Читать книгу Likimo duktė - Lindsay McKenna - Страница 1

Kają Alseon supo baisi beribė tamsa. Ji sudejavo ir, apsivertusi siaurutėje lovoje, nusispyrė nuo kojų paklodes. Ne. Ne… Negali būti, kad tai kartojasi! Nuo tada, kai už blogą elgesį buvo pašalinta iš Jungtinių Valstijų laivyno, visas gyvenimas ėmė griūti viršgarsinio naikintuvo greičiu. Ramybės neatnešdavo net miegas; vos užsimerkus imdavo persekioti košmarai.

Sunkiai šnopuodama Kaja pasuko galvą į šoną. Spalis. Ji apsistojo senojoje senelės trobelėje Šiaurės Karolinoje, bet net grįžusi į rezervatą negalėjo apsisaugoti nuo tamsos, kuri ją persekiojo nuo ryto iki vakaro. Tamsa šaukė ją šnypščiančiu balsu. Kajai iš baimės susuko pilvą. Su baime ji susipažino vos prieš kelis mėnesius, kai vyriausiasis leitenantas Rajanas Torvalis apkaltino ją jį užpuolus ir sulaužius nosį. Kaltinimai buvo laužti iš piršto, bet karo lakūnės karjera baigėsi tą pačią akimirką.

Kaja sulaužė jam nosį tik todėl, kad jis mėgino ją pagrabalioti lėktuvnešio lakūnų kambaryje. Torvalis priėjo iš už nugaros ir uždėjęs ranką ant klubų mėgino įsisprausti jai tarp šlaunų. Kadangi Kaja – buvusi Šiaurės Amerikos kikbokso čempionė, negalvodama kilstelėjo alkūnę ir trenkė tiesiai vyrukui į nosį. Ši, žinoma, lūžo. Nelaimei, tuo metu šalia nebuvo jokių liudininkų, tad Torvalis pateikė kaltinimus – esą Kaja užpuolė aukštesnio rango pareigūną. Jis buvo vyriausiasis leitenantas, o ji tik jaunesnioji. Paprastai taryba mieliau patikėdavo aukštesnio rango pareigūnais, o Kaja pareigomis jam neprilygo, tad gėdingai grįžo į gimtinę – Kvalos rytų čerokių rezervatą netoli Čerokio Šiaurės Karolinoje – išsilaižyti žaizdų. Jos senelė Aivė Sanderson, vyresnioji rezervato žiniuonė, priėmė ją į savo kuklią trobelę Didžiuosiuose Dulsvuosiuose kalnuose atsigauti.

Kaja buvo kilusi iš žinomos ir gerbiamos žiniuonių šeimos. Jos motina garsėjo talentu gydyti. Kaja nepaprastai troško nuplauti gėdą, kurią užtraukė savo šeimai.

Kaja apsivertė ant šono ir prispaudė skruostą prie senos pūkinės pagalvės. Praėjus dienai nuo grįžimo į rezervatą, senelė liepė kopti į kalną ir paklausti Didžiosios dvasios, ką turėtų daryti su savo gyvenimu. Ir šis… šis košmaras ją persekiojo kiekvieną naktį nuo tada, kai nusileido į kalno papėdę. Kaja keturias dienas ir naktis be maisto ir vandens meldė sapno, kuris padėtų rasti gyvenimo tikslą, bet tas sapnas buvo panašesnis į košmarą.

Kaja sudejavo. Ją apsupo sūkuriuojanti tamsa. Ne! O, ne! Ties smilkiniais plaukai buvo permirkę prakaitu. Visas veidas rasotas. Kaja apsivertė dar kartą, sugniaužė ir atgniaužė kumščius. Atrodė, kad gali apčiuopti audros debesis. Širdis daužėsi į šonkaulius. Tamsa dusino, per ją nieko daugiau nesimatė. Baimė buvo tokia gaji, kad burnoje jautėsi rūgštus jos skonis. Kaja dar niekada nebuvo patyrusi nieko panašaus.

Ėmė rodytis, kad ji sukasi ratu tarsi įtraukta tornado. Sapnas visada šitaip prasidėdavo. Ką daryti? Kaip nuo jo pabėgti? Kaja išgirdo švilpiant jos kūną mėtantį vėją. Jis laikė jos galūnes kaip godžios rankos. Kur jis ją neša? Kur?

Kaja dejuodama užsimetė ant galvos pagalvę ir apsivertė ant pilvo. Ak, jei tik pavyktų pabėgti nuo šio košmaro! Deja. Tirštoje, apčiuopiamoje tamsoje sužibo kažkas balta. Kaip ir anksčiau balta šviesa ėmė artėti, kol prieš akis pasirodė rankomis raižyti krištoliniai totemai. Vienas labai priminė kaukę, kurią Kaja matė dėvint čerokių žiniuonius, Spalvų klano narius. Kaukė buvo perregima, su plyšeliais akims. Ji turėjo uždengti viršutinę veido dalį. Skersai jos buvo išraižytas žaibo zigzagas. Kitas krištolinis totemas priminė vilko galvą. Kaja žinojo, kad jis priklauso Vilko klanui, iš kurio buvo kilę visi vadai. Paskutinis priešais ją pasirodė akinamai švytintis Batatų klano krištolas – septynkampė žvaigždė. Šis klanas rūpinosi šventuoju krištolu – septyniais kvarcinio kristalo totemais, sukurtais prieš šimtus metų ir priklausiusiais čerokių tautai. Batatų klanas turėjo saugoti krištolą.

Sapne visi trys daiktai, trys kvarco kristalai, lėtai sukosi jai prieš akis. Tada priartėjo pirmasis kristalas, Spalvų klano kaukė. Ji apskriejo Motiną Žemę ir nusileido Australijos viduryje. Antrasis kristalas, septynkampė žvaigždė, nuskriejo į Pietų Ameriką. Paskutinysis kristalas, kuris atrodė kaip vilko galva, šovė į dangų ir dingo Honkongo saloje.

Balsas be perstojo šnabždėjo:

– Surask Spalvų klano kaukę…

Kaja žinojo, kad turi ją surasti ir pargabenti namo, bet ją stabdė baimė.

Košmaro viduryje Kaja ėmė šauktis senelės. Senelė buvo gerbiamiausia rezervato žiniuonė ir viena iš nedaugelio žmonių Kajos gyvenime, kurie ją mylėjo ir saugojo. Dabar Kaja šaukėsi jos pagalbos.

Iš lėto mirksintys žaibai jai prieš akis vijosi į tornadą, kuris grėsmingai artinosi. Pilkus sunkius debesis perskrodė žaibas. Griaustinio dievybės ėmė kelti tokį triukšmą, kad jis virpino krūtinę kaip mušami būgnai. Kiekviena kūno ląstelė virpėjo, tarsi Kaja bet kurią akimirką galėtų suskilti į milijonus dalelių.

– Surask Spalvų klano kaukę… – į ausį vėl sušnabždėjo balsas.

Taip, čiupk ją!

Kaja ištiesė ranką siekdama virš Australijos pakibusios kaukės, pirštais mėgindama paliesti švytintį kristalą, dejuodama palinko į priekį, bet kad ir kaip stengėsi ją suimti, kaukė kabojo ore per kelis colius nuo jos pirštų galiukų. Neįmanoma! Kaja išsigandusi pajuto, kaip per ją nuvilnija kristalo energija. Tarsi akmuo būtų įmestas į skaidrų, ramų vandenį. Kaja aiškiai juto kiekvieną raibuliuką. Ši energija buvo pernelyg stipri.

Tuomet iš tirštų debesų iškilo antrasis kristalas, septynkampė žvaigždė, ir sužibo jai prieš akis.

– Pasiųsk moterį gyvatę, kad ją grąžintų. Ji suras ją Peru… – sušnabždėjo balsas. Kaja dejuodama apsivertė ant nugaros.

Galiausiai dar kartą pasirodė trečiasis kristalas – vilko galva.

– Pasiųsk laukinę moterį, kad ją grąžintų. Ji suras ją saloje, kurioje gyvena geltonieji žmonės… – vėl sušnabždėjo balsas. Skaidraus krištolo vilkas sukosi Kajai prieš akis švytėdamas baltai auksine šviesa. Visi trys kristalai sužibo virš Motinos Žemės veido ir dingo lygiai taip pat kaip anksčiau. Tada prasidėjo tikrasis siaubas.

Motiną Žemę vijosi pabaisa žmogaus veidu. Neseniai vienas vyras sugriovė Kajai gyvenimą ir sukėlė baisų skausmą, bet šis veidas, kurį dabar matė prieš akis, kėlė panišką baimę. Vyras atrodė mažiausiai aštuoniasdešimties metų, pliktelėjusiu viršugalviu, žilais plaukais ir žaliomis akimis, primerktomis kaip medžiojančios pumos. Atrodė, kad jis persekioja Motiną Žemę. Kaja jautėsi bejėgė, bet žinojo, kad, norėdama išgelbėti krištolinius totemus, turi jį įveikti. Tik kaip tai padaryti? Ji stovėjo beginklė, aplink siautėjo audra. Kaja atsistojo kikboksininko poza iškėlusi rankas, plačiai pastačiusi kojas, kad neprarastų pusiausvyros, pasiruošusi kovai su šiuo galingu vyru.

Vyro veidas buvo baisus, oda sukritusi ir nukarusi, akys kaip kiaurymės kaukolėje. Jis atsidavė mirtimi, nuo puvėsių dvoko ją pykino. Jis troško jos mirties. Jis norėjo trijų kristalų, kuriuos ji matė, galios. Kaja buvo tikra, kad, jei pamėgintų iš jo atimti bent vieną kristalą, jis ją nužudytų.

Visa šlapia nuo prakaito Kaja staiga suriko ir atsisėdo lovoje. Atsibudusi pritraukė kelius prie krūtinės ir delnais užsidengė veidą. Ji vis dar sunkiai kvėpavo, bet stengėsi susivokti erdvėje. Vėsus kambario oras dabar buvo tikra palaima.

Aš saugi… aš saugi. Aš čia, senelės trobelėje… Man viskas gerai. Tai tik košmaras. Tik košmaras…

Kaja ilgokai taip sėdėjo laukdama, kol nurims besidaužanti širdis. Vis dar buvo suprakaitavusi ir sukaitusi. Dabar Didžiuosiuose Dulsvuosiuose kalnuose buvo spalis, miegamojo langas padengtas lengvučiais šalčio nėriniais. Lauke girdėjosi upelio čiurlenimas. Tai truputį ramino. Pro apšalusį langą vidun plūstanti mėnesiena ant siauros pušinės lovos, kurioje ji miegojo, metė nėriniuotus šešėlius.

Kaja pakėlė galvą, pirštais persibraukė tiesius plaukus, krintančius ant pečių ir krūtų kaip tamsus apsiaustas. Ji vilkėjo pilkus medvilninius marškinėlius ir pilkas sportines kelnes – įprastus miego drabužius. Jie irgi buvo permirkę prakaitu. Kaja suraukusi nosį ištiesė ranką ir įjungė mažą lempelę prie lovos. Šviesa akimirkai apakino. Jai reikia atsikelti, išsimaudyti po dušu ir nusiplauti baimę. Pastaruoju metu košmaras kartojosi kasnakt. Senelė sakė, kad, jei Kaja elgsis pagal Didžiosios dvasios siųstą viziją, košmarai liausis. Vadinasi, reikia veikti, bet kaip? Kaja buvo pratusi prie karo lakūnės kasdienybės ir pavojų, o ne paslaptingo pasaulio, kuriame gyveno senelė. Visgi, nebegalėjo ilgiau ignoruoti siaubingo sapno, persekiojančio kiekvieną kartą vos pamėginus užmerkti akis.

Iš lėto atsikėlusi ir nuleidusi kojas ant vėsių lygių lakuotų pušinių grindų, Kaja beviltiškai apsižvalgė po kambarį. Trobelei buvo daugiau nei šimtas metų. Čia gimė senelė, Kajos motina ir pati Kaja. Ji papurtė galvą. Rodėsi, kad jos gyvenimas, palyginus su kitų šeimos moterų, kurios gimė ir mirė šiame rezervate, buvo kaip dykumų augalo, nešamo vėjo.

Kaja bandė rasti problemos sprendimą. Kas galėtų jai padėti dėl kas naktį pasikartojančio košmaro? Koridoriumi pėdindama į vonią, Kaja prisiminė vyrą, kuris kartą lankėsi jų lėktuvnešyje, majorą Maiką Hiustoną. Jai sakė, kad jis jau išėjęs į atsargą, bet iš pagarbos visi vadino majoru Hiustonu. Jis priklausė Persėjui, slaptai organizacijai po CŽV sparnu. Tai reiškė, kad mažai kas iš valdžios žinojo apie Persėją. Kaja vyriškį prisiminė, nes jis turi Pietų Amerikos indėnų kraujo. Ji pati jam prisistatė eskadrono konferencijų salėje po misijos ataskaitos ir paklausė, iš kurios indėnų tautos jis kilęs.

Kaja niekada nepamirš, kaip jai nusišypsojo tas specialiųjų pajėgų pareigūnas. Jis atsakė, kad yra kilęs iš kečujų, iš Peru, o jo protėviai buvo inkų imperijos šamanai. Jo oda nebuvo tokia varinė kaip jos, bet vėliau paaiškėjo, kad jo tėvas – amerikietis iš JAV, kariuomenės pareigūnas. Stodamas į kariuomenę majoras Hiustonas sekė tėvo pėdomis.

Keista, bet sužinojusi, kad, vykdydamas misiją Peru, Hiustonas buvo vadinamas Jaguarų dievu, su juo jautėsi saugi. Kaja suprato, kad ji natūraliai jaučiasi saugiau su kitu indėnu, bet buvo kažkas daugiau. Jos tėvas žiniuonis, degradavęs alkoholikas, irgi buvo indėnas, bet su juo ji niekada nesijautė saugiai. Ne, majoras Hiustonas turėjo kažką ypatingo, kas skatino juo pasitikėti.

Įėjusi į vonią, Kaja tyliai paskui save uždarė girgždančias duris, atsuko dušo čiaupą ir susireguliavo vandens temperatūrą. Tada nusivilko marškinėlius, kelnes, numetė drabužius ant grindų ir žengė į dušo kabiną. Oda tekant šiltam vandeniui, Kaja sudejavo iš malonumo ir, pakėlusi veidą prieš čiurkšlę, užsimerkė leisdama vandeniui nuplauti prakaitą.

Stovėdama po vandens srove, Kaja prisiminė, kaip Maikas Hiustonas padavė jai savo vizitinę kortelę ir tarė:

– Jei kada nebeskraidysi naikintuvu virš pragaro Irake, atvyk į darbo pokalbį. Persėjui visada trūksta karių moterų. Tavo protas ir gabumai mums labai praverstų, galėtum padėti išgelbėti pasaulį…

Dabar Kaja suprato, kas būtent padėtų jai išspręsti problemą. Šiltam vandeniui tekant oda ir plaunant baimės dvoką, ji pamažu pasijuto geriau. Štai ir atsakymas, problemos sprendimas. Taip, ji įsidės drabužių, sės ant savo Harley ir leisis skersai JAV iki Maiko biuro Montanoje. Bent jau smagiai pasivažinės. Dabar juk ruduo, keliai gražūs. Jeigu Maikas padės išsiaiškinti, ką reiškia vizija, ir nutrauks košmarus, kelionė bus vieni niekai. Kaja nujautė, kad, kai papasakos apie savo planą senelei, ši nusišypsos ir linktelės. Taip, planas puikus.

Išlindusi iš dušo ir nusišluosčiusi, Kaja persirengė švariais drabužiais. Ji apsivilko ryškiai raudoną megztinį aukštu kaklu su ruoželiais, juodas laisvas velvetines kelnes ir šiltas kojines. Tada įsispyrė į vilnones šlepetes ir patraukė į virtuvę. Prie virtuvės stalo pamačiusi senelę, Kaja stabtelėjo. Aivė vilkėjo išblukusią medvilninę suknelę, siekiančią žemiau kelių, ir šiltą rausvos vilnos šalį, kurį nusinėrė prieš gerą pusamžį. Senelė avėjo senus juodus teniso batelius ir mūvėjo ryškiai rožines kojines. Ant stalo garavo du puodeliai arbatos, o senelė žvelgė į ją taip išmintingai, kad Kają apėmė jausmas, jog viskas bus gerai.

– Girdėjau, kaip rėkei, vaikeli, – sumurmėjo Aivė ir patapšnojo per medinę kėdę šalia savęs. – Eikš, prisėsk. Laikas mums pasikalbėti apie viziją, kurią matei ant kalno, kuri persekioja tave kiekvieną naktį.

Kają apėmė palengvėjimas.

– Gerai, senele.

Ji atsisėdo šalia ir abiem rankom suėmė apdaužytą baltą puodelį. Kadangi trobelę šildė tik malkomis kūrenama krosnis, dabar buvo vėsu, per naktį anglys užgeso. Kaja girdėjo spragsint naujas malkas, senelės įmestas į krosnį. Paėmus į rankas karštą puodelį ir gurkštelėjus šalavijų arbatos su medumi, šaltis ėmė trauktis.

– Sakyk, ką matai sapne, – paragino Aivė.

Kaja viską jai papasakojo. Ji žinojo, kad ieškotojo vizija – svarbiausias sapnas, koks gali aplankyti Šiaurės Amerikos čiabuvį. Tai buvo kelrodis, rodantis, ką turi daryti, kad gyvenimas susitvarkytų. Papasakojusi visą sapną, Kaja nejaukiai gūžtelėjo pečiais ir sušnabždėjo:

– Nežinau, ką matau, senele. Kas tie trys daiktai, išskaptuoti iš krištolo? Totemai? Relikvijos?

Aivė šyptelėjo ir palinkusi į priekį pasidėjo suskirdusias alkūnes ant seno ąžuolinio stalo.

– Vaikeli, atsisakei tapti žiniuone dar būdama visai mažutė. Paprastai apmokomas pirmagimis žiniuonės vaikas, bet tu nenorėjai, – ji švelniai pažvelgė į vaikaitę. – Suprantu, kodėl nėjai šiuo keliu. Juo ėjusią tavo motiną visą gyvenimą mušė girtuoklis tėvas. Tau žiniuonė atrodė bejėgė ir pasyvi. Be to, supratai, kad, tapęs žiniuoniu, nebūtinai tapsi geresniu žmogumi. Nors turėtum – juk mokydamasis gydyti mokaisi užjausti ir padėti kitam. – Senelė linktelėjo ir patapšnojo Kajai per ranką. – Bet nors ir atsisakei tau skirto kelio, vis tiek gali sekti vizija, įvykdyti misiją ir pasitarnauti savo žmonėms. Tavo matyti vaizdiniai susiję su tuo, kas čia įvyko kiek daugiau nei prieš metus. Su tuo, dėl ko mūsų tauta vis dar gedi.

Kaja pakėlė galvą ir pažvelgė į primerktas senelės akis. Vertikalios raukšlelės virš senolės viršutinės lūpos iš pasibjaurėjimo įsirėžė giliau.

– Apie ką tu kalbi? Ar žvaigždės, vilko galvos ir kaukės totemai tikri? – paklausė ji jausdama, kaip greičiau ima plakti širdis. Kaja dar niekada nevykdė vizijos užduoties. Progų turėjo, bet atsisakė sekti dvasiniu keliu, kuriuo ėjo jos tauta. Ji visiškai nuo jo nusigręžė, tad ir žinios apie tautos kultūrą buvo menkos.

– Rytų čerokių tautoje yra septyni klanai, – tyliai tarė senelė nuo darbo sudiržusiose rankose sukiodama arbatos puodelį. – Bet turbūt nežinai, kad Batatų klanas turi kristalus ir privalo juos saugoti. Iš viso yra septyni totemai, septyni kvarco kristalai. Kiekvienas totemas simbolizuoja vieną klaną. Prieš metus trys vyrai įsilaužė į Elmero Juodojo Varno namus. Tuo metu kristalus saugojo jis. Grįžęs namo jis pamatė, kad dingo trys totemai: kvarco kristalo vilko galva, simbolizuojanti Vilko klaną, septynkampė žvaigždė, simbolizuojanti Batatų klaną, ir krištolinė kaukė, priklausanti Spalvų klanui.

Kaja atsilošė kėdėje išpūtusi akis.

– Ak…

– Būtent. Ak. – Senelė papurtė galvą. – Mūsų žmonės neteko trijų iš septynių šventų ir galingų relikvijų, o klanai liko be totemų. – Ji skėstelėjo rankomis. – Tu priklausei JAV kariuomenei, tave mokė pagal jų papročius. Mums trijų totemų netektis tas pats kas Nepriklausomybės deklaracijos originalo vagystė amerikiečiams, vaikeli.

– Suprantu… – sušnabždėjo Kaja po truputį viską suprasdama.

– Taigi, Didžioji dvasia aplankė tave ir paprašė padėti. Matei, kur visi trys totemai yra šiuo metu. Mūsų tautai tai labai geros naujienos. Šiandien pat pasidalysiu jomis su kitais žiniuoniais. Žmonės atgaus viltį. Dvasiškai kalbant, kraujavome nuo tos dienos, kai pavogė kristalus. Šie daiktai, kuriems daugiau nei tūkstantis metų, mums šventi.

– Aš to nežinojau. – Ir iš kur galėjo žinoti? Tarnaudama kariuomenėje nuolat rašė senelei, bet ji angliškai rašė sunkiai, o telefono neturėjo, tad per daug naujienų nesulaukdavo.

Senelė nužvelgė apniukusį vaikaitės veidą.

– Didžioji dvasia prašo tavęs surasti pirmąjį totemą, paslėptą Australijoje. Ji tau parodė, kad antrąjį ir trečiąjį mums grąžins kitos dvi moterys. Radusi ir grąžinusi kristalą mūsų tautai, grąžinsi mums dvasinę pusiausvyrą. Be totemų visi trys klanai ir tūkstančiai jiems priklausančių žmonių labai kenčia. Mums tai smūgis žemiau juostos, baisi visos tautos tragedija.

Kaja sugniaužė kumščius ir sušnabždėjo:

– Bet kaip man tai padaryti, senele?

– Pasikliauk nuojauta, vaikeli. Abu tavo tėvai buvo kilę iš senų žiniuonių giminių. Žinau, kad nenori to sureikšminti, bet nuojauta padės tau surasti pirmąjį kristalą, Spalvų klano kaukę.

– Senele, pati žinai, kad nenorėjau, jog mama mane mokytų. Metafiziniu aspektu esu beviltiška.

– Nenorėjai, kad tave mokytų, nes nenorėjai tapti bejėge auka kaip tavo motina. Todėl ir nusišalinai nuo savo šaknų, bet dabar turi pasitikėti Didžiąja dvasia – ilgoje kelionėje ji tau padės per kitus žmones.

Kaja nepatikliai pažvelgė į senelę.

– Klausyk, senele, tuos dalykus pamiršau būdama devynerių, kai mirė mano tėvai. Nė už ką nenorėjau būti į juos panaši. Labiau už viską troškau tapti grifu ir skraidyti nešiojama oro srovių. Tapusi naikintuvo pilote, tą svajonę įgyvendinau. – Po šių žodžių Kają vėl užplūdo gėda, kad buvo išmesta iš laivyno. – Jaučiuosi taip, tarsi atiduotum mane vilkams, senele. Nesuprantu, ką darau. Man tai tas pats, kas gauti eskadrono vado įsakymą sėsti į karinį orlaivį ir skristi nepraėjus mokymų.

– Manau, kad ši užduotis tau skirta ir tam, kad išmoktum pasitikėti žmonėmis, vaikeli. Be to, turi išmokti pasikliauti nuojauta, savo vidiniu žinojimu, – tarė senelė dėdama ranką sau prie širdies. – Negalima gyventi be savo prigimtinių instinktų. Kiekvienas turime vidinį balsą, kuris mums pataria, rodo kelią ir saugo nuo blogo. – Ji švelniai nusišypsojo vaikaitei, kuri visai neatrodė patenkinta nauju gyvenimo posūkiu. – Jau minėjai, kad pažįsti žmogų, galintį tau padėti. Kodėl nenuvyksti su juo pasimatyti? Mūsų žmonės sako, kad turi žengti pirmąjį žingsnį pro galimybių duris. Tik tada Didžioji dvasia tau padės.

Prisiminusi Maiką Hiustoną, Kaja pakėlė galvą. Kažkodėl atrodė, kad susitikti su juo – teisingas sprendimas. Jis ne tik buvęs kariškis, bet ir indėnas, taigi supras jos užduotį. Ji žvilgtelėjo į senelę ir sumurmėjo:

– Gerai, suprantu, ką turi galvoje. Galbūt Maikas Hiustonas pastūmės mane reikiama linkme, kad grąžinčiau Spalvų klano kaukę tavo žmonėms.

– Mūsų žmonėms, – sušnabždėjo Aivė. – Nesistenk nuo mūsų atsiskirti, Kaja. Tavo gyslomis teka rytų čerokių kraujas. Negali to išsižadėti, taip pat kaip Motina Saulė negali išsižadėti Motinos Žemės ir neduoti jai savo šviesos.

Kaja pavargusi gūžtelėjo pečiais ir gurkštelėjo arbatos.

– Pamėginsiu, senele. Pažadu, kad pamėginsiu… – Bet daugiau nieko negalėjo pažadėti. Kaja dar niekada taip nerizikavo, niekada nepasitikėjo čerokių mokymu, bet dabar kito kelio nebuvo, ir tai ją gąsdino.

– Ei! Jums ten negalima! Palaukit! Sustokit!

Kaja stabtelėjo prie durų, ant kurių buvo užrašyta Maiko Hiustono, direktoriaus pavaduotojo, pavardė, o tada, išsisukusi nuo šviesiaplaukės moters rankų, atidarė duris ir žengė į erdvų kabinetą. Maikas Hiustonas sėdėjo prie vyšnios medžio stalo kabineto viduryje. Vilkėjo tamsiai mėlynus polo marškinėlius ir rusvas kelnes. Jis pakėlė galvą suraukęs tamsius antakius.

Maikas stebėjo, kaip jo asistentė Dženė Rait mėgina sulaikyti aukštą moterį. Jo viešnia vilkėjo juodą odinį švarką su sidabrinėmis kniedėmis ir ilgais odiniais kutais, kabančiais nuo abiejų rankovių. Moteris lengvai išsisuko nuo Dženės gniaužtų. Asistentės pastangos buvo bevaisės – palyginus su šia moterimi ji buvo visai mažutė. Viešnia užtikrintai žengė pirmyn po pažastimi pasikišusi juodą motociklininko šalmą su balta vilko galva. Ji judėjo grakščiai kaip pantera. Mūvėjo odines juodas kelnes su kniedėmis, avėjo odiniais batais iki kelių. Jos plaukai buvo tokios pačios spalvos kaip odiniai drabužiai ir laisvai krito ant pečių kaip prabangus apsiaustas, kone siekdami liemenį.

Maikas atsistojo.

– Džene, viskas gerai… – Jis kilstelėjo ranką ramindamas asistentę, kuria dalijosi su savo viršininku Morganu Treihernu. Didelės Dženės akys buvo kupinos nuostabos ir baimės. Ji manė, kad netikėtai apsilankiusi viešnia sumanė kažką blogo, bet Maikas greitai suprato, kad tai JAV laivyno lakūnė, su kuria susipažino prieš gerus metus.

Dženė sustojo ir atsiduso:

– Atleisk, Maikai, bet ši… moteris nėra susitarusi dėl susitikimo. Pamaniau, kad gali būti kokia… teroristė.

Kaja grakščiai atsisuko į suirzusią blondinę pilku kostiumėliu. Ši stovėjo rankomis įsisprendusi į klubus. Kaja vos matomai šyptelėjo.

– Panele Rait, patikėkit, jeigu būčiau teroristė, jūsų čia jau nebūtų ir negalėtumėte manęs sulaikyti, kad nepatekčiau į majoro Hiustono kabinetą.

Dženė metė jai piktą žvilgsnį.

– Jūs teisi, bet galėtumėte pasimokyti gerų manierų. Pradžiai kad ir susitarti dėl susitikimo.

Kaja nusišypsojo, bet į Dženę žvelgė su pagarba.

– Nors maža, bet stipri, – tarė ji ir atsisukusi į Maiką Hiustoną, kuris stebėjo jas šypsodamasis, pridūrė: – Nesusitariau dėl susitikimo, nes majoras Hiustonas davė man savo vizitinę kortelę ir sakė, kad, jei norėsiu susitikti, tiesiog ateičiau. Pasiklioviau jo žodžiu, – paaiškino ji žvelgdama į linksmas majoro akis. – Jeigu pasiūlymas vis dar galioja, galėtumėte nuraminti savo šviesiaplaukę sargybinę, kad nestovėtų man iš šeštos.

Tai buvo naikintuvų pilotų terminas. Šešta – lėktuvo galas, kur pilotas nematydavo besiartinančio priešo ir galėdavo būti užkluptas netikėtai.

– Niekada nelaužau savo žodžio. Sveika atvykusi, leitenante Alseon, – tarė Maikas tiesdamas jai ranką ir pakėlė akis į savo asistentę. – Ji teisi, Džene, tai mano kaltė. – Moteris akivaizdžiai atsipalaidavo.

Majorui padavus savo didelę kvadratinę plaštaką, Kajai irgi palengvėjo. Majoras šypsojosi ne tik lūpomis, bet ir akimis, tad ji galėjo būti rami, kad kvietimas nuoširdus.

– Ačiū, majore. – Ji tvirtai paspaudė jam ranką.

– Prisėskite, leitenante. Galbūt Dženė galėtų jums atnešti kavos ar arbatos?

Kaja paleido jo ranką ir atsisuko į vis dar susiraukusią asistentę.

– Ne… dėkui. Prieš atvažiuodama papietavau Filipsburge.

– Džene, gali padaryti man paslaugą? Paskambink Mailsui Denfortui ir perkelk mūsų susitikimą į rytdieną, gerai? Su leitenante Alseon užtruksiu gerą valandėlę.

Moteris kilstelėjo smakrą ir linktelėjo.

– Žinoma, Maikai.

– Ačiū, Džene.

Kaja pasidėjo motociklininko šalmą ant kėdės priešais stalą, atsisagsčiusi nusirengė odinį švarką ir permetė jį per atkaltę, o pati atsisėdo į antrą kėdę. Hiustonas vėl įsitaisė savo vietoje.

– Ačiū, kad su manimi susitikote, – tarė Kaja.

– Nėra už ką, puikiai jus prisimenu.

– Pamenate, ką man sakėte?

– Žinoma. Sakiau, kad Persėjui, mūsų kompanijai, visada reikia tokių moterų kaip jūs. Jų visada trūksta.

Kaja truputį jaudinosi, bet, stengdamasi to neparodyti, persibraukė pirštais plaukus paskleisdama juos ant pečių.

– Atvykau ne dėl Persėjo, majore Hiustonai. Noriu paprašyti jūsų pagalbos kitu reikalu… nes neturiu, į ką daugiau kreiptis… – Ji suraukė antakius ir prikando apatinę lūpą. Pažvelgusi į Hiustoną, pamatė, kaip blykstelėjo jo akys. Nors ir nenorėjo tapti žiniuone pagal šeimos tradiciją, Kaja turėjo stiprią nuojautą. Ji juto, kad majoras susidomėjo, todėl dėstė toliau:

– Visų pirma turite kai ką apie mane žinoti. Kai prieš metus susipažinome lėktuvnešyje, buvau F-14 naikintuvo pilotė. Viskas buvo mano rankose, buvau vienintelė moteris mūsų eskadrone. Skraidžiau į Afganistaną, o vėliau patruliavau virš neskraidymo zonos Irake. Ten numušiau du irakiečių naikintuvus.

– Įspūdinga. Jūsų sąskaitoje du laimikiai, – tarė Maikas atsilošdamas savo krėsle.

– Taip, bet panašu, kad laivynui tai nerūpi, – atsakė Kaja kimiu balsu, vos tramdydama pyktį. – Prieš tris savaites mane atleido už blogą elgesį, majore Hiustonai. Turite tai žinoti.

Maikas susiraukęs palinko į priekį.

– Ką? – sukluso jis tarsi negalėdamas patikėti. Kaja Alseon buvo pirmoji čiabuvė amerikietė, tapusi naikintuvo pilote JAV kariuomenėje. Apie tai netgi rašė spauda. Maikas prisimerkęs pažvelgė jai į akis. Nepaisant to, kad buvo Amerikos indėnė, Kajos akys buvo skaisčiai žydros kaip ledynų ežerai Šiaurės Aliaskoje. Būtent šios paslaptingos akys patraukė jį vos ją pamačius. Jos buvo didelės, protingo žvilgsnio, dideliais juodais vyzdžiais. Rainelių kraštai juodi kaip erelio. Maikas negalėjo atplėšti žvilgsnio. Kaja Alseon buvo aukščiausio lygio plėšrūnė. Stipri Maiko intuicija tai pajuto pirmą pažinties akimirką. Šios moters reikia paisyti. Jis atsisėdo tiesia nugara.

– Atleista už blogą elgesį? Neįmanoma!

– Žinau, bet verčiau patikėkit. Vyriausiasis leitenantas puolė mane iš nugaros lakūnų kambaryje vos nutupdžius lėktuvą. Parašiau ataskaitą ir stojausi eiti. Negirdėjau, kaip jis įėjo, o tada staiga jis ėmė grabalioti mano užpakalį ir pasakoti, ką norėtų su manimi daryti.

Maikas stebeilijo į ją išpūtęs akis. Kaja sėdėjo įsitempusi, prisimerkusi iš pykčio ir kietai sučiaupusi putlias lūpas.

– Turbūt juokaujat! – aiktelėjo jis. Maikas jokiu būdu nenorėtų susipykti su šia moterimi. Indėnų galia supo ją kaip audros debesis, galintis pratrūkti bet kurią akimirką. Maikas juto, kad ji tą galią tramdo ir slepia, tik nežinia, ar norėdama apsaugoti save, ar kitus. Net per atstumą juto jos įsiūtį. Jis žinojo, kad Kaja kilusi iš senos žiniuonių giminės. Tai paaiškino, kodėl joje kunkuliuoja tokia jėga, tačiau vis dar buvo neaišku, iš kur jos viduje tiek pykčio… Turbūt nešiojosi jį labai seniai, nuo vaikystės, bet kol kas nebuvo tikras.

– Vyriausiasis leitenantas Torvalis už tai sumokėjo, – patikino Kaja. – Retkarčiais kikbokso įgūdžiai vis dar praverčia, – pridūrė ji gniauždama kumščius. – Sulaužiau jam nosį.

– Jam labai pasisekė, kad nieko daugiau.

– Būtų buvę ir daugiau, bet netikėtai prie durų išdygo mūsų eskadrono vadas. Torvalis ėmė rėkti, kad aš jį puoliau be jokios priežasties, o aš neturėjau, kas paliudytų, jog jis meluoja.

– Dieve mano, – atsiduso Maikas. – Tik nesakykit, kad jus teisė karo teismas?..

– Teisė, – niūriai atsakė Kaja. – Bet atvykau ne dėl to, majore. Išmesta iš laivyno grįžau į gimtinę, Kvalos rezervatą Šiaurės Karolinoje. Mano senelė Aivė Švytinti Žvaigždė Sanderson išsiuntė mane melstis Didžiajai dvasiai, kad skirtų man naują kelią. Norėjau apginti savo garbę. Norėjau nuplauti šeimos vardą. Dabar visame rezervate sklinda gandai, kad užtraukiau savo tautai nelaimę. Jie nesupranta, kas įvyko, ir mane kaltina. Laikraščiuose mane pavaizdavo kaip atstumtąją, maištininkę, kuri smogė aukštesnio rango pareigūnui…

Maikas purtydamas galvą atsistojo ir apėjo stalą. Tada prisėdo ant jo krašto ir atsisuko į Kają.

– Nusprendusi ateiti pas mane, pasielgėte teisingai, Kaja. Norite apginti savo gerą vardą? Mes jums padėsime. Galime pradėti tyrimą…

– Ne, majore, – sušnabždėjo ji. – Atvykau ne dėl to. Aš čia ne dėl savęs. Atvykau kaip visos savo tautos, rytų čerokių, atstovė.