Читать книгу Nuotaka paštu - Linda Howard - Страница 1

Jis ieškojo žmonos, bet šį kartą meilės kaip sandorio dalies jam nereikėjo. Dabar buvo vyresnis ir daug protingesnis, žinojo, kad meilė nebūtina ir netgi nepageidaujama.

Kartą Risas Dankanas jau apsikvailino ir beveik viską prarado. Daugiau tai nepasikartos. Šį kartą rinksis žmoną galva, o ne tuo, kas jo džinsuose; išsirinks moterį, kuriai patiks gyventi nuošalioje rančoje, kuri noriai ir sunkiai dirbs, bus gera motina jų vaikučiams– tokią, kuriai labiau rūpės šeima, o ne mados. Kartą jis jau buvo įsimylėjęs dailų veidelį, tačiau dabar puikios išvaizdos neįtraukė į reikalavimų sąrašą. Jis normalus vyras su sveikais seksualiniais poreikiais, to pakaks, kad atsirastų vaikų, kurių taip trokšta. Jam nereikia aistros. Per aistrą jis ir padarė didžiausią savo gyvenime klaidą. Dabar nori patikimos, protingos moters.

Visa bėda, kad Risas neturėjo laiko žmonos paieškoms. Dirbo po dvylika ar net šešiolika valandų per parą stengdamasis išlaikyti ūkį. Prireikė septynerių metų, bet šiemet, atrodo, sunkumai pagaliau bus įveikti. Jis prarado pusę žemių, ši netektis graužė jo sielą kiekvieną dieną, bet, po galais, nė už ką pasaulyje nepraras to, kas dar liko. Neteko ir didumos savo bandos, bet dirbo kaip vergas rūpindamasis likusiais gyvuliais. Rančos darbininkų taip pat neliko– jis neįstengė mokėti jiems algos. Trejus metus nepirko sau naujų džinsų. Daržinių ir namo nedažė aštuonerius.

Tačiau Aprilė, buvusi jo žmona, pagaliau susimokėjo skolas, turėtas dar iki vedybų. Ji gavo iš jo didžiulę vienkartinę skyrybų išmoką. Turi butą Manhatane, spintą, pilną brangių drabužių. Argi jai rūpi, jog jam teko nuskursti, parduoti žemes, gyvulių bandas, ištuštinti banko sąskaitas, kad atiduotų jai pusę savo turto, kurio, jos nuomone, ji buvo nusipelniusi? Galų gale, juk pragyveno už jo ištekėjusi ištisus dvejus metus! Argi neištvėrė dviejų pragariškų Montanos žiemų, visiškai atskirta nuo civilizacijos? Na ir kas, kad ranča priklausė jo šeimai jau visą šimtmetį, dveji santuokos metai suteikė jai teisę gauti pusę viso jo turto arba lygiavertę kompensaciją grynaisiais. Žinoma, Aprilė noriai sutiko paimti pinigus. Jei jis tiek neturįs, galįs parduoti gabalą žemės. Šiaip ar taip, turi jos per akis, nė nepastebės, kad trūksta kelių tūkstančių akrų. Kol vyko skyrybų procesas, jai labai padėjo tėvas verslo magnatas, turintis ryšių visoje Montanoje ir kitose vakarinėse valstijose. Štai kodėl teisėjo visiškai nepaveikė Riso argumentai, kad Aprilės reikalaujama suma privers jį bankrutuoti.

Šios klaidos jis irgi nebepakartos. Moteris, kurią ves šįkart, turės pasirašyti vedybų sutartį, apsaugančią rančą, jeigu ir vėl prireiktų skirtis. Jis nerizikuos nė viena kvadratine pėda žemės iš savo būsimų vaikų palikimo nei pinigais, kurių reikia jai valdyti. Jokia moteris daugiau jo neapgaus; ji galės išvažiuoti, bet išvažiuodama nepasiims nieko, kas priklauso jam.

Tiesą sakant, Risas su malonumu visą likusį gyvenimą liktų viengungiu, jei ne vaikai. Jis troško turėti vaikų. Norėjo išmokyti juos mylėti žemę taip, kaip jį išmokė tėvai, palikti savo rančą jiems, perduoti palikimą, kaip jis buvo perduotas jam. Dar labiau jis geidė gyvenimo, kurį vaikai atneštų į senus tuščius namus– su juoku, ašaromis ir pykčiu, vaikiškomis baimėmis ir džiaugsmo šūksniais. Risas troško įpėdinių iš savo kūno ir kraujo. O tam reikėjo žmonos.

Žmona ir šiaip praverstų. Jam buvo svarbus intymus gyvenimas, tik moters paieškoms niekada neturėjo laiko. Risui reikėjo kiekvieną naktį turėti lovoje tvirtą, patikimą, nereiklią moterį, o visu kitu pasirūpintų jo hormonai.

Bet šioje šalies dalyje trūko netekėjusių santuokinio amžiaus merginų, jos visos susikraudavo daiktus ir išvykdavo į didmiesčius. Gyvenimas rančoje sunkus, o merginos geidė jaudulio ir patogumų. Šiaip ar taip, Risas neturėjo nei laiko, nei pinigų ar noro kurią nors merginti. Buvo daug geresnis būdas susirasti moterį.

Kartą jis skaitė žurnale straipsnį, kad daug ūkininkų Vidurio Vakaruose ieško žmonų per skelbimus laikraščiuose, be to, per televizorių matė laidą apie Aliaskos vyrus, kaip tik taip susirandančius žmonas. Risui nelabai patiko mintis skelbtis laikraštyje, nes buvo gana uždaro būdo, o po katastrofiškos santuokos tapo dar uždaresnis. Kita vertus, įdėti keletą skelbimų pažinčių skyrelyje kainuoja ne tiek ir daug, o pinigai šiuo metu jam buvo labai svarbu. Be to, jis neprivalės susitikti su moterimi, kuri jam nepatiks, nereikės važinėti pirmyn ir atgal, vestis į kavinę, kad galėtų artimiau susipažinti. Risui nelabai ir rūpėjo artimiau susipažinti– net ir su ta, kurią galiausiai išsirinks į žmonas. Jausmus buvo sukaustęs storas ledo sluoksnis ir jam tai tiko. Vaizdas daug aiškesnis, kai jo netemdo jausmai. Todėl ir nusprendė parašyti skelbimą– juk tai nėra asmeniška, nors viešumo ir nepavyks išvengti.

Todėl nusprendė, kad taip pasielgti bus geriausia, o kai Risas Dankanas ką nors nusprendžia, negaišta laiko svarstymams. Įdės skelbimą į kelis didesnius Vakarų ir Vidurio Vakarų laikraščius. Galvodamas, ką parašyti, prisitraukė popieriaus lapą ir didelėmis ryškiomis raidėmis užrašė: REIKALINGA ŽMONA…

Madelina Sendžer Paterson po priešpiečių lėtai ėjo atgal į savo darbo vietą. „Niekada nepamatysi, kad Madelina kur nors skubėtų“,– pagalvojo jos draugė Kristina, Madelinai artinantis prie jos. Ir kad kada nors suprakaituotų. Lauke trisdešimt penki laipsniai karščio, o ant jos nepriekaištingos austrių baltumo suknelės, papuoštos šilkiniu per petį permestu šalikėliu, nematyti nė menkiausios drėgnos dėmelės. Madelina mėgo puoštis, viskas ant jos gražiai atrodė, o stiliaus ir spalvų pojūtis pridėjo elegancijos, kuri moterims kėlė pavydą, o vyrams– aistrą.

– Tai pasibaisėtina, – paskelbė Kristina ir atsilošė kėdėje, norėdama geriau įvertinti artėjančią Madeliną. – Visai neprakaituoti – nesveika, kad drabužiai nė kiek nesiglamžo – nenatūralu, o tai, kad tavo plaukai nesusitaršo, – tiesiog siaubinga.

– Aš prakaituoju, – nerūpestingai atšovė Madelina.

– Kada?

– Kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį septintą vakaro.

– Netikiu. Nejaugi sugebi priversti savo prakaito liaukas dirbti pagal grafiką?

– Nesugebu, tuo metu aš žaidžiu sieninį.

Kristina iškėlė sukryžiuotus pirštus, tarsi norėdama perspėti, kad neminėtų sporto, kuris, jos nuomone, buvo aštunta mirtina nuodėmė.

– Tai nieko nereiškia. Paprasti žmonės tokiu oru ir nieko neveikdami prakaituoja. O tavo drabužiai ar kada nors susiglamžo? Plaukų sruoga užkrinta ant veido?

– Žinoma.

– Kitiems matant? Nejaugi? – Kristina atrodė labai patenkinta, kad laimėjo ginčą.

Madelina atsirėmė į Kristinos stalo kraštą ir susikryžiavo kojas per kulkšnis. Tai buvo nepatogi, beveik vyriška poza, tačiau Madelina net ir dabar atrodė grakšti. Ji pakreipė galvą norėdama pamatyti, kokį laikraštį skaito Kristina.

– Kas nors įdomaus?

Mama visada atsiųsdavo iš Omahos Kristinai sekmadieninį vietinio laikraščio numerį, kad dukra žinotų naujienas.

– Mano geriausia mokyklos laikų draugė išteka. Radau skelbimą apie jos sužadėtuves. Mirė vienas tolimas pažįstamas, buvęs vaikinas užsidirbo pirmąjį milijoną, dėl sausros pakilo maisto kainos. Įprasti dalykai.

– Ji vis dar graužia tave dėl buvusio vaikino?

– O ne. Ji negalėjo pakęsti jo, kai susitikinėjome. Buvo baisus visažinis.

– Kaip paaiškėjo, jis iš tikrųjų viską žinojo?

– Regis, taip. Šiek tiek nervina, kai viskas susiklosto, kaip ir buvo galima tikėtis.

– Suprantu, – užjaučiamai tarė Madelina. – Tai veikia tavo natūralų skepticizmą.

Kristina sulankstė laikraštį ir įteikė Madelinai, kuri mėgdavo paskaitinėti kitų miestų naujienas.

– Yra geras straipsnis apie persikėlimą į kitą šalies vietovę dėl darbo. Gaila, kad neperskaičiau jo prieš išvykdama iš Omahos.

– Tu čia jau dveji metai. Per vėlu kultūriniam šokui.

– Nostalgijos kitoks tvarkaraštis.

– O tu iš tikrųjų ilgiesi namų? Gal tik esi blogos nuotaikos, nes praėjusią savaitę išsiskyrei su ponu Volstrito Žvaigžde ir dar neradai jam pakaitalo?

Kristina dramatiškai atsiduso.

– Mano širdis sudaužyta!

– Ką reiškia menkas įdrėskimas Šermano tankui?

– Tai ne įdrėskimas, o rimtas įlenkimas.

– Ar tada neturėtum sakyti, kad tavo širdis įlenkta?

– Taip nutinka, kai panyri į vandenį per greitai ir per giliai.

– Bet juk greitai ir iškyli.

– Gerai, tiek to.

Jos nusišypsojo patenkintos pokalbiu ir Madelina nuėjo į savo kabinetą su laikraščiu rankoje. Jiedvi su Kristina mėgo viena kitą šmaikščiai pašiepti, bet išlaikė draugiškus santykius. Madelina seniai suprato, kad tokie pokalbiai patinka toli gražu ne visiems. Kelis vaikinus dar paauglystėje tokios jos kalbos įžeidė, supykdė arba išgąsdino ir pirmos nedrąsios draugystės greitai baigėsi. Užvaldyti hormonų audrų paaugliai per daug skaudžiai reaguodavo į šmaikščias Madelinos replikas apie jų ką tik suvoktą vyriškumą. Ji susimąsčiusi atsiduso– padėtis ir dabar buvo nelabai pasikeitusi.

Madelina įsispoksojo į stalą. Jis buvo pasibjaurėtinai, netgi gėdingai švarus ir tuščias. Tikriausiai jokio skirtumo, ar likusią dienos dalį ji prasėdės darbe, ar išeis namo. Greičiausiai niekas nė nepastebėtų, kad jos nėra, nebent išeidama pati visiems praneštų. Arba jai nesant kas nors imtų ieškoti telefonu.

Tai vienas iš privalumų, kai esi savininko įseserė. Nuobodulys, deja, privalumas menkas. Madelina kankinosi neturėdama ką veikti. Artinosi ta diena, kai turės pabučiuoti Robertui į skruostą ir padėkojus už darbą mandagiai jo atsisakyti.

Gal netgi reikėtų persikelti kitur. Į Vakarų pakrantę. Arba Fidžį. Robertas neturi verslo reikalų Fidžyje. Kol kas dar ne.

Ji atsivertė laikraštį, atsilošusi kėdėje užsikėlė kojas ant stalo krašto, sukryžiuodama per kulkšnis. Apsispręs vėliau, jau kuris laikas apie tai galvoja, bet niekas nedega, pirma perskaitys laikraštį.

Madelinai patiko kitų miestų laikraščiai, ypač mažesni savaitraščiai, kur daugiau paskalų apie vietos įžymybes nei rimtų problemų. Omahos laikraštis buvo per didelis tokiems draugiškiems plepalams, bet vis tiek galėjai jausti Vidurio Vakarų prieskonį, kuris jai primindavo, kad gyvenimas verda ir už Niujorko ribų. Šis miestas buvo didelis ir pinklus, daugelį savo gyventojų jis tiesiog prarydavo. Madelina domėjosi kitokiais gyvenimo būdais ne todėl, kad nemėgo Niujorko, ji buvo paprasčiausiai smalsi.

Pervertė pasaulio naujienas– jos buvo tokios pat kaip ir Niujorke, peržvelgė Vidurio Vakarų ir vietinius pranešimus, sužinojo, kaip sausra paveikė ūkininkus, kad skerdykloms– pats darbų įkarštis, išsiaiškino, kas vedė ir kas ruošiasi tuoktis. Patikrino pardavimo skelbimus, palygino nekilnojamojo turto kainas Omahoje ir Niujorke– kaip visada nustebo dėl didžiulio jų skirtumo. Skaitant darbo skelbimus dėmesį patraukė vienas pažinčių skyrelyje.

Reikalinga žmona pajėgiam, stipriam ūkininkui. Privalo būti ramaus būdo, patikima, gebanti dirbti rančoje ir norėti vaikų. Amžius – nuo 25 iki 35 metų.

Susidomėjusioms pajėgusis ūkininkas siūlė siųsti laiškus į abonentinę pašto dėžutę Bilingse, Montanoje.

Madeliną suėmė juokas, skelbimas iš karto pažadino vaizduotę, nors ir nebuvo tikra, vertėtų juoktis ar piktintis. Tas vyras nori vienu šūviu nušauti du zuikius: ieško veislinės kumelės ir pagalbininkės rančoje! Vis dėlto jis visiškai atvirai išsakė lūkesčius, kurie atrodė keistai įdomūs po pažinčių skelbimų, kurių ji prisiskaitė Niujorko laikraščiuose ir žurnaluose. Čia nebuvo tokių nublizgintų eilučių kaip „Jautrus Vandenis ieško Naujojo amžiaus dešimtojo dešimtmečio moters, su kuria kartu galėtų tyrinėti visatos prasmę“, nepasakančių nieko, išskyrus tai, kad rašantysis neturi nė menkiausio supratimo apie rašytinio žodžio aiškumą.

Ką dar, be to, kad yra sąžiningas, galima sužinoti apie rančos savininką iš skelbimo? Amžius– iki penkiasdešimt metų, bet turint omenyje, kad nori vaikų, turėtų būti jaunesnis, galbūt skaičiuojantis ketvirtą dešimtį ar jau sulaukęs keturiasdešimties. Kalba apie vaikus, vadinasi, reikia suprasti, kad yra pajėgus tikrąja to žodžio prasme. Jei ieško ramios žmonos, matyt, ne vakarėlių liūtas. Panašu, jog rimtam, darbščiam ūkininkui reikia žmonos, tik jis neturi laiko jos ieškoti.

Prieš kelis mėnesius ji skaitė straipsnį apie paštu užsakomas nuotakas, tai pasirodė įdomu, tačiau Madelinai nepatiko toks santykių nuasmeninimas. Akivaizdu, kad moterų iš Rytų suporavimo su vakariečiais vyrais verslas klesti, bet vien tuo neapsiriboja. Ūkininkai ir rančų savininkai iš retai gyvenamų valstijų taip pat pradėjo skelbtis spaudoje, nes ten paprasčiausiai trūksta moterų. Tam reikalui netgi skirtas visas žurnalas.

Iš tiesų tai šio skelbimo tikslas toks pat kaip ir tų, kuriuose žodžiai nublizginti, pateikti profesionaliai: kažkam reikia draugijos. Visam pasauliui reikia to paties, nors dažniausiai tai išdėstoma įdomiau ir romantiškiau.

O atsakydamas į skelbimą tiesiog patvirtini, kad sutinki susitikti, panašu į aklą pasimatymą. Tai toks būdas susipažinti. Visi santykiai užsimezga per pirmą pasimatymą, aklas jis ar koks kitoks.

Madelina sulankstė laikraštį apgailestaudama, kad neturi daugiau ką veikti, todėl gilinasi į pažinčių skelbimų problemas.

Galėtų užlipti laiptais ir pasibelsti į Roberto duris, bet iš to– jokios naudos. Robertas nemėgsta būti spaudžiamas, jis nekeis sklandžiai valdomų savo bendrovių rutinos vien tam, kad duotų jai daugiau darbo. Pasiūlė padirbėti pas jį, kad Madelina turėtų nors kokią atramą gyvenime, kai per trumpą laiką prarado ir motiną, ir močiutę. Dabar abu žinojo: šis tikslas jau seniai pasiektas. Tik nepataisomas optimizmas taip ilgai laikė ją šioje vietoje tikintis, kad kokiu nors stebuklingu būdu darbas taps įdomesnis ir labiau priimtinas. Jei ji pasibelstų į Roberto duris, jis atsiloštų kėdėje linksmai kibirkščiuodamas akimis, nors lūpos tokiais atvejais retai kada šypsosi, ir pasakytų: „Tai tavo reikalas, mieloji. Dirbk arba eik namo.“

Taip, atėjo metas imtis ko nors naujo. Širdgėla pamažu virto nepaslankumu, o jį nugalėti dar sunkiau, antraip ji būtų išėjusi iš darbo jau prieš dvejus metus.

Reikalinga žmona.

Madelina vėl paėmė laikraštį ir perskaitė skelbimą. Ne. Ji dar ne tokia beviltiška. O gal? Jai reikia susirasti naują darbą ir pakeisti aplinką, vyro neieško.

Vis dėlto jai dvidešimt aštuoneri, užtektinai subrendusi ir supranta, kad klajokliškas gyvenimas ne jai. Kaip ir gyvenimas didmiestyje, nors beveik visą laiką gyveno įvairiuose miestuose. Užaugo ji Ričmonde ir dievino savaitgalius pas močiutę kaime. Nors ten buvo tik kaimo sodyba, ne tikras ūkis, Madelina vis tiek mėgaudavosi tyla ir ramybe. Jai trūko to ir tada, kai mama ištekėjo darsyk ir jie persikėlė į Niujorką.

Ne, ji nebuvo beviltiška, bet iš prigimties smalsi ir labai troško papramogauti, kol apsispręs, kokio darbo ieškoti ir kur. Tai lyg pirmas pasimatymas. Jei patiks vienas kitam– gerai, jei ne– tai ne. Ji neturi nieko prieš Montaną, o argi nebūtų puiku kada nors papasakoti anūkams, kad ji yra buvusi nuotaka paštu? Jei nieko iš to neišeis– o tai labai tikėtina– niekas nenukentės. Madelina jautėsi daug saugesnė atsakydama į skelbimą rančos savininkui Montanoje nei rašydama kokiam nors rafinuotam miestiečiui.

Pagyvėjusi nuo savo drąsos ji greitai įsuko popieriaus lapą į elektroninę spausdinimo mašinėlę, parašė atsakymą į skelbimą, užrašė adresą ant voko, užklijavo pašto ženklą ir įmetė laišką į pašto vamzdį. Kai tik sidabro spalvos metalinė sklendė prarijo voką, Madelina pajuto keistą tuštumą pilve, tarsi būtų padariusi kažką neįtikėtinai kvaila. Kita vertus, panašiai jautėsi ir tada, kai pirmą kartą atsisėdo prie automobilio vairo. Kai važinėjosi tuo baisiuoju traukinuku atrakcionuose. Ir kai pirmą kartą važiavo į koledžą, skrido lėktuvu, ėjo į pirmą pasimatymą. Panašus jausmas ją apimdavo beveik visada, kai pradėdavo ką nors nauja, bet tai nepranašavo nelaimės. Tiesą sakant, viskas, ką darė pirmą kartą, Madelinai labai patiko. Gal tai geras ženklas?

Vis dėlto… nuotaka paštu? Ji?

Madelina gūžtelėjo pečiais. Nėra ko sukti galvos. Gal net negaus atsakymo iš to Montanos ūkininko. Galų gale, ką jie turi bendra?

Risas Dankanas susiraukęs žvilgtelėjo į atgalinį Niujorko adresą ant voko, atplėšė jį ir ištraukė spausdintą laišką. Ką niujorkietė išmano apie gyvenimą rančoje? Kilo noras iškart mesti laišką į šiukšlinę– tik sugaiš laiką jį skaitydamas, kaip sugaišo važiuodamas į Bilingsą pasiimti pašto. Šiandien atėjo tik šis vienas, ir dar iš Niujorko!

Kadangi mažai kas atsakė į skelbimą, geriau perskaitys ir šį. Tiesą sakant, iš viso tai tik trečias laiškas. Tikriausiai nedaug moterų pasaulyje trokšta gyventi rančoje Montanoje.

Laiškas buvo trumpas ir stebėtinai neinformatyvus. Ji buvo vardu Madelina S. Paterson. Dvidešimt aštuonerių, ištekėjusi nebuvo, sveika, stipri ir norinti dirbti. Nuotraukos neatsiuntė. Vienintelė.

Ji buvo jaunesnė už kitas dvi atsakiusias moteris– šios jau per trisdešimt. Mokytoja jo amžiaus ir gana patraukli. Kitai– trisdešimt šešeri, dvejais metais už jį vyresnė, niekad nedirbusi samdomo darbo– namuose rūpinosi sergančia motina, kuri neseniai mirė. Veidas paprastas, bet nepasakytum, kad nedailus. Jos abi tikriausiai daug geriau nei Madelina S. Paterson nutuokė, ką reiškia gyventi plačiose, neaprėpiamose erdvėse ir kaip sunku kartais būna rančoje.

Antra vertus, gali būti, kad mergina iš mažo miestelio atsikėlė į didmiestį ir suprato, jog jai čia nepatinka. Tikriausiai perskaitė skelbimą jo gimtojo miesto laikraštyje, kurį jai kas nors atsiuntė, nes, po galais, jis tikrai nešvaistė pinigų ir nesiskelbė „New York Times“. Šiaip ar taip, gavo ne tiek daug atsakymų, kad kurį nors iš karto atmestų. Pasiūlys jai tą patį ką ir kitoms, gal dar nebus praradusi susidomėjimo, kai gaus iš jo žinią.

Plekšnodamas perlenktu laišku per šlaunį Risas išėjo iš pašto ir nužingsniavo prie pikapo. Tai užtruks ilgiau, nei tikėjosi. Norėjo viską sutvarkyti iki liepos, bet dabar jau gegužės vidurys. Liko šešios savaitės. Per tas šešias savaites jis privalo susirasti žmoną.

Madelina vos neišmetė savo korespondencijos, kai ant paprasto balto voko pamatė Montanos adresą. Nuo tada, kai ji atsakė į skelbimą, praėjo vos devynios dienos, vadinasi, jis atrašė beveik iš karto. Tas devynias dienas ji tikino save, kad išvis negaus iš jo atsakymo. Atsisėdusi prie nedidelio valgomojo stalo Madelina atplėšė voką. Jame buvo tik vienas popieriaus lapas.

Panele Paterson, esu Risas Dankanas. Man trisdešimt ketveri, išsiskyręs, vaikų neturiu. Valdau gyvulininkystės ūkį centrinėje Montanoje. Jeigu Jus vis dar domina mano pasiūlymas, galėtume susitikti šeštadienį po dviejų savaičių. Praneškite atsakomuoju paštu. Atsiųsiu Jums autobuso bilietą į Bilingsą.

Laiško gale nebuvo jokio atsisveikinimo, tik G. R. Dankanas. Ką reiškia G.? Vyras rašė didelėmis kampuotomis raidėmis, rašysena lengvai įskaitoma ir jokių klaidų. Dabar Madelina žinojo vardą, amžių ir tai, kad jis išsiskyręs. Iki šiol tas vyras atrodė netikras – kažkoks anonimas, per skelbimą ieškantis žmonos.

O dabar jis žmogus.

Be to, labai užsiėmęs, jei gali jai skirti laiko tik šeštadienį po dviejų savaičių! Madelina nesusilaikė ir nusišypsojo. Kažkaip nepanašu, kad būtų netekęs vilties susirasti žmoną, todėl ir pasiskelbęs laikraštyje. Vėl toptelėjo, jog tikriausiai per daug užsiėmęs, kad galėtų kitais būdais ieškoti poros. Laiške rašo, jog išsiskyręs, gal per nesibaigiančius darbus ir prarado pirmąją žmoną.

Ji pabarbeno nagais per laišką tyrinėdama rašyseną. Jis kėlė jai vis didesnį susidomėjimą. Madelina panoro susitikti su tuo vyriškiu.

Madelina S. Paterson atsakė jam iš karto, ne taip kaip kitos dvi moterys, jis vis dar laukė žinių iš jų. Risas atplėšė laišką.

Pone Dankanai, aš atvyksiu į Bilingsą sutartu laiku. Vis dėlto negaliu leisti, kad Jūs apmokėtumėte mano kelionės išlaidas, nes mes visiškai nepažįstami ir gali būti, jog iš to susitikimo nieko neišeis.

Atskrisiu ryte 10:39. Tikiuosi, Jums tai tinka. Įdedu skrydžio grafiko kopiją. Prašau man pranešti, jeigu Jūsų planai pasikeistų.

Risas kilstelėjo antakius. Ką gi. Vadinasi, jai labiau patinka skraidyti nei važiuoti autobusu. Jo veide pasirodė ciniška šypsenėlė. Tiesą sakant, jam taip pat labiau patikdavo skraidyti. Netgi turėjo nuosavą lėktuvėlį, bet tai buvo P. A.– prieš Aprilę. Buvusi žmona pasirūpino, kad dar daug metų jis negalėtų leisti sau nusipirkti lėktuvo bilieto, ką jau kalbėti apie nuosavą lėktuvą.

Iš dalies jis apsidžiaugė, kad nereikės išlaidauti dėl panelės Paterson, bet savigarba nukentėjo: jis nebūtų įstengęs nupirkti jai lėktuvo bilieto. Po perkūnais, net ir autobuso bilietas šią savaitę jam– per didelės išlaidos. Sužinojusi, koks jis nusigyvenęs, ji tikriausiai bėgs nuo jo neatsisukdama. Nėra jokių vilčių, jog jam pavyks su šia moterimi, bet vis tiek reikia susitikti ir įsitikinti. Nepanašu, kad kandidatės kasdien mindys jo namų slenkstį.

Madelina pakvietė Robertą vakarienės ketvirtadienį, kai iki kelionės į Montaną buvo likusios dvi dienos. Žinojo, kad penktadienį jam pasimatymas, tačiau norėjo pasikalbėti akis į akį.

Robertas atvažiavo lygiai aštuntą ir priėjęs prie nedidelės alkoholinių gėrimų spintelės negailėdamas prisipylė škotiško viskio ir vandens. Kilstelėjo stiklą jos pusėn, kaip visada šypsodamasis akimis, bet ne lūpomis. Madelina atsakydama pakėlė taurę vyno.

– Už mįslę, – pasiūlė ji.

Jis pakėlė dailius tamsius antakius.

– Už tave?

– Ne už mane, aš – atversta knyga.

– Parašyta nesuprantama kalba.

– O jeigu tavo viršelį kada nors kas nors atverstų, kokią kalbą ten rastų?

Robertas gūžtelėjo vis dar šypsodamasis akimis, bet negalėjo paneigti kaltinimo, kad neatsiveria kitiems žmonėms. Madelina jam buvo artimiausia. Jo tėvas vedė jos motiną, kai Madelinai buvo dešimt, o jam šešiolika metų. Toks amžiaus skirtumas turėjo būti per didelis, kad jie taptų tikrai artimi, bet Robertas labai stengėsi padėti jai apsiprasti naujuose namuose, dažnai su ja kalbėdavosi ir ją išklausydavo. Jie kartu išgyveno pirma jo tėvo, o po penkerių metų– jos motinos mirtį. Dauguma įbrolių ir įseserių nebelikus tėvų tikriausiai pamažu patraukia savais keliais, o jie taip ir liko artimi, nes juos siejo ne tik giminiški jausmai, bet ir draugystė.

Robertas iš tikrųjų buvo vaikščiojanti mįslė: elegantiškas, išvaizdus, beveik baugiai protingas, bet savo vidinio gyvenimo ribų niekam neleisdavo peržengti. Madelina vienintelė žinojo, kas dedasi jo sieloje. Niekas taip gerai nepažinojo Roberto kaip ji. Nuo tada, kai paveldėjo Kenono įmones, daugelį jų jis pertvarkė, išplėtė ir uždirbo dar daugiau pinigų. Savo laibose rankose Robertas laikė didelę valdžią, tačiau net Kenono imperija neprasibrovė iki jo sielos. Ji buvo it nepalaužiama tvirtovė.

Jis tarsi laikė save už pasaitėlio, slėpėsi apkasuose. Moterys spietėsi aplink jį pulkais, bet Robertas buvo išrankus, labiau mėgo monogamiją nei atsitiktinius ryšius. Kai išsirinkdavo draugę, jie susitikinėdavo bent metus, ir visą tą laiką jis būdavo jai ištikimas. Viena iš buvusių draugužių, su kuria Robertas buvo neseniai išsiskyręs, kartą vakarėlyje padaugino alkoholio ir įsikniaubusi Madelinai į petį raudojo, kad niekada nieko kito nemylės, nes niekas neprilygs Robertui. Girtos moters žodžiai išties buvo pranašiški– ji kelis kartus bandė megzti santykius, o kai iš to nieko gero neišėjo, apskritai nustojo susitikinėti su vyrais.

Dabar Robertas žvelgė į Madeliną linksmomis akimis ir ši netrukus pati atsakė į savo klausimą:

– Ta kalba būtų neaiški, mirusi ir iššifruojama tik tau vienam žinomu būdu. Perfrazavus Vinstoną Čerčilį, tu esi mįslė, įvyniota į paslaptį – ar kažkokia panaši beprasmybė.

Jis beveik nusišypsojo– lūpos suvirpėjo, linktelėjo galva pripažindamas, kad ji įvertino jį tiksliai. Gurkštelėjo viskio mėgaudamasis, kaip jis žnaibo gomurį.

– Kas vakarienei?

– Pokalbis.

– Aišku, maitinsimės savo pačių žodžiais.

– Ir spagečiais.

Robertas liūdnai žvilgtelėjo į viskį ir padėjo stiklą– šis gėrimas netiks su makaronais. Madelina pasiuntė jam angelišką žvilgsnį, nuo kurio jo akys dar linksmiau nušvito.

– Tai apie ką kalbėsimės?

– Iš pradžių apie tai, kad aš ketinu ieškotis naujo darbo, – atsakė Madelina ir nuėjo į virtuvę.

Jis nusekė iš paskos ir nedvejodamas ėmė nešioti maistą ant stalo.

– Vadinasi, jau metas? – įžvalgiai paklausė Robertas. – Kas privertė apsispręsti?

Ji patraukė pečiais.

– Keletas dalykų. Kaip sakai, matyt, atėjo metas.

– Sakei „iš pradžių“. O apie ką paskui?

Robertas nepraleisdavo pro ausis nė menkiausios užuominos. Madelina šypsodamasi pripylė į taures vyno.

– Šį šeštadienį skrendu į Montaną.

Jo akyse žybtelėjo susidomėjimas.

– O kas laukia Montanoje?

– Žmogus.

– Koks žmogus?

– Vyriškis vardu Risas Dankanas. Yra galimybė susituokti.

Blyškiai žalių Roberto akių žvilgsnis kartais būdavo aštrus it skustuvo ašmenys, dabar tokiu žvilgsniu jis ir žvelgė į Madeliną.

– Pasakei taip, tarsi praneštum orų prognozę, – tarė jis ramiu balsu. – Gal galėtum išreikšti procentais? Kokia tikimybė, kad ištekėsi? Keturiasdešimt procentų? Penkiasdešimt?

– Nežinau. Sužinosiu, kai su juo susitiksiu.

Robertas suko šakute spagečius. Tai išgirdęs atsargiai padėjo ją į lėkštę ir giliai įkvėpė. Madelina susidomėjusi stebėjo jį. Tai buvo vienas iš tų itin retų atvejų, kai jai pavyko pamatyti Robertą tikrai nustebusį.

– Nori pasakyti, kad dar nesi jo mačiusi? – tyliai paklausė jis.

– Ne. Mes susirašinėjome, bet nebuvome susitikę. Galbūt nepatiksime vienas kitam. Tiesą sakant, labai maža tikimybė, kad viskas baigsis vestuvėmis. Sinoptikų terminais kalbant, didelių permainų neprognozuojama.

– Tačiau tai įmanoma.

– Taip. Norėjau, kad tai žinotum.

– Kaip su juo susipažinai?

– Aš jo nepažįstu. Šiek tiek apie jį žinau, nelabai daug.

– Tai kaip pradėjote susirašinėti?

– Jis išspausdino skelbimą laikraštyje, kad ieško žmonos.

Robertas atrodė priblokštas, išties netekęs žado. Pajutusi jam gailestį Madelina užpylė tiršto aštraus padažo ant jo spagečių, kol šie dar neataušo, nes jis, regis, buvo visai juos užmiršęs.

– Tu atsakei į pažinčių skilties skelbimą? – galiausiai paklausė jis įtemptu balsu.

Ji linktelėjo ir sutelkė dėmesį į savo lėkštę.

– Taip.

– O varge, ar supranti, kaip tai pavojinga?! – užriaumojo Robertas kilstelėjęs nuo kėdės.

– Taip, suprantu. – Ji patapšnojo jam ranką. – Būk geras, sėskis ir valgyk. Juk nepultum į paniką, jei pasakyčiau, kad susipažinau su kuo nors vienišių bare Manhatane, o tai daug rizikingiau nei susitikti su rančos savininku iš Montanos.

– Sveikatos požiūriu – taip, bet reikia pagalvoti apie daugelį kitų dalykų. O jeigu jis koks smurtautojas? Jeigu yra bausmę atlikęs nusikaltėlis arba sukčius? Ką iš tikrųjų tu apie jį žinai?

– Jis tavo amžiaus, trisdešimt ketverių. Turi rančą centrinėje Montanoje, išsiskyręs, vaikų neturi. Laiškus siunčiau į pašto dėžutę Bilingse.

Iš aštraus Roberto žvilgsnio Madelina suprato, kad jis įsiminė kiekvieną jos pasakytą smulkmeną. Žinojo– apie Risą Dankaną įbrolis iškapstys viską, todėl norėjo protestuoti, bet galiausiai nusprendė, jog neverta. Kol jis sulauks ataskaitos, ji jau bus pasimačiusi su ponu Dankanu ir susidariusi apie jį nuomonę. Madelina nė kiek nenustebo, kad Robertas taip išsigando ir nori ją apsaugoti, bet nematė jokio reikalo leistis saugoma. Tiesmuki pono Dankano laiškai įtikino, kad jis sako nepagražintą tiesą ir jam nusispjaut, kaip tai atrodo kitiems. Jai patiko, jog nereikia spėlioti, kiek nuoširdūs vyro žodžiai.

– Gal dar galiu tave perkalbėti, kad ten nevyktum? – pasiteiravo Robertas. – Arba bent jau atidėtum susitikimą?

– Ne. – Madelina nusišypsojo, o pilkos jos akys spindėjo iš nekantrumo. – Man taip smalsu, kad vos galiu ištverti.

Robertas atsiduso. Madelina buvo smalsi kaip katė, nors atrodė truputį tingi. Ji nelakstė visur kaišiodama nosį, bet vis tiek išsiaiškindavo viską, kas jai būdavo įdomu. Robertas suprato, kodėl ji neatsispyrė perskaičiusi to vyro skelbimą apie žmonos paiešką. Madelina taip susidomėjo, kad iš karto nusprendė turinti su juo susitikti. Jei jau neįmanoma jos atkalbėti, bent pasistengs išsiaiškinti, ar jai negresia joks pavojus. Jai dar neįlipus į lėktuvą jis žinos, ar tas Risas Dankanas nebuvo teistas, tegul tik dėl automobilio statymo neleistinoje vietoje. Jei pastebės bent menkiausią ženklą, kad Madelina nebus visiškai saugi, Robertas neleis jai išskristi, net jei prireiktų surišti.

Tarsi perskaičiusi jo mintis Madelina palinko į priekį. Veide vėl pražydo angeliška šypsena, kurią pamatęs Robertas iš karto suklusdavo. Kai tik ji nutaiso tokį veidelį– arba siaubingai pyksta, arba būna sumaniusi kokią eibę, ir kai jis pagaliau susigaudo, kas dedasi, būna jau per vėlu.

– Jeigu pradėsi kištis į mano asmeninį gyvenimą, tai bus ženklas, kad ir aš galiu taip elgtis su tavimi, – saldžiai sučiulbėjo ji. – Man regis, tau reikia pagalbos renkantis moteris.

Su ja menki juokai. Madelina niekada neapgaudinėdavo ir negrasindavo, nebent tikrai būdavo pasiruošusi savo grasinimus įvykdyti. Netaręs nė žodžio Robertas išsitraukė iš kišenės baltą nosinę ir pamojavo ja pasiduodamas.