Читать книгу Nuotaka paštu - Linda Howard - Страница 2

Lėktuvas nusileido Bilingse šiek tiek anksčiau nei planuota. Madelina įdėmiai apžiūrėjo būrelį žmonių, atėjusių pasitikti šio skrydžio keleivių, bet nepastebėjo vienišo vyriškio, kuris galėtų laukti jos. Ji su palengvėjimu atsikvėpė, džiaugdamasi dėl atidėto nuosprendžio vykdymo. Pati stebėjosi, kad taip jaudinasi. Naudodamasi proga įlėkė į moterų tualetą, o išėjusi išgirdo savo vardą, šaukiamą per garsiakalbį:

– Madelina Paterson kviečiama prie informacijos stalo. Madelina Paterson kviečiama prie informacijos stalo.

Širdis pradėjo plakti smarkiau, bet visai maloniai. Jai patiko laukimo jaudulys. Pagaliau atėjo ta akimirka. Ji mirė iš nekantrumo.

Nors ir jaudindamasi, Madelina ėjo lengvais, neskubriais žingsniais. Akys spindėjo iš pasitenkinimo. Bilingso oro uostas su dideliu fontanu buvo daug gražesnis už daugumą kitų, aplinka maloniai ramino. Ji dar šiek tiek nerimavo, bet išoriškai to nebuvo matyti.

Tikriausiai ten stovi jis, atsirėmęs į informacijos stalą. Buvo su kaubojiška skrybėle ir ji gerai neįžiūrėjo veido, bet atrodė švariai apsirengęs ir pasitempęs. Madelina netikėtai šyptelėjo. Juk tai beviltiškos neįgyvendinamų svajonių paieškos. Jie susipažins, elgsis civilizuotai, pabus kartu visą dieną, o rytoj ji paspaus jam ranką, pasakys, kad maloniai praleido laiką– tuo viskas ir baigsis. Jie bendraus mandagiai ir ramiai, kaip jai ir patinka…

Jis atšlijo nuo stalo, išsitiesė ir atsigręžė į ją. Madelina pajuto jo įtemptą žvilgsnį.

Ji žinojo žodžio pritrenktas reikšmę, bet pirmą kartą pati išgyveno tokį jausmą. Atsaini eisena pasikeitė, Madelina sustojo. Stovėjo sustingusi vidury oro uosto ir neįstengė žengti nė žingsnio. To dar niekada nebuvo, ji visiškai prarado savitvardą ir nieko negalėjo padaryti. Jautėsi priblokšta, tarsi gavusi spyrį į pilvą. Širdis daužėsi it pašėlusi skausmingu ritmu. Madelina ėmė negiliai, trūkčiojamai kvėpuoti, rankinė išslydo iš rankos ir dusliai nukrito ant grindų. Jautėsi kaip kvailė, bet tiek to. Ji niekaip neįstengė atitraukti nuo jo akių.

Tai paprasčiausias geismas– senas kaip pasaulis. Juk negali būti nieko daugiau, juo labiau iš pirmo žvilgsnio. Vien nuo minties, kad vis dėlto gali būti kas nors kita, apėmė panika. Ne, tai tik geismas.

Jis nebuvo gražiausias vyras pasaulyje, Niujorke vaikšto daugybė išvaizdžių vyrų, bet tai nesvarbu. Svarbiausia, kad visais kitais požiūriais, kalbant primityvių instinktų kalba– galima vadinti kaip nori: trauka, kibirkštimi, elektros iškrova ar biologija– jis buvo pribloškiantis. Vyriškas. Sulig kiekvienu judesiu iš jo sklido toks geidulingas vyriškumas, kad Madelina iškart pagalvojo apie prakaituotus kūnus ir sujauktas antklodes. Gerasis Dieve, kodėl tokiam vyrui išvis reikia skelbtis, kad ieško žmonos?

Risas buvo mažiausiai metro devyniasdešimt centimetrų ūgio. Geležiniai raumenys išdavė, kad šis stipruolis įpratęs kiekvieną savo gyvenimo dieną dirbti sunkų fizinį darbą. Rudai įdegęs, plaukai, kiek buvo galima įžiūrėti kyšant iš po skrybėlės, tamsiai rudi, beveik juodi. Žandikauliai ryžtingai sukąsti, smakras kvadratinis, burna ryški, su raukšlelėmis kampučiuose. Neišsipuošė važiuodamas jos sutikti, vilkėjo paprastus baltus marškinius atsegtomis ir užraitotomis rankovėmis, senus džinsus, avėjo aptrintus batus. Madelina nepratarė nė žodžio, tik beviltiškai stengėsi sutelkti dėmesį į išvaizdos smulkmenas ir atsigauti nuo ją užgriuvusios jausmų sumaišties.

Jokios susikurtos fantazijos neparengė jos tam, ką dabar patyrė. Kaip elgtis moteriai, pagaliau sutikusiai vyrą, kuris į krūvą sukrautas jos anglis paverčia liepsnojančiu, riaumojančiu pragaru? Madelinai pirmiausia šovė mintis bėgti kiek kojos neša, bet ji neįstengė pajudėti iš vietos.

Risui pirmiausia šovė mintis, kad mielai paimtų ją į lovą, bet jokiu būdu ne į žmonas.

Ji buvo kaip tik tokia, kokios jis nenorėjo sutikti: elegantiška, rafinuota miesto moteris, tikriausiai neturinti nė menkiausio supratimo apie gyvenimą rančoje. Viskas, nuo švelnių kaip šilkas šviesių plaukų iki brangių batelių nosių, akivaizdžiai tai liudijo.

Ji vilkėjo baltos, kelionėje ne pačios praktiškiausios spalvos drabužius ir atrodė nepriekaištingai švari, nė viena aprangos raukšlė negadino išvaizdos. Sijonas siauras ir tiesus, šiek tiek virš kelių, tad atidengė kvapą gniaužiančias kojas. Risas pajuto, kaip vien į jas žiūrint įsitempė raumenys. Didžiausiomis pastangomis, beveik skausmingai jis prisivertė pakelti žvilgsnį ir apstulbo pamatęs akis.

Po laisvu, prie sijono priderintu švarkeliu Madelina vilkėjo aptemptą sodriai mėlyną palaidinę, nuo kurios akys taip pat turėjo spindėti melsvai, bet taip nebuvo. Žiūrint į jas Risui atrodė, kad jis skęsta. Tos akys buvo pilkos, labai pilkos, be jokio mėlyno atspalvio. Ir spindėjo tokia švelnia šiluma, net ir dabar, išplėstos iš… nerimo? Nelabai suprato, ką reiškia tokia veido išraiška, bet galiausiai pastebėjo, kad mergina išblyškusi ir sustingusi, o rankinė voliojasi ant žemės.