Читать книгу Likimo duktė - Lindsay McKenna - Страница 2

Maikas pažvelgė į ryžtingas Kajos akis.

– Kuo galiu padėti?

– Lėktuvnešyje tarp mūsų pajutau ryšį, – atsakė ji. – Jaučiu, kad galiu jumis pasitikėti, todėl noriu pasikalbėti. – Ji apsižvalgė po kabinetą, kuriame ant sienos kabojo sukryžiuoti kavalerijos kardai, kampe stovėjo Amerikos vėliava, o šalia jos – Montanos valstijos vėliava. Viena siena buvo nukabinėta nuotraukomis, kuriose Maikas Hiustonas pozavo su Peru kariuomenės pareigūnais. Nebuvo jokios abejonės, kad jis – aukščiausio lygio karys. Kaja krenkštelėjo ir tarė:

– Nedaug žinau apie jūsų tautos kultūrą. Ar esate girdėjęs apie pašaukimo viziją? Apie Amerikos čiabuvių papročius?

Maikas gūžtelėjo pečiais.

– Mūsų kultūra, tikėjimas ir papročiai labai panašūs į mūsų pusbrolių šiaurėje. Kodėl klausiate?

Kaja atsilošė kėdėje nenuleisdama nuo jo akių.

– Noriu papasakoti jums apie sapną, kuriame mane aplankė pašaukimo vizija. Žinau, kad tai neįprasta, bet turite apie jį žinoti, kad suprastumėte, kodėl aš čia… – tarė Kaja ir giliai įkvėpusi nupasakojo visą košmarą, kuris kankino ją kiekvieną naktį nuo tada, kai grįžo į Didžiuosius Dulsvuosius kalnus. Baigusi pridūrė: – Kai ko jūs dar nežinote, bet tai yra raktas į mano sapną. Anot čerokių pasakininkų, kiekvienas klanas turi savo totemą, kurį rankomis melsdamasis per daugybę metų išskaptavo žiniuonis. Pašaliniams tai paprasčiausios skulptūrėlės, – paaiškino ji gūžtelėdama pečiais. – Bet mums jos gyvos, tikros, jose slypi galia, kuri padeda ne tik klanui, bet ir visai tautai. Netekę trijų totemų mūsų žmonės kenčia dvasiškai. – Ji trumpam stabtelėjo norėdama įsitikinti, ar majoras ją supranta. Tamsiai mėlynos primerktos Maiko akys žvelgė į ją susimąsčiusios. Kaja nusprendė, kad jis supranta.

– Mano žmonės, kečujai, irgi turi savo totemus, – patikino Maikas. – Pavyzdžiui, mano dvasinis vedlys yra jaguaras. – Šypsodamasis jis iš kišenės ištraukė mažą juodą skulptūrėlę ir ištiesė jai. Tai buvo iš vulkaninio stiklo išskaptuotas jaguaras. – Tai amuletas, archetipinis simbolis, reiškiantis gyvūno, vabzdžio, paukščio ar žuvies energiją.

– Taip, esu apie juos girdėjusi, – atsakė Kaja, bet jaguaro nelietė. Šventų relikvijų liesti negalima, nebent savininkas aiškiai tai leidžia. Prisilietimas perduoda prisilietusiojo energiją, ir daiktas pasikeičia. Tai buvo tabu. Kajai pakako matyti, kad jaguaras išskaptuotas iš blizgančio juodo akmens. Stebėdama, kaip Hiustonas jį grąžino į kairę kelnių kišenę, sumurmėjo: – Paprastai amuletai yra asmeniniai totemai. Tie trys iš septynių klanų totemų dvasiškai šimtus kartų galingesni ir vertingesni. Bent jau, anot mano senelės.

Maikas linktelėjo.

– Dėl to nėra jokių abejonių. Suprantu, kad nerimaujate jų netekę. Praradusi šventas relikvijas tauta gali pakrikti. Žinau, kad jomis reikia rūpintis. Esu tikras, kad kiekvieną mėnesį šviečiant mėnuliui atliekama ceremonija, kad totemų galia persiduotų klano žmonėms.

Kaja atsiduso ir sunėrė pirštus sau ant kelių.

– Jūs teisus, nors senelė, kuri yra viena seniausių žiniuonių mūsų rezervate, apie tai pasakojo nedaug, – atsakė Kaja pakėlusi į Maiką akis. – Turbūt žinote, kad ši informacija laikoma paslaptyje ir perduodama iš kartos į kartą. Kiekviename klane viena šeima ir tik vienas šeimos narys vienu metu mokomas, kad jam būtų galima patikėti saugoti klano totemą. Tik jie žino, ką daryti ir kaip rūpintis šiomis relikvijomis.

– Puikiai suprantu, – atsakė Maikas. – Tokie daiktai kaip totemai, atkeliavę iš kartos į kartą per tūkstančius metų, yra labai, labai galingi ir reikalauja ypatingos priežiūros. Juos reikia nuolat apvalyti ir garbinti, kad išlaikytų savo energiją.

– Majore, radusi dingusį krištolinį totemą ir grąžinusi jį į Kvalos rezervatą, savo tautai suteikčiau ramybę bei harmoniją. Senelė sakė, kad nuo tada, kai totemus pavogė, daugybė jaunų žmonių įjunko į narkotikus. Ji mano, kad dauguma jų šitaip mėgina susisiekti su Didžiąja dvasia. Kol totemai buvo mūsų žemėje, vykdavo nuostabios dvasingos ceremonijos, kurios pamaitindavo žmonių sielas ir suteikdavo klanui bendrumo jausmą. Dingus totemams, vyksta daug mažiau ceremonijų ir jos nebeturi ankstesnio poveikio. Dėl to dalis jaunų žmonių, mėgindami pajusti tą ypatingą bendrumą, kurį patirdavo per ceremonijas, vartoja narkotikus.

– Suprantu, kaip jums svarbu susigrąžinti šias brangenybes. Netekusi savo totemų tauta iš tiesų gali pakrikti.

– Panašu, kad pirmąjį totemą, krištolinę kaukę, turiu surasti aš. Kitus du vėliau suras kitos moterys.

– Man atrodo, jūs dar dvejojate, ar jo ieškoti.

Kaja prunkštelėjo.

– Aš tikrai ne šventoji! Aš netgi ne žiniuonė. Dėl to nerimauju labiausiai. Senelė sakė, kad Didžioji dvasia išrinko mane šiai kelionei nepaisydama, kad nesu dvasiškai pasirengusi.

Hiustono lūpų kampučius kilstelėjo šypsena.

– Žinome, kad Didžioji dvasia veikia mums nesuprantamu būdu, Kaja, ir kad nė vienas iš mūsų, žmonių, nesame tobulas, – tarė jis plačiai šypsodamasis. – Jeigu neturėtume trūkumų, nebūtume žmonės. Panašu, kad Didžioji dvasia nori veikti per jus, kad surastų pirmąjį kristalą, jūsų klano totemą. Pargabenusi jį namo, savo žmonėms grąžintum harmoniją. Totemas veikia panašiai kaip laivo vairas, neleidžiantis jam nuklysti nuo kurso. Be totemo klano žmonės nebejunta krypties, kuria eiti. Manau, tai jūsų verta užduotis.

Kaja atlošė galvą ir įdėmiai nužvelgė Hiustoną – panorėjusi nuo vaikystės pajusdavo žmogaus aurą. Kartais jai pavykdavo savo energija pasiųsti tarsi radaro signalą. Ji atsimušdavo nuo žmogaus, apie kurį galvoja, ir grįždavo su atsakymu apie jo charakterį ir ketinimus. Žinoma, tai pavykdavo tik tada, kai ji atsipalaiduodavo. Jeigu, užuot nusigręžusi nuo savo šaknų, būtų šį talentą puoselėjusi, žinotų, kad vadas Torvalis ją persekiojo. Deja, buvo visiškai akla, kurčia ir net nenutuokė, kokie jo ketinimai.

Dabar Kaja labai gailėjosi, kad atsisakė dvasinio parengimo, ir plačiai išskėtusi pirštus tarė:

– Majore Hiustonai, turiu prisipažinti. Man atrodo, kad Didžioji dvasia šiai užduočiai pasirinko netinkamą žmogų. Negavau jokio dvasinio parengimo, nusigręžiau nuo savo šaknų dar tada, kai man buvo devyneri… Kai žuvo mano tėvai. Po to patekau pas amerikiečius įtėvius ir išvykau iš rezervato. Ryšius palaikiau tik su senele. Galiausiai ji įtikino Šiaurės Karolinos valdžią, kad leistų man apsistoti pas ją, bet labai pykau ir vis dar pykstu ant savo alkoholiko tėvo. Jis vairavo išgėręs. Kartu su juo automobilyje buvo ir motina. Jie rėžėsi į medį. Vis dar negaliu jam atleisti. Abejoju, ar kada pajėgsiu…

Girdėdamas jos balse skausmą, Maikas nesusilaikė ir atsistojo.

– Labai užjaučiu, Kaja, nieko apie tai nežinojau. Tau ši netektis turėjo atnešti didelį sielvartą. Juk buvai dar labai jauna.

Kajos širdį suspaudė skausmas. Fiziškai ji galėjo apsiginti geriau nei bet kas kitas, bet skausmo, kurį juto netekusi motinos, išvengti nepajėgė. Savo mamą Džanetą Alseon ji tiesiog dievino ir labai brangino jos prisiminimą.

– A… ačiū, majore, vertinu jūsų užuojautą…

– Vadink mane Maiku ir kreipkimės vienas į kitą tu. Panašu, kad puodelis kavos tau būtų ne pro šalį. – Jis parodė į spintelę sau už nugaros, kur ant šildytuvo stovėjo kavinukas.

Kaja linktelėjo ir nusišypsojo.

– Taip, dabar mielai išgerčiau kavos. Ačiū…

Maikas nuėjo prie kavinuko ir pripylė du puodelius.

– Su grietinėle ir cukrumi?

– Juodą ir be cukraus.

Jis šyptelėjo.

– Kaip tikra laivyno lakūnė, – tarė paduodamas jai vieną puodelį ir vėl prisėdo ant stalo krašto. Kajai gurkšnojant garuojančią kavą, įtampa atslūgo, ji truputį atsipalaidavo.

– Taigi, kiek suprantu, nori, kad Persėjas finansiniais ir logistikos ištekliais paremtų tavo misiją surasti šiuos tris totemus?

Persėjas buvo organizacija, kurią įkūrė Maiko viršininkas Morganas Treihernas. Tai buvo slapta kariškių komanda, kuri į pagalbą ateidavo tada, kai valdžia kištis negalėdavo.

– Būtent, – atsakė Kaja įdėmiai, stebėdama jo tamsų veidą. Matė, kad Maikas įtemptai galvoja, bet ir toliau gurkšnojo kavą. – Net nenutuokiu, kaip reikės rasti kitas dvi moteris. – Ji pasitrynė surauktus antakius. – Galbūt vėliau, radusi pirmąjį totemą, sapne pamatysiu ir jas. Tiesą sakant, nežinau, ko tikėtis…

Maikas šiltai nusišypsojo.

– Iš patirties galiu pasakyti, kad tos, kurioms lemta juos surasti, sulauks tokios pačios vizijos kaip tu ir imsis darbo, bet kol kas dėl to nesijaudinkime. Judėkime po žingsnelį, gerai? Pirmiausiai reikia aptikti Spalvų klano kaukės pėdsakus.

– Pinigų neturiu. Nedideles santaupas, kurias turėjau, atidaviau advokatui, kad gintų mane nuo kaltinimų, bet bylą pralaimėjau… ir viską praradau – ir gerą vardą, ir šeimos garbę. Užtraukiau jiems gėdą. Užtraukiau gėdą visai tautai ir negaliu gyventi slegiama tokios naštos, o dėl visko juk kaltas Torvalis. Kai dabar apie tai galvoju, man atrodo, kad jis pavydėjo. Jis ėmė mane persekioti po to, kai numušiau tuos du naikintuvus. Negalėjo pakęsti minties, kad moteris lakūnė savo sąskaitoje turi du taškus, o jis – nulį.

Maikas linktelėjo ir tarė:

– Nelaimei, tokių vyrų pilna visame pasaulyje, ne tik kariuomenėje.

– Žinau ir todėl jaučiuosi priversta įvykdyti šią misiją. Nemanau, kad nėra geresnių už mane, bet krištolinę kaukę sapnuoju kiekvieną naktį. Ji Australijoje. Žemyną atpažįstu. Savo vizijoje matau žemę ir labai senos aborigenės veidą. Žinau, kad ji savo genties žiniuonė, ir jaučiu, kad ji žino, kur paslėptas mano klano totemas.

– Tau reikia lėšų, Kaja.

Ji įdėmiai pažvelgė Maikui į akis.

– Ar gali man padėti? Atsilyginti negalėsiu. Dirbti Persėjui nenoriu. Labiau už viską trokštu skraidyti, bet po atleidimo už blogą elgesį manęs nesamdys nė vienos komercinės oro linijos.

– Žinau, – sumurmėjo Maikas. Žydrose kaip kalnų ežerai akyse jis matė nepakeliamą skausmą. – Klausyk, leisk man dėl šios misijos pasitarti su Morganu. Mums toks prašymas kiek neįprastas. Paprastai padedame žmonėms, esantiems užsienio šalyse, kuriems negali padėti ambasados ar įprastos politinės procedūros. Dažnai dirbame po priedanga, bet čia visai kas kita. Šiuo atveju ieškotume ne žmogaus, o daikto, krištolinio totemo. Mano viršininkas nedaug teišmano apie Amerikos čiabuvių dvasinį gyvenimą ir kažin, ar tiki tokiais dalykais.

Baigęs kalbėti Maikas šyptelėjo ir pirštais pabarbeno į stalą.

– Nors jo sūnus Džeisonas Treihernas neseniai susituokė su grynakrauje apačų genties mergina Ane Deizen, kuri kilusi iš žiniuonių giminės. Džeisoną išgydė ji, o ne tradicinė medicina, todėl manau, kad Morganas šiuo atveju turėtų būti atviresnis mūsų idėjai. Pirmiausia trumpai parašysiu jam apie misiją, tada mudu pasikalbėsim ir pamėginsiu jį įtikinti, kad tau padėtų. Gerai?

Kaja nežinojo, ar jau džiaugtis, ar ne.

– Vis tiek nemanau, kad esu tinkamiausias žmogus šiai užduočiai, Maikai. Visuose dvasiniuose dalykuose aš tokia neįgudusi…

– Žinau, kaip jautiesi, Kaja, bet tave pasirinko Didžioji dvasia, tad kas aš toks, kad ja abejočiau? Aš tavimi tikiu. Tikiu tavo vizija. Taip, šiame pasaulyje daug nesantaikos ir blogio. Kaip šamanas galiu tai patvirtinti. Nuolat su tuo susiduriu, nes Persėjas kasdien kaunasi priešakinėse linijose – mes šviesos kariai, kovojantys su tamsa ir žmonėmis, kurie jai tarnauja savanaudiškais tikslais. Tu ne viena. Aš tavo pusėje ir puikiai suprantu tavo misiją, – tarė jis ir padėjo savo puodelį ant stalo. – Pažiūrėkim, ar man pavyks įtikinti Morganą tau padėti.

***

– Kas čia per velniava, Maikai? – išspjovė Morganas perskaitęs dokumentą ir numetė jį ant drebulės stalo.

Maikas nusišypsojo ir atsisėdo priešais viršininką prie jo didelio stalo. Kol aprašė misiją, užtruko gerą savaitę. Teko dar kelis kartus susitikti su Kaja aptarti smulkmenas. Kol laukė, ką apie planą pasakys Morganas, Maikas leido jai apsistoti viename iš kompanijai priklausančių butų Filipsburge.

– Manau, ji patenka į mūsų neįprastąją kategoriją, – šypsodamasis atsakė Maikas.

– Švelniai tariant, – atsakė vyresnysis vyras įsmeigęs žvilgsnį į misijos aprašymą ir pasitaisė rožinio šilko kaklaraištį. – Skamba kaip mokslinė fantastika, Maikai. Jeigu tavęs nepažinočiau, pasakyčiau, kad kažkas nori pajuokauti ir pažiūrėti, ar užkibsim, ar ne.

Maikas linktelėjo stebėdamas, kaip Morganas, apsivilkęs anglies pilkumo kostiumu ir baltais šilkiniais marškiniais, piktai žvelgia į jį iš anapus stalo.

– Jau seniai norėjau įsteigti atskirą Persėjo skyrių, kuris rūpintųsi tik tokiomis misijomis, – atsakė Maikas rodydamas į aprašymą.

– Tikrai? – sukluso Morganas ir, atsisėdęs tiesia nugara, smalsiai jį nužvelgė.

– Morganai, argi tai, kas nutiko Džeisonui, tavęs neįtikino, kad šiame pasaulyje ne viską galima pamatyti akimis?

Viršininkas atsilošė savo krėsle ir paėmė puodelį kavos. Dženė Rait, jųdviejų asistentė, ant stalo buvo palikusi dvi Krispy Kreme spurgas. Maikui jos nebuvo būtinos, bet šį kartą galėjo pasilepinti.

– Na, taip…

– Anės mama – apačų žiniuonė. Dabar Anė mokosi, kad galėtų sekti jos pėdomis. Žinios perduodamos iš kartos į kartą.