paduoti į servetėlę suvyniotą taurę. Tada kraipydama klubus nuėjo.

– Vaje, koks įžūlumas.

– Ką?

– Padavėja visiškai nekreipė į mane dėmesio, nepasiūlė man gėrimo, net nežvilgterėjo. Tarsi manęs čia nebūtų. – Anė išpūtė akis. – Trūko tik, kad išsinertų iš uniformos ir užsirašytų tavo telefono numerį tiesiog ant dirbtinių dvigubo D dydžio bandelių.

– Iš kur tu žinai, kad dirbtinių?

– Ak, prašyčiau… – Tada, perpratusi jo intonaciją, Anė paklausė: – O tu?

Jis atsakė jos žodžiais:

– Ak, prašyčiau…

Jos akys sužibėjo, o lūpų kampučiai kilstelėjo.

Šonui patiko toks šelmiškumas, jis lėtai nužiūrinėjo kiekvieną šalia stovinčios merginos centimetrą, ne tik puikų veidą, kuklią šukuoseną, paprastus drabužius. Po šilkine suknele pastebėjo putlias krūtis. Nebuvo abejonių, kokie natūralūs ir tobuli jos apvalumai.

Šonas atsigėrė. Lėtai.

Jos pečiai atrodė ir tvirti, ir trapūs, nuogos rankos stiprios, tačiau blyškios ir liaunos. Kūnas tobulų proporcijų, ūgis idealiai tiko jam. Kaip tik tinkamas pabučiuoti nepasilenkus.

Šonas staiga pajuto norą taip ir padaryti. Stiprų norą.

– Tu akivaizdžiai šį tą nutuoki apie moteris, – ne itin patenkinta tokiu atradimu tarė Anė.

Šonas nutuokia pakankamai, kad suprastų – ji moteris visu šimtu procentų. Ir visai to nenorėdama suka jam galvą.

Kažin, ką ji darytų, – svarstė vyras, – jei staiga palenkčiau galvą ir perbraukčiau jos lūpas savosiomis?

Ar pasitrauktų, jei Šonas apkabintų per liemenį ir priglaustų arčiau? Ar kitiems čia esantiems toks prisilietimas atrodytų tik nekaltas apkabinimas, ar geidulingas pasiūlymas, kurio jis neatsisakytų?

– Žinai, reikia padėkoti padavėjai. Ji padėjo man įsitikinti, kaip visa tai kvaila, – tarė Anė.